Politkorektiškumas rožinio plastiko maišelyje

Netikėtai, einant pro šiukšlių konteinerį, nutiko stebuklas. Ant šaligatvio gulėjo numestas politinis korektiškumas plastikiniame maišelyje, du metrai iki šiukšlių konteinerio.

Pamačiau ir akimirksniu viskas tapo aišku.

Jau kurį laiką slampinėjau po apylinkę svarstydama, kaip aiškiai ir paprastai parašyti tekstą apie politinį korektiškumą. Praktika, atsiradusi dėl siekio užtikrinti visuomenės narių laisves, orumą  ir lygias galimybes, ėmė varžyti, kontroliuoti ir trukdyti žmonėms sutarti. Kodėl? Niekaip negalėjau suprasti.

 Ėjau ne viena, su savo šunim Pita.

Man bekontempliuojant gilioje susikaupimo būsenoje Pita pritūpė. Ir prišiko tiesiai ant tako. Kadangi paprastai ji savo reikalus atlieka miško tankmėje, maišelių nesinešioju. Situaciją išsprendžiau kūrybiškai, nors gal ir ne itin estetiškai – guminio boto šonu rudis buvo pasiųstas tolyn ir išsitaškė dilgėlyne. Paprastai vaikščiodama savo kaimo apylinkėse nieko nesutinku ištisas dienas, tačiau šiandien viskas buvo kitaip. Mane stebėjo net 3 poros akių. Pagyvenusi dama su šiaurinio vaikščiojimo lazdomis žiūrėjo net prisimerkusi iš pasipiktinimo, šalia stovėjo mergaitė, tikriausiai anūkė, kokių trylikos metų paauglė vedina bigliu, rankoje ji laikė rožinį maišelį su turiniu, kai kuo, kas nors ir rudas, bet tikrai ne šokoladas,  o prie šuns pavadėlio tabalavo maišelių dėklas.

Moteris buvo labai įsižeidusi ir netruko man to pasakyti. Ji visada, visada surenka savo šuns šūdukus (mergaitė žengia žingsnį į priekį ir rodo man maišelį). Be maišelių nė žingsnio. Nė žingsnio!  O čia, staiga, toks siaubas. Suaugusi moteris, kaip šitaip galima? Be to, kad spardyti negražu, dar ir teršiu gamtą. Gal tas dilgėles sumanys skintis veganai žaliesiems kokteiliams?

                             Norėjau pasakyti, kad pati esu veganė, o dilgėlės kokteiliams tinka tik jaunos, o ne tokios beveik dviejų metrų, tačiau mandagiai atsiprašiau. Prisiverčiau maloniai nusišypsoti. Ir net pasakiau, kad daugiau šitaip nedarysiu, net iškenčiau neleptelėjusi, kad plastikas kenkia gamtai labiau nei šuns šūdai ir maloniai palinkėjau gero vakaro.

                             Ne, klysti negalėjau. Tai buvo tas pats rožinis maišelis dekoruotas rožinėmis širdelėmis ir kauliukais, kurį mergaitė prieš valandėlę kišo man po nosim.

                             Kaip ir savo šuns šūdukų susirinkimas, taip ir politinis korektiškumas yra grįstas gerais norais. Nesvarbu, kas pirmas sugalvojo maišelius, kaip kad nesvarbu ar pirmas politinį korektiškumą ėmė vartoti Karlas Marksas ar Mao Zedongas. Dabartinės elgesio taisyklės bei politkorektiškumas atsirado tam, kad visiems žmonėms  gyventi būtų gera ir saugu, kad nei viena visuomenės grupė nebūtų išskirta ir įžeidinėjama. Tačiau besalygiška tolerancija ir priėmimas virsta tironija tuomet, kai taisyklių laikymasis tampa svarbiau už sveiką protą. Politinis korektiškumas yra aklas sekimas taisyklėmis  nemąstant  arba dar blogiau – siekiant pranašumo. Mano sutikta moteris su anūke laikėsi visuomenei priimtinų taisyklių, kurios buvo sukurtos tam, kad niekas nepasijustų blogai įsilipęs į šuns šūdą. Tačiau geras, teisingas ir pozityvus elgesys virto politini korektiškumo analogija tą akimirką, kai maišelis su šūdu buvo numestas ant šaligatvio, o ne į šiukšlių konteinerį.

                             Taisyklių buvo laikomasi formaliai,  maišelis su šūdu demonstruojamas pranašumui prieš kitą parodyti, o vėliau, niekam nematant, taisyklės buvo grubiai pažeistos numetant ne šiaip sau organinę atlieką, bet dar ir užterštą plastiką. Sveikas protas sako, kad ir gamtai, ir žmonėms, padaryta žala didesnė, nei toji, kurią padariau aš. Tiesą sakant, dėl kūrybiško, tačiau nekorektiško sprendimo mano šuns šūdo skrydis į dilgėlyną apskritai niekam nepadarė jokios žalos. Tačiau pasisusti nejaukiai ir atsiprašyti teko man. Būtent taip žmonės jaučiasi susidūrę su politiniu korektiškumu.

                             Politinis korektiškumas įsivešėjo dėl idėjos, kad kalba ir mąstymas yra susiję. Viena teorija teigia, kad  jei kalba bus pakeista taip, kad joje nebeliks kitokius žmones išskiriančių ir pažeminančių žodžių,  visuomenėje nebeliks išskiriančių ir žeminančių veiksmų. Deja, gyvenime viskas vyksta kur kas sudėtingiau. Šiandienos politikai labai greit perpranta politkorektišką žodyną, kuriuo bendrauja viešai, tuo tarpu uždaruose vakarėliuose  reikalus sprendžia ,,tikrų vyrų” kalba, kur žodžiai toli gražu nėra vyniojami į vatą. Labai panašiai vyksta ir gyvenime — vieną žodyną naudojame viešai, o visai kitą — kalbėdamiesi su artimais draugais. Toks dviejų kalbų egzistavimas vargiai ar padeda ginti skriaudžiamas visuomenės grupes, tačiau neabejotinai nuskurdina viešajį diskursą. Televizijoje ir spaudoje kalbame vis skurdžiau, naudojame begalę klišių, eufemizmų, o tai skurdina ir  mūsų mąstymą. Nenuostabu, kad vis daugiau žmonių ieško alternatyvių informacijos šaltinių. Gerai, kad politinis korektiškumas dar iki galo neiškraipo knygų turinio, kad privatūs tinklaraščiai ir tinklalaidės išlaiko gyvą, tikrą kalbą, tačiau išsukus iš oficialiosios politkorektiškos zonos patenkame į informacijos džiungles, kuriose kiekvieną faktą ir idėją tenka kruopščiai apmąstyti, patikrinti, įvertinti.

Kad ir kaip man nepatiktų politinis korektiškumas, dažniausiai esu linkusi nusileisti jo taisyklėms. Paprastai nesunku kalbėti taip, kad neįžeistum kito. Kartais esu pasiryžusi aukoti savo kūrybiškumą, nes nenoriu atsidurti vienoje gretoje su tais, kurie nori šunų šūdais apdergti visus šaligatvius. Nesmagu, bet šiandien politinio korektiškumo kritika, lygiai taip pat kaip ir pats politinis korektiškumas, yra naudojama manipuliaciniais socialinės inžinerijos tikslais. Jau prieš 17 metų Leonidas Donskis, liberalios minties atstovas, kritikavo politinį korektiškumą dar prieš jam ateinant į Lietuvą, o jo straipsnių šia tema galime susirasti internete. Tačiau šiandien, jei L.Donskis būtų gyvas, bijau, jis tokio straipsnio neberašytų. Ir visai ne dėl to, kad jo nuomonė apie politkorektiškumą būtų pasikeitusi, o todėl, kad šio fenomeno kritiką uzurpavo ir naudoja savo politiniams tiklams siekti kraštutiniai dešinieji nacionalistai, rasistai ir homofobai. Siekį gerbti ir palaikytį kitą, jie interpretuoja kaip pritarimą vandalizmui, o neapykantą ,,gesina” dar didesne neapykanta, ksenofobiją pateikia kaip dorybę ir visa tai dar apraizgo supainiotais faktais ir sąmokslo teorijomis. Nesmagu matyti tokius tekstus pagrindinių portalų pirmuose puslapiuose, ir liūdna, kai entuziastingai jais dalinasi Facebooko draugai.

Tai paradoksali situacija. Kaip pasisakyti prieš politinį korektiškumą, tačiau nebūti tapatinamas su kraštutiniais konservatoriais, neonaciais ar Rusijos troliais, siekiančiais susilpninti pasitikėjimą Europos Sąjunga? Ir ar tikrai reikia pasisakyti būtent dabar? Manau, kad taip.

                             Dėl politinio korektiškumo atsirado pozityvi diskriminacija – dirbtinai išskiriamos ir remiamos visuomenės grupės, o bet koks grupių išskyrimas veikia žmoniu tarpusavio santykius negatyviai ir  nepasitenkinimas bei agresija tarp skirtingu grupių niekur nedingsta. Politinis korektiškumas žmones išmokė manipuliuoti ir siekti sau naudos įsižeidžiant. Ir nesvarbu, net jei tam įsižeidimui yra realus pagrindas, tai itin egoistiška praktika, kuri gal laikinai ir padeda vienai ar kitai socialinei grupei, tačiau visuomenė ir toliau serga. Rodos, niekada nebuvo taip manipuliuojama ir siekiama sau naudos įsižeidžiant. Pavyzdžiui, kilus skandalui, kai aplinkos ministras patvirtino didelei daliai visuomenės nepriimtinas medžioklės įstatymo pataisas, kuriomis buvo mėginama įteisinti žiaurius pramoginės medžioklės būdus, medžiotojai tučtuojau pasitelkė į pagalbą viešųjų ryšių specialistus, kurie sukūrė naują bendravimo su visuomene strategiją. Per vieną dieną medžiotojai virto silpnąja visuomenės grupe, skriaudžiama (vandalai siaubia jų turtą — bokštelius), ir labai įsižeidusia, kad jie, jautrūs gamtos mylėtojai, vadinami žudikais.

Dešinieji kritikuoja politinį korektiškumą, tačiau nevengia juo pasinaudoti. Buvusi seimo narė kritikuoja politinį korektiškumą, nors ką tik naudojo būtent PK leksiką besipiktindama, kad vyresnio amžiaus žmonių teisės yra pažeistos rekomenduojant nesilankyti viešose vietose.

Konservatyviai minčiai nepatinka nauja segregacija, kurią kuria neoliberalistinis politinis korektiškumas, tačiau jie meluoja, kad kovoja dėl žodžio laisvės, iš tiesų dešiniesiems naudinga tradiciškai susiskaldžiusi visuomenė. Juk visai nesvarbu kaip supjaustysi pyragą — kubeliais, juostelėmis, ar trikampėliais, jis vis vien byrės. Laiminga visuomenė yra vieninga — kaip nepjaustytas pyragas.

Prieš 17 metų Leonidas Donskis parašė instrukciją, ką daryti, ir šiandien, kai visuomenė vis labiau skaldosi ir ima ieškoti atpirkimo ožių, pats metas ją prisiminti ir pradėti taikyti praktiškai: ,,Alternatyva politiniam korektiškumui yra gan paprasta – pakanka nustoti vertinti žmones pagal jų lytį, rasę ir klasę. Lygiai kaip pakanka liautis dirbtinai segmentuoti visuomenę skaldant ją į gabalus ir formuojant tarpusavy nesusiliečiančias ir it monados izoliuotas ideologines grupes. Kodėl? Todėl, kad šie dalykai yra tiesiog nesutaikomi su pačiais moderniosios visuomenės pagrindais – laisve, lygybe, bendra politine ir viešąja erdve, taip pat ir pilietiniu solidarumu.” *

Kaip politkorektiškumas bei manipuliavimas politkorektiškumo kritika veikia mūsų kasdienybę ir trukdo laisvai mąstyti

Pavyzdys

Facebooke mano draugė Vaida pasidalino postu, kuriose gimdo translytis vyras. Barzdotas, gauruotas, pašalintomis krūtimis, iš pažiūros itin vyriškas, tačiau tebeturintis moteriškus dauginimosi organus ir gimdantis savo trečią kūdikį. Vaida parašė taip: ,, Įdomu, kad žmoguje dera du troškimai — bet kokiomis priemonėmis tapti vyru, tačiau būti ir motina. Idėja, kad šie du troškimai suderinami, man nauja, o jums? Ar tai nėra egoistiška vaiko atžvilgiu? Ar jis galės žindyti kūdikį? Ir kaip į jį kreipsis vaikas – mama ar tėti? O gal užtenka, kad tave mylėtų, o barzda – nesvarbu? Padiskutuokime.”

Vaida savo poste kvietė mąstyti. Pažinodama ją esu tikra, kad diskusiją inicijavo vedina naivaus smalsumo, noro suprasti, o ne pažeminti ar diskriminuoti. Juk gimdantis transvyras nėra labai įprasta, kodėl apie tai nepasikalbėjus?

Tačiau būtent dėl politinio korektiškumo nei mąstymas, nei  diskusija neįvyko. Komentarai buvo tik dviejų rūšių, vieni politiškai korektiški tiek, kad draudė mąstyti (Gražiausia matyta šeima; ar būtina žindyti!; svarbu, kad mylėtų, ne tavo reikalas, motina su barzda ar be; nori ir gimdo; kaip tu gali būti tokia netolerantiška). Kiti komentarai naudojosi politinio korektiškumo kritika, kad pagrįstų savo alternatyvias politines pažiūras  (pagaliau paaiškėjo, kaip pabėgėliai veisiasi; tokius normalioj šaly uždarytų iki gyvos galvos; Europos sąjungoj tik iškrypėliai; štai jums lytinio švietimo mokyklose pasekmė; tuoj valdžia lieps visiems vyrams gimdyt dėl lygių teisių).

  • 2013 metų L. Donskio straipsnį galite rasti čia

Tikra tiesa apie sąmokslo teorijas

Skvernelis spoksojo pro lėktuvo langą. Virš debesų oras buvo giedras, o Skvernelio veidas – apsiniaukęs. Lėktuve buvo įtaisyta masažinė lova, tačiau valstybės vyras pramogoms ir malonumams nesijautė nusiteikęs. Jam ant širdies buvo neramu. Jis skrido ne atostogų, o į interviu. Skvernelis siekė būti priimtas į masonus, tikruosius pasaulio valdovus. ,,O jei jie supyks, kad nemoku angliškai?” – sunkios mintys kamavo, graužė – ,,Kažin, ar bus galima susikalbėti rusiškai… Juk nei Billas Gatesas, nei Celine Dion nesupras. Gal vis tik leis turėti prie savęs vertėją? Juk jį po to galima sučipuoti arba paskiepyti…”. Jis žinojo, kad ne visiems pasiseka. Galvojo apie liūdną Pakso istoriją, kuris net chemtreilus purškiančio lėktuvo piloto darbo negavo. Jis užsnūdo, trumpam, labai sunkiu ir nemaloniu snauduliu, susapnavo, kad jį vejasi Hillary Clinton su milžinišku vakcinavimo švirkštu. Hillary aikščiojo iš malonumo, stenėjo ir…prabudęs Skvernelis pamatė vertėją, besimėgaujantį masažine lova. Ir tada jam driokstelėjo siaubinga mintis. Valdžios vyras sudejavo iš nevilties. Kaip galėjo įvykti tokia baisi klaida? Ant masažinės lovos, veidą prisidengęs plastikiniu skydu iš malonumo markstėsi ne anglų, o gestų kalbos vertėjas.

Kai atsitinka nelaukti, nemalonūs dalykai visuomenėje ir kontrolės jausmas dingsta, sustiprėja nerimas. Ir tuomet dar sunkiau pakelti mintį, kad pasaulis – chaosas ir atsitiktinumai. Tikėjimas aukštesne jėga, ar visa apimančia galia emociškai nukelia atgal į vaikystę, kuomet už mūsų pasaulį buvo atsakingi tėvai. Kai esi vaikas, gali bambėti ir skūstis. Gali kaltinti, kad už visas nesėkmes, atsakingi kiti. Gali svajoti apie laisvę, bet jos atsisakyti tam, kad sumažintum nerimą. Nerimas kyla iš suaugusiojo pasaulio, kuris sudarytas iš chaoso ir atsitiktinumų, o vaikui nuraminti, kaip visi žinome, reikalingas režimas, taisyklės ir rutina.
Religijos ir sąmokslo teorijos tai suteikia. Nuramina. Sąmokslo teorijos tikriausiai tinka tiems, kurie vaikystėj norėjo maištauti, išsiskirti iš minios, kurie manosi besivadovaujantys kritišku protu.
Faktas, kad kai kurios sąmokslo teorijos pasirodo esančios tiesa.
Aš mėginau įsivaizduoti kokiu būdu, grynai techniškai gali veikti tokia struktūra kaip ,,pasaulį valdantis elitas”. Kaip jie susikalba? (angliškai nemoka ne tik Skvernelis), kaip susiderina tarpusavyje organizacijos tikslus? Jei jie visi sociopatai narcizai be empatijos, tai kaip jie sugeba siekti ilgalaikių tikslų ir derintis vienas prie kito? Kodėl jie trokšta pasaulio žmones čipuoti? Net jei techniškai tai būtų įmanoma, negaliu suprasti, koks to tikslas. Kodėl jiems turėtų rūpėti kur ir ką veikia koks Jonas ar Petras?. Jeigu jiems rūpi tik pelnas iš farmacijos, tai kokia prasmė chemtreilais ir vakcinomis mažinti populiaciją? Jei organizacija gyvuoja tūkstančius metų, kaip jie įkalbina savo vaikus dalyvauti jos veikloje? Juk jie negali irgi visi būti sociopatai, be to vaikai dažniausiai yra kritiški savo tėvų veiklai ir nelabai nori joje dalyvauti.

Paradoksas yra tame, kad nei mokslas, nei logika nei sveikas protas negali pagrįsti tokios organizacijos egzistavimo tikimybės. Panašiai, kaip ir dievo. Tačiau egzistuoja daugybė žmonių, kurie vis vien tiki.

Kodėl?

Straipsnyje apie sąmokslo teorijas, kurį rašiau specialiai žurnalui HAPPY365, pamėginau paieškoti atsakymo į šį klausimą. Jį galite perskaityti čia. O jei norite sužinoti kas nutiko Skverneliui masonų susirinkime, rašykite komentaruose.

Sąmokslo teorijos. Ką turėtum žinoti apie savo proto galias ir silpnybes

Šis tekstas buvo sukurtas specialiai žurnalui HAPPY365. Čia pateikiamas neredaguotas variantas.

Iš garinančios actą bobulytės pasijuokti visi mes gudrūs, tačiau sąmokslo teorijos plinta ne dėl žmonių kvailumo, o dėl universalių smegenų veikimo principų. Susiklosčius palankioms aplinkybėms tikėjimas neegzistuojančiais, blogį nešančiais reiškiniais gali sujaukti beveik kiekvieno iš mūsų protą.
Kaip sužinoti, ar tai dar nenutiko? Kokios prevencijos priemonės?

TESTAS
Pirmiausią pasidaryk šį trumpą testą, kuris parodys tavo asmeninį santykį su sąmokslo teorijomis.
Ar esi smart ass, kuris laiko pirštą ant pasaulio pulso ir tikrai žino, kas yra kas? O gal balansuoji ant pavojaus zonos ribos ir tuojau pat gali būti užverbuotas? Kaip žinoti, kad tavimi nemanipuliuoti ekstremistai ir populistiniai politikai dar nesinaudoja tavo balsu savo galiai išpūsti ir kišenėms prisikimšti?

Pernelyg nesvarstydamas prie kiekvieno teiginio pasirink labiausiai sau tinkamą atsakymą ir suskaičiuok taškus. Variantai: A. Taip (2 tšk.)B. Nesu apsisprendęs/usi (1 tšk.)C. Nesutinku (0 tšk.)

  1. Senų žmonių pasakojimuose visada slypi išmintis.
  2. Nenorėčiau, kad mano kaimynystėje apsigyventų svetimšaliai.
  3. Egzistuoja galinga nežemiška jėga, galbūt galima ją pavadinti dievu.
  4. Kai reikia bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, išgyvenu stresą.
  5. Egzistuoja slaptos pasaulio galingųjų organizacijos.
  6. Su čigonais geriau nesikalbėti.
  7. Aš nesu visiškai saugus.
  8. Religingi žmonės padaro mažiau nusikaltimų, išskyrus musulmonus.
  9. Per metus perskaitau ne daugiau nei 1 knygą.
  10. Televizorių žiūriu beveik kiekvieną dieną.
  11. Visiškai nepasitikiu farmacijos kompanijomis.
  12. Dažnai nerimauju dėl ateities.
  13. Vyriausybė nuo žmonių slepia informaciją.
  14. Neturiu artimų žmonių, kuriais galėčiau visiškai pasitikėti.
  15. Visose tradicijose slypi išmintis.
  16. Mane džiugina mintis, kad suaugusiems nebereikia daugiau mokytis.
  17. Nenorėčiau, kad mano telefono numerį būtų galima rasti internete.
  18. Žmonės turėtų likti savo šalyse ir ten spręsti savo problemas, o ne bėgti kur geriau.
  19. Kitiems pasisekė labiau negu man.
  20. Įmanoma susisiekti su mirusiųjų pasauliu.
  21. Oficialus “grantais” finansuojamas mokslas universitetuose neturi nieko bendro su tikrosiomis žiniomis.
  22. Išorinės aplinkybės nulėmė, kad mano gyvenimas tapo blogesniu, nei galėjo būti.
  23. Dirbtinis intelektas gali užvaldyti pasaulį.
  24. Manau, kad visi vaikai turėtų augti tradicinėse šeimose.
  25. Mes visi turime priešų.

0-6 taškai. Manai, kad esi labai gudrus bet taip nėra. Problema tai, kad mėginai kažką apgauti – šį testą, ar patį save. Todėl nepastebėjai kontrolinių klausimų, kuriuose išreikšti šiokią tokią abejonę mąstančiam ir pasauliu besidominčiam žmogui – būtina.

7-25 taškai. Esi mąstantis ir žinių ištroškęs žmogus, domiesi tuo, kas vyksta pasaulyje, net ir susidomėjęs viena ar kita sąmokslo teorija neleisi, kad ji tau sugadintų gyvenimą ir laikui bėgant atskirsi pelus nuo grūdų. Dar kartą pažvelk į savo atsakymus – jei daugumą tavo atsakymų sudaro B – tavo protas lankstus ir laisvas nuo stereotipų. Jei daugiau atsakymų žymėjai A, tikriausiai turi keletą stiprių klišių galvoje, su kuriomis teks kiek padirbėti, kad jos neįsivešėtų ir neužnuodytų tavo nuostabaus ir lankstaus proto.

26-35 taškai.
Balansuoji ant rizikos zonos ribos, bet galbūt tiesiog prisirinkai truputį per daug klaidingos informacijos, kurios niekaip neprisiruošei patikrinti ir leidai jai užkariauti tavo galvą. Jei daugumą taškų surinkai pasirinkdamas B, situacija dar nėra labai bloga. Gal esi išsiblaškęs, labai jaunas arba truputį nusivylęs gyvenimu? Jei daugiausia atsakymų yra A, verta rimtai susirūpinti ir imtis prevencijos priemonių. Yra tikimybė, kad pasitiki netinkamais žmonėmis, kurie plauna tau smegenis, o gal net išnaudoja materialiai. Įstok į universitetą ar bent jau perskaityk patikimą mokslo populiarinimo knygą, pavyzdžiui Hanso Roslingo “Faktų galia”.

35-50 taškų. Greičiausiai jau tiki ne viena sąmokslo teorija ir kaip tik dabar tau kyla įtarimas, kad šį straipsnį rašo driežažmogis ar bent jau gėjų mafijos atstovas. Jei dar nesi taip rimtai įklimpęs ir skaitai toliau – puiku, tačiau neramu, kad pasaulį matai per juodus blogų emocijų debesis, o tavo galva prikimšta stereotipų. Svarbiausia žinok, kad nesi kažkoks išskirtinis ar kvailas, jokiu būdu ne, daugybė žmonių šiandien išgyvena stresą ir jiems sunku susiorientuoti informacijos gausoje. Skaityk toliau ir suprasi, kaip veikia mūsų galvos ir kodėl patikime dalykais, kurie tik panašūs į tiesą..

Kodėl sąmokslo teorijos egzistuoja?
4 pagrindiniai dėsniai

  1. Priežastingumas. Klausimas “kodėl?” yra žmogiškojo proto esmė. Tą puikiai žino kiekvienas, turintis vaikų ar mažesnių brolių bei sesių. O sąmokslo teorijos ir atsako į klausimą “kodėl?”, jos mėgina paaiškinti tai, kas žmonėms rūpi. Sąmokslo teorijomis įtikima tuomet, kai žmonės tikrųjų priežasčių nesupranta, nes jos pernelyg komplikuotos, atsitiktinės, arba apskritai neegzistuoja, o pasekmės baugina ir neleidžia nustoti ieškoti. Tam, kad žmonės pasijustų geriau, surandama priežastis, nebūtinai tikroji, svarbu, kad būtų galima ant kažko suversti kaltę, kažkas panašaus į atpirkimo ožį. Tuomet užplūsta palengvėjimas, pojūtis, kad tiesa atrasta. Kaip visa tai vyksta mūsų galvose? Kodėl apsigauname? Dažniausiai sąmokslo teorijos kyla iš to paties mąstymo ypatumo, iš kurio atsirado ir pirmosios religijos pirmykštėse bendruomenėse. Situacijoje, kai neaišku kas kaltas dėl vienos ar kitos nelaimės, atsitiktinė koreliacija imama laikyti priežastingumu. Koreliacija vadinamas toks reiškinys, kai susiejami tuo pačiu metu, arba vienas po kito nutikę keli dėmesį atkreipiantys dirgikliai. Pavyzdžiui, kai lyja, gatvėje stovi mėlynas autobusas. Nuolat priežastingumo besidairančios smegenys susieja šiuos du reiškinius ir padaro klaidingą išvadą: lyja todėl, kad gatvėje stovi mėlynas autobusas. Tačiau prieš patvirtinant išvadą, smegenys ima analizuoti ir vertinti duomenis. Šiuo atveju praktiškai kiekvienam mąstytojui užtenka turimos informacijos apie abudu stimulus (lietų bei autobusą), kad priežastingumas būtų atmestas. Tačiau egzistuoja dar viena žmogaus proto veikimo savybė, fenomenas, kuris sumažina galimybę mąstyti analitiškai.
  2. Emocionalumas.
    Kaip jau išsiaiškinome, žmogaus smegenys automatiškai ieško priežastingumą įrodančio paterno tarp dviejų stimulų. Antras proto judesys – gautos išvados tikrinimas analizuojant turimą informaciją. Visą šį procesą savotiškai reguliuoja emocijos. Paprastai tariant, kuo daugiau jaučiame neigiamų emocijų: streso, nerimo, troškimų, tuo trumpesnis ir paviršutiniškesnis analizavimo procesas. Tai reiškia, kad kuo stipresnės emocijos, tuo lengviau žmogus patikės, kad lietaus priežastis yra mėlynas autobusas.
    Dabar stop! Dar per anksti seksistams pakelti galvas ir triumfuojančiai sušukti, kad moterys emocingesnės, todėl labiau patiki sąmokslo teorijomis, ir aišku, kad viskas aišku, bobos yra durnos! Tiesa yra tokia, kad emocijos vienodai trukdo mąstyti analitiškai ir vyrams, ir moterims. Dėl auklėjimo ypatumų, moterys labiau linkusios emocijas rodyti, o vyrai slėpti, tačiau sprendimo priėmimui poveikį daro emocijos, kurios “spaudžia” smegenis iš vidaus, o ten jos tikrai šėlsta pas visus mus labai panašiai. Dar giliau skaidant ir analizuojant procesą, dar įdomesnių dalykų galime išsiaiškinti. Kaip jau žinome, neigiamos emocijos apsunkina analitinį protavimą, tačiau kaip tai nutinka konkrečiai? Visas žmogaus mąstymas yra paremtas schemomis, automatinėmis reakcijomis, kurias sukaupiame gyvenimo bėgyje įgydami žinių ir patirties. Jei jų visai neturėtume, kiekvieną kartą prieš darydami bet kokį judesį turėtume jį apmąstyti, išskaidyti ir išanalizuoti taip, kad judėtume lėčiau už sraiges, arba mūsų smegenys turėtų užaugtų didelės lyg kelių aukštų namas. Įsivaizduokit, kaip būtų sunku susišukuoti. Bet grįžkime prie proto. Automatinės reakcijos arba intuityvus mąstymas mums padeda žaibiškai priimti sprendimus paprastuose dalykuose, tačiau ši proto savybė gali apgauti sudėtingose situacijose. Pavyzdžiui, įgydami patirties išsiugdome tokią schemą: “mokslo įrodymais galima pasitikėti”. Tuomet, labai susinerviname, nes labai nenorime lietaus, o jis kaip tik jau lyja, ir kaip tik gatvėje vėl pamatome mėlyną autobusą. O dar tuo metu ateina kaimynas, profesorius, kuris parodo skaičiavimų brėžinius, kuriuose aiškiai parašyta, kad mėlynas autobusas sukelia lietų. Neigiamos emocijos “išjungia” analitinį mąstymą ir kritiškumą, protas pasinaudoja schema “mokslo įrodymais galima pasitikėti”, ir intuicija sako, kad kaimyno teiginiai patikimi. Ir štai – patikime, kad mėlynas autobusas sukelia lietų. Oi, kaip dabar nenorėčiau būti tame mėlyname autobuse!
    Šiuo pavyzdžiu jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad mokslu negalima pasitikėti, juo tik noriu parodyti, kokiu būdu veikia schemos. Dėl labai panašios mąstymo schemos paplito ir tikėjimas, kad vakcinos sukelia autizmą. Pirmą kartą ši teorija buvo aprašyta mokslininko, deja, jis buvo korumpuotas ir melavo farmacijų kompanijų naudai. Žurnalas straipsnį atšaukė, mokslininkas prarado savo titulus, o tikėjimas liko. Veikiant emocijoms žmonės, neturėdami specialių įgūdžių, nebeatskiria loginių argumentų nuo argumentavimo klaidų. Kuo daugiau nerimo, jausmo, kad prarandame situacijos kontrolę, tuo labiau kyla neigiamos emocijos, o kuo daugiau neigiamų emocijų, tuo mąstymas tampa mažiau kritiškas, argumentavimo klaidas pastebėti darosi sunku ir žmogus įtiki sąmokslo teorija.
    Tačiau visgi kodėl vieni žmonės labiau linkę tikėti sąmokslo teorijomis už kitus? Rizikos zonoje yra tie, kurie labiau linkę “išjungti” kritinį protą ir dažniau vadovaujasi išmoktomis schemomis. Tyrimai išskiria keletą žmonių grupių, kurių emocijomis sąmokslo teorijų kūrėjai gali pasinaudoti: tai tie, kurie dirba fizinį, o ne protinį darbą, turi žemesnį išsilavinimą, yra konservatyvaus auklėjimo, todėl linkę pasitikėti autoritetais ir tradicijomis, yra religingi (tikint vienu stebuklu lengviau patikėti ir kitu.) Dar viena rizikos grupė – žmonės, kuriems labai svarbu priklausyti bendruomenei.
  3. Universalumas.
    Sąmokslo teorijos egzistavo visais laikais, visose žmonių bendruomenėse, visose kultūrose. Viduramžiais dėl sąmokslo teorijų nužudyta daugybė nekaltų žmonių. Pavyzdžiui, dėl užkrečiamų ligų epidemijų, kurių sklidimo priežastis buvo tuomet nesuprantama, pradėti persekioti žydai, nes tikėta, kad jie nuodija vandenį šuliniuose, arba deginamos įtartinos moterys, nes manyta, kad jos sudarė sandėrį su velniu ir “užleido” ligas.
    Šalia absurdiškų sąmokslo teorijų apie tarp žmonių gyvenančius driežažmogius, plokščią žemę, egzistuoja ir tokios, kurios staiga ima ir pasirodo esančios…tiesa.Tai dažniausiai su vyriausybinių institucijų ir korporacijų veikla susijusios teorijos. Buvusių Sovietų sąjungos šalių gyventojai, patyrę, ką reiškia gyventi valstybėje, kada piliečiams nuolat meluojama, išgyvenę atominę katastrofą, kai nuo žmonių buvo slepiama tikroji padėtis, labiau linkę tikėti sąmokslo teorijomis, dėl visų blogybių ir nelaimių kaltinančiomis valdžią bei valdininkus.
    Prieš keletą dešimtmečių tikėjimas sąmokslo teorijomis dar buvo vertinamas kaip psichikos sutrikimas, tačiau šiandien manoma, kad tai normalus visuomenės reiškinys, kurį neišvengiamai išprovokuoja realios visuomenės problemos. Visgi, tikintieji sąmokslo teorijomis tebeturi žemą prestižą visuomenės akyse, todėl nuomonės formuotojai ir lobistai tuo naudojasi. Nenaudingai ar kompromituojančiai informacijai lobistai mėgina užkabinti sąmokslo teorijos etiketę ir tokiu būdu ją nuvertinti visuomenės akyse. Pavyzdžiui, dar visai neseniai apie klimato kaitą prabilę mokslininkai, pramonės, teršiančios orą CO2, lobistų buvo kaltinami sąmokslo teorijos skleidimu. Įdomu tai, kad šiandien klimato kaitos vertinimas apsivertė 360 laipsnių kampu – dabar netikėjimas, kad klimato kaita egzistuoja priskiriamas prie sąmokslo teorijų.
    Sąmokslo teorijų daugėja, jomis tikinčių žmonių skaičius auga, todėl populistiniai politikai siekdami valdžios pareiškia tikintys jomis ar net dalyvauja jų kūrime ir taip užsitikrina sau rinkėjų balsus. Donaldas Trumpas savo rinkimų kompanijoje pasinaudojo net trimis sąmokslo teorijomis: gandus apie klimato kaitą skleidžia kinai, siekdami pakenkti JAV ekonomikai, vakcinos sukelia autizmą, o Barakas Obama negimė JAV.
    Žmonėmis, tikinčiais sąmokslo teorijomis taip pat naudojasi ekstremistinės grupuotės. Jos sąmokslo teorijas kuria ir palaiko siekdamos galios sau.

4.Socialumas
Sąmokslo teorijos ypatingai suveši ten, kur klesti ksenofobija, tarpgrupiniai konfliktai. Ideali vieta sąmokslo teorijai įsiplieksti – uždara, stigmatizuota grupė, kuriai priklausantys individai patiria itin daug neigiamų emocijų ir streso.
Kuo stipresnis kiekvienos atskiros grupės identitetas, kuo grupė uždaresnė, tuo daugiau šansų, kad bus sukurta sąmokslo teorija, kuri kaltins blogio skleidimu kitą grupę, o žmogus, turintis stiprų pirmosios grupės identitetą, neišvengiamai ja patikės.
Pavyzdžiui, tarp arfroamerikiečių populiari sąmokslo teorija, kad kontraceptikai yra juodosios rasės genocidas, kurį skleidžia baltoji rasė. Afrikoje, kur AIDS yra rimta visuomenės problema, sklando ne viena su šia problema susijusi sąmokslo teorija. Pavyzdžiui, manoma, kad AIDS iš tiesų yra visai nekenksminga ir naudoti brangius vaistus verčia farmacijos kompanijos dėl finansinės naudos, o žmonės miršta …nuo prezervatyvų.
Didelėse socialinėse grupėse sąmokslo teorijos aiškina makro reiškinius: apsprendžia tautų ir visos žemės planetos likimą, o mažose – įmonėse, biuruose, mokyklose, sporto sirgalių klubuose – jos kursto vietinės reikšmės dramas.

Ar įmanoma išsiugdyti imunitetą sąmokslo teorijoms?
Ką daryti?

  • Mokytis. Tyrimai rodo, kad aukštasis išsilavinimas ir analitinio mąstymo ugdymas yra visai nebloga sąmokslo teorijų prevencija. Tačiau prieš keletą dešimtmečių įgytas ir ant lentynos dulkantis diplomas vargiai ar padeda. Mokymasis ir domėjimasis tuo, kas vyksta aplink, knygų skaitymas turi tapti kasdienybe.
    Atsakingai vertinti informacijos šaltinius. Visuomet verta pasigilinti į reiškinį, kuris domina, perskaityti kuo daugiau skirtingų nuomonių. Vengti nepatikimų, keistų tinklalapių. Nepasitikėti tais, kurie išreiškia kategorišką nuomonę, kurie manipuliuoja informacija, stengiasi sukelti neigiamas emocijas. Svarbu atkreipti dėmesį į ekspertus, kurie kalba šia tema, kas tai per žmonės, svarbu aklai nepasitikėti, o išsiaiškinti jų kompetencijų ribas. Buvęs statybininkas, mokantis apie sveiką gyvenimo būdą turėtų sukelti nepasitikėjimą. Nepamiršk, kad kai naršai Internete, tave seka algoritmai, siekiantys kuo ilgiau išlaikyti dėmesį prie kompiuterio ir parodyti kuo daugiau reklamų. Užtenka per youtube pažiūrėti vieną ar du filmukus apie kokią nors sąmokslo teoriją, ir rytoj jau bus siūloma šimtai panašių filmukų. Klaidinga manyti, kad spausdamas “next” pasieksi objektyvią informaciją.
  • Medituoti. Tyrimai rodo, kad protą treniruojančios meditacijos technikos (mindfulness, vipassana) ne tik mažina bendrą nerimo ir streso lygį, tačiau padeda pastebėti ir įvertinti savo automatines reakcijas, paprastai tariant, galva ima dirbti geriau.
  • Perkainoti vertybes. Labai didžiuojiesi, kad esi lietuvis? Žydas? Heteroseksualas? O gal gėjus? Iš pirmo žvilgsnio didžiuotis ne yda, tačiau reiškinys, kai užplūsta pasididžiavimo jausmai ne savo pasiekimais, o grupės identitetu, vadinamas socialiniu narcisizmu. Tai vienas iš rizikos faktorių, signalizuojantis, kad gali lengvai įklimpti į sąmokslo teorijos spąstus.

Daugiau apie sąmokslo teorijas

Agnė Gintalaitė, MANDALA

Kam reikalingas ,,jausmomatis” už pusę milijono?

Pagrindinis ir labai rimtas šios istorijos veikėjas yra pusė milijono valstybinės įstaigos administruojamų eurų. Kitas veikėjas – iš fantastikos srities. Tai ,,jausmomatis”, interneto komentatorių perkrikštytas į ,,melafoną”. Oficialiame dokumente rašoma, kad šitas daikčiukas padės Lietuvai kovoje su savižudybėmis, depresija, migracija ir COVID-19 pasekmėmis, be to sumažins smurtą šeimose ir netrukdys ūkio darbams. Tai prietaisas padarys matuodamas žmonių biolauką ir rodydamas emocijas.

Ne, čia ne humoristinio filmo scenarijus. Tai mūsų gyvenimas.

Trakų savivaldybės Psichologinė pedagoginė tarnyba (PPT) ir valstybinė organizacija Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) paskelbė ikiprekybinį pirkimą – konkursą, kuris savo užmojais primena istoriją apie naujuosius Vasiukus, nelogiškumais ir keistenybėmis – 90-ųjų pseudo mokslo įtaisus ekstrasensų kabinetuose, o tikslais – XX a. pradžios psichologinius eksperimentus, kurių neribojo nei etikos kodeksai, nei moralinės normos. Taip, pradedu nuo išvadų, kurios rėksmingos ir drastiškos, lyg nurašytos nuo geltonosios spaudos puslapių. Atsisakau vynioti žodžius į vatą. Verčiau po truputį, žingsnis po žingsnio pabandysiu parodyti, kokiu būdu šios išvados atsirado. Skambūs žodžiai ,,depresijos prevencija”, ,,savižudybių prevencija”, “kūrybiškumo skatinimas”, ,,migracijos mažinimas” it kvapnūs rožių žiedai maskuoja nelabai maloniai korupcija ir demagogija atsiduodantį rankraštį. Tačiau, kadangi projektas išoriškai atitinka reikalavimus ir riba, skirianti šarlataniškumą nuo mokslo inovacijų, užmaskuota skambiais pažadais, ir teisingais raktiniais žodžiais, sunku suprasti, kas iš tiesų čia vyksta. Ir klausimas, ar tikrai įmanoma tai paaiškinti ir įrodyti.

Su manimi susisiekė anonimas, kuris paliudijo, kad turi ryšių Trakų miesto savivaldybėje, ir kad ten apie šį projektą kalbama jau seniai. Anonimas pasakojo, kad kalbama, jog šis projektas ,,nuleistas” iš ministerijos, kad ,,jausmomačio” gamyboje dalyvaus ,,draugai iš vienos išsivysčiusios šalies artimuosiuose rytuose”. Taip pat buvo paminėtos kelios pavardės, kurias dėl etinių priežasčių nutariau nutylėti. Kodėl tai pasakoju? Nors dabar šios informacijos patikrinti nėra galimybių, tačiau kai paaiškės projekto dalyviai, galbūt šias žinias vertės prisiminti.

Ką apie ,,jausmomačio” projektą galima išgirsti viešojoje skaitmeninėje erdvėje? Portalai, tokie kaip Delfi ir kiti, pasidalino reklaminiu, šlovinančiu ,,melafoną” pranešimu spaudai be jokio analitinio, kritinio požiūrio. Apie mokslą ir technologijas rašantys žurnalistai padarė copy paste ir panašu, net nepabandė atsidaryti ir perskaityti pačio dokumento arba, apakinti solidaus valstybinio herbo, kuris puošia MITA internetinį puslapį, paprasčiausiai atsisakė patikėti savo akimis. Nes keistenybė iš fantastikos srities, aiškiai, juodu ant balto parašyta, kad prietaisas be fiziologinių duomenų matuos ,,asmens skleidžiamas biolauko bangas” turėjo sudominti sensacijų mėgėjus.

Biolaukas arba žmogaus aura yra žinomas kaip ne mokslinis, o ezoterinis parametras, kurį matuoja vadinamieji ekstrasensai ir oficialus mokslas, kuriam atstovauja MITA, tokio parametro nepripažįsta.

Kokiu būdu tokio, mokslo požiūriu neegzistuojančio parametro matavimas galėjo atsirasti norimo sukurti prietaiso specifikacijų sąraše ir kaip tai galėjo praleisti ekspertai, vertinę projektą?

Gal čia įsivėlė kažkokia klaida, ir biolauku vadinami kokie nors kitokie parametrai, egzistuojantys mokslo atžvilgiu, tarkim prakaito kvapas? Bet ar prakaito kvapą pavadinti bangomis yra moksliška? Kadangi aš nesu mokslininkė, šiuo klausimu pasikonsultavau su akademikais. Išvada: mokslo bazėse galima atrasti akademinių tekstų, kuriuose terminas “biolaukas”panaudotas, tiesa tiriant ne žmones, o kalbant apie augalų spinduliuojamas elektromagnetines bangas. Dėl menko citatų skaičiaus ir konteksto su žmonėmis trūkumo, šio parametro egzistavimas nėra moksliškai pagrįstas.

Kodėl šis projektas sulaukė tik emocingos, bet mažai konstruktyvios ir situaciją paaiškinančios kritikos? Socialiniuose tinkluose buvo atkreiptas dėmesys į biolauko matavimo parametrą, tačiau įsiskaičius į dokumentą, atrodo, kad šį reikalavimą galima išbraukti. Ar tuomet projektas jau bus tinkamas? Kadangi ,,melafono” gamyba susieja skirtingas mokslo sritis, konstruktyvią kritiką iš pašnekovų išgauti yra sudėtinga, nes vienos srities specialistai sutinka komentuoti tik tą mažą dalį, kurią išmano, o apie bendrą projektą nors nuomonę ir turi, tačiau vengia padaryti klaidą ir komentuoti ne savo mokslo sritį. Taigi, psichologai mato problemas iš psichologijos srities, o technologai, AI specialistai – iš kitos, nei vieni, nei kiti nedrįsta detaliai analizuoti srities, kurios iki galo neišmano, todėl pateikia aptakias ir nekonkrečias išvadas arba tiesiog emocingai piktinasi. Po keleto pokalbių su relevantiškų sričių mokslininkais specialistais įsitikinau, kad: 1. Neformaliame pokalbyje projektas sukelia juoką, pasipiktinimą, nuostabą, žaibišką išvadą, kad tai pinigų įsisavinimas. 2. Paprašius citatos su pavarde straipsniui, paaiškėja, kad nieko konkretaus pasakyti nelabai norima, kad tam reikia atskirai gilintis, ir žinoma, gilinimuisi laiko trūksta. Dėl šių priežasčių nusprendžiau, kad man svarbiau apčiuopti ir konkretizuoti problemą ir suprasti, kokius konkrečiai klausimus reikia užduoti ekspertams, o ne pateikti dailias citatas, todėl nutariau neviešinti specialistų, su kuriais problemą aiškinomės, pavardžių.

Taigi, kol jūs zoome su giminaičiais ridenot kiaušinius, pasikalbėjome su žmonėmis ir štai turime nepriklausomų ekspertų suformuluotas problemų grupes. Jos suformuluotos jau atmetus nemokslinio parametro – biolauko – matavimo reikalavimą.

1. Techninių problemų grupė.

Komentavo matematikas iš JK universiteto, inžinierė, dirbtinio intelekto projektuotojas ir aukšto lygio informacinių sistemų specialistas. Matematikas šį projektą pavadino ,,Kosmodromo statymu Vasiukuose”. Pasak jo, užsibrėžti tikslai neatitinka realaus projekto mąsto bei finansų. Technologiškai tai projektas reikalaujantis ne pusės milijono, o milijardinio biudžeto, ilgalaikės perspektyvos. Pasak AI specialistų, dirbančių privačiame sektoriuje, sudėtingos problemos slypi visuose projekto vystymo etapuose, nuo biosensorių sukūrimo iki gaunamos informacijos apdorojimo. Išreikšta nuomonė, kad tokio masto projekto iniciatorius galėtų būti nebent nacionalinė tyrimų programa, bet ne savivaldybė. Kokios tos technologinės problemos konkrečiai? Pavyzdys: Sukurti kompaktišką, bet tikslų ir realiu laiku veikiantį biosensorių, matuojantį tik vieną ir tokį itin paprastą rodmenį kaip širdies ritmas, jau yra labai sudėtinga. Prietaisai esantys rinkoje veikia apytiksliai, spėjimo principu, ir iki šiol tebevyksta sudėtingi, brangiai kainuojantys, ir ne visada sėkmingi tyrimai, kaip gauti tikslesnius duomenis realiu laiku. Ir tai tik vienas rodmuo! O Trakų savivaldybės PPT projekte planuojama matuoti ne vieną, o grupę rodmenų, tarp jų ir tokius, kurie yra itin sudėtingi, pvz. smegenų bangos. Kokia iš to seka išvada? Sukurti prietaisą tiksliai matuojantį realiu laiku net keletą fiziologinių parametrų šiai dienai su numatomu finansavimu nėra galimybės, todėl, tikėtina, bus sukurtas prietaisas kuris matuos parametrus su didele paklaida, spėjimo principu.

2. Techninių – metodologinių problemų grupė.

Tarkim, biosensorių techninės problemos kažkokiu būdu bus išspręstos ir pavyks sukurti prietaisą pakenčiamai tiksliai matuojantį keletą fiziologinių parametrų. Tačiau reikalingas aparatas, kuris pateikia ne fiziologinius parametrus, o emocijas. Čia iškyla pirmas metodologinis klausimas, apie kurį kalbėjomės su psichologais susipažinusiais su panašia technologija – terapine biologinio grįžtamojo ryšio (biofeedback) technika. Biofeedback prietaisai yra aparatai, matuojantys vieną ar kitą organizmo fiziologinį parametrą, o rezultatas aiškiai ir suprantamai pacientui vizualizuojamas ekrane. Tarkim, pacientas kenčia dėl pagreitėjusio širdies ritmo. Jis prijungiamas prie matuoklio ir mato savo širdies ritmo vizualizaciją, tuo tarpu terapeutas jį moko relaksacijos ar kvėpavimo technikos, pacientas mato, kaip atliekant pratimus retėja širdies ritmas, jis įsimena pojūčius, tokiu būdu išmoksta nuraminti savo širdies ritmą pats. Širdies ritmo padidėjimas, manoma, susijęs ir su emocine žmogaus būsena, kaip ir kiti rodikliai, tačiau širdies ritmas gali padidėti ir dėl neigiamos, ir dėl teigiamos emocijos, be to jis gali padidėti sportuojant, išgėrus kavos, ar tiesiog išgirdus stiprų garsą. Kiek žinoma, kol kas nėra atrasto mokslinio pagrindimo, pagal kurį fiziologiniai rodmenys galėtų būti diferencijuojami į skirtingas emocijas. Tiesa, egzistuoja veido mikroišraiškų teorija, pagal kurią iš veido išraiškų galima nustatyti emociją, ir tokių programėlių, kurios veikia, nors ir labai netiksliai, galime atsisiųsti tiesiog į savo telefoną. Sunku pasakyti, kokiu keliu galėtų eiti šio prietaiso kūrėjai, kokiu moksliniu pagrindu būtų remiamasi kuriant programinę įrangą, kuri fiziologinius duomenis parodytų kaip emociją, tačiau fiziologinius rodmenis gretinant su veido išraiškas analizuojančia programa, tikriausiai būtų galima gauti kažkokią koreliaciją, o vėliau iš jos sukonstruoti algoritmą, kuris prognozuotų emocijas. Tačiau toks ar panašus metodas iš esmės nebūtų pagrįstas mokslo, bent jau psichologinės emocijų teorijos. Išvada: net jei pavyktų ganėtinai tiksliai gauti fiziologinius duomenis, vis vien lieka neaišku, kokiu būdu juos iškoduoti ir parodyti kaip emocijas, nesant teorinio pagrindo, tai būtų tik vienokia ar kitokia spekuliacija. Tačiau dėl didelio kiekio rinkoje esančių biofeedback aparatų, įrangos, naudojamos sporte, bei emocijas nustatančių programėlių atrodo akivaizdu, kad sukurti ,,jausmomatį” veikiantį labai netiksliai, spėjimo principu nėra nei sudėtinga, nei brangu, tačiau sukurti ,,jausmomatį”, kuris veiktų tiksliai gali būti neįmanoma ne dėl technologinių problemų, o dėl žmogaus emocijų raiškos specifikos – skirtingos emocijos kūne reiškiasi tais pačiais fiziologiniais pokyčiais.

3. Pritaikomumo ir etinių problemų grupė.

Paprašiau keleto pažįstamų psichologų sumodeliuoti situacijas, kuriose jie savo darbe panaudotų ,,jausmomatį”, jei toks būtų sukurtas. Ir nors keletą situacijų sumodeliuoti pavyko, tačiau prietaiso vaidmuo, net darant prielaidą, kad jis veiks ir emociją parodys tiksliai, nebuvo situacijose nei esminis, nei labai teigiamas. Tarkim, vienas psichologas papasakojo, kad galbūt ,,jausmomatis” padėtų potencialiems savižudžiams pranešdamas apie būseną, kuomet žmogus pradeda veikti tarsi autopilotu, kol susižaloja. Tačiau kita psichologė, kuriai papasakojau šį modelį atkreipė dėmesį, kad yra ir kitokio tipo savižudžiai, kurie nusprendę ir suplanavę savižudybę būna labai ramūs, ir tuomet ,,jausmomatis” vargiai ką nors parodytų.

Dar viena galimybė, kada ,,jausmomatis” galėtų ne padėti, o pakenkti, buvo sumodeliuota remiantis minėta biologinio grįžtamojo ryšio teorija. Pats paprasčiausias biologinio grįžtamojo ryšio pratimas yra atsistoti prie veidrodžio ir šypsotis. Manoma, kad dirbtinė grimasa ir vizualinė informacija apie emociją sukelia tam tikrus neurologinius pokyčius ir tą emociją imame jausti iš tiesų. Psichologijos studentai vieni kitiems pasakoja legendą, kai visi, susitarę vienam kursiokui sakė, kad jis atrodo sergantis tol, kol jis susirgo. Tai kaip mums galėtų padėti aparatas, kuris tarkim diena iš dienos rodys, kad jums liūdna?

Taip, nieko konkretaus, tai tik pasvarstymai. Bet net tokių pasvarstymų be galo trūksta šio projekto aprašyme, kuriame tik teigiama, kad šis prietaisas padės žmogui pažinti emocijas, netrukdys dirbti ūkio darbų (?) ir padės nuo depresijos. Tačiau kaip? Nejaugi kažkas pakeitė žinojimą, kad pažinti emocijas žmogus turi išmokti pats, ir tam gali padėti tik kitas žmogus, specialistas, tam reikalingas pokalbis, santykis, o ne aparatas?

Tiesa, kalbant apie sunkesnėmis autizmo formomis sergančius vaikus, yra teorija, kad jiems padėtų stiprų emocinį stresą parodantis kompaktiškas aparatas apyrankė. Na, yra teorija, yra ir aparatas. Jei Trakų PPT tokių aparatų reikia, galima labai nebrangiai užsisakyti.

Įsiskaitykime į Jurgio Razmos komentaro ištrauką, kuris atsirado Facebooke, po psichologo dr. A.Kairio postu, besipiktinančiu ,,jausmomačio” projektu. Komentare pažymima, kad tai atsakymas į Jurgio Razmos laišką ministerijai, prašantį atlikti projektui auditą. Sunku patikėti, bet pasirašo Žygimantas Vaičiūnas, energetikos ministras: ,,(…) Projekto esmė: įvykdžius Trakų rajono savivaldybės Pedagoginės psichologinės tarnybos iki prekybinį pirkimą bus sukurtas prietaisas, kuris nuotoliniu neintervenciniu būdu leis stebėti 6 žmogaus emocijas ir pateiks rekomendacijas tiek gydytojams, tiek mokyklų socialiniams pedagogams dėl stebimo asmens, atitinkamai – paciento, moksleivio – emocinės būsenos. Tai taip pat gali būti naudojama ir COVID-19 sukeltų neigiamų pasekmių mažinimui. Turėdami informaciją gydytojai ir socialiniai pedagogai galės laiku reaguoti ir užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms (pvz. savižudybėms, depresijai, alkoholizmo vystymuisi ir kt.). Šiuo metu mokyklų socialiniai pedagogai neturi jokių priemonių savo darbo funkcijų atlikimui ir mokinių gerovės bei apsaugos nuo grėsmių aplinkoje, kurioje jie yra izoliuoti užtikrinimui (pvz., smurto artimojoje aplinkoje). Projektu sukurtas rezultatas bus naudojamas kitų savivaldybių pedagoginėse psichologinėse tarnybose(…).” Toliau rašoma, koks projektus bus saugus ir kaip kruopščiai jį stebės ekspertai, tačiau tai jau darosi nebesvarbu. Šiame laiške pateikiama papildoma informacija, kurios nėra projekto aprašyme. Nepradėsiu sąmokslo teorijų, kodėl energetikos ministras žino daugiau ir kitaip apie projektą, nei parašyta pačiame projekte. Nekritikuosiu teiginio absurdiškumo apie prietaiso naudojimą COVID -19 pasekmių mažinimui, tačiau naujas aspektas priverčia dar aukščiau kilstelti ir taip pakeltą antakį: matome patikslinimą, kad prietaisas iš esmės bus naudojamas sekimui ir duomenų rinkimui apie asmenis. Kas duos sutikimą tokį sekimo prietaisą naudoti? Ar jūs įsivaizduojate paauglį, sutinkantį, kad jo duomenys būtų stebimi nuotoliniu būdu? Ar tokio prietaiso koncepcija dera su ES duomenų apsaugos įstatymu? Kas kompetentingas atsakyti į šiuos klausimus?

Vietoj išvados

Įsivaizduokite, kad jūsų dešimtmetis pareiškia, kad kieme su draugais statys kosminį laivą. “Šaunuolis” – sakote ir linksmai plekšnojate per petį. Tačiau kitą rytą paaiškėja, kad statiniui išleistos jūsų santaupos, už kurias planavote pirkti naują automobilį. ,,Bet va, pastačiau” – rodo vaikas pro langą. Ir iš tiesų. Stovi kosminis laivas. Žvilga plienas, primena NASA, apvalūs langai ir net yra kažkas panašaus į motorą. Ir kaip prisikabinti? Pyktis kyla, bet ką daryti – nežinia. Pinigai išleisti, o aišku, kad tas erdvėlaivis neskris.

Ir neskrenda.

Padėka

Už diskusijas, įkvėpimą ir konsultacijas rengiant straipsnį dėkoju: sociologei dr. E. Rindzevičiūtei, psichologei Miglei Motiejūnei, Ugnei Mata, matematikui Dr. Vidui Regelskiui, psichologui dr. Pauliui Skruibiui, inžinerijos, AI ir informacinių sistemų specialistams kurie norėjo likti anonimiški, architektei Sigitai Norviliūtei, dr. Skaidrai Trilupaitytei ir asmeniui, kuris pažįsta Trakų raj. savivaldybės darbuotoją, panorusį pasidalinti informacija.

Šių asmenų nuomonė nebūtinai sutampa su nuomone, išdėstyta straipsnyje.

*Melafonas – prietaisas iš populiaraus sovietinio serialo vaikams ,,Viešnia iš ateities’’, tai mintis skaitantis prietaisas, kurį norėjo pavogti kosminiai piratai.

Straipsnyje aptariamas kvietimas yra čia

Dokumentas aprašantis ,,jausmomatį“ yra čia

KUR MES EINAME? “Jos mylisi su gyvūnais ir maitinasi užpilamais makaronais”

60EF5BEF-C371-40F4-9DC6-71F50DBE2C9B

Susitinku seniai matytą pažįstamą, dviejų dukrų mamą. Vietoj labas ji man žiebia žiūrėdama tiesiai į akis:
– O aš tai prieš ten visokį fymynizmą!
Prireikia kelių sekunčių, kad suprasčiau, ką ji turi omeny.
– Tai tu gailiesi, kad augini mergaites, o ne berniukus?
– Nu ne, aišku ne. Man nesvarbu, džiaugiuosi, kad auginu dukras, man visai nesvarbu, berniukai ar mergaitės, svarbu, kad sveiki ir laimingi vaikai būtų.
– Ką veikia tavo dukros?
– Vyresnioji studijuoja programavimą, mažoji menininkė, planuoja stoti į aktorinį. Bet ne Lietuvoje, nes čia žinai, baisus požiūris į aktores.
– O tu nemanai, kad moterys neturėtų studijuoti universitete tokios vyriškos specialybės?
Žiūri ir tyli. Pagaliau sako:
– Kas per nesąmonė! Aišku nemanau.
– O tėvas davė leidimą jaunėlei važiuoti į užsienį?
– Kokį dar leidimą? Jai nereikia tėvo leidimo.
– Tai gal ji ištekėjusi ir vyras parašė leidimą?
– Gal tu juokauji?
– Kol nebuvo FYMYNIZMO, moterims reikėjo tėvo ar vyro leidimo išvykti, o universitete irgi negalėjo studijuoti, taip pat negalėjo balsuoti…
– Tai gal čia senovėje…dabar to nebereikia.
– O tu žinai, kad moterys ir šiandien uždirba mažiau nei vyrai už tą patį darbą? Manai, taip ir turi likti?
– Nu ne, nemanau. Taip neteisinga.
– O tu norėtum, kad tavo dukrų svarbiausias gyvenimo tikslas būtų savo vyrui patarnauti?
– Baik tuos juokus! Aišku norėčiau, kad jų vyrai nešokdintų, o būtų draugai, partneriai, lygūs, moterys turi irgi save realizuoti, karjerą daryti… Kas per “patarnauti”?

Tuomet mėginu jai paaiškinti, kad ji be vienos akimirkos FYMYNISTĖ.
Bet moteris krato galvą pasibaisėjusi. Akys tik plečiasi.
Neeee, ne, jokiu būdu!

Tolesnio pokalbio metu paaiškėja, kodėl perspektyva tapti feministe taip gąsdina.
Anot mano pažįstamos, feministės yra:

Labai negražios ir visuomet nešioja nešvarias kelnes. Arba kelnes nukabusiais klynais.
Joms neleidžiama augintis ir dažytis plaukų (kas neleidžia, paaiškinti sunkiai pavyksta, galimai tai kažkokia taryba prie Europos parlamento)
Feministė = lesbietė
Jos nekenčia vyrų
Feministės neskuta kojų ir pažastų
Feministės seksualiai išnaudoja vaikus
Feministės praktiškai visos naudoja testosteroną ir jų klitoriai tampa dideli kaip agurkai (tai sakydama nuduria akis į šalį, o skruostai nurausta)
Feministės nemoka gaminti ir maitinasi tik užpilamais makaronais, todėl nuolat serga.
Jos mylisi su gyvūnais.
Joms gali augti barzda.
Feminisčių organizacija susijusi su žmonių čipavimu ir “chimtreilais”. (Lėktuvus, kurie purškia pilotuoja lesbietės. Todėl jų dabar tiek daug mokosi pilotavimo. Kam gi daugiau?)
Feministės kitas moteris “sugadina”. (Kaip – nežino. Galbūt prigirdo kažkokių feminizmą skatinančių narkotikų. O gal jas čipuoja ir valdo per specialų appsą telefone?)

Tai va, todėl ji net nenorinti į tai gilintis. Nes baisu labai. Nu tikrai gi baisu, negi nebaisu? Kur mes einame?

Idėja Lietuvai: MES. Žydai yra lietuviai

#uzpilietinevalstybe

#asesulietuveasesuzyde

#beveikknygosrecenzija

Reakcija į Rūtos Vanagaitės nekorektišką savireklamą parodė, kaip serga visuomenė, ir kokie save įsimylėję, egoistiški ir neatsakingi yra jos lyderiai. Tarp jų ir pati Rūta.

Vakar dienos naujiena – Andriaus Tapino reikalavimui paklususi leidykla ,,Alma littera“ ne tik nutraukė sutartį su Rūta, bet ir nusprendė sunaikinti jos knygas. Tarp jų ir knygą ,,Mūsiškiai”. Šioje knygoje, gausiai cituojant tik akademinei sferai žinomus istorinius holokausto tyrinėjimus, plačiąjai visuomenei buvo pateikti istoriniai faktai, kurie gerokai sušvelninami Lietuvos istorijos vadovėliuose. Kiek teko bendrauti su istorikais, vienintelis priekaištas Rūtos knygai buvo tik toks: ,,Mes jau seniai apie tai parašėme…”. Tačiau profesionalių istorikų straipsniai ir monografijos kaip dulkėjo, tai ir tebedulka akademinių knygų bibliotekose ir sandėliuose.

Kas nutiko žmonių sąmonėje, leidyklai išėmus prasikaltusiosios Rūtos knygas? Jos nebeteko savo kaip tiesios liudytojos galios. Kartu su Rūta, nebeteko galios ir knygoje ,,Mūsiškiai” cituojami istorikai. Tai didelis praradimas ir žingsnis atgal plačiosios visuomenės informavimo apie holokaustą sferoje. O jau buvome taip arti sutarimo, dar šią vasarą, kartu su M.Ivaškevičiaus suorganizuotu maršu Molėtuose.

Kaip tai paveikė visuomenę?

Tie, kuriuos slėgė kaltės jausmas, atsipūtė ir pakėlė nulenktas galvas. MES nesame žydšaudžiai! JIE patys kalti, JIE meluoja, JIE siekia naudos. Nacionalistinės nuotaikos žaibiškai suskaldė visuomenę.

Kodėl lietuviai esame MES, o žydai yra JIE?

JIE yra priešai?

Būtent ši priešprieša yra neteisinga. Visi lietuvos piliečiai turėtų būti identifikuojami kaip lietuviai, nepriklausomai nuo jų etninių šaknų. LIetuvos žydai yra ir buvo lietuviai – Lietuvos piliečiai. Visuomenės skaldymas į MES ir JIE yra blogis per se. Ant šios destruktyvios priešpriešos ašies suverti istoriniai faktai ir ,,Mūsiškiuose”. Ypatingai viena žmonių grupė priešpastatoma kitai ir autorės pokalbiuose su ,,priešu” – E. Zuroffu, kuris dažnai skamba tiesiog kaip religinis fanatikas.

O visai nedaug trūko, ,,Mūsiškiai” galėjo tapti visuomenę gydančia knyga.

MES žudėme JUOS. Ką jaučiate? Taip, pikta. Norisi gintis.

Garsus amerikiečių psichologas A. Bandura rašė apie tai, kaip žmonių grupę suskaldžius į savus ir svetimus, kitos grupės asmenims dingsta empatija. Naciai turėjo savo metodus, kaip vienus žmones paversti kitokiais, juos ,,nužmoginti”, kad kiti neatpažintų kaip savų, neįsijungtų empatija. Kaip iš filmo per Animal Planet, kai paukščiai užkapoja iš lizdo iškritusį, purve išsivoliojusį ir kitaip kvepiantį savo lizdo brolį.

Vieni tos pačios šalies piliečiai žudė kitus. Tai tragedija.

Tik lietui nuplovus purvą, tik atpažinus savą, prasideda paukščių gedėjimo ritualas.

Tik tuomet, kai nelieka JIE, kai esame vieni dideli MES, galime parklupti ir išsiverkti.

***

Visas tas perdėtas tautinių vertybių garbinimas skaldo visuomenę ir mūsų valstybė darosi tik silpnesnė. Rodos, jau seniai nebuvome tokie silpni ir susiskaldę, kaip šiandien.

Kaip tai nutiko?

Romantizuotas požiūris į tautiškumą buvo naudingas ,,Dainuojančios revoliucijos” ir Sąjūdžio metu. Mums pavyko, ištrūkome iš Sovietų režimo. Nuo to laiko bet kokias problemas bandome spręsti stengdamiesi būti kuo labiau lietuviai.

Lietuvių kalbos komisijos siautėjimai, baudos, draudimas rašyti ,,W” ir etc. dokumentuose, nežmoniškai sunkus gimtosios kalbos egzaminas, tautinio kostiumo garbinimo ritualai. Skatinama kultūra – tautinė,  proteguojamos meno imitacijos aprengtos tautiniu kostiumu. Net krepšinio rinktinės fanai vertina tik tas pergales, su kuriomis  gali tapatintis tautiniu, o ne pilietiniu pagrindu.

Ir staiga nustembame išgirdę frazę ,,Lietuva lietuviams”, ar pamatę, kad madinga Vyčio tatuiruotė, šalia kurios puikiai dera saulės simbolis – svastika?

Sekdami romantizuota, dvidešimto amžiaus pradžios mentaliteto tautinės valstybės idėja statome vis tvirtesnes sienas ne tarp savęs ir Kremliaus, o tarp savęs ir vakarų pasaulio.

Turime atsisakyti minties, kad lietuviai esame genetiškai ir perkainoti vertybes, išmokti demokratiškai priimti kitokias nuomones ir kitokias kultūras, visus valstybės piliečius, nepriklausomai nuo jų rasės, lyties, orientacijos ar politinių pažiūrų, ir pagaliau pripažinti mokslą bei  istorinius faktus. Tik tuomet pradėsime kurti šiuolaikinė pilietinę valstybę. Nes šiandien skriejame kosminiu greičiu į rytus kaip kometa,  vakarų pasauliui tampame vis tolimesni, nebe MES, o JIE. Nejaugi dar reikia aiškinti, kodėl tai Lietuvai nenaudinga?

PLYTUsienamaza
Agnės Gintalaitės nuotrauka ,,Blured identities“, 2017

Š. Bartas blogai išmaišė tešlą. Filmo ,,Šerkšnas“ mini recenzija.

2017-08-16 13.45.24Šarūno Barto ,,Šerkšnas’’ kaip prabangus pyragas iš ekologiškų ingredientų, tik blogai išmaišytos tešlos. Kai tik filmas įsivažiuoja ir imi jausti skonį, būtinai tau pakišamas kąsnis su sausų miltų burbulu, kuris arba suvimdo, arba ima dusinti.

Ukrainiečių karių edukaciniai monologai apie meilę tėvynei su ginklu rankoje bei keistai informatyvūs žurnalistų pokalbiai viešbučio vakarėlyje iš pasąmonės išmetė kadaise rodytą laidą ,,Baltojo katino svetainė, kurioje įvairiausių produktų reklamos būdavo įtrauktos į pseudo meninį siužetą. Ir nesvarbu, koks gėris reklamuojamas, bet būdas toks, kad miltai veliasi burnoje ir skonis nepatinka.

Dialogai ir vaidyba  netolygi – tikros emocijos atsiranda nebent  aktoriui pasimetus prieš kamerą stambiu planu, natūralūs pokalbiai nedera  su dirbtiniais pretenzingais monologais.

Kita miltų bomba, gal ne miltų, o razinų, yra Vanessos Paradis vaidinamas personažas. O taip, ji nuostabi, su savo milijono vertės tarpdančiu, kurį net keletą kartų teikiasi pademonstruoti. Žvaigždės veidas toks įdomus, gebantis mikro išraiškomis ištransliuoti skirtingas emocijas tik negailestingai parodo, kaip labai stambūs planai netinka pagrindiniam šio filmo aktoriui Mantui Jančiauskui. Viena patogi scena viešbutyje, ir jokio kailinio kapišono, su kuriuo ji pavaizduota plakate. Vienintelė visame filme su glamūriniu makiažu,  pasimaivo, pasako lėkštoką monologą apie meilę ir išvažiuoja namo į Paris. Iš esmės, jos filmui visai nereikėjo. Ką? Deja, būtent taip. Stengiasi, nuoga rodosi, verkia, miega negražioje lovelėje ne Vanessa, o lietuvė mergina.

Būtent ta lietuvė, Lyja Maknavičiūtė, vienintelė verta pavaizduoti ant plakatų kaip svarbiausia filmo herojė. Būtų buvusi bent šiokia tokia kompensacija už nykų, nors puikiai sukurtą vaidmenį.

Ji vaidino gerai, nuoširdžiai buvo ta mergina Inga, pasyviai sekančia paskui vyrą ir atgyjančia iš letarginės lervos būsenos tik prisigėrusi, ir tik  tuomet, kai šalia pasirodo kitas vyras. Nes herojumi, protagonistu, asmenybe, kuris mąsto ir ieško gali būti tik vyras? Lytis svarbiausia, vyras, kad ir toks nelabai įdomus ir nelabai gerai vaidinantis jaunuolis. Lyg režisierius keršytų žiūrovams paprastą veidą vis rodydamas ir rodydamas stambiu planu, kol galų gale vis vien imi iš užuojautos su juo tapatintis.

Net vizualiai Inga atrodo pranašesnė, fiziškai stipresnė už Roką. Eliminavus fizinę plotmę ir biologinę realybę, seksizmas tampa sofistikuotas, todėl liūdina labiau, nei Holivudiniuose trileriuoste. Mergina pasyvi, ji amžinai miega, nekelia jokių klausimų, o veikia, mąsto, ieško tik vyras. Praktiškai be jokios scenarijaus korekcijos Ingos personažą puikiai galėjo pakeisti koks nors gyvūnas, pavyzdžiui mieguistas šuo. Juk ir jos atsakymas į Roko klausimą ,,Ar tau nesinori meilės kai nesisavini kito ir nepavydi?” galėjo būti perteiktas uodegos vizginimu. Teisybė, tuomet nebūtų scenos su gražiomis nuogomis krūtimis, kuri, reikia pripažinti, praturtino filmą.

 

Neskaitant visų šių erzinančių smulkenų, filmas man patiko.

Nes iš esmės, atmetus ,,Baltojo katino svetainės” triukus, jis visai vykusiai kalba apie svarbius dalykus. Apie karą.

Bartas sako, kad karas, kurį matome per žinias ar YouTube kanalus yra tikras. Tai ne kompiuterinis žaidimas. Sunku pajusti tą tikrumą, net kai jis vyksta visai čia pat.

Mes gyvename taip, tarsi mygtukas ,,reload” egzistuotų ne tik kompiuteriniame pasaulyje, o būtų čia, kažkur užkastas po sniegu.

Formaliai naivūs Roko klausimai Ukrainos kareiviui yra išmintingiausi žodžiai ištarti šiame filme. Nes mes iš tiesų nežinome, ką darytume, jei kiltų karas. Pagal jungistinę psichologiją, karas yra vienas svarbiausių archetipų, todėl jam abejingų nėra. Rokas važiuoja vis gilyn į Ukrainą, jis vis artėja prie fronto. Ir tas siekis ,,pakvėpuoti Arėjui tiesiai į pakaušį” įtikina. Ir sužavi, kaip paprastai ir realistiškai tai filmuojama. Plevėsuojantys snargliai, rankos ir kojos, lyg jis bėgtų pirmą kartą gyvenime. Ir pagaliau akims nuo varginančių stambių planų leidžiantis pailsėti kadras iš paukščio skrydžio.

 

Gal per karą pyragas negali būti skanus?

Koks lavono kvapas?

To niekada nepamirši, sako Ukrainiečių kareivis. Jis mistifikuoja savo patirtis ir lavono kvapo potyrį paverčia iniciacijos ritualu. Jis nebeužduoda klausimų, tik beria atsakymus, jo gyvenimas jau tapo tikru, jam nebereikia susikurti prasmės. Jis laimingas įkalintas archaiškame archetipe.

O gal kada nors, kai karas jau bus pasibaigęs, jis pamirš vištienos sriubą ant stalo ir išvažiuos atostogauti. Tuomet grįžęs užuos tą patį kvapą pas save virtuvėje ir supras, kad klydo. Tas pats lavono kvapas gali būti visur. Karas gali atsitikti visur, ir žudyti nėra vienintelis galimas atsakymas ir būtina pareiga.

Filmas leidžia pasijusti laimingais, nes mes vis dar galime ieškoti prasmės kitur, ne tik greta fronto linijos. Nors suprantame, su baime jaučiame, taip, bent jau ten prasmė tikrai egzistuoja.

Filmo finalas nuostabus. Vizualiai ir semantiškai. Tik ten dar tyko miltų pūslė, egzaltuotas monologas, todėl rekomenduoju pabaigą žiūrėti užsikimšus ausis.

Parduotuvė be durų

Sandros Bernotaitės kūrybinio rašymo mokymuose praktiškai įsitikinau, kokiu būdu aiškiai nubrėžtos ribos padeda atsikratyti vidinio cenzoriaus. Publikuojamas tekstas yra namų darbai,  iki 1000 žodžių išplėstas vaizdinys. Dėkoju žmonėms, ypač fotografui Ryčiui Šeškaičiui ir kitiems, kurie netyčia pateko į vaizdinį, ir tuo pačiu atsiprašau, kad jie buvo ,,išplėsti“. 

2017-04-28 14.34.42
Agnes Gintalaitės iliustracija

Parduotuvė buvo be durų.

Purvini vitrininiai langai užmerkti žaliuzėmis, iš vidaus ant lango priklijuotas lipdukas ,,Fotohobis“, taip aš būtent jos ieškojau ir radau, sukdama ratus aplink pastatą ir skaitydama biurų ir įmonių pavadinimus.

Kareivių gatvės  namo nr. 19 valdyba turėjo ryšių savivaldybėje ir už papildomus pinigus nuomininkai gaudavo leidimus kabintis iškabas tokias, kokios jiems patikdavo. Mirksinčios ar šviečiančios, kiti rinkdavosi išdrožtas iš medžio, puoštas plastikinėmis gėlėmis, ar grojančias. Kai kurių iškabos buvo tik užrašas ant lango.

Įdomu kiek jiems kainavo leidimas turėti duris? Arčiausiai tos parduotuvės, į kurią norėjau patekti, buvo grožio salonas ,,Deivėnina“. Jis turėjo savo duris — plastikines, puoštas rožiniais medžiaginiais kutais, kurie buvo papilkėję nuo dulkių ir pravažiuojančių automobilių dūmų. Spausdama rankeną mėginau prisiminti, kaip vadinasi toji spalva.

— Laba diena, — pasisveikinau, — gal žinote kaip patekti į greta esančią parduotuvę?

Fotohobį? — paklausė jauna, malonių veido bruožų mergina violetiniais plaukais, — jie neturi durų.

Kaip tik tą akimirką prisiminiau kutų spalvos pavadinimą. Peleninių rožių.

— Mes turime nedideles dureles, pro kurias galime pravesti, bet tik savo klientus. Tokios taisyklės.

Grožio salono kainoraštis buvo įlenktas į aptrintą, lipnų natūralios odos aplanką su užrašu ,,Restoranas NERINGA. Meniu“. Gelinis manikiūras, pedikiūras, auskarų vėrimas į įvairias kūno vietas, moteriškas kirpimas, vyriškas kirpimas…

— Norėčiau vyriško kirpimo, — paprašiau. Jis kainavo tik 5 eurus, pigiausia grožio salono paslauga.

— Tai neįmanoma, — papurtė galvą mergina, ir pamačiau, kad po violetiniu plaukų sluoksniu paslėptos geltonos, žalios ir raudonos sruogos, o ties smilkiniu plaukai buvo nukirpti trumpai, nudažyti raudonai, ir tame, raudono ežiuko plote ji buvo išsiskutinėjusi Vytį.

— Kodėl neįmanoma? — paklausiau.

— Nes esate moteris. O moterų kirpimas kainuoja 30 eurų.

— Bet aš noriu vyriško kirpimo, — išgirdau savo balse irzulį.

— Galime pasiūlyti vyriško stiliaus moterišką kirpimą, — mergina pakėlė antakius ir raitelis jos smilkinyje pastatė žirgą piestu.

— Aš nenoriu kirptis, man tiesiog reikia į tą parduotuvę, — susitvardžiau, — ar ką nors dar galėtumėt pasiūlyti nebrangaus?

— Už 5 eurus aš galiu jums ištrinkti galvą. Tik šampūnas bus ne antialerginis.

Mergina mane nusivedė į mažutį tamsoką kambarėlį, ten buvo tik plastikinė pinta lauko kėdė, tikriausiai nukniaukta iš kokios kavinės (kažin, ar ne tokios kėdės ,,Neringoje“?)  kriauklė su įtaisytu dušu ir tokiu rudo dermantino įtaisu, į kurį turėjai atremti užverstą galvą. 

Užmerkiau akis ir stengiausi stebėti savo kvėpavimą, atsipalaiduoti ir pamiršti situacijos absurdiškumą. Vanduo buvo maloniai šiltas, merginos rankos švelnios, buvo net beveik malonu, kol neatsimerkiau.

Virš manęs kabojo nupjauta kruvina Medūzos galva su besirangančiomis šviečiančiomis žaliomis gyvatėmis. Ji spoksojo tiesiai į mane ir vis labiau plėtė akis. Nors per kelias sekundes supratau, kad tai tik veidrodis ant lubų, o gyvatės ir kraujas tėra mažų LED’inių lempučių ant dušo galvutės skleidžiama šviesa mano plaukuose, tačiau kažkoks siaubas, nemalonumas, ir įtampa iš gerklės nusileido į skrandį ir ten pasiliko.  Medūza aš krūpčiojo, mačiau, kad nebeiškentėstų svetimų rankų-gyvačių tapšnojimo savo galvoj ir tuojau pradės klykti.

Bet iškenčiau. Klykti atrodė kažkaip nemalonu, nekultūringa. Nusprendžiau apsimesti, kad tos lemputės ir veidrodis ant lubų, ir prievarta suteikiamos procedūros yra OK.

Pagaliau mergina baigė trinkti mano galvą, apvyniojo gėlėtu rankšluosčiu ir pasodino į kirpimo kėdę priešais veidrodį, įrėmintą juodo plastiko rėmu su lentynėlėmis.

Ji išdžiovino plaukus taip, kad per vidurį jie prasiskyrė, susimetė į dvi riestas bangas lyg avijaučio ragai, tačiau man buvo nesvarbu. Tenorėjau patekti į TĄ parduotuvę.

Tačiau durys, kurios man kainavo 5 eurus, valandą sugaišto laiko, ragus ant galvos ir klaikų niežulį vedė ne į Fotohobį, o į bandelių kepyklėlę.

Kodėl nesumokėjau papildomų eurų už antialerginį šampūną?

Mano rankų nagai arė galvą, o akys trankėsi į kepyklėlės sienas ieškodamos kokio nors išėjimo.

— Laba diena, gal pasakytumėt, kaip patekti į parduotuvę ,,Fotohobis“ paklausiau apkūnios damos su balta prijuoste ir tinkleliu ant galvos.

— Jie neturi durų, ponia, žinokit SODRA jiems duris užblokavo, nes laiku nesumokėjo PSD.

— Tai kaip ten patekti? — paklausiau ramiu balsu, rodos, jau ėmiau suprasti, kaip veikia sistema.

— Mes turime duris, bet tik darbuotojams.

— Galiu iškepti veganiškų keksiukų, — pasiūliau, — citrininių arba šokoladinių, purių, tiesiog burnoje tirpsta!— pasakiau ir galvojau, kaip čia susilaikius nors kelioms minutėms ir nekasius galvos.

Kepėją šiandien turime. Įforminsiu tamstą kaip padavėją.

Ant galvos man uždėjo tinklą, užrišo prijuostę, o kol nėra klientų, nuvedė padėti virtuvėje.

Ten, palinkęs prie miltuoto stalo, su balta medvilnine prijuoste, pilna galva ir barzda spalvotų kasyčių darbavosi fotografas Rytis Šeškaitis.

Prieš kelias savaites fotografavau jį žurnalui ,,MOTERIS“, bet pažinau ne iškart. Gal dėl kasyčių, o gal dėl miltuotų rankų, kurios mikliais judesiais kočiojo tešlą.

— Gal galėsi atsiųsti nuotraukas? — jis paklausė ir maloniai nusišypsojo, kaip tik tuo metu išgirdau dūžtančio stiklo garsą.

Pagalvojau, kad būtent ten ir turėtų būti parduotuvė be durų, galbūt kažkoks pirkėjas nusprendė įeiti kiaurai apdulkėjusį vitrininį langą. Bet yra žmonių besielgiančių civilizuotai ir ieškančių visuomenei priimtinų būdų patekti vidun, kaip Rytis Šeškaitis ir aš.

Jis vikriai supjaustė tešlą, tada ėmė vynioti ragelius su obuoliais, aš barsčiau cinamonuotą cukrų,  rikiavau juos ant juodos pramoninės orkaitės skardos ir per orkaitės stiklą stebėjau, kaip į drugelio lervas panašūs rageliai ima storėti, pūstis, cukrus pavirsta gelsva karamele.

Deja, į bandelinę atėjo pirmieji klientai, vyras ir mergina, abu sportiški, su sintetinėmis aptemptomis kelnėmis, neabejotinai  anapus Kareivių gatvės esančio IMPULS sporto klubo klientai.

— Ko turite šviežio? — paklausė mergina ir pažvelgė į mane kažkaip įtariai.

— Tuoj iškeps rageliai, — pasakiau. Stengiausi maloniai šypsotis ir nesikasyti po tinklu niežtinčios galvos.

— Tada mums du ragelius, kilogramą dietinių sausainių ,,Avižiniai debesėliai“, keturis butelius duonos giros išsinešimui…

Išsigandau, kad neprisiminsiu viso to sąrašo, ir nubėgau atsinešti rašiklio. Knisau kuprinę, bet niekaip negalėjau rasti jokio popieriaus, tai pasiėmiau Ipadą ir jau buvau begrįžtanti priimti užsakymo, tačiau kaip tik tuo metu pastebėjau, kad mano kolega, nusimetęs prijuostę, jau yra lydimas storosios moters pro atvertas duris, už kurių aiškiai pamačiau fotoaparatų ir objektyvų prikrautas stiklines vitrinas.

Nusitraukiau nuo galvos tinklą ir puoliau paskui. Storoji moteris suriko, kad taip daryti nedera, kad dar neatidirbau už įėjimą, mėgino sugriebti už rankos, tačiau aš jau buvau čia, fotografijos prekių parduotuvėje.

Išmėginau objektyvą — fotografavau savo ištiestą ranką ir žiūrėjau, ar smagiai išsiplauna fonas už jos. Objektyvas buvo SIGMA 35 f 1.4, dar išsirinkau trijų filtrų rinkinį.

Pro žaliuzes smelkėsi šviesa ir iš vidaus vitrininiai langai atrodė švarūs.

Juose nebuvo nei vyrių, nei rankenų, nei durų, nei išdaužtos ertmės.

Kodėl neįteisiname kunigų verslo? 7 milijonai eurų neapmokestinamų pajamų už religines paslaugas nėra aukos

2017-04-10 14.11.06
Blogos veganės pieš.

Kodėl bažnyčios tarnų pašaukimas laikomas išskirtiniu, lyg jų laikomos mišios garsintų Lietuvą pasaulyje? Juk ir Maironį žinome dėl jo eilėraščių, o ne dėl to, kad buvo kunigas. Taigi, jei jau politikai nutarė, kad kūrėjai nesiskiria nuo kepėjų, tai iš bendro mokesčių mokėtojų būrio neturėtume išskirti ir kunigų.

Darbas pagal pašaukimą turi būti apmokamas, kaip ir bet koks kitas darbas. O  pajamos turi būti apmokestinamos. Interneto forumuose žmonės tariasi kiek reikėtų mokėti kunigui už paslaugas, dalinasi žiniomis apie tarifus, skundžiasi, kad kai kurie kunigai prašo pernelyg daug, kiti džiaugiasi gavę paslaugas nemokamai ir tuojau pat yra gėdinami, kad negražu nesusimokėti už darbą.

Atrodo, visiems būtų patogiau šioje srityje įvedus kainas, mokesčius ir aiškumą.

Tą pačią 2017 metų sausio 1 dieną, kai autorinės sutartys tapo nebenaudojamos dėl milžiniškų mokesčių,  tą dieną, kai Lietuvos kūrėjai ėmė abejoti galimybe dirbti pagal savo profesiją, įsigaliojo dar vienas įstatymas.  Kai Lietuvos atstovai seime išreiškė valią, kad autoriai šioje šalyje nebepageidaujami, kunigams jie atriekė dar vieną papildomą gabalą Sodros pyrago.  Be sveikatos draudimo, kurį dvasininkams dengia valstybė, Lietuva įsipareigojo padengti įmokas pilnai pensijos daliai gauti (anksčiau dengė tik pusę). Kalbant žmonių kalba tai reiškia, kad visiems pripažintų religijų atstovams buvo padvigubintos pensijos.

Nuo tos dienos autorių nebeliko, jie dingo, nusižudė, emigravo, arba prievarta tapo verslininkais, verslo liudijimų turėtojais ir individualios veiklos vykdytojais. Tai reiškia, kad privilegijomis, kurią suteikė meno kūrėjo statusas, nebeliko galimybės pasinaudoti, nes vykdant bet kokias išvardintas veiklas privaloma mokėti PSD, net jei praktiškai nieko neuždirbi. Beje, kunigams sveikatos draudimą dengia valstybė, ir nesvarbu, kiek jie uždirba, nes kunigų pajamos nėra nei skaičiuojamos, nei vedama kokia nors VMI matoma buhalteriją, jie nemoka net minimalaus pajamų mokesčio.

O gal galėčiau ir aš pasakyti, kad savo kūrinius atiduodu už auką, tarifus surašyčiau ant lapelio ir pasikabinčiau ant durų, kaip, kad kabo dažnam kaimo bažnyčios šventoriuj? Jei jau valstybė leido menininkams rinkti po 2 proc., tai gal ir už auką dirbti būtų galima?

Arba, jei jau siekiam teisybės ir lygybės, gal vis tik kunigai galėtų susimokėti mokesčius už savo teikiamas paslaugas? Kokia kunigų uždirbama suma per metus lieka neapmokestinama?

Kadangi tokių duomenų nėra, pamėginau bent apytiksliai apskaičiuoti.

Lietuvoje 77,3 proc. žmonių yra katalikai, todėl nusprendžiau pasidomėti būtent šios žinybos veikla ir neapmokestinamomis pajamomis.

Bažnyčiai suteikta teisė nemokėti mokesčių už pajamas iš komercinės ūkinės veiklos, kuri neviršija 6 000  per metus, ji atleista nuo žemės mokesčio, o ir visos pajamas už paslaugas, eufemistiškai pavadintos aukomis, yra neapmokestinamos. Aukos yra ne tik tie pinigai, kurie įmetami į aukų dėžutę per mišias, ir turėtų būti skiriami bendroms bažnyčios išlaidoms, bet ir tam tikri mokesčiai už suteikiamas paslaugas, mokami kunigui ,,į rankas“. Populiariausios paslaugos yra tokios: krikštynos, vestuvės ir laidotuvės. Mišių užpirkimas, ruošimas pirmai komunijai, vaikščiojimas po namus per bažnytines šventes, namų šventinimas bei egzorcizmo seansai irgi yra mokami, tačiau nesugalvojau kokiu būdu išsiaiškinti šių paslaugų kiekį ir tarifus.

Tyrimą pradėjau skambučiu į Vilniaus Katedrą. Ragelį pakėlė moteris, kurios tiesiog paklausiau:

— Laba diena. Sakykit, kiek pas jus kainuoja krikštynos?

— Čia aš nepasakysiu. Paskambinkit pusę keturių ir kunigas viską paaiškins. Susitarsite.

— Bet maždaug…gal mums bus per brangu. Ar tikrai mokėti reikia? — nepasidaviau.

Moteris nusijuokė:

— Kad reikia, tai faktas! Bet kiek tiksliai aš nepasakysiu. Skambinkit kunigui.

Vilniaus Katedros kunigas taip ragelio ir nepakėlė, tačiau pasikalbėjau su jo kolega iš Vytauto bažnyčios Kaune. Sumos jis taip pat neįvardino, tačiau išsiaiškinau, kad reikia mokėti grynais ir čekio, tinkamo išlaidoms VMI  deklaruoti jie negali pateikti. Norint, mokėti pavedimu galima, tačiau jie sąskaitos faktūros išrašyti negali.

Facebooke uždaviau klausimą ,,Kiek reikia kunigui duoti už krikštynas?“, atsakymus paprašiau siųsti  privačia žinute, tačiau įsiplieskė vieša, aistringa ir nelabai maloni diskusija.

Nedidelė dalis žmonių pareiškė nuomonę, kad kunigų paslaugos turėtų būti suteikiamos nemokamai, tačiau tikras diskusijoje dalyvavęs kunigas pasipiktino tokiais pareiškimais ne mažiau, nei mano draugas dailininkas, paprašytas nupiešti ne už pinigus, o iš pašaukimo. Pagal daugumos nuomonę, kunigų atliekamos apeigos yra darbas, paslauga, kuri privalo būti apmokama. Auka taip pat gali egzistuoti, kodėl ne, tačiau už paslaugas yra mokama, o ne aukojama, ir tą mokestį vadinti auka yra neteisinga.

Po ilgo naršymo internete, pokalbių facebooke, bei asmeninių žinučių, išsiaiškinau apytiksles kainas. Krikštynos nuo 50-100 eur., vestuvės 100-500 eur, laidotuvės 70-100 eur.

Skaičiavimo schema taip pat apytikslė, nes prielaida, kad iš 30 000 kūdikių, per metus gimstančių Lietuvoje, katalikiškai bus krikštijami 77 proc. (suapvalintas skaičius, katalikų procentas Lietuvoje), gali būti gana netiksli. Pagal deklaruojamas pažiūras tikėtina, kad katalikiškose šeimose gimsta daugiau vaikų, tačiau neradau duomenų tikslesniam skaičiui nustatyti. Taigi, jei 77 proc. per metus gimstančių vaikų yra krikštijami ir moka vidutiniškai  75 eur. mokestį, kunigai gauna 1 milijoną 739 250 eurų per metus.

Su vedybomis paprasčiau, radau duomenis, kad per metus tuokiasi maždaug 10 000 porų, vidutinis užmokestis 300 eurų, vadinasi 3 milijonai eurų.

Per metus miršta apie 40 000 žmonių, darome prielaidą, kad apie 77 proc. bus laidojami dalyvaujant kunigui, skaičiuojame 80 eurų vidutinį mokestį už laidotuves, gaunam dar 2 milijonus 464 000 eurų.

Skaičiuojant tik mokesčius už paslaugas gavome, kad Romos katalikų bažnyčios kunigai kiekvienais metais sau į kišenę įsideda apie 7 milijonus 203 250 eurų neapmokestinamų pajamų grynaisiais pinigais. Net jei skaičiavimo paklaida didelė, tačiau bet kokiu atveju tai tokia suma pinigų, į kurią nekreipti dėmesio yra absurdiškas aplaidumas iš valstybės pusės. Gyvename XXI amžiuje, ir bažnyčia turi prisitaikyti ne tik tai, kas jai naudinga, bet ir kas būtų teisinga šalies piliečių atžvilgiu. Jei kunigai nebevažinėja arkliais traukiamais vežimais, tai gal jau laikas ne tik išmokti vairuoti prabangius automobilius, bet ir naudotis kasos aparatu, vesti apskaitas, mokėti mokesčius ne tik už turto nuomą, bet ir už paslaugas. Tikiuosi, kad netrukus VMI individualių veiklų bei verslo liudijimų aprašuose, šalia plytų klojėjo, meno kūrėjo ir visų kitų profesijų atsiras ir  kunigo veikla.

Aš už egzorcizmo seansus pageidausiu atsiskaityti kortele, gauti čekį ir neabejoju, kad VMI pripažins, kad meno kūrėjo darbe šios išlaidos yra būtinos.

AR ŠIOJE ŠALYJE YRA VIETOS KŪRĖJAMS?

Menininkai ir mokesčiai.

Kas benutiktų kultūros srityje, nepasitenkinimas nuvilnija ir nuošia lyg vėjas pušų viršūnėmis, ir viskas nutyla. Tai atsitiko ir šį kartą, drastiškai pakėlus mokesčius laisvai samdomiems [meno] kūrėjams. Tai nedidelė ir daliai visuomenės nematoma žmonių grupė. Jie nežygiavo gatvėmis, kūrybininkų organizacijos taip pat tylėjo, tik vertėjos parašė ir paskelbė raštą, tiesa, dar sudalyvavo radijo laidoje. Kultūros ministerijos atstovas Facebooke patvirtino gandus, kad, galbūt, kažkada bus svarstoma kažin kokia įstatymo pataisa. Aiškiau nepasidarė.

Nepasitenkinimo vėjas tik vos vos tebešiurena spyglius. Tvanku. Kažin, ar tai tyla prieš audrą?

Pamėginau pagauti ir užrašyti tuos vėjo gūsius.

 

Deimantė, žurnalistė ir blogerė

 

Kautynės su VMI vėjo malūnais man pažįstamos dar nuo tada, kai sėdėjau mokyklos suole ir pradėjau pirmuosius savo darbus.

 

Kai esi rašyti bepradedantis beveik-pilnametis, tau tikrai niekas nepaaiškina, kodėl kada nors reikės mokėti mokesčius. Pirmieji už išspausdintus rašinius gauti honorarai apsuka galvą ir staiga jautiesi suaugęs. Tarsi tada, kai keturiolikos per vasarą ūgtelėjai gerais 7 centimetrais ir pradėjai skolintis mamos sukneles. Tiesa, procesas niekada nebūna vienpusis – kaip nuo augimo pradeda mausti kojas, taip džiaugsmą pamažu slopina iš VMI pradedantys plaukti laiškai su negirdėtais sudėtingais raidžių deriniais “deklaracija“, GPM, PSD.

 

Kai esi aštuoniolikos, pasijausti IŠ TIESŲ suaugusiu yra labai baisu. Nes tada supranti, kad būti suaugusiu reiškia ne tik turėti daug laisvių, bet ir dar daugiau įsipareigojimų. Tik apie juos niekas nepasakoja, nes mama tikrai neužsiminė, kaip nurašinėti elektros skaitliuko duomenis, o mokykla vietoje naudingos informacijos apie mokesčius mieliau įdiegs supratimą, kad ląstelės energijos bankas yra mitochondrija. Taip nutiko ir man, kol bene visi klientai siekdami sutaupyti įpratino dirbti su verslo liudijimu, nors žurnalisto/autoriaus darbas tradiciškai reikalautų autorinės sutarties.

 

Ir kurį laiką tai atrodė priimtina, mat pirminis bazinių mokesčių sumokėjimas ir sistemą apeinantis sprendimas liudijimą išsiimti vos vienai dienai per mėnesį atrodė kaip patogiausia egzistuojanti išeitis. Tol, kol elementarus finansinio raštingumo trūkumas vieną dieną smogė atgal ir pildytis kasmetinės deklaracijos nuvykau į VMI. Čia prasideda įdomioji istorijos dalis.

 

Nors VMI nusidriekiančios eilės jau įgavo kultinį statusą (vis tik esu joms dėkinga, kad laukdama perskaičiau ne vieną Gabrielio Garsijos Markeso knygą), laukti, rodos verta – mat kam rizikuoti duomenis pildyti savarankiškai, kai gali sulaukti profesionalo pagalbos?

Tik tiek, kad tipinę penkių minučių procedūrą tąkart pakeitė gerokai ilgesnis procesas – sužinojau, kad viršijau neapmokestinamų su verslo liudijimu uždirbtų pajamų sumą. Ašarų pakalnė, studentiškose kišenėse švilpaujantys vėjai (tai tikrai ne tas amžius, kai galvoji apie taupymą) ir keturženklės sumos, kurių nėra kaip padengti.

 

Tądien situaciją išgelbėjo pinigų paskolinusi mama. Tik tiek, kad tuo viskas nepasibaigė – vieną birželio rytą kavinėje nepavyko atsiskaityti kortele. Priežastis – nepakankamas lėšų likutis. Galbūt matytas ne pirmą ir ne paskutinį kartą gyvenime, bet nustebinęs. Šįkart – kiek kitaip, mat pasitikrinus banko sąskaitą joje radau -937 eurus. Minus. Išrašo eilutėje – informacija, kad jie šiuo metu SODRA sąskaitoje, kur prieš mėnesį jau buvo atliktas tokio paties dydžio pavedimas.

 

Per daug neišsiplečiant viskas po to vyko maždaug taip: SODRA teigia, jog pinigai nurašyti, nes ankstesnis pavedimas negautas. VMI nežino, kur pavedimas nukeliavo. Namie šiaip ne taip radus VMI darbuotojos anksčiau paruoštą lapelį, kur ir ką pervesti, paaiškėjo, jog nesusipratimų virtinę pradėjo jos klaida – neteisingai nurodytos sąskaitos, kur kokį mokestį pervesti. Nors klaida buvo pripažinta, pinigų už dvigubą SODRA mokestį neatgavau dar septynis mėnesius ir VMI apsilankiau dviženklį skaičių kartų. Ačiū kantriems nuomoto kambario šeimininkams, ačiū draugams, kurie leido sąskaitas išrašinėti jų vardu ir iš kažko tuos mėnesius gyventi.

 

Situacija išsisprendė ir išmokė visą mokestinę sistemą vertinti kiek atsargiau, bet taip pat padėjo suvokti, kiek kūrybinėje srityje dirbančių kolegų kasmet išgyvena tą patį. Nuolatinis klientų taupymas ir reikalavimai išsiimti verslo liudijimą/individualią veiklą, atsisakymas rengti autorines sutartis (jų savo autoriams neberengia net didieji šalies žurnalai) ir elementarus finansinio raštingumo trūkumas, kurio neišmoko nei mokykla, nei tėvai, tad mokytis tenka iš savo asmeninių klaidų.

 

Net nekalbėsiu apie tai, kaip finansiniai apribojimai smaugia galimybes kurti ir iš to pragyventi, kiek jaunų kūrėjų dėl to pasuka kitais (saugesniais) keliais, o naudos ieškantys klientai manipuliuoja kūrėjų nežinojimu ir apeliuoja argumentu “nenori gauti “juodais“ ir kenkti valstybei – su mokesčiais susitvarkykime normaliai“. Ne, tikrai nieko normalaus – kūrėjai valstybę gerbia ir nori būti jai naudingi, tačiau tokiais tikrai nebus sėdėdami VMI eilėse ar bandydami suvokti, kokią mokestinę alternatyvą pasirinkti.

 

Pati šiuo metu esu įsteigusi mažąją bendriją ir samdau buhalterę, padedančią finansinius duomenis sustatyti į vietas. Jeigu nuoširdžiai, pagrindinės mano pajamos jau seniai nėra kūrybinė veikla, nes ja užsiimti paprasčiausiai neapsimoka – nuo mažo užmokesčio atgriebus kąsnį mokesčių ne kažkas telieka, o iš komplimentų talentui ar gražių pažadų nevėluoti sumokėti neišgyvensi ir nuomos nesusimokėsi. Nors labai norėtųsi grįžti vien tik prie rašymo ir kūrybos, tenka suvokti, jog pagarbos kūrėjui Lietuvoje maža – tiek iš kliento, tiek iš valstybės pusės.

 

Ramūnas, dainininkas, muzikos autorius, buvęs teisininkas

Net neoliberalistiniame laisvosios rinkos pasaulyje, kuriame viskas skaičiuojama tik ar apsimoka, ar neapsimoka, Lietuvos įstatymų bazė yra tokia nepalanki kūrybinių profesijų atstovams, kad jau čia nori nenori tenka kabinti etiketę, kad neapsimoka. Nežinau, ką mes metai iš metų išrenkame į seimą, bet dauguma tų žmonių toliau kiaulės užpakalio nemato. Gal todėl, kad jie save asocijuoja su kiaulių augintojais, o ne su kultūros kūrėjais?

Ar taip sunku suvokti, kad viena tokia grupė kaip ,,Abba“ ar atlikėjas kaip sumokėtų mokesčių daugiau nei šimtai kiaulininkų? Ir nei gamtos nereiktų teršti, nei šūdų uostyti. Žmonės yra ištekliai, į juos reikia investuoti, kad jie drąsiai kurtų, o ne subsidijas fermų savininkams mokėti.

 

 

Virginija, rašytoja, ekonomikos mokytoja:

Valstybės prioritetai investuoti į žemės ūkio pramonę, o ne į žmogiškuosius resursus yra viena iš masinės emigracijos priežasčių. Net pati mažiausia šalis, investuojanti į talentus, į ,,galvas“ turi šansų tapti intelektualinių produktų eksportuotoja, tai šansas ir galimybė tapti klestinčia šalimi. O kuo didžiuojasi Lietuva? Runkeliais ir dešromis. Tai kas belieka –  protai išvažiuoja ten, kur juos vertina, kur sudaromos sąlygos jiems skleistis. Matau savo mokinius, kiek iš jų išvažiuoja mokytis ir negrįžta. Ar manote išvažiuoja klasės kvaileliai ir dvejetukininkai? Deja, ne. Dvejetukininkai lieka, ir net sugeba patekti į mūsų universitetus.

Bijočiau tai sakyti garsiai, bet jei tikrai mano anonimiškumas garantuojamas, pasakysiu. Lieka tik bailiai, nesugebantys išmokti užsienio kalbų nevykėliai ir vienetai, žmonės iš ,,burbulo“, tie, kuriems tiesiog pasisekė susikurti čia išskirtines, netipiškas sąlygas.  Tai keletas muzikantų, kurie įtinka vietinei publikai,  keli madingi menininkai, architektai. Vienetai.

Kadangi valstybės prioritetai nesikeičia, išvažiuojančiųjų dalį pamažu keičia žemiausio socialinio sluoksnio žmonės dirbantys beveik vergiškomis sąlygomis iš aplinkinių šalių, daugiausiai Ukrainos ir Baltarusijos. Jei niekas nesikeis, dar po 10 metų jie sudarys didžiąją dalį Lietuvos gyventojų“

 

 

 

Gintarė, žurnalistė, ghostwriter’ė

Autorinė ir autorinė licencinė, pagal kurias ligi šiol parduodavau savo tekstus, pakėlus mokesčius tapo nebeįmanomos naudoti.

Per vieną dieną aš tapau per brangi užsakovams, arba turėjau pasirinkti dirbti už pusę įprastos sumos.

Buhalteriai nežinojo, ką patarti. Vieni siūlė laukti (gal tie bepročiai vis tik atšauks tą įstatymo pataisą?), kiti nekėlė ragelio, treti siūlė pasiimti IV [individuali veikla pagal pažymą]

Uždirbti pinigai stingo ir šalo, lyg tos dūstančios, išsižiojusios žuvys lede. Vis mažiau ir mažiau šansų jiems, nenuminusintiems maždaug per pusę, pasiekti mano sąskaitą.

Bet aplink pasaulis sukosi, kaip sukęsis.

Sąskaitos už šildymą, telefoną, internetą, tebekapsėjo į pašto dėžutę įprasta tvarka.

Gal man prekybos centre kasininkei pasakyti, kad palauktų, nes sumokėsiu, bet tik tada kai ,,tie bepročiai atšauks įstatymo pataisą“?

Man  kyla toks isteriškas juokas. Na nenoriu aš tapti kažkokia individualia verslininke, po velniais, aš noriu tik dirbti savo darbą, daryti, ką moku, ir kame matau prasmę. Man nereikia pelno, biznio, prabangių daiktų, tenoriu ramiai sau gyvent kuriant ir kartą per metus aplankyt Paryžių.

O šiandien, jaučiuosi kaip kokia  Severiutė iš Užpalių kaimo, einu į ligoninę aplankyt savo geriausios draugės vertėjos, kuri užvakar mėgino pasikart.

 

 

 

Danutė, menotyrininkė, buvusi valstybės tarnautoja, projektų koordinatorė

 

Paprastiems kūrėjams svarbu tos autorinės [sutartys] ir mokesčiai, bet organizacijos tyli, nes tai yra atskira žinyba.  Postsovietiniai funkcionieriai, kurie sulindę į asociacijas ir meno kūrėjų organizacijas, veikia savo senaisiais metodais. Jie tyli ir negina kūrėjų interesų, nes rūpinasi tik savo, jau seniai pamiršusių kas yra kūryba, interesais. Jie puikiai prisitaikę ir užauginę naują kartą funkcionierių, kurie gyvena iš projektų. Pristeigta daugybė organizacijų ir asociacijų, kurios vegetuoja, nevykdo jokios veiklos,  yra sukurtos tik tam, kad galėtų dalyvauti konkursuose.

Tos organizacijos man primena zombius iš kokio siaubiako, kurie tik stovi sustingę, kol neužuodžia gyvo kraujo, o tada jau sujuda, ir puola…paraiškas rašyt.

Svarbiausia bet kokia kaina laimėti, o tada…komedijos. Rašo viena, o daro kas ką nori, priklausomai nuo savo sąžinės ir moralinio lankstumo. Po to popierius užpildo ,,kaip reikia“ , pinigus išsigrynina ir toliau vegetuoja laukdami kito konkurso.

Rita, portretų ir mados fotografė

Esu laisvai samdoma, dirbu pagal verslo liudijimą bei autorines sutartis. Daug keliauju, kartais ištisus mėnesius praleidžiu ne Lietuvoje, todėl individuali veikla pagal pažymą neatitinka mano darbo specifikos. Kartais į mėnesį uždirbu 500, o būna, kad ir 3000 eurų, vidutiniškai apie 1500-2000 eurų per mėnesį. Man nieko netrūksta, turiu santaupų, už kurias išgyvenčiau pusę metų, o truputį pataupydama ir metus.  Bet problema yra mano  oficialus statusas, pagal kurį esu prilyginama bedarbei. Kai policijoje kaip auto įvykio liudininkė daviau parodymus, ilgai teko aiškinti, kas esu. Išklausęs tyrėjas parašė: bedarbė.

Kartą, kaip vienos techniką pardavinėjančios parduotuvės nuolatinė klientė gavau į pašto dėžutę reklamą, kad geros salygos pirkti Ipad pro išsimokėtinai ir spontaniškai nutariau pasinaudoti pasiūlymu. Tačiau man nesuteikė kredito! Žmogui, kuris uždirba daug daugiau nei vidutiniškai vien todėl, kad už jo nėra kažkokios UAB ir jis savo reikalus tvarkosi pats.

Nesu gyvenime turėjusi jokių skolų ar nesumokėtų mokesčių. Bet šis pažeminimas tik ,,gėlytės“, buvau pasikonsultuoti pas specialistus ir man paaiškino, kad nors nuo autorinių sumoku sodrai daugiau nei daugelis įdarbintųjų pagal darbo sutartis, tačiau darau tai ne kiekvieną mėnesį, todėl nesurinksiu privalomų 35 metų stažo ir negalėsiu gauti normalios pensijos. Be to, kadangi gaunu pajamas ne kiekvieną mėnesį, neturiu teisės pretenduoti į jokius biuletenius. Tai va. Kas nors man paaiškinkit, už ką aš moku mokesčius, jei socialinių garantijų negaunu. Toks jausmas, kad valstybė kaip kokia reketininkų gauja plešia už stogą, tiesiog už galimybę turėti neužblokuotas sąskaitas.  Šiuo metu domiuosi galimybe emigruoti. Nežinau, gal mokėsiu mokesčius kur nors kitur, kokioje nors šalyje, kuriai mano gyvenimo ir darbo būdas bus priimtinas ir kuri man galės pasiūlyti mainais kažkokį nors elementarų saugumą. Tik nereikia bla bla apie tėvynės meilę.  Gavusi didesnį honorarą iki 10 proc. pervedu kokiai nors vietinei nepelno siekiančiai organizacijai,  rengiuosi lietuvių dizainerių drabužiais, šiukšles rūšiuoju, balsuoti einu. Esu patriotė, bet kvailele būti ir leistis išnaudojama nebenoriu.

 

 

Danutė, tapytoja

Pernai metais surengiau personalinę parodą, gavau daug gėlių. Pamačiau drauges iš jaunystės laikų, pasiguodėm, pasiplepėjom. Galvoju, kaip gražiai viskas vyko, ir kol dar tas gražumas nepasibaigė norėčiau, kad taip viskas ir baigtųsi.

Vasarą dar nieko, bet žiemą gyvenimas tampa net ne gyvenimu, o kažkokia baisia primityvia egzistencija.

Po parodos pardaviau beveik visus paveikslus, buvau be galo laiminga, bet kai galerija pervedė pinigus, tai po mokesčių tiek teliko, kad net visos skolos už butą nepadengiau. Išgyvenu šiaip taip prižiūrėdama vaikučius, bet kai nueinu dailės parduotuvę, ir pamatau tuos visus dažus, tas tūteles lyg stebuklus sudėtas, tiek atspalvių. Bet tik širdį suspaudžia, neišgaliu jų nusipirkt, tik tris keturias spalvas. Tai ir tapau viską tomis spalvomis.

Vilius, dailininkas ir dizaineris

O taip, kitose Europos šalyse autoriai irgi moka didelius mokesčius, bet jie turi neapmokestinamą minimumą, kuris tiems, kurie nelabai prisitaiko prie masinio skonio leidžia išgyventi iš savo darbo neskurstant. Lietuvoje kūrybininkams nepalankūs mokesčių įstatymai verčia tapti pažeidėjais. Kartais dilema yra elementari – išgyveni normaliai, bet imi grynais, arba susimoki mokesčius ir neturi už ką pavalgyti. Anksčiau dirbdavau pagal licencines, dabar klientai sako viskas. Pasiimk Individualią veiklą, arba ieškosim kito dizainerio.

Tai pasidomėjau, kas per daiktas ta veikla individuali, atsiprašant. Žodžiu, tampi sau buhalteriu arba samdaisi, nes nėra taip lengva susigaudyt, nebeužtenka, kad turėjai pats darbo priemonėm pasirūpint (man reikalingas kompas  su specialiu monitoriumi kainuoja minimum apie 3000 eurų., plius dar programinė įranga, atsinaujint kompiuterį tenka kas 3-4 metus), o mokesčiai taip sunervino, kad norisi staugt. Įsivaizduokit, jei aš būčiau plytų klojėjas, tinkuotojas ar koks gyvūnų kailių lupikas,  pajamų mokestis 5 proc., bet jei esi vadinamosios laisvosios profesijos atstovas moki 15.

Galvojau, kad čia prostitutės taip vadinasi, laisvosios profesijos,  bet pasirodo ne. Taip mūsų valstybė kreipiasi į žmones, kurie dirba ne rankom, o smegenimis, kurie daug metų investavo į savo profesiją, advokatams, psichologams,architektams, ir dizaineriams.

Ir ką jie tuo nori pasakyt? Oi, vaikučiai, nesimokykit, nesistenkit įgyt profesijos, nes tik mokesčių reiks daugiau mokėt. Bet pagalvojau, nebūsiu aš šeštas ir pasiėmiau dailininko individualią veiklą. Ha ha, pasirodo, dailininkai nepriskirti prie dirbančiujų galva. Matyt, tas kas kūrė šį skirstymą dailininkus įsivaizdavo kaip kažkokius silpnapročius, palinkusius virš popieriaus lapelių su nutysusiomis seilėmis ir su flomasteriais kažką terliojančių.  Nu ir ačiū dievui, bent truputį pavyko mokesčius susimažint.

Dar pasidomėjęs sužinojau, kad tai problema ne tik kūrybininkų, bei tų laisvųjų profesijų, bet visų, kurie nori gyventi patys sau sukurdami darbo vietą, visiems smulkaus verslo atstovams. Pavyzdžiui, UK visiems selfemployd (save įdarbinantiems) galioja 11 000 svarų neapmokestinamas minimumas per metus, kuris leidžia žmonėms imtis stotis ant kojų, išgyventi ir tik tada pradėti mokėti mokesčius. O Lietuvoj žinot koks minimumas? Lygiai nulinis. Gal aš durnas, bet man šokas tai suvokus. Ir nežinau, ar dar yra Europoj valstybė, kuri neduotų bent kažkokio minimumo užsidirbti.

Rapolas, dailininkas

Kai sumoki pusę uždirbtų pinigų valstybei ir sužinai, kad už tai net pensijos normalios negausi kyla toks klausimėlis: kodėl? Ir tuomet teisuolių minia pragysta: nes tai tėvynė. Mums, va, tėvynė, o Stambiam verslui tiesiog rinka. Tik biznis, nieko asmeniška. Stambiam verslui mokesčių aferos ir nuslėpti milijonai – normalu, o dailininkui užtenka tris dienas uždelsti ir dėl 34.20 eur jau skambina iš Sodros.

Juta, meno vadybos magistrantė

Yra menininkų, tiksliau vadinančių save menininkais, kurie, užuot kūrę, tik suka galva, kaip užsikalti grynųjų. Jie neieško naujų idėjų, o stengiasi įtikti bendram skoniui, kartoja tai, ką minia ir taip seniai žino. Tas šlamštas, kurį jie pristato kaip savo kūrybą, nesukelia noro mąstyti, nesukelia jokio iššūkio ir už tą saugią galimybę nesukti sau galvos yra mokami pinigai. Todėl tokie šlamšto gamintojai puikiai veikia laisvojoje rinkoje.

Tačiau tikroji kultūros kūrėjo misija yra naujų idėjų ir naujų prasmių paieška, formulavimas ir pateikimas visuomenei. Kultūros kūrėjai atranda vis naujas prasmes ir atsako ne į klausimą kaip? (Kaip yra verslo sritis), bet kodėl. Tačiau naujų prasmių ieškojimai visai nerūpi pirkėjų miniai, kuri manosi seniai žinanti atsakymus. Todėl šiame etape esantis kūrėjas neturi jokios prekės, kuri sudomintų rinką. Valstybės pareiga yra sukurti tokią sistemą, kad naujų prasmių paieškoje atsiradęs kūrėjas nemirtų badu, nebūtų priverstas nutraukti šių paieškų ir už duonos kąsnį priverstas gaminti kičą, tai reiškia, kartoti tai, ką visi ir taip žino, bet už ką mielai moka pinigus.

Kodėl reikalingi tie naujų prasmių ieškotojai ir kodėl kičas blogai, jei jis visiems taip patinka?

Tai paradoksas. Kičas yra pigus, net jei už jį sumokami dideli pinigai. Meno kūriniai tampa vertybe tuomet, kai praplečia juos suvokiančių žmonių sąmonės ribas, juos sujaudina ir leidžia suvokti naujus dalykus.  Jie nebutinai turi patikti, net atvirkščiai, gali erzinti, sukelti pyktį, pasipriešinimą. Bet juos sunku pamiršti.

Įsivaizduokime, kas nutiktų, jei po truputį, po vieną, po kitą nuo žemės paviršiaus imtų nykti visi meno Kūriniai –  knygos, filmai, spektakliai, muzika, paveikslai.

Žmonių empatija sumažėtų, jiems taptų sunkiau suprasti vieniems kitus, daugybė pokalbių akimirksniu nutiltų. Drabužiai, maistas, gėrimai prarastų turėtą formą, spalvas ir skonius.  Architektūra prarasdama kūrybinį pradą nustotų egzistuoti, nebeliktų miestų. Pasaulis taptų prėskas, o kaip pasikeistų žmonės, netekę pasakojimų, estetikos ir etikos! Be meno ir vaizduotės civilizacija nustotų egzistavusi.

Jonė, reklamos agentūros meno vadovė

Keletą metų dirbau dizainere spaudos leidinių įmonėje, kol vieną dieną vadovas pasikvietė ir pasakė, kad jiems per brangu mane laikyti ir turiu parašyti pareiškimą, kad atleistų. Net kojos nutirpo, buvau ką tik pasiėmusi būsto paskolą. Jis tada man paaiškino, kad darbą aš ir toliau turėsiu, atlyginimas bus koks buvęs, niekas nepasikeis, tik turėsiu išsiimti … individualią veiklą. Sutikau, kas beliko. Įmonė man mokėjo tuos pačius pinigus, tik nuo jų mokesčius turėjau susimokėti pati. Tokiu būdu pajamos sumažėjo. Ėmiau ieškotis papildomų darbelių, kuriuos dirbau savaitgaliais. Po kiek laiko sugedo darbinis kompiuteris. Vadovas pasakė, kad aš nesu darbuotoja, ir taip turiu džiaugtis, kad tiek laiko turėjau darbo vietą ir priemones, bet dabar jei noriu toliau dirbti turiu pati nusipirkti kompiuterį. Kadangi mokėjau didelę paskolą už butą, neturėjau nei trečdalio reikalingos sumos. Lizingo, suprantama, man niekas nedavė. Viršininkas pasiūlė sudaryti sutartį ir nupirko man kompiuterį, o aš kiekvieną mėnesį gavus atlyginimą jam mokėjau už kompiuterį dalį sumos.  Tokiu būdu pajamos sumažėjo dar labiau, ir aš tapau lyg ir kažkokia įmonės įkaitė. Man primesdavo papildomų darbų maketavau vizitines, kūriau internetinius puslapius, kalendorius.  Kitas dizaineris, kuris tebedirbo pagal darbo sutartį, šeštą valandą išeidavo namo, jam neleisdavo pasilikt, net jei norėdavo, kad nereikėtų mokėti viršvalandžių, o aš sėdėdavau iki vėlyvos nakties. Kai atėjo laikas metų gale mokėt mokesčius, tokios sumos neturėjau. Kompiuterio, už kurį mokėjau dalimis, negalėjau deklaruot kaip išlaidų, todėl mokestinė suma, man atrodė milžiniška. Parašiau prašymą Sodrai leisti išsimokėti dalimis.

Tuo metu mano gyvenimas buvo kažkoks pragaras, tik dirbau ir mokėjau mokesčius, pinigų amžinai neturėdavau, niekur neidavau, neturėjau jokio asmeninio gyvenimo, tik darbas ir namai, pamiegi, ir vėl leki. Beieškodama išeities vis užpildydavau vieną kitą darbo aplikaciją. Vieną dieną darbą gavau. Tuo metu buvau tokioj blogoj psichologinėj būsenoj, arti kažkokios ribos, kai nebegalėjau racionaliai mąstyt. Atrodė, kad sapnuoju arba jau esu mirusi. Atsistojau ir išėjau, palikusi stalčius su savo daiktais ir šuns vilnos pagalvėlę, kuri turėjo gelbėt nuo nugaros skausmų. Ir tą prakeiktą kompiuterį, už kurį jau buvau sumokėjusi nemažą sumą pinigų su nebaigtais darbais.

Daugiau ten negrįžau. Tikriausiai tai buvo vienintelis malonumas ir laisvė, kurią suteikė laisvai samdomos statusas ir kuria galėjau tuo metu pasinaudoti. Laisvai samdoma laisvai atsistoja nuo kėdės ir išeina nežinoma kryptimi…

Šiandien esu tas žmogus, kuris suburia komandas kūrybiniams projektams įgyvendinti ir užsako darbus pas specialistus. Kai klientai išpučia akis, nesuprasdami, kodėl laisvai samdomo specialisto paslaugos kainuoja daugiau, man tebekyla pyktis, vos tramdau emocijas jiems aiškindama, kad tie specialistai patys moka mokesčius, perka brangias darbo priemones, jiems niekas nemoka už viršvalandžius, jie neturi atostogų su atostoginiais, kai suserga, jiems neapmoka biuletenio, o kai gimsta kūdikis jie negauna išmokų. Kodėl mes juos samdome ir mokame daugiau? Nes tokie specialistai patys geriausi. Atleiskit, etatiniai kūrybininkai, bet jūs užmiegat savo saugiam ir be iššūkių pasaulyje, o freelanceriai priversti nuolat tobulėti.


Laukiu daugiau jūsų istorijų: agne@gintalaite.com