Š. Bartas blogai išmaišė tešlą. Filmo ,,Šerkšnas“ mini recenzija.

2017-08-16 13.45.24Šarūno Barto ,,Šerkšnas’’ kaip prabangus pyragas iš ekologiškų ingredientų, tik blogai išmaišytos tešlos. Kai tik filmas įsivažiuoja ir imi jausti skonį, būtinai tau pakišamas kąsnis su sausų miltų burbulu, kuris arba suvimdo, arba ima dusinti.

Ukrainiečių karių edukaciniai monologai apie meilę tėvynei su ginklu rankoje bei keistai informatyvūs žurnalistų pokalbiai viešbučio vakarėlyje iš pasąmonės išmetė kadaise rodytą laidą ,,Baltojo katino svetainė, kurioje įvairiausių produktų reklamos būdavo įtrauktos į pseudo meninį siužetą. Ir nesvarbu, koks gėris reklamuojamas, bet būdas toks, kad miltai veliasi burnoje ir skonis nepatinka.

Dialogai ir vaidyba  netolygi – tikros emocijos atsiranda nebent  aktoriui pasimetus prieš kamerą stambiu planu, natūralūs pokalbiai nedera  su dirbtiniais pretenzingais monologais.

Kita miltų bomba, gal ne miltų, o razinų, yra Vanessos Paradis vaidinamas personažas. O taip, ji nuostabi, su savo milijono vertės tarpdančiu, kurį net keletą kartų teikiasi pademonstruoti. Žvaigždės veidas toks įdomus, gebantis mikro išraiškomis ištransliuoti skirtingas emocijas tik negailestingai parodo, kaip labai stambūs planai netinka pagrindiniam šio filmo aktoriui Mantui Jančiauskui. Viena patogi scena viešbutyje, ir jokio kailinio kapišono, su kuriuo ji pavaizduota plakate. Vienintelė visame filme su glamūriniu makiažu,  pasimaivo, pasako lėkštoką monologą apie meilę ir išvažiuoja namo į Paris. Iš esmės, jos filmui visai nereikėjo. Ką? Deja, būtent taip. Stengiasi, nuoga rodosi, verkia, miega negražioje lovelėje ne Vanessa, o lietuvė mergina.

Būtent ta lietuvė, Lyja Maknavičiūtė, vienintelė verta pavaizduoti ant plakatų kaip svarbiausia filmo herojė. Būtų buvusi bent šiokia tokia kompensacija už nykų, nors puikiai sukurtą vaidmenį.

Ji vaidino gerai, nuoširdžiai buvo ta mergina Inga, pasyviai sekančia paskui vyrą ir atgyjančia iš letarginės lervos būsenos tik prisigėrusi, ir tik  tuomet, kai šalia pasirodo kitas vyras. Nes herojumi, protagonistu, asmenybe, kuris mąsto ir ieško gali būti tik vyras? Lytis svarbiausia, vyras, kad ir toks nelabai įdomus ir nelabai gerai vaidinantis jaunuolis. Lyg režisierius keršytų žiūrovams paprastą veidą vis rodydamas ir rodydamas stambiu planu, kol galų gale vis vien imi iš užuojautos su juo tapatintis.

Net vizualiai Inga atrodo pranašesnė, fiziškai stipresnė už Roką. Eliminavus fizinę plotmę ir biologinę realybę, seksizmas tampa sofistikuotas, todėl liūdina labiau, nei Holivudiniuose trileriuoste. Mergina pasyvi, ji amžinai miega, nekelia jokių klausimų, o veikia, mąsto, ieško tik vyras. Praktiškai be jokios scenarijaus korekcijos Ingos personažą puikiai galėjo pakeisti koks nors gyvūnas, pavyzdžiui mieguistas šuo. Juk ir jos atsakymas į Roko klausimą ,,Ar tau nesinori meilės kai nesisavini kito ir nepavydi?” galėjo būti perteiktas uodegos vizginimu. Teisybė, tuomet nebūtų scenos su gražiomis nuogomis krūtimis, kuri, reikia pripažinti, praturtino filmą.

 

Neskaitant visų šių erzinančių smulkenų, filmas man patiko.

Nes iš esmės, atmetus ,,Baltojo katino svetainės” triukus, jis visai vykusiai kalba apie svarbius dalykus. Apie karą.

Bartas sako, kad karas, kurį matome per žinias ar YouTube kanalus yra tikras. Tai ne kompiuterinis žaidimas. Sunku pajusti tą tikrumą, net kai jis vyksta visai čia pat.

Mes gyvename taip, tarsi mygtukas ,,reload” egzistuotų ne tik kompiuteriniame pasaulyje, o būtų čia, kažkur užkastas po sniegu.

Formaliai naivūs Roko klausimai Ukrainos kareiviui yra išmintingiausi žodžiai ištarti šiame filme. Nes mes iš tiesų nežinome, ką darytume, jei kiltų karas. Pagal jungistinę psichologiją, karas yra vienas svarbiausių archetipų, todėl jam abejingų nėra. Rokas važiuoja vis gilyn į Ukrainą, jis vis artėja prie fronto. Ir tas siekis ,,pakvėpuoti Arėjui tiesiai į pakaušį” įtikina. Ir sužavi, kaip paprastai ir realistiškai tai filmuojama. Plevėsuojantys snargliai, rankos ir kojos, lyg jis bėgtų pirmą kartą gyvenime. Ir pagaliau akims nuo varginančių stambių planų leidžiantis pailsėti kadras iš paukščio skrydžio.

 

Gal per karą pyragas negali būti skanus?

Koks lavono kvapas?

To niekada nepamirši, sako Ukrainiečių kareivis. Jis mistifikuoja savo patirtis ir lavono kvapo potyrį paverčia iniciacijos ritualu. Jis nebeužduoda klausimų, tik beria atsakymus, jo gyvenimas jau tapo tikru, jam nebereikia susikurti prasmės. Jis laimingas įkalintas archaiškame archetipe.

O gal kada nors, kai karas jau bus pasibaigęs, jis pamirš vištienos sriubą ant stalo ir išvažiuos atostogauti. Tuomet grįžęs užuos tą patį kvapą pas save virtuvėje ir supras, kad klydo. Tas pats lavono kvapas gali būti visur. Karas gali atsitikti visur, ir žudyti nėra vienintelis galimas atsakymas ir būtina pareiga.

Filmas leidžia pasijusti laimingais, nes mes vis dar galime ieškoti prasmės kitur, ne tik greta fronto linijos. Nors suprantame, su baime jaučiame, taip, bent jau ten prasmė tikrai egzistuoja.

Filmo finalas nuostabus. Vizualiai ir semantiškai. Tik ten dar tyko miltų pūslė, egzaltuotas monologas, todėl rekomenduoju pabaigą žiūrėti užsikimšus ausis.

Vienas komentaras “Š. Bartas blogai išmaišė tešlą. Filmo ,,Šerkšnas“ mini recenzija.

Komentavimo galimybė išjungta.