Rašymo iššūkiai ar kas nors kita?

Šį tekstą parašiau prieš du metus, kai redaktorė beviltiškai sudarkė vieną man labai svarbų tekstą, kurį ghostwrite’inau. 

Mes mąstome vaizdiniais, schemomis, spalvomis, nuotaikomis. Smegenys veikia sinergetiškai – skonis, kvapas, spalva, emocija pinasi darniomis asociacijų grandinėmis.

Savokos ir kalba – tik viena nedidelė viso mąstymo proceso dalis. Verbalizuodami tai, kągalvojame, prarandame dalį minčių.

Kuo kalba laisvesnė ir turtingesnė, tuo kokybiškiau galime išsakyti savo mintis. Todėl kalba turi būti lanksti, laisva, besikeičianti kartu su žmonėmis, nauji žodžiai turi atsirasti su naujomis mintimis. Jei kalba nelanksti, ji veikia kaip mąstymą skurdinantis mechanizmas.

Taigi, sugalvojote nuostabią idėją, kurią norite aprašyti.

Pirmoji problema – kaip tą padaryti?

Nes rašydamas lietuviškai galite padaryti nusikaltimą. Iki šiol galvojote, kad mokate lietuvių kalbą? Deja, jei neturite kalbos redaktoriaus įgaliojimų, tuomet nemokate. Pavyzdžiui aš, nors lietuvių kalba man yra gimtoji ir per abitūros egzaminą iš lietuvių kalbos gavau dešimt, po to studijavau dviejuose aukštuosiuose, tačiau savo gimtosios kalbos taip ir nesugebėjau įsisavinti. Rašydama paprasčiausią elektroninį laišką pridirbu klaidų ir pastebiu jas per vėlai. O ką jau kalbėti, jei noriu parašyti ką nors viešam skaitymui. Akivaizdu, neturiu teisės rašyti lietuviškai. O jei be rašymo negaliu, turiu samdytis kalbos redaktorių. Nes tai, ką darau čia, yra grynų gryniausias nusikaltimas už kurį galiu būti nubausta pinigine bausme. Taigi, kaip ten su idėja? Parašėte? Esate patenkintas savo darbu? Neskubėkit. Džiūgauti dar anksti. Jums svarbu, kaip skamba kalba? Rašydamas mėgaujatės derindamas garsus? Patinka, kai žodžiai atsiranda neįprastam kontekste ir įgyja naujas reikšmes? Siekiate išvengti klišių ir patys kurti perkeltines prasmes? Tuomet man jūsų gaila. Nes po privalomos kalbos redaktoriaus kastracijos savo teksto nebeatpažinsit. Pirmiausia kalbos redaktorius prisiknis prie žodžių tvarkos jūsų dainuojančiuose sakiniuose. Lyg niekas tekste nepasikeis, tiesiog neliks sklandumo, žodžiai nustos žaisti.  Prisimenate, kad mokykloje mokėtės, jog Lietuvių kalboje nėra griežtos žodžių tvarkos? Redaktorius vis vien apkeis žodžius vietomis.  Naudojote tiesioginę kalbą? Tuomet sveikinu. Skaitydami redaguotus dialogus turėsite progą iš naujo susipažinti ne tik su savo herojais, bet ir su savo redaktoriaus vidiniu pasauliu. Melskitės, kad redaktorius būtų autistiškas į kompulsijas linkęs pedantas. Jis tiesiog išdarkys tekstą pagal taisykles ir herojai prabils žinių radio tonu. Blogiausia, jei užsišoksit ant personos su pretenzijomis. Toks tipas mano, kad vaizdinga kalba turi būti pilna jaustukų, ištiktukų ir epitetų. Sunku patikėti, kad tik keli tokio redaktoriaus pataisymai suteikia tekstui pelėsių kvapą, o herojai ima kalbėti Smetonos laikų akcentu lyg senosios kartos Amerikos lietuviai. Ypač skausmingas etapas – jaustukai. Jei rašote vaikams, redaktorius jus  žudys tekstą kaip pampersą prikraudamas visokių triokš keberiokšt.  Paskutinis taisymo etapas – kalbos specialistas patars atsisakyti daugelio jūsų sukurtų metaforų, daugiareikšmiškumų ir neįprastai pavartotų žodžių sąskambių, kuriais didžiavotės. Vietoj jų pasiūlys nuvalkiotas kalbos klišes.  Ar aš ironizuoju, ar situacija tikrai tokia bloga? Taip, tikrai. Nebent susirasite kalbos redaktorių/ę, kuris nebijos daryti klaidų kartu su jumis.

A ne, R.?

Vienas komentaras “Rašymo iššūkiai ar kas nors kita?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s