Parduotuvė be durų

Sandros Bernotaitės kūrybinio rašymo mokymuose praktiškai įsitikinau, kokiu būdu aiškiai nubrėžtos ribos padeda atsikratyti vidinio cenzoriaus. Publikuojamas tekstas yra namų darbai,  iki 1000 žodžių išplėstas vaizdinys. Dėkoju žmonėms, ypač fotografui Ryčiui Šeškaičiui ir kitiems, kurie netyčia pateko į vaizdinį, ir tuo pačiu atsiprašau, kad jie buvo ,,išplėsti”. 

2017-04-28 14.34.42
Agnes Gintalaitės iliustracija

Parduotuvė buvo be durų.

Purvini vitrininiai langai užmerkti žaliuzėmis, iš vidaus ant lango priklijuotas lipdukas ,,Fotohobis“, taip aš būtent jos ieškojau ir radau, sukdama ratus aplink pastatą ir skaitydama biurų ir įmonių pavadinimus.

Kareivių gatvės  namo nr. 19 valdyba turėjo ryšių savivaldybėje ir už papildomus pinigus nuomininkai gaudavo leidimus kabintis iškabas tokias, kokios jiems patikdavo. Mirksinčios ar šviečiančios, kiti rinkdavosi išdrožtas iš medžio, puoštas plastikinėmis gėlėmis, ar grojančias. Kai kurių iškabos buvo tik užrašas ant lango.

Įdomu kiek jiems kainavo leidimas turėti duris? Arčiausiai tos parduotuvės, į kurią norėjau patekti, buvo grožio salonas ,,Deivėnina“. Jis turėjo savo duris — plastikines, puoštas rožiniais medžiaginiais kutais, kurie buvo papilkėję nuo dulkių ir pravažiuojančių automobilių dūmų. Spausdama rankeną mėginau prisiminti, kaip vadinasi toji spalva.

— Laba diena, — pasisveikinau, — gal žinote kaip patekti į greta esančią parduotuvę?

Fotohobį? — paklausė jauna, malonių veido bruožų mergina violetiniais plaukais, — jie neturi durų.

Kaip tik tą akimirką prisiminiau kutų spalvos pavadinimą. Peleninių rožių.

— Mes turime nedideles dureles, pro kurias galime pravesti, bet tik savo klientus. Tokios taisyklės.

Grožio salono kainoraštis buvo įlenktas į aptrintą, lipnų natūralios odos aplanką su užrašu ,,Restoranas NERINGA. Meniu”. Gelinis manikiūras, pedikiūras, auskarų vėrimas į įvairias kūno vietas, moteriškas kirpimas, vyriškas kirpimas…

— Norėčiau vyriško kirpimo, — paprašiau. Jis kainavo tik 5 eurus, pigiausia grožio salono paslauga.

— Tai neįmanoma, — papurtė galvą mergina, ir pamačiau, kad po violetiniu plaukų sluoksniu paslėptos geltonos, žalios ir raudonos sruogos, o ties smilkiniu plaukai buvo nukirpti trumpai, nudažyti raudonai, ir tame, raudono ežiuko plote ji buvo išsiskutinėjusi Vytį.

— Kodėl neįmanoma? — paklausiau.

— Nes esate moteris. O moterų kirpimas kainuoja 30 eurų.

— Bet aš noriu vyriško kirpimo, — išgirdau savo balse irzulį.

— Galime pasiūlyti vyriško stiliaus moterišką kirpimą, — mergina pakėlė antakius ir raitelis jos smilkinyje pastatė žirgą piestu.

— Aš nenoriu kirptis, man tiesiog reikia į tą parduotuvę, — susitvardžiau, — ar ką nors dar galėtumėt pasiūlyti nebrangaus?

— Už 5 eurus aš galiu jums ištrinkti galvą. Tik šampūnas bus ne antialerginis.

Mergina mane nusivedė į mažutį tamsoką kambarėlį, ten buvo tik plastikinė pinta lauko kėdė, tikriausiai nukniaukta iš kokios kavinės (kažin, ar ne tokios kėdės ,,Neringoje”?)  kriauklė su įtaisytu dušu ir tokiu rudo dermantino įtaisu, į kurį turėjai atremti užverstą galvą. 

Užmerkiau akis ir stengiausi stebėti savo kvėpavimą, atsipalaiduoti ir pamiršti situacijos absurdiškumą. Vanduo buvo maloniai šiltas, merginos rankos švelnios, buvo net beveik malonu, kol neatsimerkiau.

Virš manęs kabojo nupjauta kruvina Medūzos galva su besirangančiomis šviečiančiomis žaliomis gyvatėmis. Ji spoksojo tiesiai į mane ir vis labiau plėtė akis. Nors per kelias sekundes supratau, kad tai tik veidrodis ant lubų, o gyvatės ir kraujas tėra mažų LED’inių lempučių ant dušo galvutės skleidžiama šviesa mano plaukuose, tačiau kažkoks siaubas, nemalonumas, ir įtampa iš gerklės nusileido į skrandį ir ten pasiliko.  Medūza aš krūpčiojo, mačiau, kad nebeiškentėstų svetimų rankų-gyvačių tapšnojimo savo galvoj ir tuojau pradės klykti.

Bet iškenčiau. Klykti atrodė kažkaip nemalonu, nekultūringa. Nusprendžiau apsimesti, kad tos lemputės ir veidrodis ant lubų, ir prievarta suteikiamos procedūros yra OK.

Pagaliau mergina baigė trinkti mano galvą, apvyniojo gėlėtu rankšluosčiu ir pasodino į kirpimo kėdę priešais veidrodį, įrėmintą juodo plastiko rėmu su lentynėlėmis.

Ji išdžiovino plaukus taip, kad per vidurį jie prasiskyrė, susimetė į dvi riestas bangas lyg avijaučio ragai, tačiau man buvo nesvarbu. Tenorėjau patekti į TĄ parduotuvę.

Tačiau durys, kurios man kainavo 5 eurus, valandą sugaišto laiko, ragus ant galvos ir klaikų niežulį vedė ne į Fotohobį, o į bandelių kepyklėlę.

Kodėl nesumokėjau papildomų eurų už antialerginį šampūną?

Mano rankų nagai arė galvą, o akys trankėsi į kepyklėlės sienas ieškodamos kokio nors išėjimo.

— Laba diena, gal pasakytumėt, kaip patekti į parduotuvę ,,Fotohobis” paklausiau apkūnios damos su balta prijuoste ir tinkleliu ant galvos.

— Jie neturi durų, ponia, žinokit SODRA jiems duris užblokavo, nes laiku nesumokėjo PSD.

— Tai kaip ten patekti? — paklausiau ramiu balsu, rodos, jau ėmiau suprasti, kaip veikia sistema.

— Mes turime duris, bet tik darbuotojams.

— Galiu iškepti veganiškų keksiukų, — pasiūliau, — citrininių arba šokoladinių, purių, tiesiog burnoje tirpsta!— pasakiau ir galvojau, kaip čia susilaikius nors kelioms minutėms ir nekasius galvos.

Kepėją šiandien turime. Įforminsiu tamstą kaip padavėją.

Ant galvos man uždėjo tinklą, užrišo prijuostę, o kol nėra klientų, nuvedė padėti virtuvėje.

Ten, palinkęs prie miltuoto stalo, su balta medvilnine prijuoste, pilna galva ir barzda spalvotų kasyčių darbavosi fotografas Rytis Šeškaitis.

Prieš kelias savaites fotografavau jį žurnalui ,,MOTERIS”, bet pažinau ne iškart. Gal dėl kasyčių, o gal dėl miltuotų rankų, kurios mikliais judesiais kočiojo tešlą.

— Gal galėsi atsiųsti nuotraukas? — jis paklausė ir maloniai nusišypsojo, kaip tik tuo metu išgirdau dūžtančio stiklo garsą.

Pagalvojau, kad būtent ten ir turėtų būti parduotuvė be durų, galbūt kažkoks pirkėjas nusprendė įeiti kiaurai apdulkėjusį vitrininį langą. Bet yra žmonių besielgiančių civilizuotai ir ieškančių visuomenei priimtinų būdų patekti vidun, kaip Rytis Šeškaitis ir aš.

Jis vikriai supjaustė tešlą, tada ėmė vynioti ragelius su obuoliais, aš barsčiau cinamonuotą cukrų,  rikiavau juos ant juodos pramoninės orkaitės skardos ir per orkaitės stiklą stebėjau, kaip į drugelio lervas panašūs rageliai ima storėti, pūstis, cukrus pavirsta gelsva karamele.

Deja, į bandelinę atėjo pirmieji klientai, vyras ir mergina, abu sportiški, su sintetinėmis aptemptomis kelnėmis, neabejotinai  anapus Kareivių gatvės esančio IMPULS sporto klubo klientai.

— Ko turite šviežio? — paklausė mergina ir pažvelgė į mane kažkaip įtariai.

— Tuoj iškeps rageliai, — pasakiau. Stengiausi maloniai šypsotis ir nesikasyti po tinklu niežtinčios galvos.

— Tada mums du ragelius, kilogramą dietinių sausainių ,,Avižiniai debesėliai”, keturis butelius duonos giros išsinešimui…

Išsigandau, kad neprisiminsiu viso to sąrašo, ir nubėgau atsinešti rašiklio. Knisau kuprinę, bet niekaip negalėjau rasti jokio popieriaus, tai pasiėmiau Ipadą ir jau buvau begrįžtanti priimti užsakymo, tačiau kaip tik tuo metu pastebėjau, kad mano kolega, nusimetęs prijuostę, jau yra lydimas storosios moters pro atvertas duris, už kurių aiškiai pamačiau fotoaparatų ir objektyvų prikrautas stiklines vitrinas.

Nusitraukiau nuo galvos tinklą ir puoliau paskui. Storoji moteris suriko, kad taip daryti nedera, kad dar neatidirbau už įėjimą, mėgino sugriebti už rankos, tačiau aš jau buvau čia, fotografijos prekių parduotuvėje.

Išmėginau objektyvą — fotografavau savo ištiestą ranką ir žiūrėjau, ar smagiai išsiplauna fonas už jos. Objektyvas buvo SIGMA 35 f 1.4, dar išsirinkau trijų filtrų rinkinį.

Pro žaliuzes smelkėsi šviesa ir iš vidaus vitrininiai langai atrodė švarūs.

Juose nebuvo nei vyrių, nei rankenų, nei durų, nei išdaužtos ertmės.

One thought on “Parduotuvė be durų

  1. Atgalinis pranešimas: Parduotuvė be durų | Vegan planeta

Komentarai uždrausti.