Politkorektiškumas rožinio plastiko maišelyje

Netikėtai, einant pro šiukšlių konteinerį, nutiko stebuklas. Ant šaligatvio gulėjo numestas politinis korektiškumas plastikiniame maišelyje, du metrai iki šiukšlių konteinerio.

Pamačiau ir akimirksniu viskas tapo aišku.

Jau kurį laiką slampinėjau po apylinkę svarstydama, kaip aiškiai ir paprastai parašyti tekstą apie politinį korektiškumą. Praktika, atsiradusi dėl siekio užtikrinti visuomenės narių laisves, orumą  ir lygias galimybes, ėmė varžyti, kontroliuoti ir trukdyti žmonėms sutarti. Kodėl? Niekaip negalėjau suprasti.

 Ėjau ne viena, su savo šunim Pita.

Man bekontempliuojant gilioje susikaupimo būsenoje Pita pritūpė. Ir prišiko tiesiai ant tako. Kadangi paprastai ji savo reikalus atlieka miško tankmėje, maišelių nesinešioju. Situaciją išsprendžiau kūrybiškai, nors gal ir ne itin estetiškai – guminio boto šonu rudis buvo pasiųstas tolyn ir išsitaškė dilgėlyne. Paprastai vaikščiodama savo kaimo apylinkėse nieko nesutinku ištisas dienas, tačiau šiandien viskas buvo kitaip. Mane stebėjo net 3 poros akių. Pagyvenusi dama su šiaurinio vaikščiojimo lazdomis žiūrėjo net prisimerkusi iš pasipiktinimo, šalia stovėjo mergaitė, tikriausiai anūkė, kokių trylikos metų paauglė vedina bigliu, rankoje ji laikė rožinį maišelį su turiniu, kai kuo, kas nors ir rudas, bet tikrai ne šokoladas,  o prie šuns pavadėlio tabalavo maišelių dėklas.

Moteris buvo labai įsižeidusi ir netruko man to pasakyti. Ji visada, visada surenka savo šuns šūdukus (mergaitė žengia žingsnį į priekį ir rodo man maišelį). Be maišelių nė žingsnio. Nė žingsnio!  O čia, staiga, toks siaubas. Suaugusi moteris, kaip šitaip galima? Be to, kad spardyti negražu, dar ir teršiu gamtą. Gal tas dilgėles sumanys skintis veganai žaliesiems kokteiliams?

                             Norėjau pasakyti, kad pati esu veganė, o dilgėlės kokteiliams tinka tik jaunos, o ne tokios beveik dviejų metrų, tačiau mandagiai atsiprašiau. Prisiverčiau maloniai nusišypsoti. Ir net pasakiau, kad daugiau šitaip nedarysiu, net iškenčiau neleptelėjusi, kad plastikas kenkia gamtai labiau nei šuns šūdai ir maloniai palinkėjau gero vakaro.

                             Ne, klysti negalėjau. Tai buvo tas pats rožinis maišelis dekoruotas rožinėmis širdelėmis ir kauliukais, kurį mergaitė prieš valandėlę kišo man po nosim.

                             Kaip ir savo šuns šūdukų susirinkimas, taip ir politinis korektiškumas yra grįstas gerais norais. Nesvarbu, kas pirmas sugalvojo maišelius, kaip kad nesvarbu ar pirmas politinį korektiškumą ėmė vartoti Karlas Marksas ar Mao Zedongas. Dabartinės elgesio taisyklės bei politkorektiškumas atsirado tam, kad visiems žmonėms  gyventi būtų gera ir saugu, kad nei viena visuomenės grupė nebūtų išskirta ir įžeidinėjama. Tačiau besalygiška tolerancija ir priėmimas virsta tironija tuomet, kai taisyklių laikymasis tampa svarbiau už sveiką protą. Politinis korektiškumas yra aklas sekimas taisyklėmis  nemąstant  arba dar blogiau – siekiant pranašumo. Mano sutikta moteris su anūke laikėsi visuomenei priimtinų taisyklių, kurios buvo sukurtos tam, kad niekas nepasijustų blogai įsilipęs į šuns šūdą. Tačiau geras, teisingas ir pozityvus elgesys virto politini korektiškumo analogija tą akimirką, kai maišelis su šūdu buvo numestas ant šaligatvio, o ne į šiukšlių konteinerį.

                             Taisyklių buvo laikomasi formaliai,  maišelis su šūdu demonstruojamas pranašumui prieš kitą parodyti, o vėliau, niekam nematant, taisyklės buvo grubiai pažeistos numetant ne šiaip sau organinę atlieką, bet dar ir užterštą plastiką. Sveikas protas sako, kad ir gamtai, ir žmonėms, padaryta žala didesnė, nei toji, kurią padariau aš. Tiesą sakant, dėl kūrybiško, tačiau nekorektiško sprendimo mano šuns šūdo skrydis į dilgėlyną apskritai niekam nepadarė jokios žalos. Tačiau pasisusti nejaukiai ir atsiprašyti teko man. Būtent taip žmonės jaučiasi susidūrę su politiniu korektiškumu.

                             Politinis korektiškumas įsivešėjo dėl idėjos, kad kalba ir mąstymas yra susiję. Viena teorija teigia, kad  jei kalba bus pakeista taip, kad joje nebeliks kitokius žmones išskiriančių ir pažeminančių žodžių,  visuomenėje nebeliks išskiriančių ir žeminančių veiksmų. Deja, gyvenime viskas vyksta kur kas sudėtingiau. Šiandienos politikai labai greit perpranta politkorektišką žodyną, kuriuo bendrauja viešai, tuo tarpu uždaruose vakarėliuose  reikalus sprendžia ,,tikrų vyrų” kalba, kur žodžiai toli gražu nėra vyniojami į vatą. Labai panašiai vyksta ir gyvenime — vieną žodyną naudojame viešai, o visai kitą — kalbėdamiesi su artimais draugais. Toks dviejų kalbų egzistavimas vargiai ar padeda ginti skriaudžiamas visuomenės grupes, tačiau neabejotinai nuskurdina viešajį diskursą. Televizijoje ir spaudoje kalbame vis skurdžiau, naudojame begalę klišių, eufemizmų, o tai skurdina ir  mūsų mąstymą. Nenuostabu, kad vis daugiau žmonių ieško alternatyvių informacijos šaltinių. Gerai, kad politinis korektiškumas dar iki galo neiškraipo knygų turinio, kad privatūs tinklaraščiai ir tinklalaidės išlaiko gyvą, tikrą kalbą, tačiau išsukus iš oficialiosios politkorektiškos zonos patenkame į informacijos džiungles, kuriose kiekvieną faktą ir idėją tenka kruopščiai apmąstyti, patikrinti, įvertinti.

Kad ir kaip man nepatiktų politinis korektiškumas, dažniausiai esu linkusi nusileisti jo taisyklėms. Paprastai nesunku kalbėti taip, kad neįžeistum kito. Kartais esu pasiryžusi aukoti savo kūrybiškumą, nes nenoriu atsidurti vienoje gretoje su tais, kurie nori šunų šūdais apdergti visus šaligatvius. Nesmagu, bet šiandien politinio korektiškumo kritika, lygiai taip pat kaip ir pats politinis korektiškumas, yra naudojama manipuliaciniais socialinės inžinerijos tikslais. Jau prieš 17 metų Leonidas Donskis, liberalios minties atstovas, kritikavo politinį korektiškumą dar prieš jam ateinant į Lietuvą, o jo straipsnių šia tema galime susirasti internete. Tačiau šiandien, jei L.Donskis būtų gyvas, bijau, jis tokio straipsnio neberašytų. Ir visai ne dėl to, kad jo nuomonė apie politkorektiškumą būtų pasikeitusi, o todėl, kad šio fenomeno kritiką uzurpavo ir naudoja savo politiniams tiklams siekti kraštutiniai dešinieji nacionalistai, rasistai ir homofobai. Siekį gerbti ir palaikytį kitą, jie interpretuoja kaip pritarimą vandalizmui, o neapykantą ,,gesina” dar didesne neapykanta, ksenofobiją pateikia kaip dorybę ir visa tai dar apraizgo supainiotais faktais ir sąmokslo teorijomis. Nesmagu matyti tokius tekstus pagrindinių portalų pirmuose puslapiuose, ir liūdna, kai entuziastingai jais dalinasi Facebooko draugai.

Tai paradoksali situacija. Kaip pasisakyti prieš politinį korektiškumą, tačiau nebūti tapatinamas su kraštutiniais konservatoriais, neonaciais ar Rusijos troliais, siekiančiais susilpninti pasitikėjimą Europos Sąjunga? Ir ar tikrai reikia pasisakyti būtent dabar? Manau, kad taip.

                             Dėl politinio korektiškumo atsirado pozityvi diskriminacija – dirbtinai išskiriamos ir remiamos visuomenės grupės, o bet koks grupių išskyrimas veikia žmoniu tarpusavio santykius negatyviai ir  nepasitenkinimas bei agresija tarp skirtingu grupių niekur nedingsta. Politinis korektiškumas žmones išmokė manipuliuoti ir siekti sau naudos įsižeidžiant. Ir nesvarbu, net jei tam įsižeidimui yra realus pagrindas, tai itin egoistiška praktika, kuri gal laikinai ir padeda vienai ar kitai socialinei grupei, tačiau visuomenė ir toliau serga. Rodos, niekada nebuvo taip manipuliuojama ir siekiama sau naudos įsižeidžiant. Pavyzdžiui, kilus skandalui, kai aplinkos ministras patvirtino didelei daliai visuomenės nepriimtinas medžioklės įstatymo pataisas, kuriomis buvo mėginama įteisinti žiaurius pramoginės medžioklės būdus, medžiotojai tučtuojau pasitelkė į pagalbą viešųjų ryšių specialistus, kurie sukūrė naują bendravimo su visuomene strategiją. Per vieną dieną medžiotojai virto silpnąja visuomenės grupe, skriaudžiama (vandalai siaubia jų turtą — bokštelius), ir labai įsižeidusia, kad jie, jautrūs gamtos mylėtojai, vadinami žudikais.

Dešinieji kritikuoja politinį korektiškumą, tačiau nevengia juo pasinaudoti. Buvusi seimo narė kritikuoja politinį korektiškumą, nors ką tik naudojo būtent PK leksiką besipiktindama, kad vyresnio amžiaus žmonių teisės yra pažeistos rekomenduojant nesilankyti viešose vietose.

Konservatyviai minčiai nepatinka nauja segregacija, kurią kuria neoliberalistinis politinis korektiškumas, tačiau jie meluoja, kad kovoja dėl žodžio laisvės, iš tiesų dešiniesiems naudinga tradiciškai susiskaldžiusi visuomenė. Juk visai nesvarbu kaip supjaustysi pyragą — kubeliais, juostelėmis, ar trikampėliais, jis vis vien byrės. Laiminga visuomenė yra vieninga — kaip nepjaustytas pyragas.

Prieš 17 metų Leonidas Donskis parašė instrukciją, ką daryti, ir šiandien, kai visuomenė vis labiau skaldosi ir ima ieškoti atpirkimo ožių, pats metas ją prisiminti ir pradėti taikyti praktiškai: ,,Alternatyva politiniam korektiškumui yra gan paprasta – pakanka nustoti vertinti žmones pagal jų lytį, rasę ir klasę. Lygiai kaip pakanka liautis dirbtinai segmentuoti visuomenę skaldant ją į gabalus ir formuojant tarpusavy nesusiliečiančias ir it monados izoliuotas ideologines grupes. Kodėl? Todėl, kad šie dalykai yra tiesiog nesutaikomi su pačiais moderniosios visuomenės pagrindais – laisve, lygybe, bendra politine ir viešąja erdve, taip pat ir pilietiniu solidarumu.” *

Kaip politkorektiškumas bei manipuliavimas politkorektiškumo kritika veikia mūsų kasdienybę ir trukdo laisvai mąstyti

Pavyzdys

Facebooke mano draugė Vaida pasidalino postu, kuriose gimdo translytis vyras. Barzdotas, gauruotas, pašalintomis krūtimis, iš pažiūros itin vyriškas, tačiau tebeturintis moteriškus dauginimosi organus ir gimdantis savo trečią kūdikį. Vaida parašė taip: ,, Įdomu, kad žmoguje dera du troškimai — bet kokiomis priemonėmis tapti vyru, tačiau būti ir motina. Idėja, kad šie du troškimai suderinami, man nauja, o jums? Ar tai nėra egoistiška vaiko atžvilgiu? Ar jis galės žindyti kūdikį? Ir kaip į jį kreipsis vaikas – mama ar tėti? O gal užtenka, kad tave mylėtų, o barzda – nesvarbu? Padiskutuokime.”

Vaida savo poste kvietė mąstyti. Pažinodama ją esu tikra, kad diskusiją inicijavo vedina naivaus smalsumo, noro suprasti, o ne pažeminti ar diskriminuoti. Juk gimdantis transvyras nėra labai įprasta, kodėl apie tai nepasikalbėjus?

Tačiau būtent dėl politinio korektiškumo nei mąstymas, nei  diskusija neįvyko. Komentarai buvo tik dviejų rūšių, vieni politiškai korektiški tiek, kad draudė mąstyti (Gražiausia matyta šeima; ar būtina žindyti!; svarbu, kad mylėtų, ne tavo reikalas, motina su barzda ar be; nori ir gimdo; kaip tu gali būti tokia netolerantiška). Kiti komentarai naudojosi politinio korektiškumo kritika, kad pagrįstų savo alternatyvias politines pažiūras  (pagaliau paaiškėjo, kaip pabėgėliai veisiasi; tokius normalioj šaly uždarytų iki gyvos galvos; Europos sąjungoj tik iškrypėliai; štai jums lytinio švietimo mokyklose pasekmė; tuoj valdžia lieps visiems vyrams gimdyt dėl lygių teisių).

  • 2013 metų L. Donskio straipsnį galite rasti čia