Apie gerų darbų darytojus

Po Indiją keliavo studentų porelė. Pinigai ėjo į pabaigą, viešbutyje juos apvogė, turguje ne kartą apgavo. Gatvėje jie pamatė elgetaujantį berniuką, kuris merginai pasirodė panašus į Budą. Į galvą jai toptelėjo mintis, o gal tai elgeta persirengęs princas? Gal, jei duos jam išmaldos, princas juos nusives į savo rūmus ir atlygins šimteriopai už gerą širdį? Tuo tarpu jos draugas, žiūrėdamas į valkatą galvojo visai kitokias mintis: “štai dar vienas valkata, kuris pasipainiojo mano kelyje. Šūdas. Kaip nenoriu, bet teks jam atiduoti pusę pietų.“
Jaunuoliai susižvalgė ir atidavė valkatai pusę savo pietų. Valkata berniūkštis iššiepė burną, net nepadėkojo, tik griebė maistą rodydamas savo sugedusius dantis, jis nebeatrodė panašus į princą.
Po šio įvykio mergina pasijuto pikta ir nusivylusi, o vaikinas, nors ir alkanas, linksmai sau švilpavo. Jis jautėsi laimingas.
Dao mokytojas paaiškino istorijos moralą: darydamas gerą žmogus tikisi atlygio ar bent jau dėkingumo, jis tai daro iš arogancijos ir noro būti geresniu už kitus. Todėl gyvenimo realybė tokį išpuikėlišką ego sutrypia kaip kvailį su batonu elgetų minia. Tikroji išmintis ir dorybė –  būti paprastu žmogumi, kuris nenori nieko išgelbėti, o tik ramiai gyventi savo gyvenimą. Deja, kartais visi galime patekti į tokią situaciją, kad teks pasiaukoti ir pasidalinti paskutiniais pietumis. Ne dėl to, kad nori būti geras, o dėl to, kad kitaip tiesiog nebebūtum žmogus, o tik šlamštas.

geradarė ranka
geradarė ranka

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

šis pasakojimas atsirado perskaičius Vegetaru pasivadinusio žmogaus komentarą prie teksto apie pabėgėlius. Ačiū jam už įkvėpimą.

2 komentarai “Apie gerų darbų darytojus

  1. Alpės, netoli Chamonix, 4.2 km aukštis, mes tryse įsikasame sniege nakčiai ant pasiutusiai nejaukios kalno briaunos (vienintelio praėjimo tolyn). Ryte kilsime į vietinę viršūnę. Vakarėjant pamatome ateinančią vienišą seniokišką figūrą, lengviausias įmanomas ledkirtis, palaikė kuprinėlė, labai geri batai ir apsaugos nuo sniego, žila barzda. Stabdau jį, “monsieur, cest dangereux maintenant, la neige es terrible… “ pasakoju istoriją apie patižusį sniegą, didelį nuslydimo pavojų, be to vakaras, o priekyje daug valandų kopimo, bei nėra jokios trobelės kur pernakvoti (seniokas nesineša jokios palapinės). Žodžiu, žmogiškai rūpinuosi, savo nuomone, nuo takų nuklydusiu turistu su fotoaparatu. Jis man šypteli ir sako “aš esu gidas“. Pakeliu rankas aukštyn, kaip kad ne kartą gyvenime, neteisingai supratęs ir besikišąs. Pakalbame dar kelias minutes apie debesis, sūrių rūšis ir blėstančią dienos šviesą. Nueina statėjančia kalno briauna, kartas nuo karto slysteldamas (labai pavojingai) ant visiškai pratęžusio sniego. Dar sekame jį keturias valandas žiūronais, kol visiškai sutemsta. Galiausiai jis dingsta iš akių. Galbūt, jis turi savo kelius ir būdus pernakvoti šaltuose kalnuose, dideliame aukštyje, esant minus penkiolikai. Pavadinome jį, Žmogus Dao. Atėjo iš niekur ir išėjo į niekur. Mes bandėme aiškinti, saugoti, bet taip nieko ir nepakeitėme.

    Merci pour vos pensées.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s