Kaip P A D A R Y T I nacionalistą?

 

tapetasmoterims

Labai svarbu tinkama terpė nacionalistų auginimui – uždara ir pagiežinga bendruomenė. Būsimas nacionalistas vaikystėje turi patirti patyčias, geriausia, ir šeimoje, ir mokykloje. Kaip rodo ilgametė patirtis, labai gerai tinka tvirkinimas, griežtas auklėjimas ir fizinis smurtas. Skamba neįprastai, tačiau ypatinga meilė savo tautai ir neapykanta kitoms natūraliai nekyla, todėl reikia sunkiai dirbti ir, “lenkti medį kol jaunas“, o šiuo atveju ir paspardyti.

Laiminga vaikystė, laisva, pagarbi atmosfera ir psichologinis komfortas užaugina liberalias asmenybes, nusiteikusias altruistiškai ir pozityviai mažumų atžvilgiu. Nacionalistų augintojui tai būtų didelė nesekmė. Todėl svarbu skatinti patyčias viešojoje erdvėje. Būsimasis nacionalistas turi augti nuolat žeminamas, jis turi manyti, kad nieko nesugeba. Geriausia, kad jis dar būtų ir labai negražus, tai nėra lengva kontroliuoti, tačiau įmanoma: blogas maistas su daug gyvūninės kilmės riebalų, alkoholis ir rūkymas yra puikūs augintojo pagalbininkai.

Taip pat svarbu, kad jis gautų kuo prastesnį išsilavinimą, nes besimokydamas  gali perskaityti B. Andersono “Įsivaizduojamas bendruomenes“ ir suprasti, kad tautiškumui nėra jokio realaus genetinio pagrindo. Be to, mokslas gali paskatinti siekti asmenybės pokyčių ir psichoterapijos, o nacionalistas su sveika psichika tėra anekdotas.

Jei jau taip atsitinka, kad būsimas nacionalistas ima ragauti mokslų, jam skubiai reikia įbrukti tikėjimą Dievu. Kadangi tikėjimas ir mokslas yra sunkiai suderinami dalykai, augintinis išgyvena kančias, kognityvinį disonansą kuris priverčia nesustojamai rašyti pagiežingus ir kvailus nacionalistinio pobūdžio straipsnius.

Svarbiausia, būsimas nacionalistas turi neleisti sau daryti nieko, ko iš tiesų nori, tada tikrai jis jausis menkas, o žema augintinio savivertė yra pagrindinis augintojo tikslas. To pasiekti nesunku kuriant aplinką kurioje psichologinė pagalba būtų neprieinama, o psichologijos žinios apsiribotų tuo, ką transliuoja televizija, ypač tinka laida “Srovės“ . Filmus ir knygas vaikams būtina cenzūruoti, gerus psichologinius filmus žymėti N-14, o knygas versti skaityti tik labai nykias, kad skaitymo įgūdžiai neįsitvirtintų.

Jei viskas seksis gerai, 16-20 metų žmogysta jau bus paruošta paskutiniam žingsniui – nacionalizmo įskiepiui. Dažniausiai tai padaryti labai paprasta, nes nacionalistinės idėjos tokioje terpėje plinta lengvai, kaip virusas troleibuse.  Užtenka  keleto straipsnių internete apie svetimšalių invaziją ir būsimasis nacionalistas patiria siaubą ir laimę tuo pat metu. Siaubas, nes kažkas gali imti pretenduoti į jo mėgstamas pašalpas. O laimė  – iš staiga ištikusio pranašumo pojūčio. Nelaimingas, tamsus, manantis, kad yra bevertis žmogus lengvai perima mintį, kad gali būti  geresnis už kitus ne tuo, ką nuveikė (nes nenuveikė, kaip žinia, nieko ir netiki, kad galėtų), o tuo, ką gavo gimdamas – nors ir neapčiuopiamą, tačiau konkretų daiktą, tautybę.

Geresnis už kitus jis ima jaustis darydamas keistus ritualus, pavyzdžiui rydamas cepelinus, ar besikratydamas girtas ir prisimyžęs per krepšinio varžybas.

Taip. Nacionalistas jau sukurtas, bet kol kas jis labai silpnas. Tam, kad priversti veikti (aktyviai kovoti su kultūra)  jį reikia sustiprinti. Kadangi nacionalistai labai bailūs ir silpnos dvasios žmonės, jiems būtini ginklai ir kariuomenė. Jei norite pradžiuginti nacionalistą, patarkite jam fotografuotis su ginklais ir kelti savo nuotraukas į facebooką. Tegu gąsdina žmones ir kuria  šlykščią aplinką, tinkamą kitiems nacionalistams veistis.

Tik va, veisti sunku. Naudos jokios. Bet kam gi juos vis veisia ir veisia? Tradicija tokia?

Daugiavaikės mamos ir tėčiai dievina gėjus

Mano draugė Daiva (vardas pakeistas) su vyru augina keturis vaikus, du berniukus, ir dvi mergaites.  Ji psichologė, vyras — žymus medikas, konservatorių partijos narys. Vaikai gražučiai kaip angelėliai.  Užsuku pas ją puodeliui kavos.

Stalas užverstas vaivorykštės spalvų juostelėmis, kurias Daiva siuva mažiesiems prie marškinėlių, ant žemės vyksta plakatų gamyba. Visur išmėtyti dažai, spalvoto audinio skiautės, balionai. Šeimyna lyg kokioms Velykoms ruošiasi šeštadienio paradui.

 

Aš truputį nustembu. Galvoju, kaip čia atsargiai pasiteirauti, kodėl homoseksualumas tapo šeimos aktualija. Gal Matukas? Gal jis gėjus? Gal šeima jį tokiu būdu palaiko? Žiūriu į dvylikametį berniuką, kuris uoliai piešia juodas barzdas už rankų susikibusiems siluetams plakate ir mėginu atrasti kažkokius skiriamuosius bruožus.

 

Daiva atspėja kas darosi mano galvoja ir ima kikenti:

 

— Ne, pas mus šeimoj dar nėra nei gėjų, nes lesbiečių, tačiau tam, kad juos palaikytum, nereikia būti homoseksualiam. Net atvirkščiai, heteroseksualūs žmonės, jei tik mąsto racionaliai, yra jiems dėkingi.

 

Racionaliai?

 

Daiva nekalba apie toleranciją, empatiją, priėmimą.

 

Jokių skambių žodžių, jaustukų ir jokių emocijų. Man patinka, kad ji niekada nekraupsta ir nesipiktina tuo, ką sako, rašo arba daro debilai.  Ji jų tarsi nepastebi ir todėl neišvaisto energijos.

 

— Ar žinai kiek pasaulyje žmonių? Septyni milijardai, ir jų vis daugėja ir daugėja…, — Daiva sekundei nutyla ir  pažvelgia į aplink triūsiančius savo vaikus. — Kasdien išnyksta net kelios augalų ar gyvūnų rūšys. Bet ar gali būti didesnė prasmė ir malonumas, nei vaikai? Taip šaukia kiekviena mūsų ląstelė. Ir dauginamės, nes esame palikuonys tų, kuriems patiko daugintis, nors šiandien tai visai nebenaudinga žmonių rūšiai ir planetai. Mes bandome uždirbti kuo daugiau, sukaupti kuo daugiau, kad paliktume savo vaikams. Tada, kai mes realizuojame save vaikuose ir siurbiame viską iš aplinkos, homoseksualai dirba, kuria, gyvena tai aplinkai, praplečia ir praturtina ją. Paprasčiau tariant, jei jie gyvena šalia, atsiranda daugiau vietos ant žemės mūsų vaikams. Todėl esame dėkingi jiems. Ir mūsų pareiga, kad jie gyventų ir kurtų laimingi kartu su mumis. Jiems nereikia visos energijos ir meilės atiduoti vaikams, jie gali ja dalintis. Bet tam jie turi jaustis saugūs, argi tai neakivaizdu?

 

— Bet kartais ir homoseksualūs žmonės turi vaikų…

Daiva linkteli.

— Žinoma. Juk beveik 80 procentų iš mūsų gali pamilti ir savo, ir priešingos lyties žmogų. Ir apskritai, pasaulyje yra visko tiek daug. Todėl jis ir įdomus, stebinantis ir užknisantis. Bet tai nekeičia fakto, kad labiausiai palaikyti LGBT turime mes, tie, kas pasauliui skolingi, laimingos save realizavusios daugiavaikės šeimynos!

 

Kaip tik tuo metu grįžo tėtis.  Įžengė pro duris temdamas pilnus maišus maisto, kažką niūniuodamas po nosimi,  ir mosuodamas vaivorykštės spalvų vėliava.

 

Būrėjas Aleksėjus apie Vilnių: “Po keleto metų visi laipiosime balkonais“.

 

Apsilankiau pas būrėją tik kartą, iš smalsumo. Informacija pasirodė kvestionuotina, net nerealistiška. Bet gal aš pernelyg skeptiškai nusiteikusi? Šio būrėjo pasaugomis naudojasi seimo nariai, o jie gi neklausytų kokio diletanto arba pamišėlio…

Pusamžis vyras su juodu Hugo Boss kostiumu buvo įsikūręs indėniškoje palapinėje stovinčioje miškelyje netoli vieno prabangaus SPA  centro.

Senas lempinis televizorius būrėjui atstojo jam krištolo rutulį.

“Geresnė vaizdo kokybė“, — lakoniškai paaiškino jis ir suplojo rankomis.

Televizorius įsijungė, sutraškėjo ir pamažu ėmė ryškėti nespalvotas vaizdas. Atrodo, kad filmuota dronu, bet nesu naivi, suprantu, kad tai magija.

Vilnius. Mano gimtasis miestas atrodo gerokai pasikeitęs.

Kairysis Neries krantas pristatytas dangoraižių, ant stogų įrengtos patogios malūnsparnių nusileidimo aikštelės su grėsmingais ženklais “privati valda“. Žmonių nedaug, kamščių beveik nėra, nes pelno miestui neduodantys tiltai privatizuoti, todėl dabar kiekvienam norinčiam pateikti į kitą krantą tenka susimokėti, užtat tiltai gražūs, prižiūrėti, kai kurie net iškloti kilimais ar padengti auksu. Ant kai kurių tiltų auga medžiai, tai pritraukia daugiau keleivių, nes medžių mieste daugiau ir nebelikę.  Tiesa po tiltų privatizacijos, apsukrūs startuperiai už eurą ėmėsi perkėlinėti žmones valtimis, tačiau tiltų savininkai greit susigriebė ir supirko Neries pakrantes, jas aptvėrė ir pristatė patogių daugiabučių.

Senamiestis beveik tuščias. Ant šaligatvių, pažymėtų ženklais “pėstiesiems negalima“ stovi prabangūs automobiliai. Žmonės vaikšto siaurais takeliais, kurie visi veda iš vieno prekybos centro į kitą. Nes daugiau nėra kur eiti. O namo kartais tenka grįžti tiesiog tvoromis arba lipant balkonais.

Vilniaus universitetas iškeltas į priemiestį, o jo buvusiuose pastatuose įsikūręs prekybos centras “Rimi“. Pastato atpažinti beveik neįmanoma, jis gerokai patobulintas, žinoma, praplėstas, iškirstos didesnės vitrinos, pakelti stogai. Norint privažiuoti prie “Universitetinio RIMI“ reikia važiuoti nauju tuneliu, tuo pačiu, kuris veda ir į buvusiose prezidentūros patalpose įrengtą prekybos centrą “Senukai“. Mažvydo bibliotetekoje įrengti prabangūs apartamentai, Rotušėje restoranas ir masažo salonai, Šiuolaikinio meno centre ir buvusios Dailės Akademijos patalpose – prestižinis privatus karalienės Morkos vaikų darželis.

Tik archikatedra bazilika kaip ir priklausė, taip ir tebepriklauso bažnyčiai.

Čia mėgsta rinktis ir rodyti stebuklus miesto valdžia. Popupiariausias – vyskupo ir mero malda, po kurios priešais Katedrą stovinti beveik 4 metrų skulptūra “Zuikis Puikis“ ima verkti tikromis “chardonay“ ašaromis, kurias  sąmoningi miestiečiai laižo arba renka į buteliukus pardavimui.

 

Magija ima sklaidytis kartu su smilkalų dūmais, o senas televizorius transliuoja tik teleloto.

Jei noriu žiūrėti toliau, turiu sumokėti dar 20 eurų. Atsisakau. Ir taip jaučiuosi apgauta. Įtikina viskas, bet tik ne  keturių metrų“Zuikis Puikis“. Jis bus daug didesnis.

agnesnamas72
Namas su skyle 1976. A. Gintalaitės autorinis kūrinys.