KAIP aš Lietuvos nemyliu

Vis dažniau parašau, o po to ištrinu savo pačios komentarus Facebooke.
Oi, gal kas nors, ką nors pagalvos…Ui, ui.
Dar visai neseniai taip drąsu ir paprasta atrodė reikšti savo nuomonę. Juk KGB pokalbių nebeįrašinėja, gyvename laisvoje šalyje.
Ar tikrai mes tokie laisvi? Ar tikrai galime mąstyti laisvai ir kalbėti tai, apie ką mąstome?
Ne, aš neadvokatauju patyčioms, smurtui, diskriminacijai, atvirkščiai, man nepatinka madingi besikeikiantys chamai merkantilizmo guru.  Norėčiau galvoti ir kurti laisvai, matyti aplink žmones, kurie nebijotų pasakyti ką galvoja viešai. Net nesuprantu ko, bet tik jaučiu, kad ir aš imu bijoti, imu laikytis kažkokių mūsų visuomenėje atsiradusių TABU. Nes, vaje vaje, po to neužsakinės fotosesijų.
Pirmiausia ir svarbiausia tema, dėl kurios jau kaista ausys, kaip baisu,  yra patriotizmas ir tėvynės meilė. Būti Lietuvos patriotu dabar yra privaloma. Lietuvą mylėti ir jai “aukotis“. Žinoma, tai tik tušti žodžiai, poza, kuri tapo nerašyta gero tono taisykle. Šūkauja tie, kuriems nepatikėčiau net savo šuns pasaugoti. Net neabejoju, kad patys pirmieji piltų laižyti Putino subinę arba spruktų į vakarus, jei prasidėtų karas su Rusija.
Gimiau dar Sovietinėje Lietuvos TSR ir mano šeimoje nei vieną akimirką nebuvo taikomasi su režimu. Tėvai priklausė menininkų bendruomenei, prisimenu kažkokį vietinį vakarėlį ir savo mamą drąsiai rėžiančią tiesą apie Staliną, Leniną, apie tai, kokiu absurdu, melu ir žudynėmis grįstas komunizmas. Kažkoks vyras ją bandė raminti, tildyti, sakydamas, kad pavojinga, kad vaikai girdi. O mama atsakė, kad jos vaikai nuo gimimo žino, kad Leninas buvo tik kvailys. Siekį gyventi laisvoje šalyje gavau su mamos pienu.
Man buvo trylika, budėjau prie Parlamento, saugojau televizijos bokštą, pirmoji klasėje nusirišau pionierės kaklaraištį!  Sausio 12 visą naktį praleidau prie Parlamento, todėl 13 mama liepė likti namuose ir išsimiegoti, rodos trūko tiek nedaug, kad būčiau pati griuvusi po tankais. O šiandien, kai skaitau, jog Vilniaus meras už kurį balsavau ir net švietimo ministras Žaliojo tilto skulptūras vadina “balvonais“  ir tariasi, kaip jas sunaikinti, tyliu, nors širdis plyšta. Man šios skulptūros visų pirma dailės istorijos dalis, dalis mano vaikystės, mano gimtojo Vilniaus, kažkas, ką prisimenu visą savo gyvenimą. Man jos labai gražios ir sakau tai kompetetingai — esu diplomuota menotyrininkė.  tačiau, Kudirkos paminklas tikras balvonas, Mindaugas – klišė, kičas.  Ar galiu tai garsiai sakyti ir nebūti apšaukta  išdavike?
Šiandien džiaugiuosi, kad tą sausio 13-ąją mama neišleido iš namų. Gerai, kad nežuvau už tokią Lietuvą, kuri nori griauti mano vaikystės gražiausias skulptūras. Už tokia Lietuvą kuri nusprendė turėti šauktinių kariuomenę, o šaukia tik jaunus vyrus, o moterų – ne.
Negaliu atsidžiaugti, kad nežuvau už siauraprotišką biurokratinį aparatą, kuris neleidžia nusivesti vaiko į filmą, kuris jam įdomus. Už visuomenę, kur pasivadinus konservatoriumi gali keiktis rusiškais triaukščiais ir kažkam tai atrodo…intelektualu. Už Lietuvą, kurioje gudrūs psichopatai verslininkai, lobstantys iš žmonių išnaudojimo sumoka valstybei mokesčių tiek, kiek aš, menininkė, dirbanti pagal autorines sutartis. Už prezidentę, kuri bijo ištarti žodį nepasitarus su savo svita ir dar vilki natūralius kailinius.

Tačiau visai nenoriu, kad Lietuva taptų panaši į Ameriką. Norėčiau – išvažiuočiau. Bet dar esu čia, elgiuosi taip, kaip sako mano sąžinė. Ir būsiu, dirbsiu, veiksiu, kol korektiškieji funkcionieriai dar man neperkando gerklės.
Valstybė turėtų  funkcionuoti tarsi FIRMA, įmonė, kurios tikslas padėti žmonėms gyventi civilizuotai, praktiškai paskirstyti išteklius, sukurti terpę, kurioje galėtume vystytis, skleistis ir augti.
Taip, aš sutinku turėti pareigas. Bet tik ne tokias, kaip sultono hareme šešta žmona. Atleisk, Lietuva, darbinius santykius su tavimi turėti sutinku, kartais net savaitgaliais galiu padirbėti, tačiau intymaus nesiūlyti!

nuotrauka - blogos veganės
 

Visų nuotraukų autorė – Bloga Veganė (jei nenurodyta kitaip)

Trumpuliai. Tikrai žinote, juk jie dabar šūkauja po visą internetą…

RŪŠISIZMAI*

* Pseudo charakterių tipologijos forma parašyti straipsniai yra socialinė kritika.  Žanras tarp populiariosios psichologijos, astrologijos, nuomonių žurnalistikos ir karikatūros. Aišku, kad aš esu prieš žmonių skirstymą ir etikečių kabinimą, bet kartais tiesiog neįmanoma neaprašyti kokios nors rūšies. Jei Darvinas neatsilaikė tokiam norui, tai ir man galima.

Kiekvienas pažįsta trumpulį. Bent jau yra matęs — dažnai trumpuliai atsiduria viešumoje, tampa žurnalistais, rašytojais arba šiaip trinasi šalia garsenybių. Tiesa, pirmo lygio žvaigždėmis jiems tapti sunku, nes trumpuliai kaip taisyklė nedailūs, jiems, kaip mažiems vaikams, trūksta valios, todėl jie nesportiški, minkšti ir silpni. Nors kalbu apie suaugusiųjų rūšį, tačiau  trumpuliais tampama jau  paauglystėje. Fiziškai menkiau išsivystęs individas, su besiformuojančiu narcizistiniu charakteriu mėgina dominuoti paauglių visuomenėje naudodamas  žodžiavimosi ir juokavimo strategiją. Gabesniems trumpuliams pavyksta pasiekti tam tikro žinomumo, kartais dėl ištobulinto žodžiavimosi, kartais  prisitrynus prie žvaigždžių kompanijos, kurioje jie atlieka juokautojo ar/ir  protinguolio vaidmenį.

Trumpulių rūšiai pavadinimą pasiskolinau iš knygelės vaikams apie Nežiniuką ir jo draugus. Ir knygelės, ir mūsų pasaulio trumpuliai elgiasi kaip vaikai — juokingai pyksta trypdami kojelėmis, giriasi, mano, kad yra patys svarbiausi ir reikalauja, kad kiti tai pripažintų. Kadangi jie gyvena ne vaikų darželyje, o normaliame pasaulyje, kur nėra auklėtojos, jiems tenka turėti darbus ir pareigas. Infantilus elgesys turi pasekmes – trumpuliai įsivelia į konfliktus, bėdas su teisėsauga, provokuoja, elgiasi destruktyviai, nors kaip taisyklė save laiko konservatoriais. Ir knygelėje, ir gyvenime juos stebėti juokinga, kartais miela,  dažnai pikta. Pikta todėl, kad turėdami sugebėjimą kalbėti ir būti išgirsti jie veikia kaip savo ir kitų bundančios sąžinės tildytojai. Jei tik kyla kokia nors pilietinė iniciatyva, tuoj atsiras koks nors trumpulis, kuris ją išjuoks, suniekins, prilygins kokiam akivaizdžiam idiotizmui. Norite žinoti, kodėl Lietuva nesikiša į savo piliečių problemas Norvegijoje? Esate debilas acto garintojas. Norite žinoti ką valgote? Esate debilas acto garintojas. Norite aiškumo teisinėje sistemoje? Esate debilas acto garintojas. Turite nuomonę, kuri skiriasi nuo “mainstream’inės“? Esate debilas acto garintojas. Deja, kaip visada atsiranda masė, kuri su malonumu pritars, kad tik nereikėtų naudotis savo galva ir — svarbiausia — prisiimti nors mažiausios atsakomybės už tai, kas vyksta aplink.

Trumpulių tikslas aplinkiniams įrodyti, kad jie yra protingesni už kitus. Protas, intelektas trumpulių silpnoji vieta, jei pamėginsite juo abejoti ar, dar blogiau, sukompromituoti, trumpulis įsius. O įsiutęs jis gali tapti itin bjaurus. Taip yra todėl, kad stresas pasirodyti nekompetetingu (neprotingu) sukelia pasichologinį regresą, trumpulis grįžta į tą sunkų momentą paauglystėje, kuomet reikėjo kautis dėl išgyvenimo tarp žiaurių paauglių, todėl dar neseniai intelektualiai ir sofistikuotai žongliravęs žodžiais,  trumpulis gali imti mėtytis fekalijų sinonimais.

Įdomu tai, kad trumpulis dažniausiai ir nėra aukšto intelekto, tačiau siekdamas pranašumo jį imituoja iki tobulybės ištreniruodamas atmintį ir kalbėjimo įgūdžius.

Trumpulis tikrai moka prajuokinti ir kartais net pakankamai originaliai pasakoja apie konkrečias, buitines situacijas, tačiau globalesni pastebėjimai, apibendrinimai yra jo silpnoji vieta. Čia ir galima pastebėti, kad jam trūksta intelekto ir psichologinio subrendimo suvokti, apibendrinti, o labiausiai įvertinti tai, kas vyksta pasaulyje. Trumpulių moralė yra visiškai nebrandi, kaip vaikų. Gera ir teisinga, pasak trumpulių, yra tai kas patinka jiems. Dažniausiai tai yra paprasti, dirginantys ir malonius pojūčius sukeliantys dalykai. Trumpuliams gėris yra skaniai ir daug pavalgyti, kūniški malonumai, atminties žaidimai kažkodėl vadinami “proto mūšiais“, kai kurie kultūriniai renginiai, tarkim koncertai ar filmai,  bet tik tokie, kurie neturi savyje moralinės dilemos, neverčia mąstyti, neišstumia iš komforto zonos. Savo komforto zoną trumpulis gina visu pajėgumu, pasitelkia visą savo gebėjimą manipuliuoti žodžiais, kad įrodytų, jog yra teisus. Literatūros kūrinys ar filmas, kuriame nagrinėjamos moralinės dilemos, kuriame herojus aukojasi ar bent jau šiaip stengiasi, trumpuliui nepatiks. Nebent jis koks superherojus turintis galių (trumpuliai tokie vaikiški:)).

Svarbu žinoti, kad trumpulis tiki, jog nuomonės sritis yra ne tik filmai ar meno kūriniai, bet ir realūs faktai. Jis nesugeba atskirti, kas yra tikra, o kas išgalvota, todėl bet kokį pasaulio reiškinį supranta kaip lingvistinį konstruktą, kurį panaikinti ar priversti gyvuoti gali kitu lingvistiniu konstruktu. Todėl trumpulis, kaip ikimokyklinukas maišo savo fantazijas su realybe. Pavyzdžiui, trumpulis gali supykti ant mokslininkų, kad jie įrodinėja, jog klimato atšilimas yra tikras realus dalykas. Logika, argumentais, faktais trumpuliui nieko neįrodysi, jis girdi tik tai, ką nori. Bet kokį faktą, kuris jam nepatinka, trumpulis išradingai apžais žodžiais, suniekins, išjuoks. Viena iš pamėgtų faktų ignoravimo strategijų — tikro fakto nuvertinimas pastatant jį šalia kažko, kas akivaizdžiai idiotiška. Klimato atšilimą jis gali pavadinti miesto legenda, sąmokslo teorija ir prilyginti tokiam absurdui, kaip acto garinimas. Kartais, tam kad išvengtų diskomforto, faktą jam užtenka pavadinti šūdu. Tuomet trumpulis džiaugsis ir tikės, kad tikrai klimato atšilimas neegzistuoja!

Trumpuliai, kaip jau sakiau, neturi valios, todėl bet koks fizinis diskomfortas jiems tiesiog nepakeliamas. Chuliganai jie tik netikroje, dažniausiai internetinėje erdvėje, realybėje jie malonūs žmonės, kurie su respektabilia draugija patys pirmieji kibtų į pienės kotą, jei tik tas būtų gražiai patiektas kur nors Burbulio vyninėje.

WISHTinter
Rimo Valeikio piešinys

Rašymo iššūkiai ar kas nors kita?

Šį tekstą parašiau prieš du metus, kai redaktorė beviltiškai sudarkė vieną man labai svarbų tekstą, kurį ghostwrite’inau. 

Mes mąstome vaizdiniais, schemomis, spalvomis, nuotaikomis. Smegenys veikia sinergetiškai – skonis, kvapas, spalva, emocija pinasi darniomis asociacijų grandinėmis.

Savokos ir kalba – tik viena nedidelė viso mąstymo proceso dalis. Verbalizuodami tai, kągalvojame, prarandame dalį minčių.

Kuo kalba laisvesnė ir turtingesnė, tuo kokybiškiau galime išsakyti savo mintis. Todėl kalba turi būti lanksti, laisva, besikeičianti kartu su žmonėmis, nauji žodžiai turi atsirasti su naujomis mintimis. Jei kalba nelanksti, ji veikia kaip mąstymą skurdinantis mechanizmas.

Skaityti toliau