Iki nuogumo išrengtos klišės ir iki klišių išrengti personažai: Neoninis demonas

Neoninis demonas (“The Neon Demon”). Filmo recenzija.

 

Alyvuogės ir triufelių aromatas patinka ne visiems. Ypač nepatinka pripratusiems prie greito maisto arba vaikams. Nežinomo patiekalo ragavimas yra nuotykis, į kurį leidžiamės su malonumu tuomet, kai pasitikime juo sukūrusiu šefu. Keistas skonis? Nepažįstamas kvapas? Jei patiekalas pakištas plastikinėje lėkštėje įtartino švarumo kioskininkės prie stoties, tikriausiai versim jį į šiukšliadėžę, tačiau jei jį pristato baltų staltiesių restorane, bandysim ragauti.   Ir gal vieną dieną tas patiekalas taps mėgstamiausiu. 

Menui galioja tos pačios taisyklės — gurmanu netapsi, jei nepasitikėsi kūrėju.

Nicolas Winding Refn savo filmais “Drive” , “Bronson” nusipelnė šefo vardą kino virtuvėje, tačiau naujausias patiekalas “The Neon Demon”  turi tiek cukraus ir pipirų, kad vienas kitas žiūrovas gali ir užsikosėti. Tačiau pasistengus geriau sukramtyti, puikus patiekalo skonis  gali būti atrakintas.

Filmo istorija yra stereotipinė pelenės pasaka, kuri pasakojama išgryninta ir išvalyta, jokio realizmo,  nei buitinio, nei psichologinio. Mes esame karta išaugusi su Tarantino filmais, todėl pastebėję klišinę situaciją filme, tikimės, kad ji bus kažkaip linksmai ir  netikėtai sulaužyta.

Žaidimas klišėmis, stereotipų griovimas tapo tokia įprasta maniera, MAIN STREAM’iniu kūrybos principu, ir būtent todėl tai jau tapo dar viena kliše.

N.Winding Refn režisūra daugybę kartų atveda mus iki to taško, kada atpažįstame stereotipą ir pradedame laukti, kada jis bus sulaužytas. O jo niekas nesulaužo, laiko, tęsia, kol iš nejaukumo norisi muistytis kėdėje. Tačiau kodėl tai nėra tiesiog klišinis filmas? Nes su klišėms vis tik yra žaidžiama, tačiau kitaip. Jos pateikiamos grynos,  išvalytos nuo priemaišų, kurios galėtų padaryti jį “valgomą” pavyzdžiui, psichologizmo. Tokia sterili,  išpreparuota klišė plūduriuoja grynos estetikos formaline. Ką tokioje situacijoje gauna žiūrovas? Ogi visas ydas tiesiai į veidą.

Filmo personažai ir yra tos ydos, grynos ir išrengtos iš jas pateisinančių aplinkybių, ir žmogiškumo drabužių. Net pagrindinė herojė Džesė tampa nebe charakteriu, o tik  beasmene vaizduojamo pasaulio valiuta  – grožiu (aktorė Elle Fanning).  Be žmogiškumo apvalkalo kiekviena sėkmės istorija, mados, verslo, mokslo, sporto ar kitos industrijos pasaulio pelenė, nuotaka ar Kungfu Panda tėra tuščias ir žiaurus pranašumo siekimas. Ši mintis verčia “kapstyti giliau”, tai   nėra itin malonu, ypač, kai  kontempliuoti priverčia ne tavo psichoterapeutas, o filmas, iš kurio tikėjaisi tiesiog pramogos.

 

Kiek egzistuoja skirtingų būdų pamatyti ir suvokti vieną ir tą patį objektą? Pasaulis yra matomas, kuriamas  ir suprantamas skirtingais būdais, tačiau mes patirti ir suprasti tegalime ribotą jų kiekį. Turėdami smalsumo ir empatiją, galime įsijausti praktiškai į bet kokį charakterį, jei jis yra psichologiškai įtikinamas. Reflektuodami išmaniai pateikiamas vaikystės traumas galime patikėti žudiko maniako motyvais, galime priimti schizofreniko košmarus ir paranojiko istorijas, net zombių ir į krevetes panašių ateivių pasauliai gali būti įtikinami, jeigu jie sukonstruoti pagal esminius psichologinius žmogiško elgesio principus. Sunku suprasti, kaip pasaulį regi, pavyzdžiui, šunys. Žinome, kad jie kitaip mato  spalvas, turi jautrią uoslę ir daug kartų geresnę už žmonių reakciją. Bet koks tai jausmas?

Juk būtų įdomu užsidėti šuns patiriamo pasaulio suvokimą imituojančius akinius!  Šuniško pasaulio nepažinumą suvokti lengviau, nei įsivaizduoti, kad ir žmogiškosios percepcijos ribose egzistuoja kitoks nei daugumai mūsų suprantamas pasaulis.

Jį, kaip ir šunų, galime suvokti tik logika ir estetiniais pojūčiais.  Arba patirdami  “The Neon Demon”, kuris lyg simuliaciniai akiniai atidaro durys į autistinio pasaulio be empatijos fenomenologinį lauką. 

O mados čia tik tarp kitko.

Filmo treileris

 

 

One thought on “Iki nuogumo išrengtos klišės ir iki klišių išrengti personažai: Neoninis demonas

Komentarai uždrausti.