Stebuklingas kalnas

2017-02-07-12.01.17.jpg.jpg

Vakar kopiau į kalną.
Kai baigėsi žvyrkelis, jau visai netoli keteros, sustojau.

Vienoje kalno pusėje mačiau  mūsų miestelį, kitoje, žemai, tvyrojo tamsiai mėlyna Atlanto vandenyno gelmė.

Per keterą vingiavo takelis. 

Kartais jis dingdavo po akmenimis, ištirpdavo dulkėtam žvyre, po to vėl atsirasdavo, arba aš tik manydavau, kad jis atsiranda. 

Truputį paslydau ir akmenukai nusirito šlaitu barškėdami lyg kokio neapdairaus kalnų keliautojo kaulai, įspėdami, kas bus, jei suklysiu. 

Supykino.

Turėjau stabčioti dažniau, galva sukosi, o statėjantys kalno šlaitai spaudėsi vis arčiau beveik nematomo tako. 

Pažvelgiau į žemėlapį telefone. GPS veikė, mėlynas taškas parodė, kad iki mano kelionės tikslo, miestelio kitoje kalno pusėje, esu pasistūmėjusi tik per trečdalį atstumo. Bet toks vienišas man pasirodė tas mėlynas taškas! Jokio kelio ar takelio toli toli aplink. 

Aš visvien ėjau. 

Kartais beveik ropojau, o tais momentais, kai susivaldydavau nepakėlusi akių ir žiūrėdavau tik sau po kojomis, pykinimas ir galvos svaigimas beveik dingdavo. Dairytis aplink galėjau tik per telefono kamerą. 

Dar truputį. Dar keletą žingsnių.

Kai ėmė trūkti oro, apsisukau grįžti, kol proto dar užteko suprasti, kad tai tik panikos priepuolis, o ne kokia nors itin pavojinga aukštikalnių liga.

Kai prišliaužiau žvirkelį, užplūdo palengvėjimas ir  pasididžiavimas. Jaučiausi priartėjusi prie žmogaus galimybių ribos, labai patobulėjusi, asketė, feministė.
Deja, taip jaučiausi neilgai.  

Sutikau savo draugę Jurgą su dukryte. 

Klausydama pasakojimo apie bedugnes ir skardžius ji neslėpė nuostabos ir niekaip nenorėjo suprasti, kur, po velniais, tie skardžiai. 

— Mes daugybę kartų ėjom, per kalną, — gūžčiojo pečiais ji.

Šešiametė mergaitė pritariamai linksėjo.

— Bet ten nėra tako! Ten statūs šlaitai! 

Dar vis mėginau jas ir save įtikinti, kad kalbame apie skirtingas vietas ir parodžiau nuotraukas telefone.

— Gal čia labiau plokščias žvyro laukas nei status šlaitas?, — pasakė mano draugė, — ten galima nusileisti į slaptą paplūdimį ir maudytis nuogai. Pamėgink. Aišku, ropoti vemiant irgi galima…

Kalnas tapo kitoks. 

Kaip tas piešinys iš knygos apie mažajį princą. Aš maniau, kad tai dramblį prarijęs smauglys, o pasirodo, kad tai tik skrybėlė.

Žiūrėjau į nuotraukas ir  nebegalėjau suprasti, kartais ten mačiau nuobodų žvyro lauką, o kartais — aštrią  kalno keterą su bedugnėmis abipus. 
Klausiausi žmonių istorijų apie kalną.

Algis kalną bėgte perbėga, net sutemus. 

Simo pusseserė iš Geteburgo sėkmingai įveikė kalną su kuprine, pilna vandens ir vyno. 
Kiekvienam kalnas kitoks. 
 Man labai smagu. Nes nenuobodu. Įdomu, koks šiandien kalnas bus man.

P.S.

Po dviejų dienų perlipau kalną. Tiksliau – kalnų virtinę. Kelionė truko 2 su puse valandas, beveik 8 km. ropojimo siaučiant vėtrai nuo Gran Tarajal iki Las Playitos miestelio. 

Mes visos esame berniukai arba ką pasakoja spenelių kolekcija

blogavegane21a
j
Aš, močiutė ir senelis sėdime, stovi tėtis ir dėdė

Prisimenu gerai, lyg tai būtų buvę vakar. Senelis mane nuvedė į kirpyklą ir vėl nukirpo plaukus trumpai.

Ir taip būdavo kiekvieną kartą, iškart, kai tik išvažiuodavo mama. O kadangi būdavau pas senelius palangoje paliekama dažnai, tai trumpais plaukais pravaikščiojau visą vaikystę.

Seneliai buvo užauginę tris sūnus, visi kiti anūkai buvo berniukai. Tik aš mergaitė.

Jie manė, kad nežino, kaip reikia auginti mergaites. Močiutė nemokėjo pinti kasų. Mados jai kėlė nuobodulį. Megzti ji nemokėjo, ir siūti nemėgo. Žaislų man nepirkdavo, gailėjo pinigų,  o gal nemanė, kad tokie dalykai reikalingi.  Paimdavo nosinę, surišdavo ant jos mazgelį, va, lėlė.

− Mes nemokam auklėti mergelių ir esam jau per seni mokytis, — pasakė man kartą močiutė.

Tarmiškai, žemaitiškai nutęstas “mergėėėėlių” dar dabar skamba ausyse. Tfu, aš tikrai nenorėjau būti auklėjama mergėėėėliškai.

 

Mane auklėjo kaip žmogų.

Kas rytą mes su seneliu klausydavom radijo ir darydavom mankštą. Po to skusdavomės barzdas. Senelis su elektrine mašinėle, o aš su jos dangteliu.

Su seneliu eidavome tvarkyti reikalų, o močiutė gamindavo valgyti, arba kuisdavosi savo rožyne. Rudenį, kai rožės nuvysdavo, ji skaitydavo knygas. Kartais  garsiai man.

Žaisdavau su senovinėmis monetomis. Senelis mokė, kad sidabrą galima nušveisti dantų milteliais. Sekmadieniais eidavome į kolekcininkų ir numizmatų susirinkimus, mainydavome visokius sendaikčius, menus ir kitus daiktus. Senelis visada paisydavo mano nuomonės. Prisimenu, ten kartą pamačiau automobilio modelį su durelėmis, taip jo norėjau, net sapnavau.

Vietoj jo senelis man pasiūlė pasidaryti gulbių lizdą. Gulbiukus išdrožė iš bulvės. Kitą dieną bulvės pajuodavo ir aš įsivaizdavau, kad jie numirė.

Mėgau žaisti kortomis iš pinigų ir mėtyti peilį.

Laipioti medžiais.

Šaudyti oriniu šautuvu.

Dažyti suoliukus ir baltinti obelis.

Berniukiški reikalai man atrodė įdomesni, stebėdama aplinką nusprendžiau, kad būsiu KAIP berniukas.

Tai nereiškia, kad galvojau, jog ESU berniukas. Aiškiai suvokiau, kad biologiškai esu moteris, bet lytinių organų specifika   niekada neįtakojo žaidimų pasirinkimo.

Vieną dieną  būdavau ragana, kitą — indėnų vadas, ant laukinio mustango nugaros lėkdavau per prerijas.

Paauglystėje besikeičiantis kūnas kiek trikdė, tačiau nuomonės nepakeičiau. Lankiau ir šokius, ir muštynes.

Norėjau ilgos kasos, bet tik todėl, kad žaidžiant indėnus trumpuose plaukuose nesilaikė plunksnos.

Esu labai blogai išauklėta, ir nors senelis mėgdavo pasigirti esąs bajoras, manęs nemokė manierų.

Tiesa, kartą mokė, kad gyvenime būtų lengviau, jei turėčiau šiek tiek diplomatijos ir nedrąskyčiau visiems akių kaip motina.

Bet aš, žinoma, nekreipiau dėmesio, maniau, kad tos šnekos tik senatvinis marazmas.

 

Niekada nėjau į darželį, pradinėse klasėse į mokyklą  eidavau retai. Mama parašydavo raštelį, kad sergu.

Augau tarp suaugusiųjų ir elgiausi taip, kaip pati norėdavau.

 

Ir šiandien netikiu moterų silpnumu ar gudrumu, nemanau, kad esu geresnė ar blogesnė už kitokius žmones, neabejoju, kad lytis niekaip neįtakoja svajonių, tikslų ir galimybių.

Susidūrusi su diskriminacija dėl lyties iki šiol inertiškai pamanau, kad tiesiog susiduriu  su kvailiais.

Aktyvizmas ir lyčių studijos atrodė dirbtinai išpūstas dalykas. Moterų istorija, moterų menas… Kam skirstyti žmones pagal organus?

Ilgą laiką seksizmo nepastebėjau, man tai atrodė neįdomu ir neaktualu. Jo tarsi nebuvo, kaip vaikystėje.

Bet kartą pamačius nebepastebėti sunku. Supratau, kad tie žmonės ne kvailiai, o aukos. Inertiško (pasi)tikėjimo “tikrosiomis vertibemis” aukos.

Ar visada tai vyrų diktatūra? Kartais atrodo, kad seksizmas reikalingas moterims kaip vergiško mentaliteto liekana, kaip medinė koja ubagui, be kurios jis nemokėtų gyventi savo apgailėtino gyvenimo.  Jos ir savo dukroms patrumpina kojas mokydamos manipuliuoti silpnosios lyties privilegijomis, tokiomis  moteriškumo pamokomis dusindamos savo dukrų kūrybiškumą.

Tai nepasikeis, kol netaps norma kvestionuoti  tradicijas, nuomones ir įpročius, tai, kas yra normalu, o kas − ne.

Kaip nervina, kad nebegaliu svajoti sau, kaip anksčiau.

Rodos viskas aplink persisunkia stereotipais apie lytiškumą, vyrų ir moterų skirtumus.

Kad būtų aiškiau pabrėžiu, kad kalbu ne apie biologiją, o apie skirtingą lyčių padėtį visuomenėje, skirtingus vaidmenis, kurie yra nepasirenkami, o stereotipiškai primetami.

Iš tiesų moterys yra truputį fiziškai silpnesnės (tik truputį, sportiška, treniruota moteris  gali įveikti netreniruotą vyrą), mums paprastai geriau sekasi spręsti kalbines , o vyrams  erdvines užduotis. Visi kiti skirtumai atsiranda dėl kultūrinių dalykų, auklėjimo,  įpročio ir įsikalbėjimo.

Kai kurios moterų kūno dalys tradiciškai yra slepiamos, todėl tampa  deficitu, preke.

Pavyzdžiui, vyro krūtinę rodyti normalu, o moters − nepadoru.

Bet tik tada, kai matosi spenelis, nes plotą apie spenelį demonstruoti normos leidžia.

Tačiau jei spenelį atskirtume nuo kūno, ar galėtume atpažinti, kur vyro, o kur − moters?

Apie tai galvodama pradėjau rinkti spenelių kolekciją.

Taigi, kai objektą atskiriame nuo konteksto, į jį galime pažvelgti visai kitaip .

Pamatyti jo esmę.

Arba suprasti, kad jis apskritai neturi jokios paslėptos esmės, nes viskas tėra kontekstas, kurį galime ir privalome pakeisti.

blogavegane21a

 

 

 

 

 

Iki nuogumo išrengtos klišės ir iki klišių išrengti personažai: Neoninis demonas

edited_1468437029565.jpg

Neoninis demonas (“The Neon Demon”). Filmo recenzija.

 

Alyvuogės ir triufelių aromatas patinka ne visiems. Ypač nepatinka pripratusiems prie greito maisto arba vaikams. Nežinomo patiekalo ragavimas yra nuotykis, į kurį leidžiamės su malonumu tuomet, kai pasitikime juo sukūrusiu šefu. Keistas skonis? Nepažįstamas kvapas? Jei patiekalas pakištas plastikinėje lėkštėje įtartino švarumo kioskininkės prie stoties, tikriausiai versim jį į šiukšliadėžę, tačiau jei jį pristato baltų staltiesių restorane, bandysim ragauti.   Ir gal vieną dieną tas patiekalas taps mėgstamiausiu. 

Menui galioja tos pačios taisyklės — gurmanu netapsi, jei nepasitikėsi kūrėju.

Nicolas Winding Refn savo filmais “Drive” , “Bronson” nusipelnė šefo vardą kino virtuvėje, tačiau naujausias patiekalas “The Neon Demon”  turi tiek cukraus ir pipirų, kad vienas kitas žiūrovas gali ir užsikosėti. Tačiau pasistengus geriau sukramtyti, puikus patiekalo skonis  gali būti atrakintas.

Filmo istorija yra stereotipinė pelenės pasaka, kuri pasakojama išgryninta ir išvalyta, jokio realizmo,  nei buitinio, nei psichologinio. Mes esame karta išaugusi su Tarantino filmais, todėl pastebėję klišinę situaciją filme, tikimės, kad ji bus kažkaip linksmai ir  netikėtai sulaužyta.

Žaidimas klišėmis, stereotipų griovimas tapo tokia įprasta maniera, MAIN STREAM’iniu kūrybos principu, ir būtent todėl tai jau tapo dar viena kliše.

N.Winding Refn režisūra daugybę kartų atveda mus iki to taško, kada atpažįstame stereotipą ir pradedame laukti, kada jis bus sulaužytas. O jo niekas nesulaužo, laiko, tęsia, kol iš nejaukumo norisi muistytis kėdėje. Tačiau kodėl tai nėra tiesiog klišinis filmas? Nes su klišėms vis tik yra žaidžiama, tačiau kitaip. Jos pateikiamos grynos,  išvalytos nuo priemaišų, kurios galėtų padaryti jį “valgomą” pavyzdžiui, psichologizmo. Tokia sterili,  išpreparuota klišė plūduriuoja grynos estetikos formaline. Ką tokioje situacijoje gauna žiūrovas? Ogi visas ydas tiesiai į veidą.

Filmo personažai ir yra tos ydos, grynos ir išrengtos iš jas pateisinančių aplinkybių, ir žmogiškumo drabužių. Net pagrindinė herojė Džesė tampa nebe charakteriu, o tik  beasmene vaizduojamo pasaulio valiuta  – grožiu (aktorė Elle Fanning).  Be žmogiškumo apvalkalo kiekviena sėkmės istorija, mados, verslo, mokslo, sporto ar kitos industrijos pasaulio pelenė, nuotaka ar Kungfu Panda tėra tuščias ir žiaurus pranašumo siekimas. Ši mintis verčia “kapstyti giliau”, tai   nėra itin malonu, ypač, kai  kontempliuoti priverčia ne tavo psichoterapeutas, o filmas, iš kurio tikėjaisi tiesiog pramogos.

 

Kiek egzistuoja skirtingų būdų pamatyti ir suvokti vieną ir tą patį objektą? Pasaulis yra matomas, kuriamas  ir suprantamas skirtingais būdais, tačiau mes patirti ir suprasti tegalime ribotą jų kiekį. Turėdami smalsumo ir empatiją, galime įsijausti praktiškai į bet kokį charakterį, jei jis yra psichologiškai įtikinamas. Reflektuodami išmaniai pateikiamas vaikystės traumas galime patikėti žudiko maniako motyvais, galime priimti schizofreniko košmarus ir paranojiko istorijas, net zombių ir į krevetes panašių ateivių pasauliai gali būti įtikinami, jeigu jie sukonstruoti pagal esminius psichologinius žmogiško elgesio principus. Sunku suprasti, kaip pasaulį regi, pavyzdžiui, šunys. Žinome, kad jie kitaip mato  spalvas, turi jautrią uoslę ir daug kartų geresnę už žmonių reakciją. Bet koks tai jausmas?

Juk būtų įdomu užsidėti šuns patiriamo pasaulio suvokimą imituojančius akinius!  Šuniško pasaulio nepažinumą suvokti lengviau, nei įsivaizduoti, kad ir žmogiškosios percepcijos ribose egzistuoja kitoks nei daugumai mūsų suprantamas pasaulis.

Jį, kaip ir šunų, galime suvokti tik logika ir estetiniais pojūčiais.  Arba patirdami  “The Neon Demon”, kuris lyg simuliaciniai akiniai atidaro durys į autistinio pasaulio be empatijos fenomenologinį lauką. 

O mados čia tik tarp kitko.

Filmo treileris

 

 

Kaip P A D A R Y T I nacionalistą?

vyras1

 

tapetasmoterims

Labai svarbu tinkama terpė nacionalistų auginimui – uždara ir pagiežinga bendruomenė. Būsimas nacionalistas vaikystėje turi patirti patyčias, geriausia, ir šeimoje, ir mokykloje. Kaip rodo ilgametė patirtis, labai gerai tinka tvirkinimas, griežtas auklėjimas ir fizinis smurtas. Skamba neįprastai, tačiau ypatinga meilė savo tautai ir neapykanta kitoms natūraliai nekyla, todėl reikia sunkiai dirbti ir, “lenkti medį kol jaunas”, o šiuo atveju ir paspardyti.

Laiminga vaikystė, laisva, pagarbi atmosfera ir psichologinis komfortas užaugina liberalias asmenybes, nusiteikusias altruistiškai ir pozityviai mažumų atžvilgiu. Nacionalistų augintojui tai būtų didelė nesekmė. Todėl svarbu skatinti patyčias viešojoje erdvėje. Būsimasis nacionalistas turi augti nuolat žeminamas, jis turi manyti, kad nieko nesugeba. Geriausia, kad jis dar būtų ir labai negražus, tai nėra lengva kontroliuoti, tačiau įmanoma: blogas maistas su daug gyvūninės kilmės riebalų, alkoholis ir rūkymas yra puikūs augintojo pagalbininkai.

Taip pat svarbu, kad jis gautų kuo prastesnį išsilavinimą, nes besimokydamas  gali perskaityti B. Andersono “Įsivaizduojamas bendruomenes” ir suprasti, kad tautiškumui nėra jokio realaus genetinio pagrindo. Be to, mokslas gali paskatinti siekti asmenybės pokyčių ir psichoterapijos, o nacionalistas su sveika psichika tėra anekdotas.

Jei jau taip atsitinka, kad būsimas nacionalistas ima ragauti mokslų, jam skubiai reikia įbrukti tikėjimą Dievu. Kadangi tikėjimas ir mokslas yra sunkiai suderinami dalykai, augintinis išgyvena kančias, kognityvinį disonansą kuris priverčia nesustojamai rašyti pagiežingus ir kvailus nacionalistinio pobūdžio straipsnius.

Svarbiausia, būsimas nacionalistas turi neleisti sau daryti nieko, ko iš tiesų nori, tada tikrai jis jausis menkas, o žema augintinio savivertė yra pagrindinis augintojo tikslas. To pasiekti nesunku kuriant aplinką kurioje psichologinė pagalba būtų neprieinama, o psichologijos žinios apsiribotų tuo, ką transliuoja televizija, ypač tinka laida “Srovės” . Filmus ir knygas vaikams būtina cenzūruoti, gerus psichologinius filmus žymėti N-14, o knygas versti skaityti tik labai nykias, kad skaitymo įgūdžiai neįsitvirtintų.

Jei viskas seksis gerai, 16-20 metų žmogysta jau bus paruošta paskutiniam žingsniui – nacionalizmo įskiepiui. Dažniausiai tai padaryti labai paprasta, nes nacionalistinės idėjos tokioje terpėje plinta lengvai, kaip virusas troleibuse.  Užtenka  keleto straipsnių internete apie svetimšalių invaziją ir būsimasis nacionalistas patiria siaubą ir laimę tuo pat metu. Siaubas, nes kažkas gali imti pretenduoti į jo mėgstamas pašalpas. O laimė  – iš staiga ištikusio pranašumo pojūčio. Nelaimingas, tamsus, manantis, kad yra bevertis žmogus lengvai perima mintį, kad gali būti  geresnis už kitus ne tuo, ką nuveikė (nes nenuveikė, kaip žinia, nieko ir netiki, kad galėtų), o tuo, ką gavo gimdamas – nors ir neapčiuopiamą, tačiau konkretų daiktą, tautybę.

Geresnis už kitus jis ima jaustis darydamas keistus ritualus, pavyzdžiui rydamas cepelinus, ar besikratydamas girtas ir prisimyžęs per krepšinio varžybas.

Taip. Nacionalistas jau sukurtas, bet kol kas jis labai silpnas. Tam, kad priversti veikti (aktyviai kovoti su kultūra)  jį reikia sustiprinti. Kadangi nacionalistai labai bailūs ir silpnos dvasios žmonės, jiems būtini ginklai ir kariuomenė. Jei norite pradžiuginti nacionalistą, patarkite jam fotografuotis su ginklais ir kelti savo nuotraukas į facebooką. Tegu gąsdina žmones ir kuria  šlykščią aplinką, tinkamą kitiems nacionalistams veistis.

Tik va, veisti sunku. Naudos jokios. Bet kam gi juos vis veisia ir veisia? Tradicija tokia?

Daugiavaikės mamos ir tėčiai dievina gėjus

gej_tapkes

Mano draugė Daiva (vardas pakeistas) su vyru augina keturis vaikus, du berniukus, ir dvi mergaites.  Ji psichologė, vyras — žymus medikas, konservatorių partijos narys. Vaikai gražučiai kaip angelėliai.  Užsuku pas ją puodeliui kavos.

Stalas užverstas vaivorykštės spalvų juostelėmis, kurias Daiva siuva mažiesiems prie marškinėlių, ant žemės vyksta plakatų gamyba. Visur išmėtyti dažai, spalvoto audinio skiautės, balionai. Šeimyna lyg kokioms Velykoms ruošiasi šeštadienio paradui.

 

Aš truputį nustembu. Galvoju, kaip čia atsargiai pasiteirauti, kodėl homoseksualumas tapo šeimos aktualija. Gal Matukas? Gal jis gėjus? Gal šeima jį tokiu būdu palaiko? Žiūriu į dvylikametį berniuką, kuris uoliai piešia juodas barzdas už rankų susikibusiems siluetams plakate ir mėginu atrasti kažkokius skiriamuosius bruožus.

 

Daiva atspėja kas darosi mano galvoja ir ima kikenti:

 

— Ne, pas mus šeimoj dar nėra nei gėjų, nes lesbiečių, tačiau tam, kad juos palaikytum, nereikia būti homoseksualiam. Net atvirkščiai, heteroseksualūs žmonės, jei tik mąsto racionaliai, yra jiems dėkingi.

 

Racionaliai?

 

Daiva nekalba apie toleranciją, empatiją, priėmimą.

 

Jokių skambių žodžių, jaustukų ir jokių emocijų. Man patinka, kad ji niekada nekraupsta ir nesipiktina tuo, ką sako, rašo arba daro debilai.  Ji jų tarsi nepastebi ir todėl neišvaisto energijos.

 

— Ar žinai kiek pasaulyje žmonių? Septyni milijardai, ir jų vis daugėja ir daugėja…, — Daiva sekundei nutyla ir  pažvelgia į aplink triūsiančius savo vaikus. — Kasdien išnyksta net kelios augalų ar gyvūnų rūšys. Bet ar gali būti didesnė prasmė ir malonumas, nei vaikai? Taip šaukia kiekviena mūsų ląstelė. Ir dauginamės, nes esame palikuonys tų, kuriems patiko daugintis, nors šiandien tai visai nebenaudinga žmonių rūšiai ir planetai. Mes bandome uždirbti kuo daugiau, sukaupti kuo daugiau, kad paliktume savo vaikams. Tada, kai mes realizuojame save vaikuose ir siurbiame viską iš aplinkos, homoseksualai dirba, kuria, gyvena tai aplinkai, praplečia ir praturtina ją. Paprasčiau tariant, jei jie gyvena šalia, atsiranda daugiau vietos ant žemės mūsų vaikams. Todėl esame dėkingi jiems. Ir mūsų pareiga, kad jie gyventų ir kurtų laimingi kartu su mumis. Jiems nereikia visos energijos ir meilės atiduoti vaikams, jie gali ja dalintis. Bet tam jie turi jaustis saugūs, argi tai neakivaizdu?

 

— Bet kartais ir homoseksualūs žmonės turi vaikų…

Daiva linkteli.

— Žinoma. Juk beveik 80 procentų iš mūsų gali pamilti ir savo, ir priešingos lyties žmogų. Ir apskritai, pasaulyje yra visko tiek daug. Todėl jis ir įdomus, stebinantis ir užknisantis. Bet tai nekeičia fakto, kad labiausiai palaikyti LGBT turime mes, tie, kas pasauliui skolingi, laimingos save realizavusios daugiavaikės šeimynos!

 

Kaip tik tuo metu grįžo tėtis.  Įžengė pro duris temdamas pilnus maišus maisto, kažką niūniuodamas po nosimi,  ir mosuodamas vaivorykštės spalvų vėliava.

 

Būrėjas Aleksėjus apie Vilnių: “Po keleto metų visi laipiosime balkonais”.

Namas su skyle 1976. A. Gintalaitės autorinis kūrinys.

 

Apsilankiau pas būrėją tik kartą, iš smalsumo. Informacija pasirodė kvestionuotina, net nerealistiška. Bet gal aš pernelyg skeptiškai nusiteikusi? Šio būrėjo pasaugomis naudojasi seimo nariai, o jie gi neklausytų kokio diletanto arba pamišėlio…

Pusamžis vyras su juodu Hugo Boss kostiumu buvo įsikūręs indėniškoje palapinėje stovinčioje miškelyje netoli vieno prabangaus SPA  centro.

Senas lempinis televizorius būrėjui atstojo jam krištolo rutulį.

“Geresnė vaizdo kokybė”, — lakoniškai paaiškino jis ir suplojo rankomis.

Televizorius įsijungė, sutraškėjo ir pamažu ėmė ryškėti nespalvotas vaizdas. Atrodo, kad filmuota dronu, bet nesu naivi, suprantu, kad tai magija.

Vilnius. Mano gimtasis miestas atrodo gerokai pasikeitęs.

Kairysis Neries krantas pristatytas dangoraižių, ant stogų įrengtos patogios malūnsparnių nusileidimo aikštelės su grėsmingais ženklais “privati valda”. Žmonių nedaug, kamščių beveik nėra, nes pelno miestui neduodantys tiltai privatizuoti, todėl dabar kiekvienam norinčiam pateikti į kitą krantą tenka susimokėti, užtat tiltai gražūs, prižiūrėti, kai kurie net iškloti kilimais ar padengti auksu. Ant kai kurių tiltų auga medžiai, tai pritraukia daugiau keleivių, nes medžių mieste daugiau ir nebelikę.  Tiesa po tiltų privatizacijos, apsukrūs startuperiai už eurą ėmėsi perkėlinėti žmones valtimis, tačiau tiltų savininkai greit susigriebė ir supirko Neries pakrantes, jas aptvėrė ir pristatė patogių daugiabučių.

Senamiestis beveik tuščias. Ant šaligatvių, pažymėtų ženklais “pėstiesiems negalima” stovi prabangūs automobiliai. Žmonės vaikšto siaurais takeliais, kurie visi veda iš vieno prekybos centro į kitą. Nes daugiau nėra kur eiti. O namo kartais tenka grįžti tiesiog tvoromis arba lipant balkonais.

Vilniaus universitetas iškeltas į priemiestį, o jo buvusiuose pastatuose įsikūręs prekybos centras “Rimi”. Pastato atpažinti beveik neįmanoma, jis gerokai patobulintas, žinoma, praplėstas, iškirstos didesnės vitrinos, pakelti stogai. Norint privažiuoti prie “Universitetinio RIMI” reikia važiuoti nauju tuneliu, tuo pačiu, kuris veda ir į buvusiose prezidentūros patalpose įrengtą prekybos centrą “Senukai”. Mažvydo bibliotetekoje įrengti prabangūs apartamentai, Rotušėje restoranas ir masažo salonai, Šiuolaikinio meno centre ir buvusios Dailės Akademijos patalpose – prestižinis privatus karalienės Morkos vaikų darželis.

Tik archikatedra bazilika kaip ir priklausė, taip ir tebepriklauso bažnyčiai.

Čia mėgsta rinktis ir rodyti stebuklus miesto valdžia. Popupiariausias – vyskupo ir mero malda, po kurios priešais Katedrą stovinti beveik 4 metrų skulptūra “Zuikis Puikis” ima verkti tikromis “chardonay” ašaromis, kurias  sąmoningi miestiečiai laižo arba renka į buteliukus pardavimui.

 

Magija ima sklaidytis kartu su smilkalų dūmais, o senas televizorius transliuoja tik teleloto.

Jei noriu žiūrėti toliau, turiu sumokėti dar 20 eurų. Atsisakau. Ir taip jaučiuosi apgauta. Įtikina viskas, bet tik ne  keturių metrų”Zuikis Puikis”. Jis bus daug didesnis.

agnesnamas72
Namas su skyle 1976. A. Gintalaitės autorinis kūrinys.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Apie gerų darbų darytojus

062

Po Indiją keliavo studentų porelė. Pinigai ėjo į pabaigą, viešbutyje juos apvogė, turguje ne kartą apgavo. Gatvėje jie pamatė elgetaujantį berniuką, kuris merginai pasirodė panašus į Budą. Į galvą jai toptelėjo mintis, o gal tai elgeta persirengęs princas? Gal, jei duos jam išmaldos, princas juos nusives į savo rūmus ir atlygins šimteriopai už gerą širdį? Tuo tarpu jos draugas, žiūrėdamas į valkatą galvojo visai kitokias mintis: “štai dar vienas valkata, kuris pasipainiojo mano kelyje. Šūdas. Kaip nenoriu, bet teks jam atiduoti pusę pietų.”
Jaunuoliai susižvalgė ir atidavė valkatai pusę savo pietų. Valkata berniūkštis iššiepė burną, net nepadėkojo, tik griebė maistą rodydamas savo sugedusius dantis, jis nebeatrodė panašus į princą.
Po šio įvykio mergina pasijuto pikta ir nusivylusi, o vaikinas, nors ir alkanas, linksmai sau švilpavo. Jis jautėsi laimingas.
Dao mokytojas paaiškino istorijos moralą: darydamas gerą žmogus tikisi atlygio ar bent jau dėkingumo, jis tai daro iš arogancijos ir noro būti geresniu už kitus. Todėl gyvenimo realybė tokį išpuikėlišką ego sutrypia kaip kvailį su batonu elgetų minia. Tikroji išmintis ir dorybė –  būti paprastu žmogumi, kuris nenori nieko išgelbėti, o tik ramiai gyventi savo gyvenimą. Deja, kartais visi galime patekti į tokią situaciją, kad teks pasiaukoti ir pasidalinti paskutiniais pietumis. Ne dėl to, kad nori būti geras, o dėl to, kad kitaip tiesiog nebebūtum žmogus, o tik šlamštas.

geradarė ranka
geradarė ranka

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

šis pasakojimas atsirado perskaičius Vegetaru pasivadinusio žmogaus komentarą prie teksto apie pabėgėlius. Ačiū jam už įkvėpimą.