Parduotuvė be durų

Sandros Bernotaitės kūrybinio rašymo mokymuose praktiškai įsitikinau, kokiu būdu aiškiai nubrėžtos ribos padeda atsikratyti vidinio cenzoriaus. Publikuojamas tekstas yra namų darbai,  iki 1000 žodžių išplėstas vaizdinys. Dėkoju žmonėms, ypač fotografui Ryčiui Šeškaičiui ir kitiems, kurie netyčia pateko į vaizdinį, ir tuo pačiu atsiprašau, kad jie buvo ,,išplėsti“. 

2017-04-28 14.34.42
Agnes Gintalaitės iliustracija

Parduotuvė buvo be durų.

Purvini vitrininiai langai užmerkti žaliuzėmis, iš vidaus ant lango priklijuotas lipdukas ,,Fotohobis“, taip aš būtent jos ieškojau ir radau, sukdama ratus aplink pastatą ir skaitydama biurų ir įmonių pavadinimus.

Kareivių gatvės  namo nr. 19 valdyba turėjo ryšių savivaldybėje ir už papildomus pinigus nuomininkai gaudavo leidimus kabintis iškabas tokias, kokios jiems patikdavo. Mirksinčios ar šviečiančios, kiti rinkdavosi išdrožtas iš medžio, puoštas plastikinėmis gėlėmis, ar grojančias. Kai kurių iškabos buvo tik užrašas ant lango.

Įdomu kiek jiems kainavo leidimas turėti duris? Arčiausiai tos parduotuvės, į kurią norėjau patekti, buvo grožio salonas ,,Deivėnina“. Jis turėjo savo duris — plastikines, puoštas rožiniais medžiaginiais kutais, kurie buvo papilkėję nuo dulkių ir pravažiuojančių automobilių dūmų. Spausdama rankeną mėginau prisiminti, kaip vadinasi toji spalva.

— Laba diena, — pasisveikinau, — gal žinote kaip patekti į greta esančią parduotuvę?

Fotohobį? — paklausė jauna, malonių veido bruožų mergina violetiniais plaukais, — jie neturi durų.

Kaip tik tą akimirką prisiminiau kutų spalvos pavadinimą. Peleninių rožių.

— Mes turime nedideles dureles, pro kurias galime pravesti, bet tik savo klientus. Tokios taisyklės.

Grožio salono kainoraštis buvo įlenktas į aptrintą, lipnų natūralios odos aplanką su užrašu ,,Restoranas NERINGA. Meniu“. Gelinis manikiūras, pedikiūras, auskarų vėrimas į įvairias kūno vietas, moteriškas kirpimas, vyriškas kirpimas…

— Norėčiau vyriško kirpimo, — paprašiau. Jis kainavo tik 5 eurus, pigiausia grožio salono paslauga.

— Tai neįmanoma, — papurtė galvą mergina, ir pamačiau, kad po violetiniu plaukų sluoksniu paslėptos geltonos, žalios ir raudonos sruogos, o ties smilkiniu plaukai buvo nukirpti trumpai, nudažyti raudonai, ir tame, raudono ežiuko plote ji buvo išsiskutinėjusi Vytį.

— Kodėl neįmanoma? — paklausiau.

— Nes esate moteris. O moterų kirpimas kainuoja 30 eurų.

— Bet aš noriu vyriško kirpimo, — išgirdau savo balse irzulį.

— Galime pasiūlyti vyriško stiliaus moterišką kirpimą, — mergina pakėlė antakius ir raitelis jos smilkinyje pastatė žirgą piestu.

— Aš nenoriu kirptis, man tiesiog reikia į tą parduotuvę, — susitvardžiau, — ar ką nors dar galėtumėt pasiūlyti nebrangaus?

— Už 5 eurus aš galiu jums ištrinkti galvą. Tik šampūnas bus ne antialerginis.

Mergina mane nusivedė į mažutį tamsoką kambarėlį, ten buvo tik plastikinė pinta lauko kėdė, tikriausiai nukniaukta iš kokios kavinės (kažin, ar ne tokios kėdės ,,Neringoje“?)  kriauklė su įtaisytu dušu ir tokiu rudo dermantino įtaisu, į kurį turėjai atremti užverstą galvą. 

Užmerkiau akis ir stengiausi stebėti savo kvėpavimą, atsipalaiduoti ir pamiršti situacijos absurdiškumą. Vanduo buvo maloniai šiltas, merginos rankos švelnios, buvo net beveik malonu, kol neatsimerkiau.

Virš manęs kabojo nupjauta kruvina Medūzos galva su besirangančiomis šviečiančiomis žaliomis gyvatėmis. Ji spoksojo tiesiai į mane ir vis labiau plėtė akis. Nors per kelias sekundes supratau, kad tai tik veidrodis ant lubų, o gyvatės ir kraujas tėra mažų LED’inių lempučių ant dušo galvutės skleidžiama šviesa mano plaukuose, tačiau kažkoks siaubas, nemalonumas, ir įtampa iš gerklės nusileido į skrandį ir ten pasiliko.  Medūza aš krūpčiojo, mačiau, kad nebeiškentėstų svetimų rankų-gyvačių tapšnojimo savo galvoj ir tuojau pradės klykti.

Bet iškenčiau. Klykti atrodė kažkaip nemalonu, nekultūringa. Nusprendžiau apsimesti, kad tos lemputės ir veidrodis ant lubų, ir prievarta suteikiamos procedūros yra OK.

Pagaliau mergina baigė trinkti mano galvą, apvyniojo gėlėtu rankšluosčiu ir pasodino į kirpimo kėdę priešais veidrodį, įrėmintą juodo plastiko rėmu su lentynėlėmis.

Ji išdžiovino plaukus taip, kad per vidurį jie prasiskyrė, susimetė į dvi riestas bangas lyg avijaučio ragai, tačiau man buvo nesvarbu. Tenorėjau patekti į TĄ parduotuvę.

Tačiau durys, kurios man kainavo 5 eurus, valandą sugaišto laiko, ragus ant galvos ir klaikų niežulį vedė ne į Fotohobį, o į bandelių kepyklėlę.

Kodėl nesumokėjau papildomų eurų už antialerginį šampūną?

Mano rankų nagai arė galvą, o akys trankėsi į kepyklėlės sienas ieškodamos kokio nors išėjimo.

— Laba diena, gal pasakytumėt, kaip patekti į parduotuvę ,,Fotohobis“ paklausiau apkūnios damos su balta prijuoste ir tinkleliu ant galvos.

— Jie neturi durų, ponia, žinokit SODRA jiems duris užblokavo, nes laiku nesumokėjo PSD.

— Tai kaip ten patekti? — paklausiau ramiu balsu, rodos, jau ėmiau suprasti, kaip veikia sistema.

— Mes turime duris, bet tik darbuotojams.

— Galiu iškepti veganiškų keksiukų, — pasiūliau, — citrininių arba šokoladinių, purių, tiesiog burnoje tirpsta!— pasakiau ir galvojau, kaip čia susilaikius nors kelioms minutėms ir nekasius galvos.

Kepėją šiandien turime. Įforminsiu tamstą kaip padavėją.

Ant galvos man uždėjo tinklą, užrišo prijuostę, o kol nėra klientų, nuvedė padėti virtuvėje.

Ten, palinkęs prie miltuoto stalo, su balta medvilnine prijuoste, pilna galva ir barzda spalvotų kasyčių darbavosi fotografas Rytis Šeškaitis.

Prieš kelias savaites fotografavau jį žurnalui ,,MOTERIS“, bet pažinau ne iškart. Gal dėl kasyčių, o gal dėl miltuotų rankų, kurios mikliais judesiais kočiojo tešlą.

— Gal galėsi atsiųsti nuotraukas? — jis paklausė ir maloniai nusišypsojo, kaip tik tuo metu išgirdau dūžtančio stiklo garsą.

Pagalvojau, kad būtent ten ir turėtų būti parduotuvė be durų, galbūt kažkoks pirkėjas nusprendė įeiti kiaurai apdulkėjusį vitrininį langą. Bet yra žmonių besielgiančių civilizuotai ir ieškančių visuomenei priimtinų būdų patekti vidun, kaip Rytis Šeškaitis ir aš.

Jis vikriai supjaustė tešlą, tada ėmė vynioti ragelius su obuoliais, aš barsčiau cinamonuotą cukrų,  rikiavau juos ant juodos pramoninės orkaitės skardos ir per orkaitės stiklą stebėjau, kaip į drugelio lervas panašūs rageliai ima storėti, pūstis, cukrus pavirsta gelsva karamele.

Deja, į bandelinę atėjo pirmieji klientai, vyras ir mergina, abu sportiški, su sintetinėmis aptemptomis kelnėmis, neabejotinai  anapus Kareivių gatvės esančio IMPULS sporto klubo klientai.

— Ko turite šviežio? — paklausė mergina ir pažvelgė į mane kažkaip įtariai.

— Tuoj iškeps rageliai, — pasakiau. Stengiausi maloniai šypsotis ir nesikasyti po tinklu niežtinčios galvos.

— Tada mums du ragelius, kilogramą dietinių sausainių ,,Avižiniai debesėliai“, keturis butelius duonos giros išsinešimui…

Išsigandau, kad neprisiminsiu viso to sąrašo, ir nubėgau atsinešti rašiklio. Knisau kuprinę, bet niekaip negalėjau rasti jokio popieriaus, tai pasiėmiau Ipadą ir jau buvau begrįžtanti priimti užsakymo, tačiau kaip tik tuo metu pastebėjau, kad mano kolega, nusimetęs prijuostę, jau yra lydimas storosios moters pro atvertas duris, už kurių aiškiai pamačiau fotoaparatų ir objektyvų prikrautas stiklines vitrinas.

Nusitraukiau nuo galvos tinklą ir puoliau paskui. Storoji moteris suriko, kad taip daryti nedera, kad dar neatidirbau už įėjimą, mėgino sugriebti už rankos, tačiau aš jau buvau čia, fotografijos prekių parduotuvėje.

Išmėginau objektyvą — fotografavau savo ištiestą ranką ir žiūrėjau, ar smagiai išsiplauna fonas už jos. Objektyvas buvo SIGMA 35 f 1.4, dar išsirinkau trijų filtrų rinkinį.

Pro žaliuzes smelkėsi šviesa ir iš vidaus vitrininiai langai atrodė švarūs.

Juose nebuvo nei vyrių, nei rankenų, nei durų, nei išdaužtos ertmės.

Kodėl neįteisiname kunigų verslo? 7 milijonai eurų neapmokestinamų pajamų už religines paslaugas nėra aukos

2017-04-10 14.11.06
Blogos veganės pieš.

Kodėl bažnyčios tarnų pašaukimas laikomas išskirtiniu, lyg jų laikomos mišios garsintų Lietuvą pasaulyje? Juk ir Maironį žinome dėl jo eilėraščių, o ne dėl to, kad buvo kunigas. Taigi, jei jau politikai nutarė, kad kūrėjai nesiskiria nuo kepėjų, tai iš bendro mokesčių mokėtojų būrio neturėtume išskirti ir kunigų.

Darbas pagal pašaukimą turi būti apmokamas, kaip ir bet koks kitas darbas. O  pajamos turi būti apmokestinamos. Interneto forumuose žmonės tariasi kiek reikėtų mokėti kunigui už paslaugas, dalinasi žiniomis apie tarifus, skundžiasi, kad kai kurie kunigai prašo pernelyg daug, kiti džiaugiasi gavę paslaugas nemokamai ir tuojau pat yra gėdinami, kad negražu nesusimokėti už darbą.

Atrodo, visiems būtų patogiau šioje srityje įvedus kainas, mokesčius ir aiškumą.

Tą pačią 2017 metų sausio 1 dieną, kai autorinės sutartys tapo nebenaudojamos dėl milžiniškų mokesčių,  tą dieną, kai Lietuvos kūrėjai ėmė abejoti galimybe dirbti pagal savo profesiją, įsigaliojo dar vienas įstatymas.  Kai Lietuvos atstovai seime išreiškė valią, kad autoriai šioje šalyje nebepageidaujami, kunigams jie atriekė dar vieną papildomą gabalą Sodros pyrago.  Be sveikatos draudimo, kurį dvasininkams dengia valstybė, Lietuva įsipareigojo padengti įmokas pilnai pensijos daliai gauti (anksčiau dengė tik pusę). Kalbant žmonių kalba tai reiškia, kad visiems pripažintų religijų atstovams buvo padvigubintos pensijos.

Nuo tos dienos autorių nebeliko, jie dingo, nusižudė, emigravo, arba prievarta tapo verslininkais, verslo liudijimų turėtojais ir individualios veiklos vykdytojais. Tai reiškia, kad privilegijomis, kurią suteikė meno kūrėjo statusas, nebeliko galimybės pasinaudoti, nes vykdant bet kokias išvardintas veiklas privaloma mokėti PSD, net jei praktiškai nieko neuždirbi. Beje, kunigams sveikatos draudimą dengia valstybė, ir nesvarbu, kiek jie uždirba, nes kunigų pajamos nėra nei skaičiuojamos, nei vedama kokia nors VMI matoma buhalteriją, jie nemoka net minimalaus pajamų mokesčio.

O gal galėčiau ir aš pasakyti, kad savo kūrinius atiduodu už auką, tarifus surašyčiau ant lapelio ir pasikabinčiau ant durų, kaip, kad kabo dažnam kaimo bažnyčios šventoriuj? Jei jau valstybė leido menininkams rinkti po 2 proc., tai gal ir už auką dirbti būtų galima?

Arba, jei jau siekiam teisybės ir lygybės, gal vis tik kunigai galėtų susimokėti mokesčius už savo teikiamas paslaugas? Kokia kunigų uždirbama suma per metus lieka neapmokestinama?

Kadangi tokių duomenų nėra, pamėginau bent apytiksliai apskaičiuoti.

Lietuvoje 77,3 proc. žmonių yra katalikai, todėl nusprendžiau pasidomėti būtent šios žinybos veikla ir neapmokestinamomis pajamomis.

Bažnyčiai suteikta teisė nemokėti mokesčių už pajamas iš komercinės ūkinės veiklos, kuri neviršija 6 000  per metus, ji atleista nuo žemės mokesčio, o ir visos pajamas už paslaugas, eufemistiškai pavadintos aukomis, yra neapmokestinamos. Aukos yra ne tik tie pinigai, kurie įmetami į aukų dėžutę per mišias, ir turėtų būti skiriami bendroms bažnyčios išlaidoms, bet ir tam tikri mokesčiai už suteikiamas paslaugas, mokami kunigui ,,į rankas“. Populiariausios paslaugos yra tokios: krikštynos, vestuvės ir laidotuvės. Mišių užpirkimas, ruošimas pirmai komunijai, vaikščiojimas po namus per bažnytines šventes, namų šventinimas bei egzorcizmo seansai irgi yra mokami, tačiau nesugalvojau kokiu būdu išsiaiškinti šių paslaugų kiekį ir tarifus.

Tyrimą pradėjau skambučiu į Vilniaus Katedrą. Ragelį pakėlė moteris, kurios tiesiog paklausiau:

— Laba diena. Sakykit, kiek pas jus kainuoja krikštynos?

— Čia aš nepasakysiu. Paskambinkit pusę keturių ir kunigas viską paaiškins. Susitarsite.

— Bet maždaug…gal mums bus per brangu. Ar tikrai mokėti reikia? — nepasidaviau.

Moteris nusijuokė:

— Kad reikia, tai faktas! Bet kiek tiksliai aš nepasakysiu. Skambinkit kunigui.

Vilniaus Katedros kunigas taip ragelio ir nepakėlė, tačiau pasikalbėjau su jo kolega iš Vytauto bažnyčios Kaune. Sumos jis taip pat neįvardino, tačiau išsiaiškinau, kad reikia mokėti grynais ir čekio, tinkamo išlaidoms VMI  deklaruoti jie negali pateikti. Norint, mokėti pavedimu galima, tačiau jie sąskaitos faktūros išrašyti negali.

Facebooke uždaviau klausimą ,,Kiek reikia kunigui duoti už krikštynas?“, atsakymus paprašiau siųsti  privačia žinute, tačiau įsiplieskė vieša, aistringa ir nelabai maloni diskusija.

Nedidelė dalis žmonių pareiškė nuomonę, kad kunigų paslaugos turėtų būti suteikiamos nemokamai, tačiau tikras diskusijoje dalyvavęs kunigas pasipiktino tokiais pareiškimais ne mažiau, nei mano draugas dailininkas, paprašytas nupiešti ne už pinigus, o iš pašaukimo. Pagal daugumos nuomonę, kunigų atliekamos apeigos yra darbas, paslauga, kuri privalo būti apmokama. Auka taip pat gali egzistuoti, kodėl ne, tačiau už paslaugas yra mokama, o ne aukojama, ir tą mokestį vadinti auka yra neteisinga.

Po ilgo naršymo internete, pokalbių facebooke, bei asmeninių žinučių, išsiaiškinau apytiksles kainas. Krikštynos nuo 50-100 eur., vestuvės 100-500 eur, laidotuvės 70-100 eur.

Skaičiavimo schema taip pat apytikslė, nes prielaida, kad iš 30 000 kūdikių, per metus gimstančių Lietuvoje, katalikiškai bus krikštijami 77 proc. (suapvalintas skaičius, katalikų procentas Lietuvoje), gali būti gana netiksli. Pagal deklaruojamas pažiūras tikėtina, kad katalikiškose šeimose gimsta daugiau vaikų, tačiau neradau duomenų tikslesniam skaičiui nustatyti. Taigi, jei 77 proc. per metus gimstančių vaikų yra krikštijami ir moka vidutiniškai  75 eur. mokestį, kunigai gauna 1 milijoną 739 250 eurų per metus.

Su vedybomis paprasčiau, radau duomenis, kad per metus tuokiasi maždaug 10 000 porų, vidutinis užmokestis 300 eurų, vadinasi 3 milijonai eurų.

Per metus miršta apie 40 000 žmonių, darome prielaidą, kad apie 77 proc. bus laidojami dalyvaujant kunigui, skaičiuojame 80 eurų vidutinį mokestį už laidotuves, gaunam dar 2 milijonus 464 000 eurų.

Skaičiuojant tik mokesčius už paslaugas gavome, kad Romos katalikų bažnyčios kunigai kiekvienais metais sau į kišenę įsideda apie 7 milijonus 203 250 eurų neapmokestinamų pajamų grynaisiais pinigais. Net jei skaičiavimo paklaida didelė, tačiau bet kokiu atveju tai tokia suma pinigų, į kurią nekreipti dėmesio yra absurdiškas aplaidumas iš valstybės pusės. Gyvename XXI amžiuje, ir bažnyčia turi prisitaikyti ne tik tai, kas jai naudinga, bet ir kas būtų teisinga šalies piliečių atžvilgiu. Jei kunigai nebevažinėja arkliais traukiamais vežimais, tai gal jau laikas ne tik išmokti vairuoti prabangius automobilius, bet ir naudotis kasos aparatu, vesti apskaitas, mokėti mokesčius ne tik už turto nuomą, bet ir už paslaugas. Tikiuosi, kad netrukus VMI individualių veiklų bei verslo liudijimų aprašuose, šalia plytų klojėjo, meno kūrėjo ir visų kitų profesijų atsiras ir  kunigo veikla.

Aš už egzorcizmo seansus pageidausiu atsiskaityti kortele, gauti čekį ir neabejoju, kad VMI pripažins, kad meno kūrėjo darbe šios išlaidos yra būtinos.