Šimašius nužudė Moterį Voverę, man taip liūdna ir baisu.

Gražiausias pasaulio miestas. Gaila, ne kiekvienam atvykėliui tą suprasti
Gražiausias pasaulio miestas. Gaila, ne kiekvienam atvykėliui tą suprasti.  Do Da nuotrauka

Prisimenu save dar visai mažą einančią tiltu. Niekada negalvojau, kokiu tikslu ir kas ten pavaizduota, nes skulptūros atrodė tiesiog gražios ir didingos. Dailės istorija man visada buvo pirmiausia apie estetiką, o ne apie etiką. Dar visai neseniai klaidžiodama po Londoną ar Paryžių ir apžiūrinėdama ten stovinčias ir istoriją menančias skulptūras mąsčiau, kad į Vilnių atklydusiam europiečiui girčiausi tik Žaliojo tilto skulptūromis. Jos vienintelės savo menine kokybe gali stoti greta kultūrinių sostinių skulptūrų. Tobuli Sovietinio meno pavyzdžiai pačiame Vilniaus centre! Įsivaizduokite, sakyčiau svečiui, mes buvome okupuoti, o dabar — laisvi.

Daugiau gerų skulptūrų tiesiog neturime. Klaikūs išdidintus prizus geriausiam kolūkio traktoristui ar pilies gatvėje pardavinėjamus suvenyrus primenantys paminklai visai nesvarbu ką šlovina formaliai, nes savo nevykusia estetika jie pasakoja istoriją apie korumpuotą meno tarybą ir gudrius pseudo menininkus tadus gutauskus, sugebančius pasipelnyti darkant Lietuvą kiču.

Daugybė Sovietinio laiko reliktų pasikeitus kontekstui prisitaikė ir įgijo naujas prasmes. Kodėl gražiausioms Vilniaus skulptūroms taip nepasisekė?

Pamenų mūsų mokyklos pionierių vadovę. Komunistė, nuoširdžiai kalbanti apie meilę Leninui per vieną dieną tapo skautų vadove,  garbinančia Smetoną.

Brazauskas, komunistas, veikėjas, medžiotojas, tapo laisvos Lietuvos prezidentu, turtuoliu ir gerbiamu žmogumi. Kodėl jo išverstaskūrė istorija nieko nepiktina? Kodėl tremtinė  Rasa Juknevičienė nemėgina nugriauti jo antkapio, o palaikų sušerti šunims? Kodėl jai nekyla “visokių minčių“?
Kodėl Šimašius neagituoja ardyti geležinkelio bėgių? Juk jais vežė žmones į Sibirą.
Nes bėgiai naudingi, o skulptūros — ne?
Ekonomistui kultūros naudą paaiškinti sunku, ypač kai jis nesiklauso.
Kultūra jam tėra zuikis puikis.
Jis nesupranta, kad Grūto parkas ar koks muziejus yra užverstos knygos, o skulptūros pačiame Vilniaus centre yra ne formalios, o vidinės laisvės įrodymas. Jų didingumas ir grožis primena, kad visa tai buvo rimta ir apėmė visas gyvenimo sritis. Tai mūsų istorija. Kas istoriją siekia užmiršti, bus priversti ją pakartoti. Siekiantys užmaršties save pasmerkia ir tampa  latentiniais tėvynės išdavikais.
Ekonomistas nesupranta estetikos prasmės. Grožio, prieš kurį gali sustoti ir imti svajoti. Abejoti. Klausti. Praturtėti naujais jausmais, kitokiu požiūriu, mintimis.

Kai ėmiau suprasti angliškų dainų žodžius, nustebau, kad dauguma jų tokie banalūs. Bet melodijos tebeskambėjo taip pat gražiai. Skulptūros yra vertingos, nes jos yra tokios dainos,  kurių melodija graži,  o žodžiai pamokomi.
Neteisinga vertinti dainą, jei girdi tik žodžius, o muzikos — ne.

Vaikai, jei neužteršti suaugusiųjų lūkesčiais, pasaulį mato adekvačiai. Jie girdi skulptūrų melodiją.

“Mama, ką jiems padarė moteris voverė?“ — paklausė mano sūnus. Jis jau paauglys ir puikiausiai žino skulptūrų istorinį prieskonį, tačiau darbininkė su javų pėdu jam visuomet liks moterimi su voverės uodega, Jo Vilniaus pasakų būtybe, tokia, kokia ji pasirodė kažkada penkiamečiui.

Tiek daug prisiminimų.

Mama man mažai pasakoja apie skulptūrų proporcijas, kaip geros skulptūros siluetas keičiasi, bet neišbyra žiūrint iš skirtingų pusių. Prisimenu pasakas, kuriamas kartu su dar mažu sūnumi apie Moters Voverės nuotykius.
Visa tai man brangu. Visa tai mano Vilnius.

2015-07-02-2859

Prastas kinietiškas granitas Gedimino prospekte, kertami medžiai, šlykštūs daugiabučiai Užupyje ir dabar, galiausiai, Moters Voverės egzekucija. Kiekvienas iš narcizo į sociopatą virstantis Vilniaus meras sunaikina dalelę mano Vilniaus ir mano istorijos.
Svarstau, ką daryti, kad nebūtų taip liūdna ir taip asmeniška.
Kur gauti tų užmaršties ir abejingumo piliulių, kurias dalino “Matricoje“?

Vis dar tebejaučiu, kaip nuo žodžio “balvonai“ ima spausti skrandį. Lyg vaikystėje gavus ledine gniūžte į veidą. Fiziškai jaučiu pasibjaurėjimą, bejėgiškumą ir neviltį.
Vadinantys save liberalais laužo svarbiausias liberalumo nuostatas ir elgiasi kaip banda su akmenimis pasiruošusi linčiuoti. Rėkia, keikia ir griauna.

Kas išvaro protą ir civilizaciją iš žmonių?  Rusijos grėsmė? O gal mažos algos ir pastangos bet kokia kaina siekti pranašumo, o ne laimės? Sekinantis “keep up with Jones“ gyvenimo būdas? Aklas pranašumas netenkant žmogiškumo yra nacionalizmas, jis visais laikais patiko linčiuoti ištroškusiai miniai.

Prie patyčių ir pasyvios agresijos žodžiais prisidėjo realūs veiksmai. Jau ir mes žalojam savo valstybę prisidengdami aukštais idealais. Kaip Talibai,  somaliečiai, musulmonų teroristai ar naciai.
Šiandien diena, kai konkrečiai TAI vyksta. Vilnius persipjovė venas ir plūsta krauju.


AGRESYVIŲ, NEAPYKANTOS, SU ŽODŽIU “BALVONAI“  IR NE Į TEMĄ KOMENTARŲ NEPATVIRTINU. 

Kodėl graikai nesutinka išgyventi už grašius, o mes tuo didžiuojamės arba lietuvių veislė

Pilną šaldiklį prikimšau braškių, nors nenuėjau į sportą, nebaigiau skaityti knygos ir numigau tik keturias valandas, jaučiausi be galo išdidi. Štai, kokia aš darbšti, kiek sutaupysiu!
Per tas braškes vos nepavėlavau į pokalbį dėl darbo. Po gana daug dėmesio susilaukusio mano blogo įrašo “Dirbtinai apvaisintinų moterų sąrašas“ man parašė kažkoks Nikolajus Ž. iš VŠĮ “Spiečius“ ir pakvietė aptarti laisvai samdomo darbuotojo kontrakto PR srityje. Pasiūlymas skambėjo įtartinai, tačiau į pokalbį nusprendžiau nueiti.
Susitikome prabangiame restorane. Nikolajus vilkėjo brangų kostiumą, o švarko atlape žėrėjo ženkliukas su Gedimino stulpais.
Toliau tiesiog šifruoju pokalbį, kurį slapta įrašiau į diktofoną:
NIKOLAJUS: Jei norite, miela Bloga Vegane, viską galite aprašyti savo bloge. Jumis visvien nepatikės, tiesiog daug žmonių pasijus įžeisti. Juk kalbėsite tai, ko jie nenori išgirsti, kritikuosite tai, ką jie įčiulpė kaip tiesą su motinos pienu. O jei darysite taip, kaip aš sakau, patiksite žmonėms, tapsite populiari.

Viskas prasidėjo dar cariniais laikais, nors kai kas teigia, kad metodiką sukūrė Pavlovas, pirmiausia eksperimentavęs su šunimis, o vėliau ir su žmonėmis…Negaištant daug laiko istorinių faktų analizei, paaiškinsiu paprastai.  Metodika buvo keičiama, tobulinama, tačiau vieta ir žmonės su kuriais buvo eksperimentuojama ir tikslas nepasikeitė. Buvo padaryta nemažai klaidų, pavyzdžiui, perlenkta pratinant žmones prie alkoholio. Anksčiau naudojome daug smurto. Subjektai, kurių elgesys neatitiko norimų standartų buvo tremiami, baudžiami, kariami, sukilimai  malšinami išliejant galybę kraujo. Šiandien budelių reikia mažiau, dirbame demokratiškai, mėginame tiesiog pasikalbėti apie vertybes ir sumokėti už paramą joms, tokiu būdu nevisai tinkamo elgesio  kalbančius subjektus stengiamės draugiškai perkalbėti ir patraukti į savo pusę.
AŠ: Apie kokį eksperimentą jūs kalbate?
NIKOLAJUS: Kaip išvedėm tobulus baudžiauninkus.
Na, vergus.
Jus.
(Jis šypsosi)

Nikolajus: Teorija paprasta, bet geniali: vienas dalykas yra auklėjimas. Palaužti žmogų lengva. Tėvai su išmoktu bejėgiškumu to paties moko ir vaiką. Vergų vaikai visada būna gerais vergais, jei tik nepamato kito pasaulio, nesužino, kad gali būti kitaip, tuomet jie ima maištauti. Šiandien uždaryti sienas, uždrausti raštą ar vežti į Sibirą nebeįmanoma, todėl tenka suvaldyti informacinį lauką. Štai čia mums ir reikia darbuotojų.
Visada mums padėjo Bažnyčia. Ji  dirbo tam, kad vergas klausytų šeimininko, kad tikėtų, jog geresnis gyvenimas bus po mirties. Tradicijos, prisirišimas prie vietos, visą tai turėjo būti perduodama iš kartos į kartą. Tradicinė šeima — štai perdavimo linija. Tačiau to dar negana. Pažiūrėkit. Jūsų vienas  šuo — Džeko Raselo terjeras, ar ne?
AŠ: Na, taip.
NIKOLAJUS: O kuo jo elgesys skiriasi nuo to kito, kuris beveislis, be dokumentų, iš prieglaudos?
AŠ: Na, džekas elgiasi taip, kaip priklauso džekams, kaip aprašyta…Jis prognozuojamas, klusnus, aktyvus, turi smarkiai išreikštą sekimo instinktą, žmogui niekada nerodys agresijos, nors konkurencingas ir agresyvus su kitais šunų patinais, o mišrūnas daug sunkiau prognozuojamas…

NIKOLAJUS: Va! Šito ir norėjau, mišrūnas daug sunkiau prognozuojamas. Todėl ir siekiame, kad veislė nebūtų sugadinta, ar ne? Džeko Raselo terjeras niekada netaps vilku, o lietuvis — graiku.
Pažiūrėkit, išmeta jūsų kolegą iš darbo, ką darote? Ogi tylite ir džiaugiatės, kad jūs dar gaunate savo davinį. Jokių profsajungų, jokio palaikymo. Priimtas įstatymas — lietuvis jo nekvestionuos, nes įstatymus priima ponas, o ne vergas. Paklusti. Štai didžiausia jūsų dorybė!

Klusnus, darbštus, be galo kantrus ir ištvermingas lietuvis toks, koks išvestas, toks ir PRIVALO likti.

Rodos, man jau gana. Antrą kartą šią savaitę privalau atsisakyti darbo. Pirmą kartą todėl, kad užsakovai norėjo, jog fotografuočiau kailį, o dabar reikalauja išduoti valstybę. Čia tik man taip sekasi?

Aš atsistojau, Nikolajus tik šyptelėjo, mostelėjo ranka ir pripildė  taures šampano.

NIKOLAJUS: Palaukite, tiesiog leiskite man pabaigti. Tiesiog mane išklausykite.
Nesupraskite manęs neteisingai! Tik negalvokite, kad dirbdama projekte “Spiečius“ turėsite elgtis prieš LR įstatymus. Mes veikiame tėvynės labui! — kalbėjo jis baksnodamas pirštu  auksinius Gedimino stulpus švarko atlape.

Tai mūsų pavykusio daugybę metų trukusio eksperimento vykęs vaisius — lietuviai, tobulų baudžiauninkų veislė, kuri, deja, per klaidą pasimetė nuo savo tikrojo šeimininko. Projekto “Spiečius“ tikslas išlaikyti lietuvius tokius, kokie jie yra — darbščius, klusnius, nelinkusius priešintis valdantiesiems, negalvojančius, kad gali ką nors pakeisti, susiskaldžiusius,  mėgstančius rietis tarpusavyje, sugebančius išgyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.

Mes tikime, kad jei lietuviai savo mentalitetu liks Rusijos provincija, tai šis juokingas buvimas  Europos Sąjungoje bus tiesiog laikinas spiečiaus nuklydimas.

Kaip jau minėjau, veikiame tik pagal LR įstatymus. Nieko nelegalaus. Tereikia stiprinti ir palaikyti tai, kas  jums genetiškai brangu, ką jūs išmokyti perduoti savo vaikams ir silpninti svetimą elgesį bei idėjas.
(Jis pritariamai linkteli) Ne išminties, ne kūrybiškumo savo vaikus mokote, o paklusti, daryti tai, kas nuobodu, nemalonu…Juk nesitikėsite, kad toks paklusnus vaikas užaugęs sukels perversmą ar taps išradėju, net nuostabu stebėti, kaip patys tėvai, nieko neverčiami, vergais auklėja savo vaikus…

Taigi, mes siūlome atlygį už palaikymą vertybių, kurias turite savo kraujyje,  jūs rašykite, taip kaip norite, tačiau gerbkite tas vertybes, tikrąsias, kurios mums, MUMS VISIEMS priimtinos.
Nekritikuokit, o skatinkit gerbti lietuviškas tradicijas, mylėt tėvynę ir veržtis diržus.
Mes už tradicinę šeimą  — nenorime, kad Lietuvių genofondą praskiestų netikęs kraujas.
Šiandien mums visiems nuoširdžiai nepatinka graikai! Labai gerai. Nepriimtinas jų tingumas, reikalavimas kažin kokio tariamo komforto.
Didžiuojamės savo sugebėjimu išgyventi už skatikus (Jis nejučia perbraukia pirštu šampano butelio etiketę, jis kainuoja daugiau nei  per mėnesį gauna pensininkas)
Nenorime santuokų su užsieniečiais, ypač su graikais arba ispanais, jie tingūs, maištingi, nori visur kištis, kuria profsajungas…netikę ūkio subjektai. Blogi vergai.
Skatinkime neemigruoti, imti paskolas, gyventi skolon, tuomet nebus laiko mintims apie savirealizaciją ir prasmę. Didžiausia prasmė — pasiimti skolon naują šaldiklį, kuriame prisišaldysit vasaros gėrybių žiemai.
Aklas religingumas, agresyvus nacionalinės kalbos ir simbolių garbinimas — puoselėkim romantišką manymą, kad esate geresni už kitus, taip lengviau liksite svetimi naujam šeimininkui, nesusimaišę, nesugadintos veislės. Pasisakykite prieš dvigubą pilietybę — mišraus kraujo, maištingų minčių, laisvų žmonių mums čia nereikia.
Skatinkite vaikus auklėti taip, kaip ir prieš šimtą metų. Tradiciškai užvažiuojant per kuprą, mokant paklusnumo, darbštumo ir negalvoti, kam viso to reikia. Tegu trokšta ne laimės ir savirealizacijos, o milijono ir Ferrari — dar juodžiau dirbs.
Mes pasižymim tuo, kad nelabai mėgstam homoseksualų, neapykanta jiems tesujungia mūsų tautas, jei mąstysime vienodai, kartu ir būsime, juk ne sienos skiria tautas, o mentalitetas, todėl būtų tinkama, jei  savo bloge suabejotumėt vienos lyties santuokos reikalingumu.
Jokiu būdu nereikia plėsti žmogaus teisių sampratos, apskritai geriau toks dalykas kaip kaip žmogaus teisės tradiciniam lietuviui asocijuojasi su kažkokiu nesuprantamu iškrypimu sklindančiu iš Europos sąjungos. Jei tai tamstai labai nepriimtina, tiesiog ignoruokite šią temą, ir dėl Dievo meilės, tiesiog nusiimkite tą idiotišką gėjų vėliavą nuo savo profilio nuotraukos facebooke
Būtų puiku, jei parodytumėt kaip gerbiate savo istoriją ir romantizuojate kančią, lietuvio sugebėjimą tyliai kentėti. Gal net kokį veganišką pilną kančios eilėraštį sumestumėte, kančia — gerai.
Manome, kad veganizmas nėra taip jau blogai, bet tik per sveikatos prizmę. Daugiau receptų — gerai. Veganai energingesni, ilgiau gyvena. Mes nerimaujame, kad dėl besaikio nesveiko maisto vartojimo lietuviai pasiligojo ir ištuko, ypač neramu stebint vaikus, jie privalo turėti sveikatos taip pat sunkiai dirbti ir stengtis, kaip jų tėvai. Alkoholis — gerai, bet ne per daug.
Tik gyvūnų teisių ir etinio veganizmo problematika netinkama, nes ji primena žmogaus teises, o nuo žmogaus teisių tuoj prieisime ir prie noro didinti pensijas, ilgiau atostogauti, kurti profesines sąjungas, viso to negalime leisti.
Pykčiu, apmaudu ir baime pritvinkusios patyčios — už tai mes sumokėsime premiją, tai gera vergų pramoga, besiriedami tarpusavyje jūs niekada nebūsite vieningi.

Dabar nieko nesakykite, tiesiog pagalvokite, kiek mažai aš prašau ir kaip nesunku būtų tai įgyvendinti.
Aš dar su jumis susisieksiu.
Jis atsistojo, vikriai kažką įspraudė man į delną, apsisuko ir skubiai išėjo pro duris.

Mano ranka vėl pradviso vyrišku odekolonu, o ją degino auksiniai Gedimino stulpai. Vienoje pusėje inkrustuoti deimantai, kitoje išgraviruota:

“Spiečiaus laukia tėtukas“

VK8Z1217