Ar tu priimtum pabėgėlį?

ensteinnuoga
Tatuiruotė: “The world will not be destroyed by those who do evil, but by those who watch them without doing anything” ― Albert Einstein

Facebooko sienoje, kaip ir pagrindiniuose pasaulio naujienų portaluose, šiandien “trendina“ mažas Sirijos lavonėlis, bangų išmestas į Bodrumo paplūdimį.

Ar yra bent vienas žmogus, blaivas ir nors pusiau sveiko proto, kuriam nesuspaudė širdies pamačius negyvo berniuko kūnelį nuotraukoje?

Ne, nėra.

Nuotrauka VEIKIA taip, kad bandau sau meluot…

Gal jis tiesiog vėsinasi, mėgaujasi paplūdimio malonumais? Tik ramiai miega?

Mėginu matyti, kad jis taip miega, bet gi kur tau. Akivaizdu, kad jo šnervės pilnos vandens ir smėlio.

Visas pasaulis, kuriame gyvenu, atsiskleidžia Facebooke. Naujienos, straipsniai, informacija, kuria dalinasi daugiau nei tūkstantis mano draugų ir jų draugai bei anų draugų draugai.

Mano Facebooko draugė Aušrelė sako, kad pabėgėliai yra begėdžiai tinginiai, kurie veržiasi į Europą tam, kad atimtų jos bedarbio pašalpą. Tiesa, Aušrelė su vyru suka visai neblogą biznelį, tačiau popierius tvarkosi savaip, juk būtų tiesiog kvaila nepasiimti tos pašalpos. Vis į kišenę, ne iš kišenės.

Aušrelė sako, kad nesupranta musulmonų. Jai kyla visokių minčių.

“Aš esu žiauriai tolerantiška. Juodukai ir gėjukai man OK, tegu gyvena, tik nenorėčiau, kad jie būtų mano pamėgtam restorane. Negalėčiau valgyti, jei pamatyčiau, kad prie gretimo staliuko sėdi negras. “ — rašo ji komentarą.

Kaip tik tuo metu Sirijos berniuko negyvą kūnelį turkų policininkas paima ant rankų ir išneša iš paplūdimio.

Tik nuotraukoje jis tebeguli veidu į smėlį amžinai.

O gal dar visai neseniai jis turėjo tėtį, kuris mylėjo jį labiau už viską. Taip smarkiai, kad atidavė viską  nelegalius migrantus gabenančiam vyrukui, kad tik paimtų jo šeimą ir padėtų pasiekti Europą. Keliauti visiems pinigų neužteko.

“Viskas bus gerai,  Europoje viskas bus gerai“ — jis šnibždėjo berniukui, spausdamas glėbyje ir atsisveikindamas uodė jo plaukus.

Bet laive dar nebuvo Europos.

Vengrams pastačius sieną iš spygliuotos vielos Europa pasislinko dar toliau į vakarus. Taip toli, kad beveik neįmanoma pasiekti.

Europa yra Islandija.

Taip, ta pati mažytė drąsių žmonių šalis, kuri kažkada pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Ir visai nesvarbu, kad ji nepriklauso ES.

Kai Islandijos vyriausybė pareiškė, kad gali priimti ne daugiau nei 50 pabėgėlių, paprasti žmonės pasipiktino ir Facebooke pasirodė daugiau nei 10 000 įrašų, kad paprasti islandai į savo šeimas sutinka priimti pabėgėlius. Tiesiog dabar. Ateikit.

“Skrolinu“ facebooką ir matau, kad ir mano aplinkoje žmonėms gaila berniuko.

Žmonės sujudo, sukruto, pasirodė vienas po kito postai apie tai, kaip IŠSPRĘSTI problemą.

“Tokios baisios nuotraukos neturėtų būti rodomos viešai — pasipiktinusi rašo Aušrelė, — šiandien mano dukters gimtadienis, kepu tortą, o tas berniuko lavonas visai dienai nuotaiką sugadino“.

“Nereikia man čia negatyvo — pritaria Aušrelei jos draugė Laurutė , — mielieji, nesidalinkite tais baisiais vaizdais. Arba išmesiu iš draugų.“

Lygiai taip jos piktinosi  ir nuotraukomis iš kailinių gyvūnėlių fermų.

Jos nenori matyti iš kur atsiranda dešra.

Aušrelės ir Laurutės galvose tuščia, bet kvepia šokoladu ir cinamonu. Šššš….Jų galvose pučia vėjas ir neša laivą, kuris vadinasi Lietuva, vis toliau nuo Europos.

Šiandien Europos sąjunga su savo idėjomis labiausiai yra Vokietija. Angela Merkel pasakė, kad kiekvienas pabėgėlis, kuris pereis Vokietijos sieną, gaus prieglobstį.

Vengrija yra Europos gėda.

Kur esame mes? Kokioje vertybinio žemėlapio pusėje?

Klausiu savęs, ar priimčiau pabėgėlį į  namus.

Nepakenčiu religingų fanatikų ir kvailių, o tarp jų būtų ir tokių. Aš nežinau, ką daryti. Kaip pasielgti. Žinau tik tiek, kad į nuotrauką su berniuko lavonu žiūrėti reikia. Tik nemeluojant sau ateis teisingas atsakymas.

Kiekvienam iš mūsų ją reikia pasikabinti ant šaldytuvo.

Ne, neturiu sąlygų priimti pabėgėlio. Seniai remontas nedarytas, neturiu atskiro kambario. Mano pajamos nepastovios. Noriu atostogų.

O  mažą berniuką? TĄ berniuką. Taip, po velnių, kaip galėčiau nepriimti.

Bet jis jau miręs.

Ir žydai jau mirę, kuriuos, galvodama apie holokaustą įsivaizduoju, kad būčiau gelbėjusi.

Lengva įsivaizduoti, kaip būtų, jei būtų. Lengva gailėtis mirusių, nes nieko daryti nebereikia.

Pagalbos reikia gyviesiems.

Reikia priimti sprendimus kaip valstybei, bendruomenei, nes tuomet kam ji mums reikalinga, jei turime veikti po vieną?

Bet kaip tai gali būti įmanoma,  jei prezidentė neturi jokių minčių. Lyg virusas būtų įsimetęs į jos kietąjį diską.

Prieš rugsėjo pirmąją prezidentė  per TV3 žinias tarė: “Mokykliniai autobusai mokiniams ir moksleiviams suteiks daug teigiamų prisiminimų ir atsiminimų“.

Ką???

Vėliau, kalbėdama  pabėgėlių klausimu ji pasakė, kad visus veiksmus derins su visomis Europos šalimis. Lietuva Europos politikos kontekste traukiasi į užribį,  nereiškia nuomonės ir nebeturi jokios  pozicijos. 30 ar 300, prezidentė nežino. Kokie mes atrodome vakarams šioje situacijoje, tokie ir esame. Ksenofobiški, rasistai, nacionalistai ir  bailiai su putiniškomis, tikrai ne europietiškomis vertybėmis.  Ar tokią šalį vakarams norėsis ginti nuo rusų? O gal šiandien kaip tik tas metas, kada mums kaip šaliai būtų net naudinga tapti Europiečiais? Kiek galėtume priglausti pabėgėlių, jei Maximos turčiai susimokėtų mokesčius?

Bjauru, kai vadiname save žydšaudžių tauta. Juk nesam blogi, tik menkystos.

Deja. Baisiausi dalykai pasaulyje atsitinka ne dėl blogiukų. Tų, kuriems smagu žiūrėti į vaiko lavoną, labai nedaug. Ir tų, kurie vedė žydus ir juos šaudė buvo tik keletas. Dauguma tiesiog užsimerkė, kad nematytų.

katedra

P.S. Kai rašiau šį tekstą, tikroji berniuko istorija dar nebuvo žinoma.

Jo vardas Aylan, jis turėjo brolį ir mamą, kurie taip pat nuskendo. Tėvas neliko Sirijoje, jis buvo valtyje. Pripučiamoje valtyje, nors kontrabandininkai, paėmę 4 000 eu už “kelionę“, pardavinėjo vietas į jachtą. Pasak berniuko tėvo, vandenyje jie išbuvo apie 3 valandas.

Mėgindami pasiekti Europą jau nuskendo  apie 2600 žmonių.

Informacija pagal 15min.

Šimašius nužudė Moterį Voverę, man taip liūdna ir baisu.

Gražiausias pasaulio miestas. Gaila, ne kiekvienam atvykėliui tą suprasti
Gražiausias pasaulio miestas. Gaila, ne kiekvienam atvykėliui tą suprasti.  Do Da nuotrauka

Prisimenu save dar visai mažą einančią tiltu. Niekada negalvojau, kokiu tikslu ir kas ten pavaizduota, nes skulptūros atrodė tiesiog gražios ir didingos. Dailės istorija man visada buvo pirmiausia apie estetiką, o ne apie etiką. Dar visai neseniai klaidžiodama po Londoną ar Paryžių ir apžiūrinėdama ten stovinčias ir istoriją menančias skulptūras mąsčiau, kad į Vilnių atklydusiam europiečiui girčiausi tik Žaliojo tilto skulptūromis. Jos vienintelės savo menine kokybe gali stoti greta kultūrinių sostinių skulptūrų. Tobuli Sovietinio meno pavyzdžiai pačiame Vilniaus centre! Įsivaizduokite, sakyčiau svečiui, mes buvome okupuoti, o dabar — laisvi.

Daugiau gerų skulptūrų tiesiog neturime. Klaikūs išdidintus prizus geriausiam kolūkio traktoristui ar pilies gatvėje pardavinėjamus suvenyrus primenantys paminklai visai nesvarbu ką šlovina formaliai, nes savo nevykusia estetika jie pasakoja istoriją apie korumpuotą meno tarybą ir gudrius pseudo menininkus tadus gutauskus, sugebančius pasipelnyti darkant Lietuvą kiču.

Daugybė Sovietinio laiko reliktų pasikeitus kontekstui prisitaikė ir įgijo naujas prasmes. Kodėl gražiausioms Vilniaus skulptūroms taip nepasisekė?

Pamenų mūsų mokyklos pionierių vadovę. Komunistė, nuoširdžiai kalbanti apie meilę Leninui per vieną dieną tapo skautų vadove,  garbinančia Smetoną.

Brazauskas, komunistas, veikėjas, medžiotojas, tapo laisvos Lietuvos prezidentu, turtuoliu ir gerbiamu žmogumi. Kodėl jo išverstaskūrė istorija nieko nepiktina? Kodėl tremtinė  Rasa Juknevičienė nemėgina nugriauti jo antkapio, o palaikų sušerti šunims? Kodėl jai nekyla “visokių minčių“?
Kodėl Šimašius neagituoja ardyti geležinkelio bėgių? Juk jais vežė žmones į Sibirą.
Nes bėgiai naudingi, o skulptūros — ne?
Ekonomistui kultūros naudą paaiškinti sunku, ypač kai jis nesiklauso.
Kultūra jam tėra zuikis puikis.
Jis nesupranta, kad Grūto parkas ar koks muziejus yra užverstos knygos, o skulptūros pačiame Vilniaus centre yra ne formalios, o vidinės laisvės įrodymas. Jų didingumas ir grožis primena, kad visa tai buvo rimta ir apėmė visas gyvenimo sritis. Tai mūsų istorija. Kas istoriją siekia užmiršti, bus priversti ją pakartoti. Siekiantys užmaršties save pasmerkia ir tampa  latentiniais tėvynės išdavikais.
Ekonomistas nesupranta estetikos prasmės. Grožio, prieš kurį gali sustoti ir imti svajoti. Abejoti. Klausti. Praturtėti naujais jausmais, kitokiu požiūriu, mintimis.

Kai ėmiau suprasti angliškų dainų žodžius, nustebau, kad dauguma jų tokie banalūs. Bet melodijos tebeskambėjo taip pat gražiai. Skulptūros yra vertingos, nes jos yra tokios dainos,  kurių melodija graži,  o žodžiai pamokomi.
Neteisinga vertinti dainą, jei girdi tik žodžius, o muzikos — ne.

Vaikai, jei neužteršti suaugusiųjų lūkesčiais, pasaulį mato adekvačiai. Jie girdi skulptūrų melodiją.

“Mama, ką jiems padarė moteris voverė?“ — paklausė mano sūnus. Jis jau paauglys ir puikiausiai žino skulptūrų istorinį prieskonį, tačiau darbininkė su javų pėdu jam visuomet liks moterimi su voverės uodega, Jo Vilniaus pasakų būtybe, tokia, kokia ji pasirodė kažkada penkiamečiui.

Tiek daug prisiminimų.

Mama man mažai pasakoja apie skulptūrų proporcijas, kaip geros skulptūros siluetas keičiasi, bet neišbyra žiūrint iš skirtingų pusių. Prisimenu pasakas, kuriamas kartu su dar mažu sūnumi apie Moters Voverės nuotykius.
Visa tai man brangu. Visa tai mano Vilnius.

2015-07-02-2859

Prastas kinietiškas granitas Gedimino prospekte, kertami medžiai, šlykštūs daugiabučiai Užupyje ir dabar, galiausiai, Moters Voverės egzekucija. Kiekvienas iš narcizo į sociopatą virstantis Vilniaus meras sunaikina dalelę mano Vilniaus ir mano istorijos.
Svarstau, ką daryti, kad nebūtų taip liūdna ir taip asmeniška.
Kur gauti tų užmaršties ir abejingumo piliulių, kurias dalino “Matricoje“?

Vis dar tebejaučiu, kaip nuo žodžio “balvonai“ ima spausti skrandį. Lyg vaikystėje gavus ledine gniūžte į veidą. Fiziškai jaučiu pasibjaurėjimą, bejėgiškumą ir neviltį.
Vadinantys save liberalais laužo svarbiausias liberalumo nuostatas ir elgiasi kaip banda su akmenimis pasiruošusi linčiuoti. Rėkia, keikia ir griauna.

Kas išvaro protą ir civilizaciją iš žmonių?  Rusijos grėsmė? O gal mažos algos ir pastangos bet kokia kaina siekti pranašumo, o ne laimės? Sekinantis “keep up with Jones“ gyvenimo būdas? Aklas pranašumas netenkant žmogiškumo yra nacionalizmas, jis visais laikais patiko linčiuoti ištroškusiai miniai.

Prie patyčių ir pasyvios agresijos žodžiais prisidėjo realūs veiksmai. Jau ir mes žalojam savo valstybę prisidengdami aukštais idealais. Kaip Talibai,  somaliečiai, musulmonų teroristai ar naciai.
Šiandien diena, kai konkrečiai TAI vyksta. Vilnius persipjovė venas ir plūsta krauju.


AGRESYVIŲ, NEAPYKANTOS, SU ŽODŽIU “BALVONAI“  IR NE Į TEMĄ KOMENTARŲ NEPATVIRTINU. 

Kodėl graikai nesutinka išgyventi už grašius, o mes tuo didžiuojamės arba lietuvių veislė

Pilną šaldiklį prikimšau braškių, nors nenuėjau į sportą, nebaigiau skaityti knygos ir numigau tik keturias valandas, jaučiausi be galo išdidi. Štai, kokia aš darbšti, kiek sutaupysiu!
Per tas braškes vos nepavėlavau į pokalbį dėl darbo. Po gana daug dėmesio susilaukusio mano blogo įrašo “Dirbtinai apvaisintinų moterų sąrašas“ man parašė kažkoks Nikolajus Ž. iš VŠĮ “Spiečius“ ir pakvietė aptarti laisvai samdomo darbuotojo kontrakto PR srityje. Pasiūlymas skambėjo įtartinai, tačiau į pokalbį nusprendžiau nueiti.
Susitikome prabangiame restorane. Nikolajus vilkėjo brangų kostiumą, o švarko atlape žėrėjo ženkliukas su Gedimino stulpais.
Toliau tiesiog šifruoju pokalbį, kurį slapta įrašiau į diktofoną:
NIKOLAJUS: Jei norite, miela Bloga Vegane, viską galite aprašyti savo bloge. Jumis visvien nepatikės, tiesiog daug žmonių pasijus įžeisti. Juk kalbėsite tai, ko jie nenori išgirsti, kritikuosite tai, ką jie įčiulpė kaip tiesą su motinos pienu. O jei darysite taip, kaip aš sakau, patiksite žmonėms, tapsite populiari.

Viskas prasidėjo dar cariniais laikais, nors kai kas teigia, kad metodiką sukūrė Pavlovas, pirmiausia eksperimentavęs su šunimis, o vėliau ir su žmonėmis…Negaištant daug laiko istorinių faktų analizei, paaiškinsiu paprastai.  Metodika buvo keičiama, tobulinama, tačiau vieta ir žmonės su kuriais buvo eksperimentuojama ir tikslas nepasikeitė. Buvo padaryta nemažai klaidų, pavyzdžiui, perlenkta pratinant žmones prie alkoholio. Anksčiau naudojome daug smurto. Subjektai, kurių elgesys neatitiko norimų standartų buvo tremiami, baudžiami, kariami, sukilimai  malšinami išliejant galybę kraujo. Šiandien budelių reikia mažiau, dirbame demokratiškai, mėginame tiesiog pasikalbėti apie vertybes ir sumokėti už paramą joms, tokiu būdu nevisai tinkamo elgesio  kalbančius subjektus stengiamės draugiškai perkalbėti ir patraukti į savo pusę.
AŠ: Apie kokį eksperimentą jūs kalbate?
NIKOLAJUS: Kaip išvedėm tobulus baudžiauninkus.
Na, vergus.
Jus.
(Jis šypsosi)

Nikolajus: Teorija paprasta, bet geniali: vienas dalykas yra auklėjimas. Palaužti žmogų lengva. Tėvai su išmoktu bejėgiškumu to paties moko ir vaiką. Vergų vaikai visada būna gerais vergais, jei tik nepamato kito pasaulio, nesužino, kad gali būti kitaip, tuomet jie ima maištauti. Šiandien uždaryti sienas, uždrausti raštą ar vežti į Sibirą nebeįmanoma, todėl tenka suvaldyti informacinį lauką. Štai čia mums ir reikia darbuotojų.
Visada mums padėjo Bažnyčia. Ji  dirbo tam, kad vergas klausytų šeimininko, kad tikėtų, jog geresnis gyvenimas bus po mirties. Tradicijos, prisirišimas prie vietos, visą tai turėjo būti perduodama iš kartos į kartą. Tradicinė šeima — štai perdavimo linija. Tačiau to dar negana. Pažiūrėkit. Jūsų vienas  šuo — Džeko Raselo terjeras, ar ne?
AŠ: Na, taip.
NIKOLAJUS: O kuo jo elgesys skiriasi nuo to kito, kuris beveislis, be dokumentų, iš prieglaudos?
AŠ: Na, džekas elgiasi taip, kaip priklauso džekams, kaip aprašyta…Jis prognozuojamas, klusnus, aktyvus, turi smarkiai išreikštą sekimo instinktą, žmogui niekada nerodys agresijos, nors konkurencingas ir agresyvus su kitais šunų patinais, o mišrūnas daug sunkiau prognozuojamas…

NIKOLAJUS: Va! Šito ir norėjau, mišrūnas daug sunkiau prognozuojamas. Todėl ir siekiame, kad veislė nebūtų sugadinta, ar ne? Džeko Raselo terjeras niekada netaps vilku, o lietuvis — graiku.
Pažiūrėkit, išmeta jūsų kolegą iš darbo, ką darote? Ogi tylite ir džiaugiatės, kad jūs dar gaunate savo davinį. Jokių profsajungų, jokio palaikymo. Priimtas įstatymas — lietuvis jo nekvestionuos, nes įstatymus priima ponas, o ne vergas. Paklusti. Štai didžiausia jūsų dorybė!

Klusnus, darbštus, be galo kantrus ir ištvermingas lietuvis toks, koks išvestas, toks ir PRIVALO likti.

Rodos, man jau gana. Antrą kartą šią savaitę privalau atsisakyti darbo. Pirmą kartą todėl, kad užsakovai norėjo, jog fotografuočiau kailį, o dabar reikalauja išduoti valstybę. Čia tik man taip sekasi?

Aš atsistojau, Nikolajus tik šyptelėjo, mostelėjo ranka ir pripildė  taures šampano.

NIKOLAJUS: Palaukite, tiesiog leiskite man pabaigti. Tiesiog mane išklausykite.
Nesupraskite manęs neteisingai! Tik negalvokite, kad dirbdama projekte “Spiečius“ turėsite elgtis prieš LR įstatymus. Mes veikiame tėvynės labui! — kalbėjo jis baksnodamas pirštu  auksinius Gedimino stulpus švarko atlape.

Tai mūsų pavykusio daugybę metų trukusio eksperimento vykęs vaisius — lietuviai, tobulų baudžiauninkų veislė, kuri, deja, per klaidą pasimetė nuo savo tikrojo šeimininko. Projekto “Spiečius“ tikslas išlaikyti lietuvius tokius, kokie jie yra — darbščius, klusnius, nelinkusius priešintis valdantiesiems, negalvojančius, kad gali ką nors pakeisti, susiskaldžiusius,  mėgstančius rietis tarpusavyje, sugebančius išgyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.

Mes tikime, kad jei lietuviai savo mentalitetu liks Rusijos provincija, tai šis juokingas buvimas  Europos Sąjungoje bus tiesiog laikinas spiečiaus nuklydimas.

Kaip jau minėjau, veikiame tik pagal LR įstatymus. Nieko nelegalaus. Tereikia stiprinti ir palaikyti tai, kas  jums genetiškai brangu, ką jūs išmokyti perduoti savo vaikams ir silpninti svetimą elgesį bei idėjas.
(Jis pritariamai linkteli) Ne išminties, ne kūrybiškumo savo vaikus mokote, o paklusti, daryti tai, kas nuobodu, nemalonu…Juk nesitikėsite, kad toks paklusnus vaikas užaugęs sukels perversmą ar taps išradėju, net nuostabu stebėti, kaip patys tėvai, nieko neverčiami, vergais auklėja savo vaikus…

Taigi, mes siūlome atlygį už palaikymą vertybių, kurias turite savo kraujyje,  jūs rašykite, taip kaip norite, tačiau gerbkite tas vertybes, tikrąsias, kurios mums, MUMS VISIEMS priimtinos.
Nekritikuokit, o skatinkit gerbti lietuviškas tradicijas, mylėt tėvynę ir veržtis diržus.
Mes už tradicinę šeimą  — nenorime, kad Lietuvių genofondą praskiestų netikęs kraujas.
Šiandien mums visiems nuoširdžiai nepatinka graikai! Labai gerai. Nepriimtinas jų tingumas, reikalavimas kažin kokio tariamo komforto.
Didžiuojamės savo sugebėjimu išgyventi už skatikus (Jis nejučia perbraukia pirštu šampano butelio etiketę, jis kainuoja daugiau nei  per mėnesį gauna pensininkas)
Nenorime santuokų su užsieniečiais, ypač su graikais arba ispanais, jie tingūs, maištingi, nori visur kištis, kuria profsajungas…netikę ūkio subjektai. Blogi vergai.
Skatinkime neemigruoti, imti paskolas, gyventi skolon, tuomet nebus laiko mintims apie savirealizaciją ir prasmę. Didžiausia prasmė — pasiimti skolon naują šaldiklį, kuriame prisišaldysit vasaros gėrybių žiemai.
Aklas religingumas, agresyvus nacionalinės kalbos ir simbolių garbinimas — puoselėkim romantišką manymą, kad esate geresni už kitus, taip lengviau liksite svetimi naujam šeimininkui, nesusimaišę, nesugadintos veislės. Pasisakykite prieš dvigubą pilietybę — mišraus kraujo, maištingų minčių, laisvų žmonių mums čia nereikia.
Skatinkite vaikus auklėti taip, kaip ir prieš šimtą metų. Tradiciškai užvažiuojant per kuprą, mokant paklusnumo, darbštumo ir negalvoti, kam viso to reikia. Tegu trokšta ne laimės ir savirealizacijos, o milijono ir Ferrari — dar juodžiau dirbs.
Mes pasižymim tuo, kad nelabai mėgstam homoseksualų, neapykanta jiems tesujungia mūsų tautas, jei mąstysime vienodai, kartu ir būsime, juk ne sienos skiria tautas, o mentalitetas, todėl būtų tinkama, jei  savo bloge suabejotumėt vienos lyties santuokos reikalingumu.
Jokiu būdu nereikia plėsti žmogaus teisių sampratos, apskritai geriau toks dalykas kaip kaip žmogaus teisės tradiciniam lietuviui asocijuojasi su kažkokiu nesuprantamu iškrypimu sklindančiu iš Europos sąjungos. Jei tai tamstai labai nepriimtina, tiesiog ignoruokite šią temą, ir dėl Dievo meilės, tiesiog nusiimkite tą idiotišką gėjų vėliavą nuo savo profilio nuotraukos facebooke
Būtų puiku, jei parodytumėt kaip gerbiate savo istoriją ir romantizuojate kančią, lietuvio sugebėjimą tyliai kentėti. Gal net kokį veganišką pilną kančios eilėraštį sumestumėte, kančia — gerai.
Manome, kad veganizmas nėra taip jau blogai, bet tik per sveikatos prizmę. Daugiau receptų — gerai. Veganai energingesni, ilgiau gyvena. Mes nerimaujame, kad dėl besaikio nesveiko maisto vartojimo lietuviai pasiligojo ir ištuko, ypač neramu stebint vaikus, jie privalo turėti sveikatos taip pat sunkiai dirbti ir stengtis, kaip jų tėvai. Alkoholis — gerai, bet ne per daug.
Tik gyvūnų teisių ir etinio veganizmo problematika netinkama, nes ji primena žmogaus teises, o nuo žmogaus teisių tuoj prieisime ir prie noro didinti pensijas, ilgiau atostogauti, kurti profesines sąjungas, viso to negalime leisti.
Pykčiu, apmaudu ir baime pritvinkusios patyčios — už tai mes sumokėsime premiją, tai gera vergų pramoga, besiriedami tarpusavyje jūs niekada nebūsite vieningi.

Dabar nieko nesakykite, tiesiog pagalvokite, kiek mažai aš prašau ir kaip nesunku būtų tai įgyvendinti.
Aš dar su jumis susisieksiu.
Jis atsistojo, vikriai kažką įspraudė man į delną, apsisuko ir skubiai išėjo pro duris.

Mano ranka vėl pradviso vyrišku odekolonu, o ją degino auksiniai Gedimino stulpai. Vienoje pusėje inkrustuoti deimantai, kitoje išgraviruota:

“Spiečiaus laukia tėtukas“

VK8Z1217

Iš Jėzaus liko tik iškamša

Šėtonas, ne kas kitas paskatino mane atsiversti tą pasenusį žurnalo numerį dantisto laukiamajame.

Randu reportažą apie verslininko ir medžiotojo gamtos muziejaus papildymą ir ta proga surengtą šventę. Šalies elitas fotografuojasi stirnų, dramblių ir tigrų iškamšų fone. O čia, už raudonų suknių ir besišypsančių dirbtinių dantų, naujieji eksponatai. Baltas raganosis ir …

Žiūriu į negyvą, vaškinį kūną ir atpažįstu jį, nors žvilgsnis nebe tas. Gal akys įstatytos stiklinės? Gal tai kas nors kitas? Ne, apsigauti neįmanoma.

Jėzau…vis tik bijojau, jaučiau, kad galėjo  nutikti kažkas panašaus.

Žurnale rašoma, kad jei ne naujasis įstatymas, kuris įteisino naktinių optinių taikiklių naudojimą, šis išskirtinis eksponatas galėjo kolekcijos ir nepapildyti:

“Užklupau dar visai tamsoje, nieko neįtariantį. Jis klūpojo tarp alyvų krūmų ir marmaliavo kažką po nosimi“ — pasakoja medžiotojas verslininkas, — pasijutau nepaprastai, tarsi būčiau liudininkas ypatingo ritualo ir tuomet nuspaudžiau gaiduką“.

Padedu žurnalą į vietą ir išeinu iš dantisto kabineto. Pliaupia lietus.

Vėliau žmonės kalbės, kad jis į Vilnių atvažiavo prabangiu BMW, tačiau tai tebuvo senas dviratis. Pirmiausia su juo susidraugavo jaunimas, studentai, gal keli menininkai ir VU filosofijos ar politikos instituto dėstytojai. Jie klausė, ką jis kalba, kvietėsi į namus, diskutavo, ginčijosi.

“Tai, ką jūs laikote vertybėmis, galbūt tėra įpročiai, — mokė jis, — žodžiu “tradicija“ dažnai pridengiamas tingėjimas mąstyti, ieškoti tiesos ir keistis“.

Nors paskui jį trainiojosi dvylika vadinamųjų mokinių, tik vienas, keistokas tipas užrašinėjo ką jis kalba. O kalbėjo apie meilę, empatiją, pagarbą kiekvienam gyvam sutvėrimui. Tuo metu jis dar nebuvo žinomas.

Jėzus išgarsėjo tuomet, kai Vilnelės vandenį pavertė vynu, o medžius ant Gedimino kalno kanapėmis. Tuomet juo susidomėjo alkoholio monopolininkai ir valdžia. Vilnelės vandenį išpilstė į butelius, medžius nukirto ir padegė.

Dėl to, kaip suprasti jo kalbas apie meilę, empatiją ir pagarbą kiekvienam gyvam sutvėrimui susikūrė dvi skirtingos stovyklos. Vieni sakė, kad tai putinistinė propaganda, kiti manė, kad Europos sąjungos ištvirkėliškumo skleidimas ir tradicinių šeimos vertybių griovimas.

Tuomet buvo išsiaiškinta, kad jis neturi LT pilietybės.

Ir neturi sąskaitos banke.

Vaikšto keistai apsirengęs.

Nemoka būsto paskolos.

Tik  kalba apie meilę ir daro neįprastus dalykus, verčia vandenį vynu ir vienu kepalu duonos pamaitina minią. Koks smūgis šalies ūkininkams! Bankrotas!

Akivaizdu, kad jis buvo nenormalus. O žmogaus teises šioje šalyje turi tik NORMALŪS. Taip jau tradiciškai susiklostė.  Visi bandymai susitarti, kad žmogaus teisės priklauso visiems žmonėms buvo išjuokiami paprastai: “Dėl pripažintų žmogaus teisių tartis nereikia.“

Neturi žmogaus teisių, vadinasi esi gyvūnas, kurį galima sumedžioti. Ypač, jei gyvūnas nežinomas ir dar klaidžioja mieste, tikriausiai pavojingas.

Čia tradiciškai buvo pasitelkiami medžiotojai selekcininkai. Jais tapdavo patys normaliausi visuomenės atstovai, su pasais, sąskaitomis ir kitomis pripažintomis tradicinėmis vertybėmis.

Buvo manoma, kad jei nesi normalus, tai tapti iškamša, kuria tiek žmonių bent jau grožisi, ne pati blogiausia pabaiga.

Pavyzdžiui Facebooke, po Jėzaus iškamšos nuotrauka, puikavosi stilingų damų ir trumpulių komentarai:

“Koks dailutis“

“Ir aš norėčiau tokį pasikabinti“

“Fainulka“

Visi džiaugėsi Jėzaus iškamša. Verkė tik nenormalūs, taip juos atpažindavo, atimdavo žmogaus teises ir nušaudavo.

2015-07-12-2877did
foto #blogavegane

Privalomai apvaisintinų moterų sąrašas

Aš matau tribūną, ąžuolinę, papuoštą Vyčiu. Ir pusamžį vyrą, kostiumuotą, tvarkingą, malonaus veido sakantį: — Gerbiami seimo nariai, įstatymas priimtas! Ačiū už jūsų balsus! Neabejotinai Lietuvos piliečių gerokai padaugės! Kaip gerai, džiaugiuosi. Įdomu, koks įstatymas, gaila nenugirdau… Gal pagaliau apsispręsta dėl dvigubos pilietybės suteikimo? Gal įvestos mokesčių lengvatos smulkiam šeimyniniam verslui? O gal geros naujienos sprendžiant darželių problemas? Finansinės paramos ar socialinės privilegijos auginantiems vaikus? Smalsu, todėl skaitau internete: 18 – 30 metų moterys ir merginos kviečiamos prisistatyti sveikatos patikrai. Iš sveikų ir tinkamų valstybės tarnystei loterijos keliu, kad nebūtų jokios korupcijos ir įstatymo apėjimų, bus išrinktos 3000 merginų, kurios bus apvaisintos, po 9 mėnesių pagimdys naujus Lietuvos piliečius. Per tarnystės laiką jos bus maitinamos ir gyvens specialiuose bendrabučiuose, kuriuose darys mankšteles, maitinsis, mokysis gimdymo vandenyje ir sausumoje. Kyla masinis sujudimas, naujasis įstatymas supriešina žmones. Pirmosios, žinoma, ima reikštis merginos, kurios jau pašauktos į sveikatos patikrą. Prasideda protestai. Kodėl moterys šaukiamos atlikti pareigą tėvynei turi aukotis ir leisti naudoti savo kūną? Taip, suprantama, kad Lietuvai reikia naujų piliečių, tačiau nejaugi susidūrę su bet kokia grėsme imsime elgtis kaip h o m o s o v i e t i k u s, imsime prievartauti savo piliečius vardan tėvynės? Ar tai nėra manipuliacija tėvynės meilės sąvoka? “Nenori – priversim“ metodas netinkamas demokratinei šaliai, tai diktatoriškas būdas. Įsivaizduokite, jei kiltų karo grėsme, nejaugi imtume į kariuomenę šauktinius prievarta? Į gerbiamo kultūros veikėjo pasisakymą atsako žinoma dainininkė: Ar negalime skirti 9 mėnesių meilei su tėvyne? Juk gimdyti moteriai taip natūralu, aš, jei dar galėčiau ir nebūčiau pragėrusi savo kiaušidžių, gimdyčiau dėl tėvynės su malonumu. O palyginimas su vyrais šauktiniais tikrai netinkamas. Juk karo metu šauktiniai gali žūti! Kaip galima imti ir prievarta versti jauną žmogų aukoti gyvybę, aukoti savo kūną, mūsų sveiko proto valstybė niekada nesugalvotų šauktinių kariuomenės, ypač loterijos principu, juk tai akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas! Kitas reikalas, jei visi eitų į kariuomenę, ir vyrai, ir moterys, nesvarbu kokio amžiaus žmonės turėtų išmokti gintis, bet jei jau visi, tai visi. Tačiau nelyginkite! Objektyvus apvaisinimas ir 9 mėnesių kūno auka tėvynei tai tik juokas, tą padaryti visos galime! Na, visos tos, kurios bus pašauktos, ne aš, žinoma. Jaunų menininkų pora sukuria meninį projektą — fotografuoja merginas, kurios pašauktos dirbtiniam apvaisinimui. Merginos fotografuojamos aprengtos naujutėlėmis uniformomis — rausvais naktiniais marškiniais su išsiuvinėtu raiteliu, vietoj kalavijo iškėlusiu milžinišką pipetę, jos verkia ir pasakoja, kad jaučiasi, švelniai tariant, kiek sutrikusios dėl savo  laimėjimo loterijoje. 18 metų, Rasa, vienuolė. “Įstojau į vienuolyną nes norėjau išsaugoti nekaltybę. Nesu turėjau seksualinių santykių ir neplanavau jų turėti. Dar nespėjau pasitarti su motinėle ir nežinau, ar tas dirbtinis apvaisinimas skaitosi kaip seksas, ar ne? “ Interneto komentatoriai vienuolės norų nepraleidžia pro akis:  Tai kalė, dar ji čia vienuole nori būti! Visas vienuoles reikia tikromis bobomis paversti ir prievartauti! Apvaisinimas turėtų būti ne dirbtinis, o tikrinis, tikro lietuvio darbas! Vienuoles apvaisinusiems nemokamai alaus! Jūrate, 25 metų savanorė karė: “Savo gyvenimą skyriau Lietuvos kariuomenei, daug treniravausi, studijavau karo akademijoje, esu karininkė. Dabar būsiu apvaisinta ir turėsiu nutraukti treniruotes. Suprantu, kad Lietuvai labai reikia naujų piliečių, tačiau manau, kad galėdama tęsti savo darbą kariuomenėje, būčiau vertingesnė.“ Interneto komentatoriai šėlsta: Ar jai spręsti, kaip būti naudingai? Kaip negėda manyti! Galvojimas yra didžiausia moterų ir net vyrų, visokių silpnavalių problema. Tratinkint kariūnę! Valstybinė televizija pasikviečia jaunuosius menininkus aptarti projektą, kur vieningai nutariama, kad toks projektas lygus tėvynės išdavystei. Menininkai išvedami. O apvaisinimo ministerijos pareigūnas kompetetingai paaiškina, kodėl masinė loterija apvaisinimo tikslais visai nepažeidžia žmogaus teisių: — Gerbiamieji! Juk nesvarbu ką iš tiesų galvojame, svarbu, ką sakome. Svarbu, kad būtų teisėta, o ne teisinga. Juk įstatymuose nėra parašyta, kad negalima prievarta apvaisinti moterų, jei valstybei to reikia. O juk reikia! Kad būtų linksmiau, surengiama  vieša šventė. Ar moteriai nėra normalu pagimdyti kūdikį? Ar tai nėra laimė ir pareiga? Tuo labiau, kad auginti nereikės, pagimdai ir atiduodi valstybei, — pasisako  patriotė žvaigždė ir užtraukia dainą: — Kas šiąnakt miegos su gražiausia mergina? Dirbtinis apvaisintojas, nana na nana!pau0078

KAIP aš Lietuvos nemyliu

Vis dažniau parašau, o po to ištrinu savo pačios komentarus Facebooke.
Oi, gal kas nors, ką nors pagalvos…Ui, ui.
Dar visai neseniai taip drąsu ir paprasta atrodė reikšti savo nuomonę. Juk KGB pokalbių nebeįrašinėja, gyvename laisvoje šalyje.
Ar tikrai mes tokie laisvi? Ar tikrai galime mąstyti laisvai ir kalbėti tai, apie ką mąstome?
Ne, aš neadvokatauju patyčioms, smurtui, diskriminacijai, atvirkščiai, man nepatinka madingi besikeikiantys chamai merkantilizmo guru.  Norėčiau galvoti ir kurti laisvai, matyti aplink žmones, kurie nebijotų pasakyti ką galvoja viešai. Net nesuprantu ko, bet tik jaučiu, kad ir aš imu bijoti, imu laikytis kažkokių mūsų visuomenėje atsiradusių TABU. Nes, vaje vaje, po to neužsakinės fotosesijų.
Pirmiausia ir svarbiausia tema, dėl kurios jau kaista ausys, kaip baisu,  yra patriotizmas ir tėvynės meilė. Būti Lietuvos patriotu dabar yra privaloma. Lietuvą mylėti ir jai “aukotis“. Žinoma, tai tik tušti žodžiai, poza, kuri tapo nerašyta gero tono taisykle. Šūkauja tie, kuriems nepatikėčiau net savo šuns pasaugoti. Net neabejoju, kad patys pirmieji piltų laižyti Putino subinę arba spruktų į vakarus, jei prasidėtų karas su Rusija.
Gimiau dar Sovietinėje Lietuvos TSR ir mano šeimoje nei vieną akimirką nebuvo taikomasi su režimu. Tėvai priklausė menininkų bendruomenei, prisimenu kažkokį vietinį vakarėlį ir savo mamą drąsiai rėžiančią tiesą apie Staliną, Leniną, apie tai, kokiu absurdu, melu ir žudynėmis grįstas komunizmas. Kažkoks vyras ją bandė raminti, tildyti, sakydamas, kad pavojinga, kad vaikai girdi. O mama atsakė, kad jos vaikai nuo gimimo žino, kad Leninas buvo tik kvailys. Siekį gyventi laisvoje šalyje gavau su mamos pienu.
Man buvo trylika, budėjau prie Parlamento, saugojau televizijos bokštą, pirmoji klasėje nusirišau pionierės kaklaraištį!  Sausio 12 visą naktį praleidau prie Parlamento, todėl 13 mama liepė likti namuose ir išsimiegoti, rodos trūko tiek nedaug, kad būčiau pati griuvusi po tankais. O šiandien, kai skaitau, jog Vilniaus meras už kurį balsavau ir net švietimo ministras Žaliojo tilto skulptūras vadina “balvonais“  ir tariasi, kaip jas sunaikinti, tyliu, nors širdis plyšta. Man šios skulptūros visų pirma dailės istorijos dalis, dalis mano vaikystės, mano gimtojo Vilniaus, kažkas, ką prisimenu visą savo gyvenimą. Man jos labai gražios ir sakau tai kompetetingai — esu diplomuota menotyrininkė.  tačiau, Kudirkos paminklas tikras balvonas, Mindaugas – klišė, kičas.  Ar galiu tai garsiai sakyti ir nebūti apšaukta  išdavike?
Šiandien džiaugiuosi, kad tą sausio 13-ąją mama neišleido iš namų. Gerai, kad nežuvau už tokią Lietuvą, kuri nori griauti mano vaikystės gražiausias skulptūras. Už tokia Lietuvą kuri nusprendė turėti šauktinių kariuomenę, o šaukia tik jaunus vyrus, o moterų – ne.
Negaliu atsidžiaugti, kad nežuvau už siauraprotišką biurokratinį aparatą, kuris neleidžia nusivesti vaiko į filmą, kuris jam įdomus. Už visuomenę, kur pasivadinus konservatoriumi gali keiktis rusiškais triaukščiais ir kažkam tai atrodo…intelektualu. Už Lietuvą, kurioje gudrūs psichopatai verslininkai, lobstantys iš žmonių išnaudojimo sumoka valstybei mokesčių tiek, kiek aš, menininkė, dirbanti pagal autorines sutartis. Už prezidentę, kuri bijo ištarti žodį nepasitarus su savo svita ir dar vilki natūralius kailinius.

Tačiau visai nenoriu, kad Lietuva taptų panaši į Ameriką. Norėčiau – išvažiuočiau. Bet dar esu čia, elgiuosi taip, kaip sako mano sąžinė. Ir būsiu, dirbsiu, veiksiu, kol korektiškieji funkcionieriai dar man neperkando gerklės.
Valstybė turėtų  funkcionuoti tarsi FIRMA, įmonė, kurios tikslas padėti žmonėms gyventi civilizuotai, praktiškai paskirstyti išteklius, sukurti terpę, kurioje galėtume vystytis, skleistis ir augti.
Taip, aš sutinku turėti pareigas. Bet tik ne tokias, kaip sultono hareme šešta žmona. Atleisk, Lietuva, darbinius santykius su tavimi turėti sutinku, kartais net savaitgaliais galiu padirbėti, tačiau intymaus nesiūlyti!

nuotrauka - blogos veganės
 

Visų nuotraukų autorė – Bloga Veganė (jei nenurodyta kitaip)

Žalios salotos su žaliu padažu

Salotos dažniausiai būna neskanios. Šalia jų kažko trūksta, pavalgius salotų norisi valgyti šokolado. Arba pulti į nesulaikomą raudojimą lyg būtum Bridžita Džouns. Taip nutinka, kai nusprendi spontaniškai tapti veganu arba suplonėti ir nusiperki salotų kur nors viešumoje. Pavyzdžiui, prekybos centre, kulinarijos skyriuje, visuomet gali gauti salotų. Dažniausiai kopūstų su morkomis, permirkusių pigiausiame rafinuotame aliejui. Jei kulinarijos “šefas“(varge) dar ir su kūrėjo ugnele, salotas butinai “pagardina“ razinomis, riešutais ar konservuotais ananasais. Ir pavadina skambiai – “sveikuolių salotos“. Gal patys produktai ir nėra tokie jau siaubingi, neskaitant aliejaus, tačiau skonis šlykštus, vimdantis. Žinoma, paragavus “sveikuoliškų“ salotų ima atrodyti, kad visas sveikas maistas neskanus, kad pasirinkus tooookią mitybą gyvenimas jau niekada nebebus toks malonus, kaip anksčiau, visaėdystės laikais. Tuomet, pradedantis veganas-sveikuolis traukia į restoraną. Ir ten užsisako salotas. Kiniško kopūsto lapas, pomidoras ir pusė kalakuto su majonezu. Belieka paprašyti išimti kalakutą, tada majonezą, galiausiai paaiškėja, kad pomidoras buvo įdarytas sūriu ir belieka graužti kopūstą be nieko už kalakuto kainą. Tuomet ir nusprendžiama, kad veganams tiesiog nėra ką valgyti ir su ašarom akyse, gedint ir gailint gyvūnų vėl suryjamas kotletas.

Tačiau salotos be jokių ypatingų priedų gali būti skanios ir sočios. Žalumynai su žalumynais? Žolės su žolėm? Jau žinau, matau, kad šypsotės į ūsą. Na, tiesiog pamėginkit. Neužtruksit ilgiau nei  10 minučių ir  patiekalas paruoštas.

Reikės:

  • Kale lapinio kopūsto jaunų lapų  apie 150 – 200 g.
  • 1 paprasta maža salota.

DSCF0173 DSCF0167

Padažui:
  • 150g.  špinatų
  • 1 – 2 avokadai
  • 1 citrinos sulčių
  • riekelė svogūno (vietoj svogūno galima dėti žiupsnelį juodųjų pipirų)
  • česnako skiltelė arba tokio dydžio imbiero gabaliukas
  •  šalto spaudimo alyvuogių aliejaus 1-2 šaukštai
  • sojų padažo šlakelis pagal skonį.

DSCF0166

Pusę kale lapų nuplikau, kad suminkštėtų, kitą pusę supjaustau ir sugniaužau su keliais lašais citrinos ir truputį druskos. Sumaišau su nuplikytais lapais (jie tampa minkšti, tarsi kita daržovė), stambiai supjaustyta salota. Blenderyje suplaku avokadą su svogūno riekele ir  špinatais,  (dėl jų tokia ryški žalia spalva gaunasi), česnako spaudykle išspaudžiu imbierą arba/ir česnaką, supilu likusiais citrinos sultis.

Žalios salotos su žaliu padažu

Man patinka jas valgyti su rieke juodos duonos, bet jei norite sočiau, puikiai tinka virtos arba keptos bulvės su kmynais.