Kodėl bloga?

Gyvenu mieste, neauginu salotų. Stengiuosi kuo mažiau vartoti, tačiau mėgstu madą, pasipuošti, skaniai valgyti, nueiti į kiną ar šiaip sau paslampinėti po prekybos centrą. Kartais pramiegu (su visa šeima kuri gyvena paskui mano žadintuvą) iki dvyliktos, tačiau bambu ant žmonių, kurie neturi valios. Taip, kartais prieštarauju pati sau. Esu pasiruošusi pakeisti nuomonę, jei išgirsiu faktais ir argumentais paremtą tiesą. Man patinka keistis. Galvoti. Kurti.

Galit pagaut mane Katedros aikštėje neplauta galva su naktiniais marškiniais ir kavos puodeliu 8 ryto,  arba parduotuvėje prie vyno lentynos  permirkusią prakaitu  tiesiai iš sporto salės.

Tik paslapčia ryjant šašlyką manęs nepagausit. Jau penkti metai manau, kad esu etinė veganė.  Kita vertus,  veganizmas – kaip dao –  yra kelias, o ne būsena. Nuostata, o ne duotybė.

Veganizmas nėra laisvas pasirinkimas. Bet tai nėra  ir akivaizdi tiesa, nes akivaizdžios tiesos matomos tik iš laiko perspektyvos. Veganizmas yra šiandienos moralinės dilemos sprendimas. Visi žinome, koks yra teisingas sprendimas VAKAR, kažkada, anksčiau iškilusių moralinių dilemų, nes faktai ir istorijos bei juos vertinantys autoritetai jau seniai sudėjo visus taškus ant i. Šiandien žinom, kad vergija, raganų deginimai, holokaustas yra blogai ir tikim, kad patys vergų neturėtume ir raganų nedegintume. Bet ar tikrai? Juk tuo metu tai buvo NORMALU,  normaliu būti yra taip…normalu. Plauki pasroviui ir tiek.

Kaip galiu lyginti žmones ir gyvūnus? Lygiai tokį patį klausimą būtų uždavęs koks vergvaldys, taip, kaip gali lyginti juodaodžius ir baltuosius? Juk juodaodžiai neturi sielos!

Ne, nenoriu pasakyti, kad karvės yra žmonių rūšis. Ir nereikia. Bet sudėtingi zoopsichologijos tyrimai parodė (ką ir taip žino kiekvienas kada nors laikęs šunį), kad gyvūnai jaučia labai panašiai, tiksliau taip pat, kaip ir žmonės. Kadaise Dekartas teigė, kad gyvūnai yra mechanizmai, kaip  daiktai ir jų, kankinamų,  skleidžiamas garsas tiesiog informuoja apie gedimą, kaip girgžda nesuteptos durys. Šiandien net didžiausias mėsos mėgėjas sakys, kad tai kvailystė. Niekas nebesiginčija, kad gyvūnai jaučia skausmą. Turi atmintį. Myli. Rūpinasi. Džiaugiasi. Serga depresija. Taip, jie nėra tokie galingi kaip mes, žmonės. Todėl būtent mes ir turėtume jais pasirūpinti. Nes tai visai nesunku. Gera gyventi su paprasčiausia nuostata — nesukelti kančios kitam jaučiančiam padarui. Man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų esam veganai. Tik ne visi tai dar žinom. Tradicijos, įpročiai valdo mus stipriai, pamatyti, kad karalius nuogas labai sunku. Bet vis pamatom, dažniausiai ne visą karalių, bet nors vieną mažą jo nešvarų tarpupirštį… Gal pasiimam šunį iš prieglaudos. Gal vieną dieną atsisakom kepsnio. Ir tai jau daug. Pasirinkti mažesnį blogį.

Save veganizmo kelio pradžioje prisimenu stovint gal kokių penkerių, lietui lyjant rankiojau sliekus nuo šaligatvio ir nešiau į žolę. Dar vėliau, jau visai suaugusi, piktinausi ir negalėjau suprasti  medžiotojų, nors tuo pat metu kramčiau kumpį. Dešimtys metų kely, o einu taip lėtai.

Tris metus nevalgau jokios mėsos, negeriu pieno,  neperku kailinių ar odinių drabužių, bet to negana. Tam, kad būtum tobulas veganas ir “envairomentalistas”  geriausiai būtų nusižudyti, ar bent jau gyventi kaime ir neturėti vaikų. Dėl viso šito man kartais būna liūdna. Bet žinau, kad tobulybės siekis prilygsta savižudybei. O aš renkuosi gyventi. Kai mečiau valgyti gyvūnus, galvojau, kad aukojuosi, buvau pasiruošusi tapti išbalusia bejėge, B12 deficito kamuojama astenike, maniau, kad išslinks plaukai, iškris dantys ir sudžiūsiu kur nors medyje. Nežinojau kad bus taip lengva. Netikėtai ėmiau jaustis ir atrodyti geriau nei prieš 10 metų, labai mėgstu skaniai pavalgyti ir apskritai, pagaliau, pasijutau visai normali.

Charakteris, deja, nepakito.

Neseniai beveik iki ašarų privedžiau savo mamą, nes ji neišlaikė ir sukirto gabalą keptos vištos.

Sūnui teko mane raminti (“Nereikia, mama, nebūk tokia pikta su ta vargše moterimi, ar žinai, kiek ji uždirba…”), nes nelabai maloniai kalbėjau su salės konsultante “Maximoje”, toji tiesiog nežinojo kas yra tofu.

Neišmetu vilnonio megztinio, nes jis man gražus.

Savo šunis  kartais šeriu mėsa, o kai ją perku, žiaugčioju ir piktdžiugiškai planuoju vieną dieną apsivemti mėsos skyriuje.

Tikiu, kad vaikai protingi ir jiems niekada nemeluoju. Net apie Kalėdų senelį.

Fotografuoju alkoholio reklamas.

Kartą,  šaltą žiemą,  kartu dirbančią plaukų stilistę sugėdinau,  priverčiau nusirengti kailinę liemenę, tačiau kai man pasiūlė sukurti batų parduotuvių tinklo įvaizdinę reklamą, “nepastebėjau”, kad manekenės dėvi odinius batus.

Kai sporto klube iš mano rankinės iššoko tarakonas, vietoj to, kad pulčiau jį gelbėti, impulsyviai užmyniau ir paspyriau po spintele. Tai tikrai siaubingas poelgis veganei, ypač todėl, kad tas tarakonas buvo ne šiaip sau, o Madagaskaro, juos laiko mano vaikas kaip naminius gyvūnėlius…

O LT pilietė ar aš gera? Net rašau gimtąja kalba su klaidomis, nors turiu aukštąjį išsilavinimą ir net esu dirbusi dėstytoja (baigiau VDA dailėtyrą ir  psichologiją VU, tiesa, diplomo neturiu – mečiau studijas kai buvo likęs tik baigiamojo darbo gynimas, žinoma, dėl to kaltas mano charakteris ir tai, kad VU tebėra tarybinio mentaliteto įstaiga, bet apie tai kitame tekste).

Negerbiu tradicijų. Atvirkščiai, manau, kad tradicijos ir įpročiai yra blogio šaltinis. Visada noriu žinoti tiesą. Kalbu nepatogiai, aiškinu ir nervinu aplinkinius.

Taip, esu labai netobula. Matyt, vis tik nenormali. Bet drąsi. Nuo vaikystės nenorėjau būti nei gera, nei teisuole. Ir niekad nebuvau. Todėl esu bloga veganė .


Daugiau blogų dalykų apie mane sužinosite perskaitę mano knygą (spausti norintiems įsigyti)

kn

 

 

Visų nuotraukų ir piešinių  šiame bloge autorė –  Agnė Gintalaitė (Bloga Veganė)

(jei nenurodyta kitaip)

13 thoughts on “Kodėl bloga?

  1. Laba,

    nesu vegetaras ir niekad jų nesuprasdavau. Dar nesu tikras ar krokodilas gali būti veganu, na šiaip ir jo paskirtis maisto grandinėje visai kita.
    Mes per tūkstantmečius evoliucionavome į visą ėdžius natūraliai, niekas to nenusprendė (čia apie tikėjimą), tai kodėl dabar dirbtinai tai laužyti?
    Taigi, aš labai mėgstu mėsą, bet tai netrukdo pritarti kitoms jūsų mintims. Ypač patiko šauktinių klausimas, tikrai dažnai žvelgiame stereotipais, o ne iš šalies.

    Patinka

    1. Ačiū, Vytautai, už komentarą. Kiekvienas žmogus, kuri linkęs mąstyti ir kvestionuoti stereotipus mane džiugina. Todėl net neabejoju, kad greitai smalsumas jus nuves šio klausimo pėdsakais į kvapą gniaužiančią ir pilną nuotykių kelionę. Kodėl mes valgom mėsą? Kodėl valgom karves, o bjaurimės šuniena? Kodėl mėsos skonis mums patinka ir ar tai tikrai mėsos skonis? Ar mums, ar kam tai naudinga? Stiprus tas jausmas, kai kortų namelis iš stereotipų subyra ir pagaliau įkvepi laisvės… Būčiau gera veganė, tikriausiai jausčiau pareigą viską paaiškinti ir mėginti įrodyti…bet, esu bloga, tingiu aiškinti, jei norėsite, informaciją susirasite pats, pamažu atsikasit auksą iš po naivuolių pezesių ir lobistų mėšlo. Sėkmės ir ačiū, kad skaitot!

      Patinka

  2. Aš bloga vegetarė, turiu gerą šunį, kuris viską ėda ir šeriu jį vegetariškai, kartais gauna sauso maisto, nes yra dar jaunas. Nesakau, kad jis vegetaras (veganas), nes ėda viską. Kartą pavogė tėvo lašinius vasarnamyje, neatiminėjau…. Galima šerti šunį kitaip ir jis tiesiog gerai gyvena, yra be proto judrus, blizgaus kailio, labai draugiškas, meilus, ir tai labai nervina visavalgius 🙂 nes jie galvoja, kad kankinu jį 🙂 Ir nereikia vemti parduotuvėje 😛 Blogo stilius kaip tik man, ačiū 🙂

    Patinka

  3. Aš taip pat vegetaras (ovo-lakto) 8 metus kaip. Mintys tos pačios dėl gyvūnų. Dėl žaliojo tilto skulptūrų. Dėl patriotizmo. Dėl kariuomenės. O labiausiai patiko atitikimas:

    >Negerbiu tradicijų. Atvirkščiai, manau, kad tradicijos ir įpročiai yra blogio šaltinis. Visada noriu žinoti tiesą. Kalbu nepatogiai, aiškinu ir nervinu aplinkinius.

    Mano mintys 100 % accurate. Pabrėžiant – „nervinu aplinkinius“, patikslinant – NE specialiai bile panervinti. O aiškinantis tiesas. Ir kai žmogus pradeda jausti frustraciją ir supranta, kad šneka su savo sąžine ir mano pateiktais faktais – tada jis įsinervina. Dabar bet koks žmogus gauna nervų porciją tik tada, kai pats mane užkabina – na kaip pats prašosi faktinio/sąžinės ice water bucket’o 🙂 Ai, prie ko aš čia. Taigi labai malonu skaityti tokias pat mintis, kito žmogaus išdėstytas taip identiškai. Tikrai malonu. Tokių mažuma.

    Tik dėl vienintelio dalyko nesutinku – ne vegan filosofijos, o vegan mitybos, nes tai loginė klaida. Aš meginu kas man aktualu racionaliai aiškinti ir pagrįsti. Praktiką, kurią vis tobulinu mintyse 8tus metus negali pilnavertiškai remtis vegan mityba. Pagrindinis argumentas B12. Vitaminų papildai – gal? Tačiau nešiotis tabletes ir toliau maitintis pagal vegan nėra logiškai nuoseklus sprendimas. Ateityje, gan tolimoje, manau, žmonija, nešiosis tuos buteliukus/paketėlius ir valgys kaip kosmonautai – space-food-like’iškai. Užuomazgos jau yra Japonijoje ir kitur. Bet plačiai kol kas dar ne. Ir vegan mityba + B12 piliulė ar egzotiškas dumblis man neatrodo racionalus spredimas. Faktas – valgai vegan, bet pats gi žinai, kad B12 trūksta ir turi pirktis papildus. Saviapgaulė ne man. Kas čia baisaus nusipirkti buteliuką/papildus kitoje formoje? Na tai nebaisu ir net būtina veganui. Be tai jau ne mityba in pure form, kaip tai mėgsta veganai akcentuoti, tai mano minimas space-food-like’iškumas. Prie piliulinio/pastinio/miltelinio ir t.t. maisto žmonija dar prieis ir jau eina aš tuo neabejoju. Kol kas džiaugtis vegan like mityba ir nešiotis svetimkūnį B12 piliulę ar paturbintą maistą su B12 man nėra racionali ir pilnavertė mityba.

    Ovo-lakto vegetarizmas kol kas vienintelė mano kritikai atspari praktika. Ir taip, man gaila karvių/vištų ir t.t. Kiaušiniai – su skaičiumi 2 yra mano sąžinės minimumas :))) Pieniški produktai vartojami negausiai ir iš perspektyvos būtina (ir sunkokai išvengiama), o ne skanu.

    Ar yra kontraargumentų kaip veganei dėl B12?

    Patinka

    1. Dėkoju už įdomų komentarą ir klausimą. Visų pirma, nesu linkusi pasitikėti racionaliais aiškinimais ypač pačiam sau, deja, taip labai greit galime pasiklysti racionalizacijose – logiškai skambančiuose meluose ir mėginimuose užmaskuoti tai, ką patys sau vengiame pasakyti. Šią teoriją galimą pagrįsti moksliškai, arba galima tiesiog pasakyti paprastai – klausykit savo širdies:) Nenoriu žudyti, todėl nevartoju gyvūnų, o dėl b12 nesuku sau galvos. Visų pirma todėl, kad b12 trūkumas dažnai pasireiškia ir visavalgiams, ir visai neaišku, kiek jo yra industrinės gyvulininkystės produktuose, antra, esu skaičiusi, kad jo pakankamai gauname tiesiog valgydami natūralų ir nelabai švarų maistą, taigi kaime obuolių neplaunu ir miške tikiuosi suvalgyti avietę su kokiu kirminuku (bloga gi aš veganė). Trečia, apie kokį natūralumą ir pure-form šiandien galime kalbėti, kai net neaišku kuo kvėpuojame, antibiotikais visas vanduo užterštas, taigi jei reiks (3 metai jokių papildų neprireikė), tai ir kokią piliulę sukramtysiu, kaip kad yra tikimybė, kad išgersiu aspirino, jei skaudės galvą.

      Patinka

    2. Sveiki, aš taip pat veganė, tad, tikiuosi nesupyksit, kad leisiu sau atsakyti į komentatoriaus argumentą dėl B12. Mano kontrargumentas yra toks: industrinėje gyvulininkystėje tam, kad mėsa ir kiti gyvuliniai produktai turėtų šio vitamino, gyvūnams yra leidžiamas tas pats cianokobalaminas. Nes jie, gyvendami ne natūraliomis sąlygomis, lygiai taip pat kaip žmonės, šio vitamino negauna arba gauna nepakankamai (nes šį vitaminą gamina, regis, dirvoje gyvenantys mikroorganizmai, o daugumoje fermų gyvūnai gyvena patalpose dienos šviesos galbūt per visą gyvenimą taip ir nepamatydami). Taigi jūsų valgomuose produktuose B12 taip pat neatsirado natūraliu būdu, o kaip papildas. Tad koks skirtumas ar pačiam vartoti papildą, ar valgyti gyvūnus (jų produktus), kuriems prieš tai buvo suleista B12? Bet kuriuo atveju tai nebus natūralu.

      Patinka

      1. Užuot tikėjus paistalais, kaip vet. gydytojas vaikšto su švirkštu ir leidžia B12 gyvuliams, nuvažiuokite į kaimą. Pasižiūrėkite.
        Pastebiu, kad gyvulių nevalgytojų tarpe labai gajūs stereotipai, nieko bendro su realybe neturintys ir jais patikėti galėtų nebent naivi miesto mergaitė, niekada nebuvus kaime.

        Patinka

      2. Bobutės karvės ir pramoniniame ūkyje gyvenančių karvių kasdienybė šiek tiek skiriasi, nuvažiuoti į kaimą neužtenka, kad pamatytum, kas vyksta su gyvūnais. Mano močiutė gyveno kaime, vaikystėje teko ir karvę melžti, mačiau, kaip vyksta apsėklinimo procedūra (karvė klykė tikrąja to žodžio prasme, bet po to močiutė ją glostė ir guodė, bent jau), ganiau žąsis, girdžiau vitaminais rachitikus kalakučiukus, mačiau, kaip pjauna kiaulę, esu laikiusi vištą už kojų, kai jai kirto galvą. Bet tai visai nebaisu, kol manai, kad tokia pasaulio tvarka, ir kad be gyvūnų išnaudojimo išgyventi neįmanoma. O tai, kas vyksta fermose net ir tada atrodė klaiku. Teta buvo kiaulių fermos direktorė, jos kolegos — pienininkystės fermų, mamos dėdė — paukščių fabriko direktorius. Ar žinot, ką kiaulės daro, kai įeini į milžinišką angarą, kuriame jos uždarytos visą gyvenimą be saulės spindulėlio, neturi kur pasisukti…jos žviegia. O matėt, kaip be nuskausminimo kastruoja paršelius? Taip, tada tikrai veterinaras su švirkštu nebėgioja. O vaistai, vitaminai, visa beprotiška chemija yra pašaro dalis, nes be nuolatinių vaistų joks gyvas organizmas tokiomis salygomis nesugebėtų išgyventi… Taigi, su fraze “mergaitė kaimo nemačius” truputį nepataikėt. Ir šiaip, nelabai aišku, apie kokius stereotipus kalbat?

        Patinka

  4. Labiausiai patiko šie sakiniai apie gyvūnus: “Taip, jie nėra tokie galingi kaip mes, žmonės. Todėl būtent mes ir turėtume jais pasirūpinti.” Juk tąip ir turi elgtis visi galingesnieji, stipresnieji su silpnesniaisiais! Valdžia yra (turėtų būti) tarnystė – tai atsakomybė, rūpestis už kitą.
    Dar patiko nuoširdumas, atvirumas nesistengiant pasirodyti tobulai – šiais laikais tai neįprasta.

    Patinka

  5. Jau trečiąjį komentarą bandau parašyti, vis kažkas išsijungia. Tuoj neteksiu kantrybės!

    Sapnavau tave šiąnakt. Kaip tik klausiau, ar baigei tą psichologiją. O ryte galvojau – kam ji tau. Juk sveiko proto žmogui jos visiškai nereikia.

    Labai pradžiuginai mane savo blogu. Man svarbu girdėti tavo mintis – randu jose įkvėpimo. Matyt tokia jau esu – man svarbu žinoti, jog aplink yra žmonių, įdomių tiek, kad nustočiau klausytis įdomiausio žmogaus – savęs – ir išgirsti kitą. Nedaug, tiesa, tokių. Todėl džiaugiuosi, kad galiu girdėti tave.

    O kai labai tingiu minti elipsinį treniruoklį sporto klube, vis “prisijungiu” prie entuziazmu ir laisve trykštančios bėgimo kartu Birštono pakrante erdvės. Minti pasidaro lengviau:) Dėkui ir už tai.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s