Parduotuvė be durų

Sandros Bernotaitės kūrybinio rašymo mokymuose praktiškai įsitikinau, kokiu būdu aiškiai nubrėžtos ribos padeda atsikratyti vidinio cenzoriaus. Publikuojamas tekstas yra namų darbai,  iki 1000 žodžių išplėstas vaizdinys. Dėkoju žmonėms, ypač fotografui Ryčiui Šeškaičiui ir kitiems, kurie netyčia pateko į vaizdinį, ir tuo pačiu atsiprašau, kad jie buvo ,,išplėsti“. 

2017-04-28 14.34.42
Agnes Gintalaitės iliustracija

Parduotuvė buvo be durų.

Purvini vitrininiai langai užmerkti žaliuzėmis, iš vidaus ant lango priklijuotas lipdukas ,,Fotohobis“, taip aš būtent jos ieškojau ir radau, sukdama ratus aplink pastatą ir skaitydama biurų ir įmonių pavadinimus.

Kareivių gatvės  namo nr. 19 valdyba turėjo ryšių savivaldybėje ir už papildomus pinigus nuomininkai gaudavo leidimus kabintis iškabas tokias, kokios jiems patikdavo. Mirksinčios ar šviečiančios, kiti rinkdavosi išdrožtas iš medžio, puoštas plastikinėmis gėlėmis, ar grojančias. Kai kurių iškabos buvo tik užrašas ant lango.

Įdomu kiek jiems kainavo leidimas turėti duris? Arčiausiai tos parduotuvės, į kurią norėjau patekti, buvo grožio salonas ,,Deivėnina“. Jis turėjo savo duris — plastikines, puoštas rožiniais medžiaginiais kutais, kurie buvo papilkėję nuo dulkių ir pravažiuojančių automobilių dūmų. Spausdama rankeną mėginau prisiminti, kaip vadinasi toji spalva.

— Laba diena, — pasisveikinau, — gal žinote kaip patekti į greta esančią parduotuvę?

Fotohobį? — paklausė jauna, malonių veido bruožų mergina violetiniais plaukais, — jie neturi durų.

Kaip tik tą akimirką prisiminiau kutų spalvos pavadinimą. Peleninių rožių.

— Mes turime nedideles dureles, pro kurias galime pravesti, bet tik savo klientus. Tokios taisyklės.

Grožio salono kainoraštis buvo įlenktas į aptrintą, lipnų natūralios odos aplanką su užrašu ,,Restoranas NERINGA. Meniu“. Gelinis manikiūras, pedikiūras, auskarų vėrimas į įvairias kūno vietas, moteriškas kirpimas, vyriškas kirpimas…

— Norėčiau vyriško kirpimo, — paprašiau. Jis kainavo tik 5 eurus, pigiausia grožio salono paslauga.

— Tai neįmanoma, — papurtė galvą mergina, ir pamačiau, kad po violetiniu plaukų sluoksniu paslėptos geltonos, žalios ir raudonos sruogos, o ties smilkiniu plaukai buvo nukirpti trumpai, nudažyti raudonai, ir tame, raudono ežiuko plote ji buvo išsiskutinėjusi Vytį.

— Kodėl neįmanoma? — paklausiau.

— Nes esate moteris. O moterų kirpimas kainuoja 30 eurų.

— Bet aš noriu vyriško kirpimo, — išgirdau savo balse irzulį.

— Galime pasiūlyti vyriško stiliaus moterišką kirpimą, — mergina pakėlė antakius ir raitelis jos smilkinyje pastatė žirgą piestu.

— Aš nenoriu kirptis, man tiesiog reikia į tą parduotuvę, — susitvardžiau, — ar ką nors dar galėtumėt pasiūlyti nebrangaus?

— Už 5 eurus aš galiu jums ištrinkti galvą. Tik šampūnas bus ne antialerginis.

Mergina mane nusivedė į mažutį tamsoką kambarėlį, ten buvo tik plastikinė pinta lauko kėdė, tikriausiai nukniaukta iš kokios kavinės (kažin, ar ne tokios kėdės ,,Neringoje“?)  kriauklė su įtaisytu dušu ir tokiu rudo dermantino įtaisu, į kurį turėjai atremti užverstą galvą. 

Užmerkiau akis ir stengiausi stebėti savo kvėpavimą, atsipalaiduoti ir pamiršti situacijos absurdiškumą. Vanduo buvo maloniai šiltas, merginos rankos švelnios, buvo net beveik malonu, kol neatsimerkiau.

Virš manęs kabojo nupjauta kruvina Medūzos galva su besirangančiomis šviečiančiomis žaliomis gyvatėmis. Ji spoksojo tiesiai į mane ir vis labiau plėtė akis. Nors per kelias sekundes supratau, kad tai tik veidrodis ant lubų, o gyvatės ir kraujas tėra mažų LED’inių lempučių ant dušo galvutės skleidžiama šviesa mano plaukuose, tačiau kažkoks siaubas, nemalonumas, ir įtampa iš gerklės nusileido į skrandį ir ten pasiliko.  Medūza aš krūpčiojo, mačiau, kad nebeiškentėstų svetimų rankų-gyvačių tapšnojimo savo galvoj ir tuojau pradės klykti.

Bet iškenčiau. Klykti atrodė kažkaip nemalonu, nekultūringa. Nusprendžiau apsimesti, kad tos lemputės ir veidrodis ant lubų, ir prievarta suteikiamos procedūros yra OK.

Pagaliau mergina baigė trinkti mano galvą, apvyniojo gėlėtu rankšluosčiu ir pasodino į kirpimo kėdę priešais veidrodį, įrėmintą juodo plastiko rėmu su lentynėlėmis.

Ji išdžiovino plaukus taip, kad per vidurį jie prasiskyrė, susimetė į dvi riestas bangas lyg avijaučio ragai, tačiau man buvo nesvarbu. Tenorėjau patekti į TĄ parduotuvę.

Tačiau durys, kurios man kainavo 5 eurus, valandą sugaišto laiko, ragus ant galvos ir klaikų niežulį vedė ne į Fotohobį, o į bandelių kepyklėlę.

Kodėl nesumokėjau papildomų eurų už antialerginį šampūną?

Mano rankų nagai arė galvą, o akys trankėsi į kepyklėlės sienas ieškodamos kokio nors išėjimo.

— Laba diena, gal pasakytumėt, kaip patekti į parduotuvę ,,Fotohobis“ paklausiau apkūnios damos su balta prijuoste ir tinkleliu ant galvos.

— Jie neturi durų, ponia, žinokit SODRA jiems duris užblokavo, nes laiku nesumokėjo PSD.

— Tai kaip ten patekti? — paklausiau ramiu balsu, rodos, jau ėmiau suprasti, kaip veikia sistema.

— Mes turime duris, bet tik darbuotojams.

— Galiu iškepti veganiškų keksiukų, — pasiūliau, — citrininių arba šokoladinių, purių, tiesiog burnoje tirpsta!— pasakiau ir galvojau, kaip čia susilaikius nors kelioms minutėms ir nekasius galvos.

Kepėją šiandien turime. Įforminsiu tamstą kaip padavėją.

Ant galvos man uždėjo tinklą, užrišo prijuostę, o kol nėra klientų, nuvedė padėti virtuvėje.

Ten, palinkęs prie miltuoto stalo, su balta medvilnine prijuoste, pilna galva ir barzda spalvotų kasyčių darbavosi fotografas Rytis Šeškaitis.

Prieš kelias savaites fotografavau jį žurnalui ,,MOTERIS“, bet pažinau ne iškart. Gal dėl kasyčių, o gal dėl miltuotų rankų, kurios mikliais judesiais kočiojo tešlą.

— Gal galėsi atsiųsti nuotraukas? — jis paklausė ir maloniai nusišypsojo, kaip tik tuo metu išgirdau dūžtančio stiklo garsą.

Pagalvojau, kad būtent ten ir turėtų būti parduotuvė be durų, galbūt kažkoks pirkėjas nusprendė įeiti kiaurai apdulkėjusį vitrininį langą. Bet yra žmonių besielgiančių civilizuotai ir ieškančių visuomenei priimtinų būdų patekti vidun, kaip Rytis Šeškaitis ir aš.

Jis vikriai supjaustė tešlą, tada ėmė vynioti ragelius su obuoliais, aš barsčiau cinamonuotą cukrų,  rikiavau juos ant juodos pramoninės orkaitės skardos ir per orkaitės stiklą stebėjau, kaip į drugelio lervas panašūs rageliai ima storėti, pūstis, cukrus pavirsta gelsva karamele.

Deja, į bandelinę atėjo pirmieji klientai, vyras ir mergina, abu sportiški, su sintetinėmis aptemptomis kelnėmis, neabejotinai  anapus Kareivių gatvės esančio IMPULS sporto klubo klientai.

— Ko turite šviežio? — paklausė mergina ir pažvelgė į mane kažkaip įtariai.

— Tuoj iškeps rageliai, — pasakiau. Stengiausi maloniai šypsotis ir nesikasyti po tinklu niežtinčios galvos.

— Tada mums du ragelius, kilogramą dietinių sausainių ,,Avižiniai debesėliai“, keturis butelius duonos giros išsinešimui…

Išsigandau, kad neprisiminsiu viso to sąrašo, ir nubėgau atsinešti rašiklio. Knisau kuprinę, bet niekaip negalėjau rasti jokio popieriaus, tai pasiėmiau Ipadą ir jau buvau begrįžtanti priimti užsakymo, tačiau kaip tik tuo metu pastebėjau, kad mano kolega, nusimetęs prijuostę, jau yra lydimas storosios moters pro atvertas duris, už kurių aiškiai pamačiau fotoaparatų ir objektyvų prikrautas stiklines vitrinas.

Nusitraukiau nuo galvos tinklą ir puoliau paskui. Storoji moteris suriko, kad taip daryti nedera, kad dar neatidirbau už įėjimą, mėgino sugriebti už rankos, tačiau aš jau buvau čia, fotografijos prekių parduotuvėje.

Išmėginau objektyvą — fotografavau savo ištiestą ranką ir žiūrėjau, ar smagiai išsiplauna fonas už jos. Objektyvas buvo SIGMA 35 f 1.4, dar išsirinkau trijų filtrų rinkinį.

Pro žaliuzes smelkėsi šviesa ir iš vidaus vitrininiai langai atrodė švarūs.

Juose nebuvo nei vyrių, nei rankenų, nei durų, nei išdaužtos ertmės.

Bedarbė prisipažino: Lietuvos vėliavą išmečiau į šiukšlių konteinerį

 

— Vaikščiojau palei vandenyną. Smėlis po basomis pėdomis, drėgmė ir šniokščianti bangų mūša nukėlė  mane į vaikystę. Prisiminiau, kaip Juodkrantės paplūdimy rinkdavom į krantą išmestus daiktus.  Tai buvo ne šiaip šiukšlės, ne šiaip sau daiktai. Tai buvo TO, kito, laisvo pasaulio egzistavimo liudininkai. Buteliai. Rusvo arba melsvo stiklo su keramikiniu kamščiu prilaikomu tokio…na, kaip ten…. vielinio mechanizmo…

Tyrėja  nutraukė monologą:

— Prašom neišsiplėskit, pasakokite konkrečiai ir tik faktus. Aš nespėju konspektuot.
— Gal jūs norėtumėte pokalbį įrašyti?, — paklausė įtariamoji, — galiu paskolinti savo telefoną, ten yra geras diktofono appsas, brangus, mokamas, be reklamų.
— Negalima — atsakė tyrėja. — Draudžiama skolintis įrangą iš įtariamųjų. Aš pasistengsiu rašyti greičiau. Tęskite.

— Dabar panašiuose buteliuose pardavinėjamas pusiau naminis alus. Bet tuomet, tarybiniais laikas, mes nieko panašaus nebuvome matę. Kartą radau skardinę kavos dėžutę išpieštą egzotiškomis damomis su vaisių padėklais ant galvų. Mes daugybę metų joje laikėme kavą. Per blokadą, kai kavos nebebuvo galima nusipirkti, ten laikydavom gilių kavą, arba kavos gėrimą pagamintą, žinot, jį gamindavo skrudinant, iš kviečių ir miežių…

Tyrėja sudejavo, tačiau įtariamoji nepastebėjo, kalbėjo toliau. Jos akys buvo užmerktos, o pirštai judėjo, tarsi čiuopdami prisiminimus. Ji viską prisiminė labai aiškiai:

— Akmenys, jūros ir smėlio nugludinti spalvoto stiklo ir plastiko gabaliukai būdavo mano lobis. Tyrinėdama juos svajodavau. Troškau, kad pasaulis pasikeistų, sienos atsidarytų, ir kad galėčiau pati pamatyti visus tuos daiktus pilnus, o ne tik jų dalelytes, ir tuos tolimus uždraustus kraštus, kur tas pats daiktas gali turėti daugybę formų ir skirtingų pavidalų. Mama mums, vaikams, kartu su pasakom vakarais šnibždėdavo, kad Leninas joks ne didvyris, kad Lietuva vieną dieną atgaus nepriklausomybę, ir kad tada mes galėsim sakyti ką galvojam, kurti, ką jaučiam, nebevers  prievarta  tapti kareiviais arba darbininkais.

Tyrėja pabeldė rašikliu į stalą.

— Pasakokite kas nutiko prieš savaitę. Jums pateikti rimti kaltinimai. Ne memuarų čia susitikom užrašinėt.

Įtariamoji linktelėjo, susijuokė, atsiprašė ir kalbėjo toliau:

— Kai spoksojau į visas šiukšles išmestas Atlanto vandenyno tolimoje saloje, prisiminiau, tiesiog pajutau, tą vaikystės begalinį laisvės troškimą ir iš plastiko gabalėlių sudėliojau Lietuvos vėliavą.

Tyrėja džiugiai pasimuistė kėdėje.

— Iš šiukšlių sudėliojote Lietuvos vėliavą? Ar teisingai supratau? Ar galiu taip ir užrašyti?

Įtariamoji linktelėjo. Pagalvojo. Krūptelėjo ir sumosavo ranka:

— Ne, nevisai taip…Rašykite: ,,iš plastiko gabalėlių, kuriuos Atlanto vandenynas išmetė į krantą“.

— Parašyta. Taigi, ką darėte toliau?

— Sudėliojusi nufotografavau. Suprantate, aš esu fotografė, menininkė. Galvojau ką reiškia šis kūrinys, ką jis pasakoja apie laisvę, apie mane. Laisvė yra ne tik nepriklausomybė, bet ir atsakomybė…taip užsirašiau. Tada pamaniau, kad negerai palikti šiukšles. Žinot, paukščius vilioja spalvos. Juos traukia geltona, žalia ir raudona. Prisilesa ir miršta. Ir banginiai. Juos vis dažniau randa ant kranto pilnais skrandžiais, išsipūtusius nuo persirijimo visokiu šlamštu.  Surinkau visus tuos gabalėlius, sudėliojau trispalvę, bet jos palikti likimo valiai negalėjau. Todėl ir išmečiau į šiukšlių konteinerį. Tai simbolizuoja atsakomybę, ar suprantate? Atsakomybę už savo laisvę.

— Gal galite patikslinti?

— Ką patikslinti?

— Ką išmetėte.

— Išmečiau plastiką!

— Kokį plastiką, patikslinkite.

— Tą, kurį surinkau paplūdimy, išmestą iš Atlanto.

— Ir…?

— Ir sudėliojau vėliavą.

— Patikslinkite, kokią vėliavą.

— Jėzaumarija….duokite man vandens.

— Neturime. Leiskite dirbti.  Pakartokite paskutinę mintį, ką išmetėte?

— Išmečiau Lietuvos vėliavą.

— Išmetėte Lietuvos vėliavą į šiukšlių konteinerį. Taip galiu rašyti?

— Taip, taip. Ne, ne, ne! Aš išmečiau ne vėliavą, o tas šiukšles, iš kurių buvo padaryta vėliava.

— Aha. Taigi vėliava buvo padaryta iš šiukšlių. Jūs ją padarėte iš šiukšlių. Ir nufotografavote. Ar taip?

— Turbūt.

— Kur jūs dirbate?

— Aš freelancer’ė.

— Kas? Kalbėkite lietuviškai

— Laisvai samdoma.

— Vadinasi, rašau, bedarbė.

— Ne! Aš dirbu! Fotografuoju.

— Kur dirbate?

— Spaudoje. Kartais parodose dalyvauju. Fotografuoju žmones. Žurnalams, reklamoms.

— Tai jūs turite darbovietę?

— Nežinau…ne.

Dabar jau įtariamoji susiėmė rankomis veidą ir sudejavo.

Tyrėja jau pyko. ,,Nenormali“ — pagalvojo, —,, per ją pavėluosiu į Selo koncertą“.

Dirbti teko dar keletą valandų, kol įtariamoji pagaliau pasisakė aiškiai, kaip ir dera:

— Tebūnie. Rašykit bedarbė. Bedarbė, kuri išmetė Lietuvos vėliavą į šiukšlių konteinerį.

2017-02-16 13.12.09

Daugiavaikės mamos ir tėčiai dievina gėjus

Mano draugė Daiva (vardas pakeistas) su vyru augina keturis vaikus, du berniukus, ir dvi mergaites.  Ji psichologė, vyras — žymus medikas, konservatorių partijos narys. Vaikai gražučiai kaip angelėliai.  Užsuku pas ją puodeliui kavos.

Stalas užverstas vaivorykštės spalvų juostelėmis, kurias Daiva siuva mažiesiems prie marškinėlių, ant žemės vyksta plakatų gamyba. Visur išmėtyti dažai, spalvoto audinio skiautės, balionai. Šeimyna lyg kokioms Velykoms ruošiasi šeštadienio paradui.

 

Aš truputį nustembu. Galvoju, kaip čia atsargiai pasiteirauti, kodėl homoseksualumas tapo šeimos aktualija. Gal Matukas? Gal jis gėjus? Gal šeima jį tokiu būdu palaiko? Žiūriu į dvylikametį berniuką, kuris uoliai piešia juodas barzdas už rankų susikibusiems siluetams plakate ir mėginu atrasti kažkokius skiriamuosius bruožus.

 

Daiva atspėja kas darosi mano galvoja ir ima kikenti:

 

— Ne, pas mus šeimoj dar nėra nei gėjų, nes lesbiečių, tačiau tam, kad juos palaikytum, nereikia būti homoseksualiam. Net atvirkščiai, heteroseksualūs žmonės, jei tik mąsto racionaliai, yra jiems dėkingi.

 

Racionaliai?

 

Daiva nekalba apie toleranciją, empatiją, priėmimą.

 

Jokių skambių žodžių, jaustukų ir jokių emocijų. Man patinka, kad ji niekada nekraupsta ir nesipiktina tuo, ką sako, rašo arba daro debilai.  Ji jų tarsi nepastebi ir todėl neišvaisto energijos.

 

— Ar žinai kiek pasaulyje žmonių? Septyni milijardai, ir jų vis daugėja ir daugėja…, — Daiva sekundei nutyla ir  pažvelgia į aplink triūsiančius savo vaikus. — Kasdien išnyksta net kelios augalų ar gyvūnų rūšys. Bet ar gali būti didesnė prasmė ir malonumas, nei vaikai? Taip šaukia kiekviena mūsų ląstelė. Ir dauginamės, nes esame palikuonys tų, kuriems patiko daugintis, nors šiandien tai visai nebenaudinga žmonių rūšiai ir planetai. Mes bandome uždirbti kuo daugiau, sukaupti kuo daugiau, kad paliktume savo vaikams. Tada, kai mes realizuojame save vaikuose ir siurbiame viską iš aplinkos, homoseksualai dirba, kuria, gyvena tai aplinkai, praplečia ir praturtina ją. Paprasčiau tariant, jei jie gyvena šalia, atsiranda daugiau vietos ant žemės mūsų vaikams. Todėl esame dėkingi jiems. Ir mūsų pareiga, kad jie gyventų ir kurtų laimingi kartu su mumis. Jiems nereikia visos energijos ir meilės atiduoti vaikams, jie gali ja dalintis. Bet tam jie turi jaustis saugūs, argi tai neakivaizdu?

 

— Bet kartais ir homoseksualūs žmonės turi vaikų…

Daiva linkteli.

— Žinoma. Juk beveik 80 procentų iš mūsų gali pamilti ir savo, ir priešingos lyties žmogų. Ir apskritai, pasaulyje yra visko tiek daug. Todėl jis ir įdomus, stebinantis ir užknisantis. Bet tai nekeičia fakto, kad labiausiai palaikyti LGBT turime mes, tie, kas pasauliui skolingi, laimingos save realizavusios daugiavaikės šeimynos!

 

Kaip tik tuo metu grįžo tėtis.  Įžengė pro duris temdamas pilnus maišus maisto, kažką niūniuodamas po nosimi,  ir mosuodamas vaivorykštės spalvų vėliava.

 

Būrėjas Aleksėjus apie Vilnių: “Po keleto metų visi laipiosime balkonais“.

 

Apsilankiau pas būrėją tik kartą, iš smalsumo. Informacija pasirodė kvestionuotina, net nerealistiška. Bet gal aš pernelyg skeptiškai nusiteikusi? Šio būrėjo pasaugomis naudojasi seimo nariai, o jie gi neklausytų kokio diletanto arba pamišėlio…

Pusamžis vyras su juodu Hugo Boss kostiumu buvo įsikūręs indėniškoje palapinėje stovinčioje miškelyje netoli vieno prabangaus SPA  centro.

Senas lempinis televizorius būrėjui atstojo jam krištolo rutulį.

“Geresnė vaizdo kokybė“, — lakoniškai paaiškino jis ir suplojo rankomis.

Televizorius įsijungė, sutraškėjo ir pamažu ėmė ryškėti nespalvotas vaizdas. Atrodo, kad filmuota dronu, bet nesu naivi, suprantu, kad tai magija.

Vilnius. Mano gimtasis miestas atrodo gerokai pasikeitęs.

Kairysis Neries krantas pristatytas dangoraižių, ant stogų įrengtos patogios malūnsparnių nusileidimo aikštelės su grėsmingais ženklais “privati valda“. Žmonių nedaug, kamščių beveik nėra, nes pelno miestui neduodantys tiltai privatizuoti, todėl dabar kiekvienam norinčiam pateikti į kitą krantą tenka susimokėti, užtat tiltai gražūs, prižiūrėti, kai kurie net iškloti kilimais ar padengti auksu. Ant kai kurių tiltų auga medžiai, tai pritraukia daugiau keleivių, nes medžių mieste daugiau ir nebelikę.  Tiesa po tiltų privatizacijos, apsukrūs startuperiai už eurą ėmėsi perkėlinėti žmones valtimis, tačiau tiltų savininkai greit susigriebė ir supirko Neries pakrantes, jas aptvėrė ir pristatė patogių daugiabučių.

Senamiestis beveik tuščias. Ant šaligatvių, pažymėtų ženklais “pėstiesiems negalima“ stovi prabangūs automobiliai. Žmonės vaikšto siaurais takeliais, kurie visi veda iš vieno prekybos centro į kitą. Nes daugiau nėra kur eiti. O namo kartais tenka grįžti tiesiog tvoromis arba lipant balkonais.

Vilniaus universitetas iškeltas į priemiestį, o jo buvusiuose pastatuose įsikūręs prekybos centras “Rimi“. Pastato atpažinti beveik neįmanoma, jis gerokai patobulintas, žinoma, praplėstas, iškirstos didesnės vitrinos, pakelti stogai. Norint privažiuoti prie “Universitetinio RIMI“ reikia važiuoti nauju tuneliu, tuo pačiu, kuris veda ir į buvusiose prezidentūros patalpose įrengtą prekybos centrą “Senukai“. Mažvydo bibliotetekoje įrengti prabangūs apartamentai, Rotušėje restoranas ir masažo salonai, Šiuolaikinio meno centre ir buvusios Dailės Akademijos patalpose – prestižinis privatus karalienės Morkos vaikų darželis.

Tik archikatedra bazilika kaip ir priklausė, taip ir tebepriklauso bažnyčiai.

Čia mėgsta rinktis ir rodyti stebuklus miesto valdžia. Popupiariausias – vyskupo ir mero malda, po kurios priešais Katedrą stovinti beveik 4 metrų skulptūra “Zuikis Puikis“ ima verkti tikromis “chardonay“ ašaromis, kurias  sąmoningi miestiečiai laižo arba renka į buteliukus pardavimui.

 

Magija ima sklaidytis kartu su smilkalų dūmais, o senas televizorius transliuoja tik teleloto.

Jei noriu žiūrėti toliau, turiu sumokėti dar 20 eurų. Atsisakau. Ir taip jaučiuosi apgauta. Įtikina viskas, bet tik ne  keturių metrų“Zuikis Puikis“. Jis bus daug didesnis.

agnesnamas72
Namas su skyle 1976. A. Gintalaitės autorinis kūrinys.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ar tu priimtum pabėgėlį?

ensteinnuoga
Tatuiruotė: “The world will not be destroyed by those who do evil, but by those who watch them without doing anything” ― Albert Einstein

Facebooko sienoje, kaip ir pagrindiniuose pasaulio naujienų portaluose, šiandien “trendina“ mažas Sirijos lavonėlis, bangų išmestas į Bodrumo paplūdimį.

Ar yra bent vienas žmogus, blaivas ir nors pusiau sveiko proto, kuriam nesuspaudė širdies pamačius negyvo berniuko kūnelį nuotraukoje?

Ne, nėra.

Nuotrauka VEIKIA taip, kad bandau sau meluot…

Gal jis tiesiog vėsinasi, mėgaujasi paplūdimio malonumais? Tik ramiai miega?

Mėginu matyti, kad jis taip miega, bet gi kur tau. Akivaizdu, kad jo šnervės pilnos vandens ir smėlio.

Visas pasaulis, kuriame gyvenu, atsiskleidžia Facebooke. Naujienos, straipsniai, informacija, kuria dalinasi daugiau nei tūkstantis mano draugų ir jų draugai bei anų draugų draugai.

Mano Facebooko draugė Aušrelė sako, kad pabėgėliai yra begėdžiai tinginiai, kurie veržiasi į Europą tam, kad atimtų jos bedarbio pašalpą. Tiesa, Aušrelė su vyru suka visai neblogą biznelį, tačiau popierius tvarkosi savaip, juk būtų tiesiog kvaila nepasiimti tos pašalpos. Vis į kišenę, ne iš kišenės.

Aušrelė sako, kad nesupranta musulmonų. Jai kyla visokių minčių.

“Aš esu žiauriai tolerantiška. Juodukai ir gėjukai man OK, tegu gyvena, tik nenorėčiau, kad jie būtų mano pamėgtam restorane. Negalėčiau valgyti, jei pamatyčiau, kad prie gretimo staliuko sėdi negras. “ — rašo ji komentarą.

Kaip tik tuo metu Sirijos berniuko negyvą kūnelį turkų policininkas paima ant rankų ir išneša iš paplūdimio.

Tik nuotraukoje jis tebeguli veidu į smėlį amžinai.

O gal dar visai neseniai jis turėjo tėtį, kuris mylėjo jį labiau už viską. Taip smarkiai, kad atidavė viską  nelegalius migrantus gabenančiam vyrukui, kad tik paimtų jo šeimą ir padėtų pasiekti Europą. Keliauti visiems pinigų neužteko.

“Viskas bus gerai,  Europoje viskas bus gerai“ — jis šnibždėjo berniukui, spausdamas glėbyje ir atsisveikindamas uodė jo plaukus.

Bet laive dar nebuvo Europos.

Vengrams pastačius sieną iš spygliuotos vielos Europa pasislinko dar toliau į vakarus. Taip toli, kad beveik neįmanoma pasiekti.

Europa yra Islandija.

Taip, ta pati mažytė drąsių žmonių šalis, kuri kažkada pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Ir visai nesvarbu, kad ji nepriklauso ES.

Kai Islandijos vyriausybė pareiškė, kad gali priimti ne daugiau nei 50 pabėgėlių, paprasti žmonės pasipiktino ir Facebooke pasirodė daugiau nei 10 000 įrašų, kad paprasti islandai į savo šeimas sutinka priimti pabėgėlius. Tiesiog dabar. Ateikit.

“Skrolinu“ facebooką ir matau, kad ir mano aplinkoje žmonėms gaila berniuko.

Žmonės sujudo, sukruto, pasirodė vienas po kito postai apie tai, kaip IŠSPRĘSTI problemą.

“Tokios baisios nuotraukos neturėtų būti rodomos viešai — pasipiktinusi rašo Aušrelė, — šiandien mano dukters gimtadienis, kepu tortą, o tas berniuko lavonas visai dienai nuotaiką sugadino“.

“Nereikia man čia negatyvo — pritaria Aušrelei jos draugė Laurutė , — mielieji, nesidalinkite tais baisiais vaizdais. Arba išmesiu iš draugų.“

Lygiai taip jos piktinosi  ir nuotraukomis iš kailinių gyvūnėlių fermų.

Jos nenori matyti iš kur atsiranda dešra.

Aušrelės ir Laurutės galvose tuščia, bet kvepia šokoladu ir cinamonu. Šššš….Jų galvose pučia vėjas ir neša laivą, kuris vadinasi Lietuva, vis toliau nuo Europos.

Šiandien Europos sąjunga su savo idėjomis labiausiai yra Vokietija. Angela Merkel pasakė, kad kiekvienas pabėgėlis, kuris pereis Vokietijos sieną, gaus prieglobstį.

Vengrija yra Europos gėda.

Kur esame mes? Kokioje vertybinio žemėlapio pusėje?

Klausiu savęs, ar priimčiau pabėgėlį į  namus.

Nepakenčiu religingų fanatikų ir kvailių, o tarp jų būtų ir tokių. Aš nežinau, ką daryti. Kaip pasielgti. Žinau tik tiek, kad į nuotrauką su berniuko lavonu žiūrėti reikia. Tik nemeluojant sau ateis teisingas atsakymas.

Kiekvienam iš mūsų ją reikia pasikabinti ant šaldytuvo.

Ne, neturiu sąlygų priimti pabėgėlio. Seniai remontas nedarytas, neturiu atskiro kambario. Mano pajamos nepastovios. Noriu atostogų.

O  mažą berniuką? TĄ berniuką. Taip, po velnių, kaip galėčiau nepriimti.

Bet jis jau miręs.

Ir žydai jau mirę, kuriuos, galvodama apie holokaustą įsivaizduoju, kad būčiau gelbėjusi.

Lengva įsivaizduoti, kaip būtų, jei būtų. Lengva gailėtis mirusių, nes nieko daryti nebereikia.

Pagalbos reikia gyviesiems.

Reikia priimti sprendimus kaip valstybei, bendruomenei, nes tuomet kam ji mums reikalinga, jei turime veikti po vieną?

Bet kaip tai gali būti įmanoma,  jei prezidentė neturi jokių minčių. Lyg virusas būtų įsimetęs į jos kietąjį diską.

Prieš rugsėjo pirmąją prezidentė  per TV3 žinias tarė: “Mokykliniai autobusai mokiniams ir moksleiviams suteiks daug teigiamų prisiminimų ir atsiminimų“.

Ką???

Vėliau, kalbėdama  pabėgėlių klausimu ji pasakė, kad visus veiksmus derins su visomis Europos šalimis. Lietuva Europos politikos kontekste traukiasi į užribį,  nereiškia nuomonės ir nebeturi jokios  pozicijos. 30 ar 300, prezidentė nežino. Kokie mes atrodome vakarams šioje situacijoje, tokie ir esame. Ksenofobiški, rasistai, nacionalistai ir  bailiai su putiniškomis, tikrai ne europietiškomis vertybėmis.  Ar tokią šalį vakarams norėsis ginti nuo rusų? O gal šiandien kaip tik tas metas, kada mums kaip šaliai būtų net naudinga tapti Europiečiais? Kiek galėtume priglausti pabėgėlių, jei Maximos turčiai susimokėtų mokesčius?

Bjauru, kai vadiname save žydšaudžių tauta. Juk nesam blogi, tik menkystos.

Deja. Baisiausi dalykai pasaulyje atsitinka ne dėl blogiukų. Tų, kuriems smagu žiūrėti į vaiko lavoną, labai nedaug. Ir tų, kurie vedė žydus ir juos šaudė buvo tik keletas. Dauguma tiesiog užsimerkė, kad nematytų.

katedra

P.S. Kai rašiau šį tekstą, tikroji berniuko istorija dar nebuvo žinoma.

Jo vardas Aylan, jis turėjo brolį ir mamą, kurie taip pat nuskendo. Tėvas neliko Sirijoje, jis buvo valtyje. Pripučiamoje valtyje, nors kontrabandininkai, paėmę 4 000 eu už “kelionę“, pardavinėjo vietas į jachtą. Pasak berniuko tėvo, vandenyje jie išbuvo apie 3 valandas.

Mėgindami pasiekti Europą jau nuskendo  apie 2600 žmonių.

Informacija pagal 15min.

Kodėl graikai nesutinka išgyventi už grašius, o mes tuo didžiuojamės arba lietuvių veislė

Pilną šaldiklį prikimšau braškių, nors nenuėjau į sportą, nebaigiau skaityti knygos ir numigau tik keturias valandas, jaučiausi be galo išdidi. Štai, kokia aš darbšti, kiek sutaupysiu!
Per tas braškes vos nepavėlavau į pokalbį dėl darbo. Po gana daug dėmesio susilaukusio mano blogo įrašo “Dirbtinai apvaisintinų moterų sąrašas“ man parašė kažkoks Nikolajus Ž. iš VŠĮ “Spiečius“ ir pakvietė aptarti laisvai samdomo darbuotojo kontrakto PR srityje. Pasiūlymas skambėjo įtartinai, tačiau į pokalbį nusprendžiau nueiti.
Susitikome prabangiame restorane. Nikolajus vilkėjo brangų kostiumą, o švarko atlape žėrėjo ženkliukas su Gedimino stulpais.
Toliau tiesiog šifruoju pokalbį, kurį slapta įrašiau į diktofoną:
NIKOLAJUS: Jei norite, miela Bloga Vegane, viską galite aprašyti savo bloge. Jumis visvien nepatikės, tiesiog daug žmonių pasijus įžeisti. Juk kalbėsite tai, ko jie nenori išgirsti, kritikuosite tai, ką jie įčiulpė kaip tiesą su motinos pienu. O jei darysite taip, kaip aš sakau, patiksite žmonėms, tapsite populiari.

Viskas prasidėjo dar cariniais laikais, nors kai kas teigia, kad metodiką sukūrė Pavlovas, pirmiausia eksperimentavęs su šunimis, o vėliau ir su žmonėmis…Negaištant daug laiko istorinių faktų analizei, paaiškinsiu paprastai.  Metodika buvo keičiama, tobulinama, tačiau vieta ir žmonės su kuriais buvo eksperimentuojama ir tikslas nepasikeitė. Buvo padaryta nemažai klaidų, pavyzdžiui, perlenkta pratinant žmones prie alkoholio. Anksčiau naudojome daug smurto. Subjektai, kurių elgesys neatitiko norimų standartų buvo tremiami, baudžiami, kariami, sukilimai  malšinami išliejant galybę kraujo. Šiandien budelių reikia mažiau, dirbame demokratiškai, mėginame tiesiog pasikalbėti apie vertybes ir sumokėti už paramą joms, tokiu būdu nevisai tinkamo elgesio  kalbančius subjektus stengiamės draugiškai perkalbėti ir patraukti į savo pusę.
AŠ: Apie kokį eksperimentą jūs kalbate?
NIKOLAJUS: Kaip išvedėm tobulus baudžiauninkus.
Na, vergus.
Jus.
(Jis šypsosi)

Nikolajus: Teorija paprasta, bet geniali: vienas dalykas yra auklėjimas. Palaužti žmogų lengva. Tėvai su išmoktu bejėgiškumu to paties moko ir vaiką. Vergų vaikai visada būna gerais vergais, jei tik nepamato kito pasaulio, nesužino, kad gali būti kitaip, tuomet jie ima maištauti. Šiandien uždaryti sienas, uždrausti raštą ar vežti į Sibirą nebeįmanoma, todėl tenka suvaldyti informacinį lauką. Štai čia mums ir reikia darbuotojų.
Visada mums padėjo Bažnyčia. Ji  dirbo tam, kad vergas klausytų šeimininko, kad tikėtų, jog geresnis gyvenimas bus po mirties. Tradicijos, prisirišimas prie vietos, visą tai turėjo būti perduodama iš kartos į kartą. Tradicinė šeima — štai perdavimo linija. Tačiau to dar negana. Pažiūrėkit. Jūsų vienas  šuo — Džeko Raselo terjeras, ar ne?
AŠ: Na, taip.
NIKOLAJUS: O kuo jo elgesys skiriasi nuo to kito, kuris beveislis, be dokumentų, iš prieglaudos?
AŠ: Na, džekas elgiasi taip, kaip priklauso džekams, kaip aprašyta…Jis prognozuojamas, klusnus, aktyvus, turi smarkiai išreikštą sekimo instinktą, žmogui niekada nerodys agresijos, nors konkurencingas ir agresyvus su kitais šunų patinais, o mišrūnas daug sunkiau prognozuojamas…

NIKOLAJUS: Va! Šito ir norėjau, mišrūnas daug sunkiau prognozuojamas. Todėl ir siekiame, kad veislė nebūtų sugadinta, ar ne? Džeko Raselo terjeras niekada netaps vilku, o lietuvis — graiku.
Pažiūrėkit, išmeta jūsų kolegą iš darbo, ką darote? Ogi tylite ir džiaugiatės, kad jūs dar gaunate savo davinį. Jokių profsajungų, jokio palaikymo. Priimtas įstatymas — lietuvis jo nekvestionuos, nes įstatymus priima ponas, o ne vergas. Paklusti. Štai didžiausia jūsų dorybė!

Klusnus, darbštus, be galo kantrus ir ištvermingas lietuvis toks, koks išvestas, toks ir PRIVALO likti.

Rodos, man jau gana. Antrą kartą šią savaitę privalau atsisakyti darbo. Pirmą kartą todėl, kad užsakovai norėjo, jog fotografuočiau kailį, o dabar reikalauja išduoti valstybę. Čia tik man taip sekasi?

Aš atsistojau, Nikolajus tik šyptelėjo, mostelėjo ranka ir pripildė  taures šampano.

NIKOLAJUS: Palaukite, tiesiog leiskite man pabaigti. Tiesiog mane išklausykite.
Nesupraskite manęs neteisingai! Tik negalvokite, kad dirbdama projekte “Spiečius“ turėsite elgtis prieš LR įstatymus. Mes veikiame tėvynės labui! — kalbėjo jis baksnodamas pirštu  auksinius Gedimino stulpus švarko atlape.

Tai mūsų pavykusio daugybę metų trukusio eksperimento vykęs vaisius — lietuviai, tobulų baudžiauninkų veislė, kuri, deja, per klaidą pasimetė nuo savo tikrojo šeimininko. Projekto “Spiečius“ tikslas išlaikyti lietuvius tokius, kokie jie yra — darbščius, klusnius, nelinkusius priešintis valdantiesiems, negalvojančius, kad gali ką nors pakeisti, susiskaldžiusius,  mėgstančius rietis tarpusavyje, sugebančius išgyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.

Mes tikime, kad jei lietuviai savo mentalitetu liks Rusijos provincija, tai šis juokingas buvimas  Europos Sąjungoje bus tiesiog laikinas spiečiaus nuklydimas.

Kaip jau minėjau, veikiame tik pagal LR įstatymus. Nieko nelegalaus. Tereikia stiprinti ir palaikyti tai, kas  jums genetiškai brangu, ką jūs išmokyti perduoti savo vaikams ir silpninti svetimą elgesį bei idėjas.
(Jis pritariamai linkteli) Ne išminties, ne kūrybiškumo savo vaikus mokote, o paklusti, daryti tai, kas nuobodu, nemalonu…Juk nesitikėsite, kad toks paklusnus vaikas užaugęs sukels perversmą ar taps išradėju, net nuostabu stebėti, kaip patys tėvai, nieko neverčiami, vergais auklėja savo vaikus…

Taigi, mes siūlome atlygį už palaikymą vertybių, kurias turite savo kraujyje,  jūs rašykite, taip kaip norite, tačiau gerbkite tas vertybes, tikrąsias, kurios mums, MUMS VISIEMS priimtinos.
Nekritikuokit, o skatinkit gerbti lietuviškas tradicijas, mylėt tėvynę ir veržtis diržus.
Mes už tradicinę šeimą  — nenorime, kad Lietuvių genofondą praskiestų netikęs kraujas.
Šiandien mums visiems nuoširdžiai nepatinka graikai! Labai gerai. Nepriimtinas jų tingumas, reikalavimas kažin kokio tariamo komforto.
Didžiuojamės savo sugebėjimu išgyventi už skatikus (Jis nejučia perbraukia pirštu šampano butelio etiketę, jis kainuoja daugiau nei  per mėnesį gauna pensininkas)
Nenorime santuokų su užsieniečiais, ypač su graikais arba ispanais, jie tingūs, maištingi, nori visur kištis, kuria profsajungas…netikę ūkio subjektai. Blogi vergai.
Skatinkime neemigruoti, imti paskolas, gyventi skolon, tuomet nebus laiko mintims apie savirealizaciją ir prasmę. Didžiausia prasmė — pasiimti skolon naują šaldiklį, kuriame prisišaldysit vasaros gėrybių žiemai.
Aklas religingumas, agresyvus nacionalinės kalbos ir simbolių garbinimas — puoselėkim romantišką manymą, kad esate geresni už kitus, taip lengviau liksite svetimi naujam šeimininkui, nesusimaišę, nesugadintos veislės. Pasisakykite prieš dvigubą pilietybę — mišraus kraujo, maištingų minčių, laisvų žmonių mums čia nereikia.
Skatinkite vaikus auklėti taip, kaip ir prieš šimtą metų. Tradiciškai užvažiuojant per kuprą, mokant paklusnumo, darbštumo ir negalvoti, kam viso to reikia. Tegu trokšta ne laimės ir savirealizacijos, o milijono ir Ferrari — dar juodžiau dirbs.
Mes pasižymim tuo, kad nelabai mėgstam homoseksualų, neapykanta jiems tesujungia mūsų tautas, jei mąstysime vienodai, kartu ir būsime, juk ne sienos skiria tautas, o mentalitetas, todėl būtų tinkama, jei  savo bloge suabejotumėt vienos lyties santuokos reikalingumu.
Jokiu būdu nereikia plėsti žmogaus teisių sampratos, apskritai geriau toks dalykas kaip kaip žmogaus teisės tradiciniam lietuviui asocijuojasi su kažkokiu nesuprantamu iškrypimu sklindančiu iš Europos sąjungos. Jei tai tamstai labai nepriimtina, tiesiog ignoruokite šią temą, ir dėl Dievo meilės, tiesiog nusiimkite tą idiotišką gėjų vėliavą nuo savo profilio nuotraukos facebooke
Būtų puiku, jei parodytumėt kaip gerbiate savo istoriją ir romantizuojate kančią, lietuvio sugebėjimą tyliai kentėti. Gal net kokį veganišką pilną kančios eilėraštį sumestumėte, kančia — gerai.
Manome, kad veganizmas nėra taip jau blogai, bet tik per sveikatos prizmę. Daugiau receptų — gerai. Veganai energingesni, ilgiau gyvena. Mes nerimaujame, kad dėl besaikio nesveiko maisto vartojimo lietuviai pasiligojo ir ištuko, ypač neramu stebint vaikus, jie privalo turėti sveikatos taip pat sunkiai dirbti ir stengtis, kaip jų tėvai. Alkoholis — gerai, bet ne per daug.
Tik gyvūnų teisių ir etinio veganizmo problematika netinkama, nes ji primena žmogaus teises, o nuo žmogaus teisių tuoj prieisime ir prie noro didinti pensijas, ilgiau atostogauti, kurti profesines sąjungas, viso to negalime leisti.
Pykčiu, apmaudu ir baime pritvinkusios patyčios — už tai mes sumokėsime premiją, tai gera vergų pramoga, besiriedami tarpusavyje jūs niekada nebūsite vieningi.

Dabar nieko nesakykite, tiesiog pagalvokite, kiek mažai aš prašau ir kaip nesunku būtų tai įgyvendinti.
Aš dar su jumis susisieksiu.
Jis atsistojo, vikriai kažką įspraudė man į delną, apsisuko ir skubiai išėjo pro duris.

Mano ranka vėl pradviso vyrišku odekolonu, o ją degino auksiniai Gedimino stulpai. Vienoje pusėje inkrustuoti deimantai, kitoje išgraviruota:

“Spiečiaus laukia tėtukas“

VK8Z1217

Iš Jėzaus liko tik iškamša

Šėtonas, ne kas kitas paskatino mane atsiversti tą pasenusį žurnalo numerį dantisto laukiamajame.

Randu reportažą apie verslininko ir medžiotojo gamtos muziejaus papildymą ir ta proga surengtą šventę. Šalies elitas fotografuojasi stirnų, dramblių ir tigrų iškamšų fone. O čia, už raudonų suknių ir besišypsančių dirbtinių dantų, naujieji eksponatai. Baltas raganosis ir …

Žiūriu į negyvą, vaškinį kūną ir atpažįstu jį, nors žvilgsnis nebe tas. Gal akys įstatytos stiklinės? Gal tai kas nors kitas? Ne, apsigauti neįmanoma.

Jėzau…vis tik bijojau, jaučiau, kad galėjo  nutikti kažkas panašaus.

Žurnale rašoma, kad jei ne naujasis įstatymas, kuris įteisino naktinių optinių taikiklių naudojimą, šis išskirtinis eksponatas galėjo kolekcijos ir nepapildyti:

“Užklupau dar visai tamsoje, nieko neįtariantį. Jis klūpojo tarp alyvų krūmų ir marmaliavo kažką po nosimi“ — pasakoja medžiotojas verslininkas, — pasijutau nepaprastai, tarsi būčiau liudininkas ypatingo ritualo ir tuomet nuspaudžiau gaiduką“.

Padedu žurnalą į vietą ir išeinu iš dantisto kabineto. Pliaupia lietus.

Vėliau žmonės kalbės, kad jis į Vilnių atvažiavo prabangiu BMW, tačiau tai tebuvo senas dviratis. Pirmiausia su juo susidraugavo jaunimas, studentai, gal keli menininkai ir VU filosofijos ar politikos instituto dėstytojai. Jie klausė, ką jis kalba, kvietėsi į namus, diskutavo, ginčijosi.

“Tai, ką jūs laikote vertybėmis, galbūt tėra įpročiai, — mokė jis, — žodžiu “tradicija“ dažnai pridengiamas tingėjimas mąstyti, ieškoti tiesos ir keistis“.

Nors paskui jį trainiojosi dvylika vadinamųjų mokinių, tik vienas, keistokas tipas užrašinėjo ką jis kalba. O kalbėjo apie meilę, empatiją, pagarbą kiekvienam gyvam sutvėrimui. Tuo metu jis dar nebuvo žinomas.

Jėzus išgarsėjo tuomet, kai Vilnelės vandenį pavertė vynu, o medžius ant Gedimino kalno kanapėmis. Tuomet juo susidomėjo alkoholio monopolininkai ir valdžia. Vilnelės vandenį išpilstė į butelius, medžius nukirto ir padegė.

Dėl to, kaip suprasti jo kalbas apie meilę, empatiją ir pagarbą kiekvienam gyvam sutvėrimui susikūrė dvi skirtingos stovyklos. Vieni sakė, kad tai putinistinė propaganda, kiti manė, kad Europos sąjungos ištvirkėliškumo skleidimas ir tradicinių šeimos vertybių griovimas.

Tuomet buvo išsiaiškinta, kad jis neturi LT pilietybės.

Ir neturi sąskaitos banke.

Vaikšto keistai apsirengęs.

Nemoka būsto paskolos.

Tik  kalba apie meilę ir daro neįprastus dalykus, verčia vandenį vynu ir vienu kepalu duonos pamaitina minią. Koks smūgis šalies ūkininkams! Bankrotas!

Akivaizdu, kad jis buvo nenormalus. O žmogaus teises šioje šalyje turi tik NORMALŪS. Taip jau tradiciškai susiklostė.  Visi bandymai susitarti, kad žmogaus teisės priklauso visiems žmonėms buvo išjuokiami paprastai: “Dėl pripažintų žmogaus teisių tartis nereikia.“

Neturi žmogaus teisių, vadinasi esi gyvūnas, kurį galima sumedžioti. Ypač, jei gyvūnas nežinomas ir dar klaidžioja mieste, tikriausiai pavojingas.

Čia tradiciškai buvo pasitelkiami medžiotojai selekcininkai. Jais tapdavo patys normaliausi visuomenės atstovai, su pasais, sąskaitomis ir kitomis pripažintomis tradicinėmis vertybėmis.

Buvo manoma, kad jei nesi normalus, tai tapti iškamša, kuria tiek žmonių bent jau grožisi, ne pati blogiausia pabaiga.

Pavyzdžiui Facebooke, po Jėzaus iškamšos nuotrauka, puikavosi stilingų damų ir trumpulių komentarai:

“Koks dailutis“

“Ir aš norėčiau tokį pasikabinti“

“Fainulka“

Visi džiaugėsi Jėzaus iškamša. Verkė tik nenormalūs, taip juos atpažindavo, atimdavo žmogaus teises ir nušaudavo.

2015-07-12-2877did
foto #blogavegane