Kodėl neįteisiname kunigų verslo? 7 milijonai eurų neapmokestinamų pajamų už religines paslaugas nėra aukos

2017-04-10 14.11.06
Blogos veganės pieš.

Kodėl bažnyčios tarnų pašaukimas laikomas išskirtiniu, lyg jų laikomos mišios garsintų Lietuvą pasaulyje? Juk ir Maironį žinome dėl jo eilėraščių, o ne dėl to, kad buvo kunigas. Taigi, jei jau politikai nutarė, kad kūrėjai nesiskiria nuo kepėjų, tai iš bendro mokesčių mokėtojų būrio neturėtume išskirti ir kunigų.

Darbas pagal pašaukimą turi būti apmokamas, kaip ir bet koks kitas darbas. O  pajamos turi būti apmokestinamos. Interneto forumuose žmonės tariasi kiek reikėtų mokėti kunigui už paslaugas, dalinasi žiniomis apie tarifus, skundžiasi, kad kai kurie kunigai prašo pernelyg daug, kiti džiaugiasi gavę paslaugas nemokamai ir tuojau pat yra gėdinami, kad negražu nesusimokėti už darbą.

Atrodo, visiems būtų patogiau šioje srityje įvedus kainas, mokesčius ir aiškumą.

Tą pačią 2017 metų sausio 1 dieną, kai autorinės sutartys tapo nebenaudojamos dėl milžiniškų mokesčių,  tą dieną, kai Lietuvos kūrėjai ėmė abejoti galimybe dirbti pagal savo profesiją, įsigaliojo dar vienas įstatymas.  Kai Lietuvos atstovai seime išreiškė valią, kad autoriai šioje šalyje nebepageidaujami, kunigams jie atriekė dar vieną papildomą gabalą Sodros pyrago.  Be sveikatos draudimo, kurį dvasininkams dengia valstybė, Lietuva įsipareigojo padengti įmokas pilnai pensijos daliai gauti (anksčiau dengė tik pusę). Kalbant žmonių kalba tai reiškia, kad visiems pripažintų religijų atstovams buvo padvigubintos pensijos.

Nuo tos dienos autorių nebeliko, jie dingo, nusižudė, emigravo, arba prievarta tapo verslininkais, verslo liudijimų turėtojais ir individualios veiklos vykdytojais. Tai reiškia, kad privilegijomis, kurią suteikė meno kūrėjo statusas, nebeliko galimybės pasinaudoti, nes vykdant bet kokias išvardintas veiklas privaloma mokėti PSD, net jei praktiškai nieko neuždirbi. Beje, kunigams sveikatos draudimą dengia valstybė, ir nesvarbu, kiek jie uždirba, nes kunigų pajamos nėra nei skaičiuojamos, nei vedama kokia nors VMI matoma buhalteriją, jie nemoka net minimalaus pajamų mokesčio.

O gal galėčiau ir aš pasakyti, kad savo kūrinius atiduodu už auką, tarifus surašyčiau ant lapelio ir pasikabinčiau ant durų, kaip, kad kabo dažnam kaimo bažnyčios šventoriuj? Jei jau valstybė leido menininkams rinkti po 2 proc., tai gal ir už auką dirbti būtų galima?

Arba, jei jau siekiam teisybės ir lygybės, gal vis tik kunigai galėtų susimokėti mokesčius už savo teikiamas paslaugas? Kokia kunigų uždirbama suma per metus lieka neapmokestinama?

Kadangi tokių duomenų nėra, pamėginau bent apytiksliai apskaičiuoti.

Lietuvoje 77,3 proc. žmonių yra katalikai, todėl nusprendžiau pasidomėti būtent šios žinybos veikla ir neapmokestinamomis pajamomis.

Bažnyčiai suteikta teisė nemokėti mokesčių už pajamas iš komercinės ūkinės veiklos, kuri neviršija 6 000  per metus, ji atleista nuo žemės mokesčio, o ir visos pajamas už paslaugas, eufemistiškai pavadintos aukomis, yra neapmokestinamos. Aukos yra ne tik tie pinigai, kurie įmetami į aukų dėžutę per mišias, ir turėtų būti skiriami bendroms bažnyčios išlaidoms, bet ir tam tikri mokesčiai už suteikiamas paslaugas, mokami kunigui ,,į rankas“. Populiariausios paslaugos yra tokios: krikštynos, vestuvės ir laidotuvės. Mišių užpirkimas, ruošimas pirmai komunijai, vaikščiojimas po namus per bažnytines šventes, namų šventinimas bei egzorcizmo seansai irgi yra mokami, tačiau nesugalvojau kokiu būdu išsiaiškinti šių paslaugų kiekį ir tarifus.

Tyrimą pradėjau skambučiu į Vilniaus Katedrą. Ragelį pakėlė moteris, kurios tiesiog paklausiau:

— Laba diena. Sakykit, kiek pas jus kainuoja krikštynos?

— Čia aš nepasakysiu. Paskambinkit pusę keturių ir kunigas viską paaiškins. Susitarsite.

— Bet maždaug…gal mums bus per brangu. Ar tikrai mokėti reikia? — nepasidaviau.

Moteris nusijuokė:

— Kad reikia, tai faktas! Bet kiek tiksliai aš nepasakysiu. Skambinkit kunigui.

Vilniaus Katedros kunigas taip ragelio ir nepakėlė, tačiau pasikalbėjau su jo kolega iš Vytauto bažnyčios Kaune. Sumos jis taip pat neįvardino, tačiau išsiaiškinau, kad reikia mokėti grynais ir čekio, tinkamo išlaidoms VMI  deklaruoti jie negali pateikti. Norint, mokėti pavedimu galima, tačiau jie sąskaitos faktūros išrašyti negali.

Facebooke uždaviau klausimą ,,Kiek reikia kunigui duoti už krikštynas?“, atsakymus paprašiau siųsti  privačia žinute, tačiau įsiplieskė vieša, aistringa ir nelabai maloni diskusija.

Nedidelė dalis žmonių pareiškė nuomonę, kad kunigų paslaugos turėtų būti suteikiamos nemokamai, tačiau tikras diskusijoje dalyvavęs kunigas pasipiktino tokiais pareiškimais ne mažiau, nei mano draugas dailininkas, paprašytas nupiešti ne už pinigus, o iš pašaukimo. Pagal daugumos nuomonę, kunigų atliekamos apeigos yra darbas, paslauga, kuri privalo būti apmokama. Auka taip pat gali egzistuoti, kodėl ne, tačiau už paslaugas yra mokama, o ne aukojama, ir tą mokestį vadinti auka yra neteisinga.

Po ilgo naršymo internete, pokalbių facebooke, bei asmeninių žinučių, išsiaiškinau apytiksles kainas. Krikštynos nuo 50-100 eur., vestuvės 100-500 eur, laidotuvės 70-100 eur.

Skaičiavimo schema taip pat apytikslė, nes prielaida, kad iš 30 000 kūdikių, per metus gimstančių Lietuvoje, katalikiškai bus krikštijami 77 proc. (suapvalintas skaičius, katalikų procentas Lietuvoje), gali būti gana netiksli. Pagal deklaruojamas pažiūras tikėtina, kad katalikiškose šeimose gimsta daugiau vaikų, tačiau neradau duomenų tikslesniam skaičiui nustatyti. Taigi, jei 77 proc. per metus gimstančių vaikų yra krikštijami ir moka vidutiniškai  75 eur. mokestį, kunigai gauna 1 milijoną 739 250 eurų per metus.

Su vedybomis paprasčiau, radau duomenis, kad per metus tuokiasi maždaug 10 000 porų, vidutinis užmokestis 300 eurų, vadinasi 3 milijonai eurų.

Per metus miršta apie 40 000 žmonių, darome prielaidą, kad apie 77 proc. bus laidojami dalyvaujant kunigui, skaičiuojame 80 eurų vidutinį mokestį už laidotuves, gaunam dar 2 milijonus 464 000 eurų.

Skaičiuojant tik mokesčius už paslaugas gavome, kad Romos katalikų bažnyčios kunigai kiekvienais metais sau į kišenę įsideda apie 7 milijonus 203 250 eurų neapmokestinamų pajamų grynaisiais pinigais. Net jei skaičiavimo paklaida didelė, tačiau bet kokiu atveju tai tokia suma pinigų, į kurią nekreipti dėmesio yra absurdiškas aplaidumas iš valstybės pusės. Gyvename XXI amžiuje, ir bažnyčia turi prisitaikyti ne tik tai, kas jai naudinga, bet ir kas būtų teisinga šalies piliečių atžvilgiu. Jei kunigai nebevažinėja arkliais traukiamais vežimais, tai gal jau laikas ne tik išmokti vairuoti prabangius automobilius, bet ir naudotis kasos aparatu, vesti apskaitas, mokėti mokesčius ne tik už turto nuomą, bet ir už paslaugas. Tikiuosi, kad netrukus VMI individualių veiklų bei verslo liudijimų aprašuose, šalia plytų klojėjo, meno kūrėjo ir visų kitų profesijų atsiras ir  kunigo veikla.

Aš už egzorcizmo seansus pageidausiu atsiskaityti kortele, gauti čekį ir neabejoju, kad VMI pripažins, kad meno kūrėjo darbe šios išlaidos yra būtinos.