Parduotuvė be durų

Sandros Bernotaitės kūrybinio rašymo mokymuose praktiškai įsitikinau, kokiu būdu aiškiai nubrėžtos ribos padeda atsikratyti vidinio cenzoriaus. Publikuojamas tekstas yra namų darbai,  iki 1000 žodžių išplėstas vaizdinys. Dėkoju žmonėms, ypač fotografui Ryčiui Šeškaičiui ir kitiems, kurie netyčia pateko į vaizdinį, ir tuo pačiu atsiprašau, kad jie buvo ,,išplėsti”. 

2017-04-28 14.34.42
Agnes Gintalaitės iliustracija

Parduotuvė buvo be durų.

Purvini vitrininiai langai užmerkti žaliuzėmis, iš vidaus ant lango priklijuotas lipdukas ,,Fotohobis“, taip aš būtent jos ieškojau ir radau, sukdama ratus aplink pastatą ir skaitydama biurų ir įmonių pavadinimus.

Kareivių gatvės  namo nr. 19 valdyba turėjo ryšių savivaldybėje ir už papildomus pinigus nuomininkai gaudavo leidimus kabintis iškabas tokias, kokios jiems patikdavo. Mirksinčios ar šviečiančios, kiti rinkdavosi išdrožtas iš medžio, puoštas plastikinėmis gėlėmis, ar grojančias. Kai kurių iškabos buvo tik užrašas ant lango.

Įdomu kiek jiems kainavo leidimas turėti duris? Arčiausiai tos parduotuvės, į kurią norėjau patekti, buvo grožio salonas ,,Deivėnina“. Jis turėjo savo duris — plastikines, puoštas rožiniais medžiaginiais kutais, kurie buvo papilkėję nuo dulkių ir pravažiuojančių automobilių dūmų. Spausdama rankeną mėginau prisiminti, kaip vadinasi toji spalva.

— Laba diena, — pasisveikinau, — gal žinote kaip patekti į greta esančią parduotuvę?

Fotohobį? — paklausė jauna, malonių veido bruožų mergina violetiniais plaukais, — jie neturi durų.

Kaip tik tą akimirką prisiminiau kutų spalvos pavadinimą. Peleninių rožių.

— Mes turime nedideles dureles, pro kurias galime pravesti, bet tik savo klientus. Tokios taisyklės.

Grožio salono kainoraštis buvo įlenktas į aptrintą, lipnų natūralios odos aplanką su užrašu ,,Restoranas NERINGA. Meniu”. Gelinis manikiūras, pedikiūras, auskarų vėrimas į įvairias kūno vietas, moteriškas kirpimas, vyriškas kirpimas…

— Norėčiau vyriško kirpimo, — paprašiau. Jis kainavo tik 5 eurus, pigiausia grožio salono paslauga.

— Tai neįmanoma, — papurtė galvą mergina, ir pamačiau, kad po violetiniu plaukų sluoksniu paslėptos geltonos, žalios ir raudonos sruogos, o ties smilkiniu plaukai buvo nukirpti trumpai, nudažyti raudonai, ir tame, raudono ežiuko plote ji buvo išsiskutinėjusi Vytį.

— Kodėl neįmanoma? — paklausiau.

— Nes esate moteris. O moterų kirpimas kainuoja 30 eurų.

— Bet aš noriu vyriško kirpimo, — išgirdau savo balse irzulį.

— Galime pasiūlyti vyriško stiliaus moterišką kirpimą, — mergina pakėlė antakius ir raitelis jos smilkinyje pastatė žirgą piestu.

— Aš nenoriu kirptis, man tiesiog reikia į tą parduotuvę, — susitvardžiau, — ar ką nors dar galėtumėt pasiūlyti nebrangaus?

— Už 5 eurus aš galiu jums ištrinkti galvą. Tik šampūnas bus ne antialerginis.

Mergina mane nusivedė į mažutį tamsoką kambarėlį, ten buvo tik plastikinė pinta lauko kėdė, tikriausiai nukniaukta iš kokios kavinės (kažin, ar ne tokios kėdės ,,Neringoje”?)  kriauklė su įtaisytu dušu ir tokiu rudo dermantino įtaisu, į kurį turėjai atremti užverstą galvą. 

Užmerkiau akis ir stengiausi stebėti savo kvėpavimą, atsipalaiduoti ir pamiršti situacijos absurdiškumą. Vanduo buvo maloniai šiltas, merginos rankos švelnios, buvo net beveik malonu, kol neatsimerkiau.

Virš manęs kabojo nupjauta kruvina Medūzos galva su besirangančiomis šviečiančiomis žaliomis gyvatėmis. Ji spoksojo tiesiai į mane ir vis labiau plėtė akis. Nors per kelias sekundes supratau, kad tai tik veidrodis ant lubų, o gyvatės ir kraujas tėra mažų LED’inių lempučių ant dušo galvutės skleidžiama šviesa mano plaukuose, tačiau kažkoks siaubas, nemalonumas, ir įtampa iš gerklės nusileido į skrandį ir ten pasiliko.  Medūza aš krūpčiojo, mačiau, kad nebeiškentėstų svetimų rankų-gyvačių tapšnojimo savo galvoj ir tuojau pradės klykti.

Bet iškenčiau. Klykti atrodė kažkaip nemalonu, nekultūringa. Nusprendžiau apsimesti, kad tos lemputės ir veidrodis ant lubų, ir prievarta suteikiamos procedūros yra OK.

Pagaliau mergina baigė trinkti mano galvą, apvyniojo gėlėtu rankšluosčiu ir pasodino į kirpimo kėdę priešais veidrodį, įrėmintą juodo plastiko rėmu su lentynėlėmis.

Ji išdžiovino plaukus taip, kad per vidurį jie prasiskyrė, susimetė į dvi riestas bangas lyg avijaučio ragai, tačiau man buvo nesvarbu. Tenorėjau patekti į TĄ parduotuvę.

Tačiau durys, kurios man kainavo 5 eurus, valandą sugaišto laiko, ragus ant galvos ir klaikų niežulį vedė ne į Fotohobį, o į bandelių kepyklėlę.

Kodėl nesumokėjau papildomų eurų už antialerginį šampūną?

Mano rankų nagai arė galvą, o akys trankėsi į kepyklėlės sienas ieškodamos kokio nors išėjimo.

— Laba diena, gal pasakytumėt, kaip patekti į parduotuvę ,,Fotohobis” paklausiau apkūnios damos su balta prijuoste ir tinkleliu ant galvos.

— Jie neturi durų, ponia, žinokit SODRA jiems duris užblokavo, nes laiku nesumokėjo PSD.

— Tai kaip ten patekti? — paklausiau ramiu balsu, rodos, jau ėmiau suprasti, kaip veikia sistema.

— Mes turime duris, bet tik darbuotojams.

— Galiu iškepti veganiškų keksiukų, — pasiūliau, — citrininių arba šokoladinių, purių, tiesiog burnoje tirpsta!— pasakiau ir galvojau, kaip čia susilaikius nors kelioms minutėms ir nekasius galvos.

Kepėją šiandien turime. Įforminsiu tamstą kaip padavėją.

Ant galvos man uždėjo tinklą, užrišo prijuostę, o kol nėra klientų, nuvedė padėti virtuvėje.

Ten, palinkęs prie miltuoto stalo, su balta medvilnine prijuoste, pilna galva ir barzda spalvotų kasyčių darbavosi fotografas Rytis Šeškaitis.

Prieš kelias savaites fotografavau jį žurnalui ,,MOTERIS”, bet pažinau ne iškart. Gal dėl kasyčių, o gal dėl miltuotų rankų, kurios mikliais judesiais kočiojo tešlą.

— Gal galėsi atsiųsti nuotraukas? — jis paklausė ir maloniai nusišypsojo, kaip tik tuo metu išgirdau dūžtančio stiklo garsą.

Pagalvojau, kad būtent ten ir turėtų būti parduotuvė be durų, galbūt kažkoks pirkėjas nusprendė įeiti kiaurai apdulkėjusį vitrininį langą. Bet yra žmonių besielgiančių civilizuotai ir ieškančių visuomenei priimtinų būdų patekti vidun, kaip Rytis Šeškaitis ir aš.

Jis vikriai supjaustė tešlą, tada ėmė vynioti ragelius su obuoliais, aš barsčiau cinamonuotą cukrų,  rikiavau juos ant juodos pramoninės orkaitės skardos ir per orkaitės stiklą stebėjau, kaip į drugelio lervas panašūs rageliai ima storėti, pūstis, cukrus pavirsta gelsva karamele.

Deja, į bandelinę atėjo pirmieji klientai, vyras ir mergina, abu sportiški, su sintetinėmis aptemptomis kelnėmis, neabejotinai  anapus Kareivių gatvės esančio IMPULS sporto klubo klientai.

— Ko turite šviežio? — paklausė mergina ir pažvelgė į mane kažkaip įtariai.

— Tuoj iškeps rageliai, — pasakiau. Stengiausi maloniai šypsotis ir nesikasyti po tinklu niežtinčios galvos.

— Tada mums du ragelius, kilogramą dietinių sausainių ,,Avižiniai debesėliai”, keturis butelius duonos giros išsinešimui…

Išsigandau, kad neprisiminsiu viso to sąrašo, ir nubėgau atsinešti rašiklio. Knisau kuprinę, bet niekaip negalėjau rasti jokio popieriaus, tai pasiėmiau Ipadą ir jau buvau begrįžtanti priimti užsakymo, tačiau kaip tik tuo metu pastebėjau, kad mano kolega, nusimetęs prijuostę, jau yra lydimas storosios moters pro atvertas duris, už kurių aiškiai pamačiau fotoaparatų ir objektyvų prikrautas stiklines vitrinas.

Nusitraukiau nuo galvos tinklą ir puoliau paskui. Storoji moteris suriko, kad taip daryti nedera, kad dar neatidirbau už įėjimą, mėgino sugriebti už rankos, tačiau aš jau buvau čia, fotografijos prekių parduotuvėje.

Išmėginau objektyvą — fotografavau savo ištiestą ranką ir žiūrėjau, ar smagiai išsiplauna fonas už jos. Objektyvas buvo SIGMA 35 f 1.4, dar išsirinkau trijų filtrų rinkinį.

Pro žaliuzes smelkėsi šviesa ir iš vidaus vitrininiai langai atrodė švarūs.

Juose nebuvo nei vyrių, nei rankenų, nei durų, nei išdaužtos ertmės.

Kodėl neįteisiname kunigų verslo? 7 milijonai eurų neapmokestinamų pajamų už religines paslaugas nėra aukos

2017-04-10 14.11.06
Blogos veganės pieš.

Kodėl bažnyčios tarnų pašaukimas laikomas išskirtiniu, lyg jų laikomos mišios garsintų Lietuvą pasaulyje? Juk ir Maironį žinome dėl jo eilėraščių, o ne dėl to, kad buvo kunigas. Taigi, jei jau politikai nutarė, kad kūrėjai nesiskiria nuo kepėjų, tai iš bendro mokesčių mokėtojų būrio neturėtume išskirti ir kunigų.

Darbas pagal pašaukimą turi būti apmokamas, kaip ir bet koks kitas darbas. O  pajamos turi būti apmokestinamos. Interneto forumuose žmonės tariasi kiek reikėtų mokėti kunigui už paslaugas, dalinasi žiniomis apie tarifus, skundžiasi, kad kai kurie kunigai prašo pernelyg daug, kiti džiaugiasi gavę paslaugas nemokamai ir tuojau pat yra gėdinami, kad negražu nesusimokėti už darbą.

Atrodo, visiems būtų patogiau šioje srityje įvedus kainas, mokesčius ir aiškumą.

Tą pačią 2017 metų sausio 1 dieną, kai autorinės sutartys tapo nebenaudojamos dėl milžiniškų mokesčių,  tą dieną, kai Lietuvos kūrėjai ėmė abejoti galimybe dirbti pagal savo profesiją, įsigaliojo dar vienas įstatymas.  Kai Lietuvos atstovai seime išreiškė valią, kad autoriai šioje šalyje nebepageidaujami, kunigams jie atriekė dar vieną papildomą gabalą Sodros pyrago.  Be sveikatos draudimo, kurį dvasininkams dengia valstybė, Lietuva įsipareigojo padengti įmokas pilnai pensijos daliai gauti (anksčiau dengė tik pusę). Kalbant žmonių kalba tai reiškia, kad visiems pripažintų religijų atstovams buvo padvigubintos pensijos.

Nuo tos dienos autorių nebeliko, jie dingo, nusižudė, emigravo, arba prievarta tapo verslininkais, verslo liudijimų turėtojais ir individualios veiklos vykdytojais. Tai reiškia, kad privilegijomis, kurią suteikė meno kūrėjo statusas, nebeliko galimybės pasinaudoti, nes vykdant bet kokias išvardintas veiklas privaloma mokėti PSD, net jei praktiškai nieko neuždirbi. Beje, kunigams sveikatos draudimą dengia valstybė, ir nesvarbu, kiek jie uždirba, nes kunigų pajamos nėra nei skaičiuojamos, nei vedama kokia nors VMI matoma buhalteriją, jie nemoka net minimalaus pajamų mokesčio.

O gal galėčiau ir aš pasakyti, kad savo kūrinius atiduodu už auką, tarifus surašyčiau ant lapelio ir pasikabinčiau ant durų, kaip, kad kabo dažnam kaimo bažnyčios šventoriuj? Jei jau valstybė leido menininkams rinkti po 2 proc., tai gal ir už auką dirbti būtų galima?

Arba, jei jau siekiam teisybės ir lygybės, gal vis tik kunigai galėtų susimokėti mokesčius už savo teikiamas paslaugas? Kokia kunigų uždirbama suma per metus lieka neapmokestinama?

Kadangi tokių duomenų nėra, pamėginau bent apytiksliai apskaičiuoti.

Lietuvoje 77,3 proc. žmonių yra katalikai, todėl nusprendžiau pasidomėti būtent šios žinybos veikla ir neapmokestinamomis pajamomis.

Bažnyčiai suteikta teisė nemokėti mokesčių už pajamas iš komercinės ūkinės veiklos, kuri neviršija 6 000  per metus, ji atleista nuo žemės mokesčio, o ir visos pajamas už paslaugas, eufemistiškai pavadintos aukomis, yra neapmokestinamos. Aukos yra ne tik tie pinigai, kurie įmetami į aukų dėžutę per mišias, ir turėtų būti skiriami bendroms bažnyčios išlaidoms, bet ir tam tikri mokesčiai už suteikiamas paslaugas, mokami kunigui ,,į rankas”. Populiariausios paslaugos yra tokios: krikštynos, vestuvės ir laidotuvės. Mišių užpirkimas, ruošimas pirmai komunijai, vaikščiojimas po namus per bažnytines šventes, namų šventinimas bei egzorcizmo seansai irgi yra mokami, tačiau nesugalvojau kokiu būdu išsiaiškinti šių paslaugų kiekį ir tarifus.

Tyrimą pradėjau skambučiu į Vilniaus Katedrą. Ragelį pakėlė moteris, kurios tiesiog paklausiau:

— Laba diena. Sakykit, kiek pas jus kainuoja krikštynos?

— Čia aš nepasakysiu. Paskambinkit pusę keturių ir kunigas viską paaiškins. Susitarsite.

— Bet maždaug…gal mums bus per brangu. Ar tikrai mokėti reikia? — nepasidaviau.

Moteris nusijuokė:

— Kad reikia, tai faktas! Bet kiek tiksliai aš nepasakysiu. Skambinkit kunigui.

Vilniaus Katedros kunigas taip ragelio ir nepakėlė, tačiau pasikalbėjau su jo kolega iš Vytauto bažnyčios Kaune. Sumos jis taip pat neįvardino, tačiau išsiaiškinau, kad reikia mokėti grynais ir čekio, tinkamo išlaidoms VMI  deklaruoti jie negali pateikti. Norint, mokėti pavedimu galima, tačiau jie sąskaitos faktūros išrašyti negali.

Facebooke uždaviau klausimą ,,Kiek reikia kunigui duoti už krikštynas?”, atsakymus paprašiau siųsti  privačia žinute, tačiau įsiplieskė vieša, aistringa ir nelabai maloni diskusija.

Nedidelė dalis žmonių pareiškė nuomonę, kad kunigų paslaugos turėtų būti suteikiamos nemokamai, tačiau tikras diskusijoje dalyvavęs kunigas pasipiktino tokiais pareiškimais ne mažiau, nei mano draugas dailininkas, paprašytas nupiešti ne už pinigus, o iš pašaukimo. Pagal daugumos nuomonę, kunigų atliekamos apeigos yra darbas, paslauga, kuri privalo būti apmokama. Auka taip pat gali egzistuoti, kodėl ne, tačiau už paslaugas yra mokama, o ne aukojama, ir tą mokestį vadinti auka yra neteisinga.

Po ilgo naršymo internete, pokalbių facebooke, bei asmeninių žinučių, išsiaiškinau apytiksles kainas. Krikštynos nuo 50-100 eur., vestuvės 100-500 eur, laidotuvės 70-100 eur.

Skaičiavimo schema taip pat apytikslė, nes prielaida, kad iš 30 000 kūdikių, per metus gimstančių Lietuvoje, katalikiškai bus krikštijami 77 proc. (suapvalintas skaičius, katalikų procentas Lietuvoje), gali būti gana netiksli. Pagal deklaruojamas pažiūras tikėtina, kad katalikiškose šeimose gimsta daugiau vaikų, tačiau neradau duomenų tikslesniam skaičiui nustatyti. Taigi, jei 77 proc. per metus gimstančių vaikų yra krikštijami ir moka vidutiniškai  75 eur. mokestį, kunigai gauna 1 milijoną 739 250 eurų per metus.

Su vedybomis paprasčiau, radau duomenis, kad per metus tuokiasi maždaug 10 000 porų, vidutinis užmokestis 300 eurų, vadinasi 3 milijonai eurų.

Per metus miršta apie 40 000 žmonių, darome prielaidą, kad apie 77 proc. bus laidojami dalyvaujant kunigui, skaičiuojame 80 eurų vidutinį mokestį už laidotuves, gaunam dar 2 milijonus 464 000 eurų.

Skaičiuojant tik mokesčius už paslaugas gavome, kad Romos katalikų bažnyčios kunigai kiekvienais metais sau į kišenę įsideda apie 7 milijonus 203 250 eurų neapmokestinamų pajamų grynaisiais pinigais. Net jei skaičiavimo paklaida didelė, tačiau bet kokiu atveju tai tokia suma pinigų, į kurią nekreipti dėmesio yra absurdiškas aplaidumas iš valstybės pusės. Gyvename XXI amžiuje, ir bažnyčia turi prisitaikyti ne tik tai, kas jai naudinga, bet ir kas būtų teisinga šalies piliečių atžvilgiu. Jei kunigai nebevažinėja arkliais traukiamais vežimais, tai gal jau laikas ne tik išmokti vairuoti prabangius automobilius, bet ir naudotis kasos aparatu, vesti apskaitas, mokėti mokesčius ne tik už turto nuomą, bet ir už paslaugas. Tikiuosi, kad netrukus VMI individualių veiklų bei verslo liudijimų aprašuose, šalia plytų klojėjo, meno kūrėjo ir visų kitų profesijų atsiras ir  kunigo veikla.

Aš už egzorcizmo seansus pageidausiu atsiskaityti kortele, gauti čekį ir neabejoju, kad VMI pripažins, kad meno kūrėjo darbe šios išlaidos yra būtinos.

AR ŠIOJE ŠALYJE YRA VIETOS KŪRĖJAMS?

Menininkai ir mokesčiai.

Kas benutiktų kultūros srityje, nepasitenkinimas nuvilnija ir nuošia lyg vėjas pušų viršūnėmis, ir viskas nutyla. Tai atsitiko ir šį kartą, drastiškai pakėlus mokesčius laisvai samdomiems [meno] kūrėjams. Tai nedidelė ir daliai visuomenės nematoma žmonių grupė. Jie nežygiavo gatvėmis, kūrybininkų organizacijos taip pat tylėjo, tik vertėjos parašė ir paskelbė raštą, tiesa, dar sudalyvavo radijo laidoje. Kultūros ministerijos atstovas Facebooke patvirtino gandus, kad, galbūt, kažkada bus svarstoma kažin kokia įstatymo pataisa. Aiškiau nepasidarė.

Nepasitenkinimo vėjas tik vos vos tebešiurena spyglius. Tvanku. Kažin, ar tai tyla prieš audrą?

Pamėginau pagauti ir užrašyti tuos vėjo gūsius.

 

Deimantė, žurnalistė ir blogerė

 

Kautynės su VMI vėjo malūnais man pažįstamos dar nuo tada, kai sėdėjau mokyklos suole ir pradėjau pirmuosius savo darbus.

 

Kai esi rašyti bepradedantis beveik-pilnametis, tau tikrai niekas nepaaiškina, kodėl kada nors reikės mokėti mokesčius. Pirmieji už išspausdintus rašinius gauti honorarai apsuka galvą ir staiga jautiesi suaugęs. Tarsi tada, kai keturiolikos per vasarą ūgtelėjai gerais 7 centimetrais ir pradėjai skolintis mamos sukneles. Tiesa, procesas niekada nebūna vienpusis – kaip nuo augimo pradeda mausti kojas, taip džiaugsmą pamažu slopina iš VMI pradedantys plaukti laiškai su negirdėtais sudėtingais raidžių deriniais “deklaracija”, GPM, PSD.

 

Kai esi aštuoniolikos, pasijausti IŠ TIESŲ suaugusiu yra labai baisu. Nes tada supranti, kad būti suaugusiu reiškia ne tik turėti daug laisvių, bet ir dar daugiau įsipareigojimų. Tik apie juos niekas nepasakoja, nes mama tikrai neužsiminė, kaip nurašinėti elektros skaitliuko duomenis, o mokykla vietoje naudingos informacijos apie mokesčius mieliau įdiegs supratimą, kad ląstelės energijos bankas yra mitochondrija. Taip nutiko ir man, kol bene visi klientai siekdami sutaupyti įpratino dirbti su verslo liudijimu, nors žurnalisto/autoriaus darbas tradiciškai reikalautų autorinės sutarties.

 

Ir kurį laiką tai atrodė priimtina, mat pirminis bazinių mokesčių sumokėjimas ir sistemą apeinantis sprendimas liudijimą išsiimti vos vienai dienai per mėnesį atrodė kaip patogiausia egzistuojanti išeitis. Tol, kol elementarus finansinio raštingumo trūkumas vieną dieną smogė atgal ir pildytis kasmetinės deklaracijos nuvykau į VMI. Čia prasideda įdomioji istorijos dalis.

 

Nors VMI nusidriekiančios eilės jau įgavo kultinį statusą (vis tik esu joms dėkinga, kad laukdama perskaičiau ne vieną Gabrielio Garsijos Markeso knygą), laukti, rodos verta – mat kam rizikuoti duomenis pildyti savarankiškai, kai gali sulaukti profesionalo pagalbos?

Tik tiek, kad tipinę penkių minučių procedūrą tąkart pakeitė gerokai ilgesnis procesas – sužinojau, kad viršijau neapmokestinamų su verslo liudijimu uždirbtų pajamų sumą. Ašarų pakalnė, studentiškose kišenėse švilpaujantys vėjai (tai tikrai ne tas amžius, kai galvoji apie taupymą) ir keturženklės sumos, kurių nėra kaip padengti.

 

Tądien situaciją išgelbėjo pinigų paskolinusi mama. Tik tiek, kad tuo viskas nepasibaigė – vieną birželio rytą kavinėje nepavyko atsiskaityti kortele. Priežastis – nepakankamas lėšų likutis. Galbūt matytas ne pirmą ir ne paskutinį kartą gyvenime, bet nustebinęs. Šįkart – kiek kitaip, mat pasitikrinus banko sąskaitą joje radau -937 eurus. Minus. Išrašo eilutėje – informacija, kad jie šiuo metu SODRA sąskaitoje, kur prieš mėnesį jau buvo atliktas tokio paties dydžio pavedimas.

 

Per daug neišsiplečiant viskas po to vyko maždaug taip: SODRA teigia, jog pinigai nurašyti, nes ankstesnis pavedimas negautas. VMI nežino, kur pavedimas nukeliavo. Namie šiaip ne taip radus VMI darbuotojos anksčiau paruoštą lapelį, kur ir ką pervesti, paaiškėjo, jog nesusipratimų virtinę pradėjo jos klaida – neteisingai nurodytos sąskaitos, kur kokį mokestį pervesti. Nors klaida buvo pripažinta, pinigų už dvigubą SODRA mokestį neatgavau dar septynis mėnesius ir VMI apsilankiau dviženklį skaičių kartų. Ačiū kantriems nuomoto kambario šeimininkams, ačiū draugams, kurie leido sąskaitas išrašinėti jų vardu ir iš kažko tuos mėnesius gyventi.

 

Situacija išsisprendė ir išmokė visą mokestinę sistemą vertinti kiek atsargiau, bet taip pat padėjo suvokti, kiek kūrybinėje srityje dirbančių kolegų kasmet išgyvena tą patį. Nuolatinis klientų taupymas ir reikalavimai išsiimti verslo liudijimą/individualią veiklą, atsisakymas rengti autorines sutartis (jų savo autoriams neberengia net didieji šalies žurnalai) ir elementarus finansinio raštingumo trūkumas, kurio neišmoko nei mokykla, nei tėvai, tad mokytis tenka iš savo asmeninių klaidų.

 

Net nekalbėsiu apie tai, kaip finansiniai apribojimai smaugia galimybes kurti ir iš to pragyventi, kiek jaunų kūrėjų dėl to pasuka kitais (saugesniais) keliais, o naudos ieškantys klientai manipuliuoja kūrėjų nežinojimu ir apeliuoja argumentu “nenori gauti “juodais” ir kenkti valstybei – su mokesčiais susitvarkykime normaliai”. Ne, tikrai nieko normalaus – kūrėjai valstybę gerbia ir nori būti jai naudingi, tačiau tokiais tikrai nebus sėdėdami VMI eilėse ar bandydami suvokti, kokią mokestinę alternatyvą pasirinkti.

 

Pati šiuo metu esu įsteigusi mažąją bendriją ir samdau buhalterę, padedančią finansinius duomenis sustatyti į vietas. Jeigu nuoširdžiai, pagrindinės mano pajamos jau seniai nėra kūrybinė veikla, nes ja užsiimti paprasčiausiai neapsimoka – nuo mažo užmokesčio atgriebus kąsnį mokesčių ne kažkas telieka, o iš komplimentų talentui ar gražių pažadų nevėluoti sumokėti neišgyvensi ir nuomos nesusimokėsi. Nors labai norėtųsi grįžti vien tik prie rašymo ir kūrybos, tenka suvokti, jog pagarbos kūrėjui Lietuvoje maža – tiek iš kliento, tiek iš valstybės pusės.

 

Ramūnas, dainininkas, muzikos autorius, buvęs teisininkas

Net neoliberalistiniame laisvosios rinkos pasaulyje, kuriame viskas skaičiuojama tik ar apsimoka, ar neapsimoka, Lietuvos įstatymų bazė yra tokia nepalanki kūrybinių profesijų atstovams, kad jau čia nori nenori tenka kabinti etiketę, kad neapsimoka. Nežinau, ką mes metai iš metų išrenkame į seimą, bet dauguma tų žmonių toliau kiaulės užpakalio nemato. Gal todėl, kad jie save asocijuoja su kiaulių augintojais, o ne su kultūros kūrėjais?

Ar taip sunku suvokti, kad viena tokia grupė kaip ,,Abba” ar atlikėjas kaip sumokėtų mokesčių daugiau nei šimtai kiaulininkų? Ir nei gamtos nereiktų teršti, nei šūdų uostyti. Žmonės yra ištekliai, į juos reikia investuoti, kad jie drąsiai kurtų, o ne subsidijas fermų savininkams mokėti.

 

 

Virginija, rašytoja, ekonomikos mokytoja:

Valstybės prioritetai investuoti į žemės ūkio pramonę, o ne į žmogiškuosius resursus yra viena iš masinės emigracijos priežasčių. Net pati mažiausia šalis, investuojanti į talentus, į ,,galvas” turi šansų tapti intelektualinių produktų eksportuotoja, tai šansas ir galimybė tapti klestinčia šalimi. O kuo didžiuojasi Lietuva? Runkeliais ir dešromis. Tai kas belieka –  protai išvažiuoja ten, kur juos vertina, kur sudaromos sąlygos jiems skleistis. Matau savo mokinius, kiek iš jų išvažiuoja mokytis ir negrįžta. Ar manote išvažiuoja klasės kvaileliai ir dvejetukininkai? Deja, ne. Dvejetukininkai lieka, ir net sugeba patekti į mūsų universitetus.

Bijočiau tai sakyti garsiai, bet jei tikrai mano anonimiškumas garantuojamas, pasakysiu. Lieka tik bailiai, nesugebantys išmokti užsienio kalbų nevykėliai ir vienetai, žmonės iš ,,burbulo”, tie, kuriems tiesiog pasisekė susikurti čia išskirtines, netipiškas sąlygas.  Tai keletas muzikantų, kurie įtinka vietinei publikai,  keli madingi menininkai, architektai. Vienetai.

Kadangi valstybės prioritetai nesikeičia, išvažiuojančiųjų dalį pamažu keičia žemiausio socialinio sluoksnio žmonės dirbantys beveik vergiškomis sąlygomis iš aplinkinių šalių, daugiausiai Ukrainos ir Baltarusijos. Jei niekas nesikeis, dar po 10 metų jie sudarys didžiąją dalį Lietuvos gyventojų”

 

 

 

Gintarė, žurnalistė, ghostwriter’ė

Autorinė ir autorinė licencinė, pagal kurias ligi šiol parduodavau savo tekstus, pakėlus mokesčius tapo nebeįmanomos naudoti.

Per vieną dieną aš tapau per brangi užsakovams, arba turėjau pasirinkti dirbti už pusę įprastos sumos.

Buhalteriai nežinojo, ką patarti. Vieni siūlė laukti (gal tie bepročiai vis tik atšauks tą įstatymo pataisą?), kiti nekėlė ragelio, treti siūlė pasiimti IV [individuali veikla pagal pažymą]

Uždirbti pinigai stingo ir šalo, lyg tos dūstančios, išsižiojusios žuvys lede. Vis mažiau ir mažiau šansų jiems, nenuminusintiems maždaug per pusę, pasiekti mano sąskaitą.

Bet aplink pasaulis sukosi, kaip sukęsis.

Sąskaitos už šildymą, telefoną, internetą, tebekapsėjo į pašto dėžutę įprasta tvarka.

Gal man prekybos centre kasininkei pasakyti, kad palauktų, nes sumokėsiu, bet tik tada kai ,,tie bepročiai atšauks įstatymo pataisą”?

Man  kyla toks isteriškas juokas. Na nenoriu aš tapti kažkokia individualia verslininke, po velniais, aš noriu tik dirbti savo darbą, daryti, ką moku, ir kame matau prasmę. Man nereikia pelno, biznio, prabangių daiktų, tenoriu ramiai sau gyvent kuriant ir kartą per metus aplankyt Paryžių.

O šiandien, jaučiuosi kaip kokia  Severiutė iš Užpalių kaimo, einu į ligoninę aplankyt savo geriausios draugės vertėjos, kuri užvakar mėgino pasikart.

 

 

 

Danutė, menotyrininkė, buvusi valstybės tarnautoja, projektų koordinatorė

 

Paprastiems kūrėjams svarbu tos autorinės [sutartys] ir mokesčiai, bet organizacijos tyli, nes tai yra atskira žinyba.  Postsovietiniai funkcionieriai, kurie sulindę į asociacijas ir meno kūrėjų organizacijas, veikia savo senaisiais metodais. Jie tyli ir negina kūrėjų interesų, nes rūpinasi tik savo, jau seniai pamiršusių kas yra kūryba, interesais. Jie puikiai prisitaikę ir užauginę naują kartą funkcionierių, kurie gyvena iš projektų. Pristeigta daugybė organizacijų ir asociacijų, kurios vegetuoja, nevykdo jokios veiklos,  yra sukurtos tik tam, kad galėtų dalyvauti konkursuose.

Tos organizacijos man primena zombius iš kokio siaubiako, kurie tik stovi sustingę, kol neužuodžia gyvo kraujo, o tada jau sujuda, ir puola…paraiškas rašyt.

Svarbiausia bet kokia kaina laimėti, o tada…komedijos. Rašo viena, o daro kas ką nori, priklausomai nuo savo sąžinės ir moralinio lankstumo. Po to popierius užpildo ,,kaip reikia” , pinigus išsigrynina ir toliau vegetuoja laukdami kito konkurso.

Rita, portretų ir mados fotografė

Esu laisvai samdoma, dirbu pagal verslo liudijimą bei autorines sutartis. Daug keliauju, kartais ištisus mėnesius praleidžiu ne Lietuvoje, todėl individuali veikla pagal pažymą neatitinka mano darbo specifikos. Kartais į mėnesį uždirbu 500, o būna, kad ir 3000 eurų, vidutiniškai apie 1500-2000 eurų per mėnesį. Man nieko netrūksta, turiu santaupų, už kurias išgyvenčiau pusę metų, o truputį pataupydama ir metus.  Bet problema yra mano  oficialus statusas, pagal kurį esu prilyginama bedarbei. Kai policijoje kaip auto įvykio liudininkė daviau parodymus, ilgai teko aiškinti, kas esu. Išklausęs tyrėjas parašė: bedarbė.

Kartą, kaip vienos techniką pardavinėjančios parduotuvės nuolatinė klientė gavau į pašto dėžutę reklamą, kad geros salygos pirkti Ipad pro išsimokėtinai ir spontaniškai nutariau pasinaudoti pasiūlymu. Tačiau man nesuteikė kredito! Žmogui, kuris uždirba daug daugiau nei vidutiniškai vien todėl, kad už jo nėra kažkokios UAB ir jis savo reikalus tvarkosi pats.

Nesu gyvenime turėjusi jokių skolų ar nesumokėtų mokesčių. Bet šis pažeminimas tik ,,gėlytės”, buvau pasikonsultuoti pas specialistus ir man paaiškino, kad nors nuo autorinių sumoku sodrai daugiau nei daugelis įdarbintųjų pagal darbo sutartis, tačiau darau tai ne kiekvieną mėnesį, todėl nesurinksiu privalomų 35 metų stažo ir negalėsiu gauti normalios pensijos. Be to, kadangi gaunu pajamas ne kiekvieną mėnesį, neturiu teisės pretenduoti į jokius biuletenius. Tai va. Kas nors man paaiškinkit, už ką aš moku mokesčius, jei socialinių garantijų negaunu. Toks jausmas, kad valstybė kaip kokia reketininkų gauja plešia už stogą, tiesiog už galimybę turėti neužblokuotas sąskaitas.  Šiuo metu domiuosi galimybe emigruoti. Nežinau, gal mokėsiu mokesčius kur nors kitur, kokioje nors šalyje, kuriai mano gyvenimo ir darbo būdas bus priimtinas ir kuri man galės pasiūlyti mainais kažkokį nors elementarų saugumą. Tik nereikia bla bla apie tėvynės meilę.  Gavusi didesnį honorarą iki 10 proc. pervedu kokiai nors vietinei nepelno siekiančiai organizacijai,  rengiuosi lietuvių dizainerių drabužiais, šiukšles rūšiuoju, balsuoti einu. Esu patriotė, bet kvailele būti ir leistis išnaudojama nebenoriu.

 

 

Danutė, tapytoja

Pernai metais surengiau personalinę parodą, gavau daug gėlių. Pamačiau drauges iš jaunystės laikų, pasiguodėm, pasiplepėjom. Galvoju, kaip gražiai viskas vyko, ir kol dar tas gražumas nepasibaigė norėčiau, kad taip viskas ir baigtųsi.

Vasarą dar nieko, bet žiemą gyvenimas tampa net ne gyvenimu, o kažkokia baisia primityvia egzistencija.

Po parodos pardaviau beveik visus paveikslus, buvau be galo laiminga, bet kai galerija pervedė pinigus, tai po mokesčių tiek teliko, kad net visos skolos už butą nepadengiau. Išgyvenu šiaip taip prižiūrėdama vaikučius, bet kai nueinu dailės parduotuvę, ir pamatau tuos visus dažus, tas tūteles lyg stebuklus sudėtas, tiek atspalvių. Bet tik širdį suspaudžia, neišgaliu jų nusipirkt, tik tris keturias spalvas. Tai ir tapau viską tomis spalvomis.

Vilius, dailininkas ir dizaineris

O taip, kitose Europos šalyse autoriai irgi moka didelius mokesčius, bet jie turi neapmokestinamą minimumą, kuris tiems, kurie nelabai prisitaiko prie masinio skonio leidžia išgyventi iš savo darbo neskurstant. Lietuvoje kūrybininkams nepalankūs mokesčių įstatymai verčia tapti pažeidėjais. Kartais dilema yra elementari – išgyveni normaliai, bet imi grynais, arba susimoki mokesčius ir neturi už ką pavalgyti. Anksčiau dirbdavau pagal licencines, dabar klientai sako viskas. Pasiimk Individualią veiklą, arba ieškosim kito dizainerio.

Tai pasidomėjau, kas per daiktas ta veikla individuali, atsiprašant. Žodžiu, tampi sau buhalteriu arba samdaisi, nes nėra taip lengva susigaudyt, nebeužtenka, kad turėjai pats darbo priemonėm pasirūpint (man reikalingas kompas  su specialiu monitoriumi kainuoja minimum apie 3000 eurų., plius dar programinė įranga, atsinaujint kompiuterį tenka kas 3-4 metus), o mokesčiai taip sunervino, kad norisi staugt. Įsivaizduokit, jei aš būčiau plytų klojėjas, tinkuotojas ar koks gyvūnų kailių lupikas,  pajamų mokestis 5 proc., bet jei esi vadinamosios laisvosios profesijos atstovas moki 15.

Galvojau, kad čia prostitutės taip vadinasi, laisvosios profesijos,  bet pasirodo ne. Taip mūsų valstybė kreipiasi į žmones, kurie dirba ne rankom, o smegenimis, kurie daug metų investavo į savo profesiją, advokatams, psichologams,architektams, ir dizaineriams.

Ir ką jie tuo nori pasakyt? Oi, vaikučiai, nesimokykit, nesistenkit įgyt profesijos, nes tik mokesčių reiks daugiau mokėt. Bet pagalvojau, nebūsiu aš šeštas ir pasiėmiau dailininko individualią veiklą. Ha ha, pasirodo, dailininkai nepriskirti prie dirbančiujų galva. Matyt, tas kas kūrė šį skirstymą dailininkus įsivaizdavo kaip kažkokius silpnapročius, palinkusius virš popieriaus lapelių su nutysusiomis seilėmis ir su flomasteriais kažką terliojančių.  Nu ir ačiū dievui, bent truputį pavyko mokesčius susimažint.

Dar pasidomėjęs sužinojau, kad tai problema ne tik kūrybininkų, bei tų laisvųjų profesijų, bet visų, kurie nori gyventi patys sau sukurdami darbo vietą, visiems smulkaus verslo atstovams. Pavyzdžiui, UK visiems selfemployd (save įdarbinantiems) galioja 11 000 svarų neapmokestinamas minimumas per metus, kuris leidžia žmonėms imtis stotis ant kojų, išgyventi ir tik tada pradėti mokėti mokesčius. O Lietuvoj žinot koks minimumas? Lygiai nulinis. Gal aš durnas, bet man šokas tai suvokus. Ir nežinau, ar dar yra Europoj valstybė, kuri neduotų bent kažkokio minimumo užsidirbti.

Rapolas, dailininkas

Kai sumoki pusę uždirbtų pinigų valstybei ir sužinai, kad už tai net pensijos normalios negausi kyla toks klausimėlis: kodėl? Ir tuomet teisuolių minia pragysta: nes tai tėvynė. Mums, va, tėvynė, o Stambiam verslui tiesiog rinka. Tik biznis, nieko asmeniška. Stambiam verslui mokesčių aferos ir nuslėpti milijonai – normalu, o dailininkui užtenka tris dienas uždelsti ir dėl 34.20 eur jau skambina iš Sodros.

Juta, meno vadybos magistrantė

Yra menininkų, tiksliau vadinančių save menininkais, kurie, užuot kūrę, tik suka galva, kaip užsikalti grynųjų. Jie neieško naujų idėjų, o stengiasi įtikti bendram skoniui, kartoja tai, ką minia ir taip seniai žino. Tas šlamštas, kurį jie pristato kaip savo kūrybą, nesukelia noro mąstyti, nesukelia jokio iššūkio ir už tą saugią galimybę nesukti sau galvos yra mokami pinigai. Todėl tokie šlamšto gamintojai puikiai veikia laisvojoje rinkoje.

Tačiau tikroji kultūros kūrėjo misija yra naujų idėjų ir naujų prasmių paieška, formulavimas ir pateikimas visuomenei. Kultūros kūrėjai atranda vis naujas prasmes ir atsako ne į klausimą kaip? (Kaip yra verslo sritis), bet kodėl. Tačiau naujų prasmių ieškojimai visai nerūpi pirkėjų miniai, kuri manosi seniai žinanti atsakymus. Todėl šiame etape esantis kūrėjas neturi jokios prekės, kuri sudomintų rinką. Valstybės pareiga yra sukurti tokią sistemą, kad naujų prasmių paieškoje atsiradęs kūrėjas nemirtų badu, nebūtų priverstas nutraukti šių paieškų ir už duonos kąsnį priverstas gaminti kičą, tai reiškia, kartoti tai, ką visi ir taip žino, bet už ką mielai moka pinigus.

Kodėl reikalingi tie naujų prasmių ieškotojai ir kodėl kičas blogai, jei jis visiems taip patinka?

Tai paradoksas. Kičas yra pigus, net jei už jį sumokami dideli pinigai. Meno kūriniai tampa vertybe tuomet, kai praplečia juos suvokiančių žmonių sąmonės ribas, juos sujaudina ir leidžia suvokti naujus dalykus.  Jie nebutinai turi patikti, net atvirkščiai, gali erzinti, sukelti pyktį, pasipriešinimą. Bet juos sunku pamiršti.

Įsivaizduokime, kas nutiktų, jei po truputį, po vieną, po kitą nuo žemės paviršiaus imtų nykti visi meno Kūriniai –  knygos, filmai, spektakliai, muzika, paveikslai.

Žmonių empatija sumažėtų, jiems taptų sunkiau suprasti vieniems kitus, daugybė pokalbių akimirksniu nutiltų. Drabužiai, maistas, gėrimai prarastų turėtą formą, spalvas ir skonius.  Architektūra prarasdama kūrybinį pradą nustotų egzistuoti, nebeliktų miestų. Pasaulis taptų prėskas, o kaip pasikeistų žmonės, netekę pasakojimų, estetikos ir etikos! Be meno ir vaizduotės civilizacija nustotų egzistavusi.

Jonė, reklamos agentūros meno vadovė

Keletą metų dirbau dizainere spaudos leidinių įmonėje, kol vieną dieną vadovas pasikvietė ir pasakė, kad jiems per brangu mane laikyti ir turiu parašyti pareiškimą, kad atleistų. Net kojos nutirpo, buvau ką tik pasiėmusi būsto paskolą. Jis tada man paaiškino, kad darbą aš ir toliau turėsiu, atlyginimas bus koks buvęs, niekas nepasikeis, tik turėsiu išsiimti … individualią veiklą. Sutikau, kas beliko. Įmonė man mokėjo tuos pačius pinigus, tik nuo jų mokesčius turėjau susimokėti pati. Tokiu būdu pajamos sumažėjo. Ėmiau ieškotis papildomų darbelių, kuriuos dirbau savaitgaliais. Po kiek laiko sugedo darbinis kompiuteris. Vadovas pasakė, kad aš nesu darbuotoja, ir taip turiu džiaugtis, kad tiek laiko turėjau darbo vietą ir priemones, bet dabar jei noriu toliau dirbti turiu pati nusipirkti kompiuterį. Kadangi mokėjau didelę paskolą už butą, neturėjau nei trečdalio reikalingos sumos. Lizingo, suprantama, man niekas nedavė. Viršininkas pasiūlė sudaryti sutartį ir nupirko man kompiuterį, o aš kiekvieną mėnesį gavus atlyginimą jam mokėjau už kompiuterį dalį sumos.  Tokiu būdu pajamos sumažėjo dar labiau, ir aš tapau lyg ir kažkokia įmonės įkaitė. Man primesdavo papildomų darbų maketavau vizitines, kūriau internetinius puslapius, kalendorius.  Kitas dizaineris, kuris tebedirbo pagal darbo sutartį, šeštą valandą išeidavo namo, jam neleisdavo pasilikt, net jei norėdavo, kad nereikėtų mokėti viršvalandžių, o aš sėdėdavau iki vėlyvos nakties. Kai atėjo laikas metų gale mokėt mokesčius, tokios sumos neturėjau. Kompiuterio, už kurį mokėjau dalimis, negalėjau deklaruot kaip išlaidų, todėl mokestinė suma, man atrodė milžiniška. Parašiau prašymą Sodrai leisti išsimokėti dalimis.

Tuo metu mano gyvenimas buvo kažkoks pragaras, tik dirbau ir mokėjau mokesčius, pinigų amžinai neturėdavau, niekur neidavau, neturėjau jokio asmeninio gyvenimo, tik darbas ir namai, pamiegi, ir vėl leki. Beieškodama išeities vis užpildydavau vieną kitą darbo aplikaciją. Vieną dieną darbą gavau. Tuo metu buvau tokioj blogoj psichologinėj būsenoj, arti kažkokios ribos, kai nebegalėjau racionaliai mąstyt. Atrodė, kad sapnuoju arba jau esu mirusi. Atsistojau ir išėjau, palikusi stalčius su savo daiktais ir šuns vilnos pagalvėlę, kuri turėjo gelbėt nuo nugaros skausmų. Ir tą prakeiktą kompiuterį, už kurį jau buvau sumokėjusi nemažą sumą pinigų su nebaigtais darbais.

Daugiau ten negrįžau. Tikriausiai tai buvo vienintelis malonumas ir laisvė, kurią suteikė laisvai samdomos statusas ir kuria galėjau tuo metu pasinaudoti. Laisvai samdoma laisvai atsistoja nuo kėdės ir išeina nežinoma kryptimi…

Šiandien esu tas žmogus, kuris suburia komandas kūrybiniams projektams įgyvendinti ir užsako darbus pas specialistus. Kai klientai išpučia akis, nesuprasdami, kodėl laisvai samdomo specialisto paslaugos kainuoja daugiau, man tebekyla pyktis, vos tramdau emocijas jiems aiškindama, kad tie specialistai patys moka mokesčius, perka brangias darbo priemones, jiems niekas nemoka už viršvalandžius, jie neturi atostogų su atostoginiais, kai suserga, jiems neapmoka biuletenio, o kai gimsta kūdikis jie negauna išmokų. Kodėl mes juos samdome ir mokame daugiau? Nes tokie specialistai patys geriausi. Atleiskit, etatiniai kūrybininkai, bet jūs užmiegat savo saugiam ir be iššūkių pasaulyje, o freelanceriai priversti nuolat tobulėti.


Laukiu daugiau jūsų istorijų: agne@gintalaite.com

 

 

 

 

 

 

Bedarbė prisipažino: Lietuvos vėliavą išmečiau į šiukšlių konteinerį

 

— Vaikščiojau palei vandenyną. Smėlis po basomis pėdomis, drėgmė ir šniokščianti bangų mūša nukėlė  mane į vaikystę. Prisiminiau, kaip Juodkrantės paplūdimy rinkdavom į krantą išmestus daiktus.  Tai buvo ne šiaip šiukšlės, ne šiaip sau daiktai. Tai buvo TO, kito, laisvo pasaulio egzistavimo liudininkai. Buteliai. Rusvo arba melsvo stiklo su keramikiniu kamščiu prilaikomu tokio…na, kaip ten…. vielinio mechanizmo…

Tyrėja  nutraukė monologą:

— Prašom neišsiplėskit, pasakokite konkrečiai ir tik faktus. Aš nespėju konspektuot.
— Gal jūs norėtumėte pokalbį įrašyti?, — paklausė įtariamoji, — galiu paskolinti savo telefoną, ten yra geras diktofono appsas, brangus, mokamas, be reklamų.
— Negalima — atsakė tyrėja. — Draudžiama skolintis įrangą iš įtariamųjų. Aš pasistengsiu rašyti greičiau. Tęskite.

— Dabar panašiuose buteliuose pardavinėjamas pusiau naminis alus. Bet tuomet, tarybiniais laikas, mes nieko panašaus nebuvome matę. Kartą radau skardinę kavos dėžutę išpieštą egzotiškomis damomis su vaisių padėklais ant galvų. Mes daugybę metų joje laikėme kavą. Per blokadą, kai kavos nebebuvo galima nusipirkti, ten laikydavom gilių kavą, arba kavos gėrimą pagamintą, žinot, jį gamindavo skrudinant, iš kviečių ir miežių…

Tyrėja sudejavo, tačiau įtariamoji nepastebėjo, kalbėjo toliau. Jos akys buvo užmerktos, o pirštai judėjo, tarsi čiuopdami prisiminimus. Ji viską prisiminė labai aiškiai:

— Akmenys, jūros ir smėlio nugludinti spalvoto stiklo ir plastiko gabaliukai būdavo mano lobis. Tyrinėdama juos svajodavau. Troškau, kad pasaulis pasikeistų, sienos atsidarytų, ir kad galėčiau pati pamatyti visus tuos daiktus pilnus, o ne tik jų dalelytes, ir tuos tolimus uždraustus kraštus, kur tas pats daiktas gali turėti daugybę formų ir skirtingų pavidalų. Mama mums, vaikams, kartu su pasakom vakarais šnibždėdavo, kad Leninas joks ne didvyris, kad Lietuva vieną dieną atgaus nepriklausomybę, ir kad tada mes galėsim sakyti ką galvojam, kurti, ką jaučiam, nebevers  prievarta  tapti kareiviais arba darbininkais.

Tyrėja pabeldė rašikliu į stalą.

— Pasakokite kas nutiko prieš savaitę. Jums pateikti rimti kaltinimai. Ne memuarų čia susitikom užrašinėt.

Įtariamoji linktelėjo, susijuokė, atsiprašė ir kalbėjo toliau:

— Kai spoksojau į visas šiukšles išmestas Atlanto vandenyno tolimoje saloje, prisiminiau, tiesiog pajutau, tą vaikystės begalinį laisvės troškimą ir iš plastiko gabalėlių sudėliojau Lietuvos vėliavą.

Tyrėja džiugiai pasimuistė kėdėje.

— Iš šiukšlių sudėliojote Lietuvos vėliavą? Ar teisingai supratau? Ar galiu taip ir užrašyti?

Įtariamoji linktelėjo. Pagalvojo. Krūptelėjo ir sumosavo ranka:

— Ne, nevisai taip…Rašykite: ,,iš plastiko gabalėlių, kuriuos Atlanto vandenynas išmetė į krantą”.

— Parašyta. Taigi, ką darėte toliau?

— Sudėliojusi nufotografavau. Suprantate, aš esu fotografė, menininkė. Galvojau ką reiškia šis kūrinys, ką jis pasakoja apie laisvę, apie mane. Laisvė yra ne tik nepriklausomybė, bet ir atsakomybė…taip užsirašiau. Tada pamaniau, kad negerai palikti šiukšles. Žinot, paukščius vilioja spalvos. Juos traukia geltona, žalia ir raudona. Prisilesa ir miršta. Ir banginiai. Juos vis dažniau randa ant kranto pilnais skrandžiais, išsipūtusius nuo persirijimo visokiu šlamštu.  Surinkau visus tuos gabalėlius, sudėliojau trispalvę, bet jos palikti likimo valiai negalėjau. Todėl ir išmečiau į šiukšlių konteinerį. Tai simbolizuoja atsakomybę, ar suprantate? Atsakomybę už savo laisvę.

— Gal galite patikslinti?

— Ką patikslinti?

— Ką išmetėte.

— Išmečiau plastiką!

— Kokį plastiką, patikslinkite.

— Tą, kurį surinkau paplūdimy, išmestą iš Atlanto.

— Ir…?

— Ir sudėliojau vėliavą.

— Patikslinkite, kokią vėliavą.

— Jėzaumarija….duokite man vandens.

— Neturime. Leiskite dirbti.  Pakartokite paskutinę mintį, ką išmetėte?

— Išmečiau Lietuvos vėliavą.

— Išmetėte Lietuvos vėliavą į šiukšlių konteinerį. Taip galiu rašyti?

— Taip, taip. Ne, ne, ne! Aš išmečiau ne vėliavą, o tas šiukšles, iš kurių buvo padaryta vėliava.

— Aha. Taigi vėliava buvo padaryta iš šiukšlių. Jūs ją padarėte iš šiukšlių. Ir nufotografavote. Ar taip?

— Turbūt.

— Kur jūs dirbate?

— Aš freelancer’ė.

— Kas? Kalbėkite lietuviškai

— Laisvai samdoma.

— Vadinasi, rašau, bedarbė.

— Ne! Aš dirbu! Fotografuoju.

— Kur dirbate?

— Spaudoje. Kartais parodose dalyvauju. Fotografuoju žmones. Žurnalams, reklamoms.

— Tai jūs turite darbovietę?

— Nežinau…ne.

Dabar jau įtariamoji susiėmė rankomis veidą ir sudejavo.

Tyrėja jau pyko. ,,Nenormali” — pagalvojo, —,, per ją pavėluosiu į Selo koncertą”.

Dirbti teko dar keletą valandų, kol įtariamoji pagaliau pasisakė aiškiai, kaip ir dera:

— Tebūnie. Rašykit bedarbė. Bedarbė, kuri išmetė Lietuvos vėliavą į šiukšlių konteinerį.

2017-02-16 13.12.09

Stebuklingas kalnas

Vakar kopiau į kalną.
Kai baigėsi žvyrkelis, jau visai netoli keteros, sustojau.

Vienoje kalno pusėje mačiau  mūsų miestelį, kitoje, žemai, tvyrojo tamsiai mėlyna Atlanto vandenyno gelmė.

Per keterą vingiavo takelis. 

Kartais jis dingdavo po akmenimis, ištirpdavo dulkėtam žvyre, po to vėl atsirasdavo, arba aš tik manydavau, kad jis atsiranda. 

Truputį paslydau ir akmenukai nusirito šlaitu barškėdami lyg kokio neapdairaus kalnų keliautojo kaulai, įspėdami, kas bus, jei suklysiu. 

Supykino.

Turėjau stabčioti dažniau, galva sukosi, o statėjantys kalno šlaitai spaudėsi vis arčiau beveik nematomo tako. 

Pažvelgiau į žemėlapį telefone. GPS veikė, mėlynas taškas parodė, kad iki mano kelionės tikslo, miestelio kitoje kalno pusėje, esu pasistūmėjusi tik per trečdalį atstumo. Bet toks vienišas man pasirodė tas mėlynas taškas! Jokio kelio ar takelio toli toli aplink. 

Aš visvien ėjau. 

Kartais beveik ropojau, o tais momentais, kai susivaldydavau nepakėlusi akių ir žiūrėdavau tik sau po kojomis, pykinimas ir galvos svaigimas beveik dingdavo. Dairytis aplink galėjau tik per telefono kamerą. 

Dar truputį. Dar keletą žingsnių.

Kai ėmė trūkti oro, apsisukau grįžti, kol proto dar užteko suprasti, kad tai tik panikos priepuolis, o ne kokia nors itin pavojinga aukštikalnių liga.

Kai prišliaužiau žvirkelį, užplūdo palengvėjimas ir  pasididžiavimas. Jaučiausi priartėjusi prie žmogaus galimybių ribos, labai patobulėjusi, asketė, feministė.
Deja, taip jaučiausi neilgai.  

Sutikau savo draugę Jurgą su dukryte. 

Klausydama pasakojimo apie bedugnes ir skardžius ji neslėpė nuostabos ir niekaip nenorėjo suprasti, kur, po velniais, tie skardžiai. 

— Mes daugybę kartų ėjom, per kalną, — gūžčiojo pečiais ji.

Šešiametė mergaitė pritariamai linksėjo.

— Bet ten nėra tako! Ten statūs šlaitai! 

Dar vis mėginau jas ir save įtikinti, kad kalbame apie skirtingas vietas ir parodžiau nuotraukas telefone.

— Gal čia labiau plokščias žvyro laukas nei status šlaitas?, — pasakė mano draugė, — ten galima nusileisti į slaptą paplūdimį ir maudytis nuogai. Pamėgink. Aišku, ropoti vemiant irgi galima…

Kalnas tapo kitoks. 

Kaip tas piešinys iš knygos apie mažajį princą. Aš maniau, kad tai dramblį prarijęs smauglys, o pasirodo, kad tai tik skrybėlė.

Žiūrėjau į nuotraukas ir  nebegalėjau suprasti, kartais ten mačiau nuobodų žvyro lauką, o kartais — aštrią  kalno keterą su bedugnėmis abipus. 
Klausiausi žmonių istorijų apie kalną.

Algis kalną bėgte perbėga, net sutemus. 

Simo pusseserė iš Geteburgo sėkmingai įveikė kalną su kuprine, pilna vandens ir vyno. 
Kiekvienam kalnas kitoks. 
 Man labai smagu. Nes nenuobodu. Įdomu, koks šiandien kalnas bus man.

P.S.

Po dviejų dienų perlipau kalną. Tiksliau – kalnų virtinę. Kelionė truko 2 su puse valandas, beveik 8 km. ropojimo siaučiant vėtrai nuo Gran Tarajal iki Las Playitos miestelio. 

Mes visos esame berniukai arba ką pasakoja spenelių kolekcija

j
Aš, močiutė ir senelis sėdime, stovi tėtis ir dėdė

Prisimenu gerai, lyg tai būtų buvę vakar. Senelis mane nuvedė į kirpyklą ir vėl nukirpo plaukus trumpai.

Ir taip būdavo kiekvieną kartą, iškart, kai tik išvažiuodavo mama. O kadangi būdavau pas senelius palangoje paliekama dažnai, tai trumpais plaukais pravaikščiojau visą vaikystę.

Seneliai buvo užauginę tris sūnus, visi kiti anūkai buvo berniukai. Tik aš mergaitė.

Jie manė, kad nežino, kaip reikia auginti mergaites. Močiutė nemokėjo pinti kasų. Mados jai kėlė nuobodulį. Megzti ji nemokėjo, ir siūti nemėgo. Žaislų man nepirkdavo, gailėjo pinigų,  o gal nemanė, kad tokie dalykai reikalingi.  Paimdavo nosinę, surišdavo ant jos mazgelį, va, lėlė.

− Mes nemokam auklėti mergelių ir esam jau per seni mokytis, — pasakė man kartą močiutė.

Tarmiškai, žemaitiškai nutęstas “mergėėėėlių” dar dabar skamba ausyse. Tfu, aš tikrai nenorėjau būti auklėjama mergėėėėliškai.

 

Mane auklėjo kaip žmogų.

Kas rytą mes su seneliu klausydavom radijo ir darydavom mankštą. Po to skusdavomės barzdas. Senelis su elektrine mašinėle, o aš su jos dangteliu.

Su seneliu eidavome tvarkyti reikalų, o močiutė gamindavo valgyti, arba kuisdavosi savo rožyne. Rudenį, kai rožės nuvysdavo, ji skaitydavo knygas. Kartais  garsiai man.

Žaisdavau su senovinėmis monetomis. Senelis mokė, kad sidabrą galima nušveisti dantų milteliais. Sekmadieniais eidavome į kolekcininkų ir numizmatų susirinkimus, mainydavome visokius sendaikčius, menus ir kitus daiktus. Senelis visada paisydavo mano nuomonės. Prisimenu, ten kartą pamačiau automobilio modelį su durelėmis, taip jo norėjau, net sapnavau.

Vietoj jo senelis man pasiūlė pasidaryti gulbių lizdą. Gulbiukus išdrožė iš bulvės. Kitą dieną bulvės pajuodavo ir aš įsivaizdavau, kad jie numirė.

Mėgau žaisti kortomis iš pinigų ir mėtyti peilį.

Laipioti medžiais.

Šaudyti oriniu šautuvu.

Dažyti suoliukus ir baltinti obelis.

Berniukiški reikalai man atrodė įdomesni, stebėdama aplinką nusprendžiau, kad būsiu KAIP berniukas.

Tai nereiškia, kad galvojau, jog ESU berniukas. Aiškiai suvokiau, kad biologiškai esu moteris, bet lytinių organų specifika   niekada neįtakojo žaidimų pasirinkimo.

Vieną dieną  būdavau ragana, kitą — indėnų vadas, ant laukinio mustango nugaros lėkdavau per prerijas.

Paauglystėje besikeičiantis kūnas kiek trikdė, tačiau nuomonės nepakeičiau. Lankiau ir šokius, ir muštynes.

Norėjau ilgos kasos, bet tik todėl, kad žaidžiant indėnus trumpuose plaukuose nesilaikė plunksnos.

Esu labai blogai išauklėta, ir nors senelis mėgdavo pasigirti esąs bajoras, manęs nemokė manierų.

Tiesa, kartą mokė, kad gyvenime būtų lengviau, jei turėčiau šiek tiek diplomatijos ir nedrąskyčiau visiems akių kaip motina.

Bet aš, žinoma, nekreipiau dėmesio, maniau, kad tos šnekos tik senatvinis marazmas.

 

Niekada nėjau į darželį, pradinėse klasėse į mokyklą  eidavau retai. Mama parašydavo raštelį, kad sergu.

Augau tarp suaugusiųjų ir elgiausi taip, kaip pati norėdavau.

 

Ir šiandien netikiu moterų silpnumu ar gudrumu, nemanau, kad esu geresnė ar blogesnė už kitokius žmones, neabejoju, kad lytis niekaip neįtakoja svajonių, tikslų ir galimybių.

Susidūrusi su diskriminacija dėl lyties iki šiol inertiškai pamanau, kad tiesiog susiduriu  su kvailiais.

Aktyvizmas ir lyčių studijos atrodė dirbtinai išpūstas dalykas. Moterų istorija, moterų menas… Kam skirstyti žmones pagal organus?

Ilgą laiką seksizmo nepastebėjau, man tai atrodė neįdomu ir neaktualu. Jo tarsi nebuvo, kaip vaikystėje.

Bet kartą pamačius nebepastebėti sunku. Supratau, kad tie žmonės ne kvailiai, o aukos. Inertiško (pasi)tikėjimo “tikrosiomis vertibemis” aukos.

Ar visada tai vyrų diktatūra? Kartais atrodo, kad seksizmas reikalingas moterims kaip vergiško mentaliteto liekana, kaip medinė koja ubagui, be kurios jis nemokėtų gyventi savo apgailėtino gyvenimo.  Jos ir savo dukroms patrumpina kojas mokydamos manipuliuoti silpnosios lyties privilegijomis, tokiomis  moteriškumo pamokomis dusindamos savo dukrų kūrybiškumą.

Tai nepasikeis, kol netaps norma kvestionuoti  tradicijas, nuomones ir įpročius, tai, kas yra normalu, o kas − ne.

Kaip nervina, kad nebegaliu svajoti sau, kaip anksčiau.

Rodos viskas aplink persisunkia stereotipais apie lytiškumą, vyrų ir moterų skirtumus.

Kad būtų aiškiau pabrėžiu, kad kalbu ne apie biologiją, o apie skirtingą lyčių padėtį visuomenėje, skirtingus vaidmenis, kurie yra nepasirenkami, o stereotipiškai primetami.

Iš tiesų moterys yra truputį fiziškai silpnesnės (tik truputį, sportiška, treniruota moteris  gali įveikti netreniruotą vyrą), mums paprastai geriau sekasi spręsti kalbines , o vyrams  erdvines užduotis. Visi kiti skirtumai atsiranda dėl kultūrinių dalykų, auklėjimo,  įpročio ir įsikalbėjimo.

Kai kurios moterų kūno dalys tradiciškai yra slepiamos, todėl tampa  deficitu, preke.

Pavyzdžiui, vyro krūtinę rodyti normalu, o moters − nepadoru.

Bet tik tada, kai matosi spenelis, nes plotą apie spenelį demonstruoti normos leidžia.

Tačiau jei spenelį atskirtume nuo kūno, ar galėtume atpažinti, kur vyro, o kur − moters?

Apie tai galvodama pradėjau rinkti spenelių kolekciją.

Taigi, kai objektą atskiriame nuo konteksto, į jį galime pažvelgti visai kitaip .

Pamatyti jo esmę.

Arba suprasti, kad jis apskritai neturi jokios paslėptos esmės, nes viskas tėra kontekstas, kurį galime ir privalome pakeisti.

blogavegane21a

 

 

 

 

 

Iki nuogumo išrengtos klišės ir iki klišių išrengti personažai: Neoninis demonas

Neoninis demonas (“The Neon Demon”). Filmo recenzija.

 

Alyvuogės ir triufelių aromatas patinka ne visiems. Ypač nepatinka pripratusiems prie greito maisto arba vaikams. Nežinomo patiekalo ragavimas yra nuotykis, į kurį leidžiamės su malonumu tuomet, kai pasitikime juo sukūrusiu šefu. Keistas skonis? Nepažįstamas kvapas? Jei patiekalas pakištas plastikinėje lėkštėje įtartino švarumo kioskininkės prie stoties, tikriausiai versim jį į šiukšliadėžę, tačiau jei jį pristato baltų staltiesių restorane, bandysim ragauti.   Ir gal vieną dieną tas patiekalas taps mėgstamiausiu. 

Menui galioja tos pačios taisyklės — gurmanu netapsi, jei nepasitikėsi kūrėju.

Nicolas Winding Refn savo filmais “Drive” , “Bronson” nusipelnė šefo vardą kino virtuvėje, tačiau naujausias patiekalas “The Neon Demon”  turi tiek cukraus ir pipirų, kad vienas kitas žiūrovas gali ir užsikosėti. Tačiau pasistengus geriau sukramtyti, puikus patiekalo skonis  gali būti atrakintas.

Filmo istorija yra stereotipinė pelenės pasaka, kuri pasakojama išgryninta ir išvalyta, jokio realizmo,  nei buitinio, nei psichologinio. Mes esame karta išaugusi su Tarantino filmais, todėl pastebėję klišinę situaciją filme, tikimės, kad ji bus kažkaip linksmai ir  netikėtai sulaužyta.

Žaidimas klišėmis, stereotipų griovimas tapo tokia įprasta maniera, MAIN STREAM’iniu kūrybos principu, ir būtent todėl tai jau tapo dar viena kliše.

N.Winding Refn režisūra daugybę kartų atveda mus iki to taško, kada atpažįstame stereotipą ir pradedame laukti, kada jis bus sulaužytas. O jo niekas nesulaužo, laiko, tęsia, kol iš nejaukumo norisi muistytis kėdėje. Tačiau kodėl tai nėra tiesiog klišinis filmas? Nes su klišėms vis tik yra žaidžiama, tačiau kitaip. Jos pateikiamos grynos,  išvalytos nuo priemaišų, kurios galėtų padaryti jį “valgomą” pavyzdžiui, psichologizmo. Tokia sterili,  išpreparuota klišė plūduriuoja grynos estetikos formaline. Ką tokioje situacijoje gauna žiūrovas? Ogi visas ydas tiesiai į veidą.

Filmo personažai ir yra tos ydos, grynos ir išrengtos iš jas pateisinančių aplinkybių, ir žmogiškumo drabužių. Net pagrindinė herojė Džesė tampa nebe charakteriu, o tik  beasmene vaizduojamo pasaulio valiuta  – grožiu (aktorė Elle Fanning).  Be žmogiškumo apvalkalo kiekviena sėkmės istorija, mados, verslo, mokslo, sporto ar kitos industrijos pasaulio pelenė, nuotaka ar Kungfu Panda tėra tuščias ir žiaurus pranašumo siekimas. Ši mintis verčia “kapstyti giliau”, tai   nėra itin malonu, ypač, kai  kontempliuoti priverčia ne tavo psichoterapeutas, o filmas, iš kurio tikėjaisi tiesiog pramogos.

 

Kiek egzistuoja skirtingų būdų pamatyti ir suvokti vieną ir tą patį objektą? Pasaulis yra matomas, kuriamas  ir suprantamas skirtingais būdais, tačiau mes patirti ir suprasti tegalime ribotą jų kiekį. Turėdami smalsumo ir empatiją, galime įsijausti praktiškai į bet kokį charakterį, jei jis yra psichologiškai įtikinamas. Reflektuodami išmaniai pateikiamas vaikystės traumas galime patikėti žudiko maniako motyvais, galime priimti schizofreniko košmarus ir paranojiko istorijas, net zombių ir į krevetes panašių ateivių pasauliai gali būti įtikinami, jeigu jie sukonstruoti pagal esminius psichologinius žmogiško elgesio principus. Sunku suprasti, kaip pasaulį regi, pavyzdžiui, šunys. Žinome, kad jie kitaip mato  spalvas, turi jautrią uoslę ir daug kartų geresnę už žmonių reakciją. Bet koks tai jausmas?

Juk būtų įdomu užsidėti šuns patiriamo pasaulio suvokimą imituojančius akinius!  Šuniško pasaulio nepažinumą suvokti lengviau, nei įsivaizduoti, kad ir žmogiškosios percepcijos ribose egzistuoja kitoks nei daugumai mūsų suprantamas pasaulis.

Jį, kaip ir šunų, galime suvokti tik logika ir estetiniais pojūčiais.  Arba patirdami  “The Neon Demon”, kuris lyg simuliaciniai akiniai atidaro durys į autistinio pasaulio be empatijos fenomenologinį lauką. 

O mados čia tik tarp kitko.

Filmo treileris