Ar tu priimtum pabėgėlį?

ensteinnuoga
Tatuiruotė: “The world will not be destroyed by those who do evil, but by those who watch them without doing anything” ― Albert Einstein

Facebooko sienoje, kaip ir pagrindiniuose pasaulio naujienų portaluose, šiandien “trendina“ mažas Sirijos lavonėlis, bangų išmestas į Bodrumo paplūdimį.

Ar yra bent vienas žmogus, blaivas ir nors pusiau sveiko proto, kuriam nesuspaudė širdies pamačius negyvo berniuko kūnelį nuotraukoje?

Ne, nėra.

Nuotrauka VEIKIA taip, kad bandau sau meluot…

Gal jis tiesiog vėsinasi, mėgaujasi paplūdimio malonumais? Tik ramiai miega?

Mėginu matyti, kad jis taip miega, bet gi kur tau. Akivaizdu, kad jo šnervės pilnos vandens ir smėlio.

Visas pasaulis, kuriame gyvenu, atsiskleidžia Facebooke. Naujienos, straipsniai, informacija, kuria dalinasi daugiau nei tūkstantis mano draugų ir jų draugai bei anų draugų draugai.

Mano Facebooko draugė Aušrelė sako, kad pabėgėliai yra begėdžiai tinginiai, kurie veržiasi į Europą tam, kad atimtų jos bedarbio pašalpą. Tiesa, Aušrelė su vyru suka visai neblogą biznelį, tačiau popierius tvarkosi savaip, juk būtų tiesiog kvaila nepasiimti tos pašalpos. Vis į kišenę, ne iš kišenės.

Aušrelė sako, kad nesupranta musulmonų. Jai kyla visokių minčių.

“Aš esu žiauriai tolerantiška. Juodukai ir gėjukai man OK, tegu gyvena, tik nenorėčiau, kad jie būtų mano pamėgtam restorane. Negalėčiau valgyti, jei pamatyčiau, kad prie gretimo staliuko sėdi negras. “ — rašo ji komentarą.

Kaip tik tuo metu Sirijos berniuko negyvą kūnelį turkų policininkas paima ant rankų ir išneša iš paplūdimio.

Tik nuotraukoje jis tebeguli veidu į smėlį amžinai.

O gal dar visai neseniai jis turėjo tėtį, kuris mylėjo jį labiau už viską. Taip smarkiai, kad atidavė viską  nelegalius migrantus gabenančiam vyrukui, kad tik paimtų jo šeimą ir padėtų pasiekti Europą. Keliauti visiems pinigų neužteko.

“Viskas bus gerai,  Europoje viskas bus gerai“ — jis šnibždėjo berniukui, spausdamas glėbyje ir atsisveikindamas uodė jo plaukus.

Bet laive dar nebuvo Europos.

Vengrams pastačius sieną iš spygliuotos vielos Europa pasislinko dar toliau į vakarus. Taip toli, kad beveik neįmanoma pasiekti.

Europa yra Islandija.

Taip, ta pati mažytė drąsių žmonių šalis, kuri kažkada pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Ir visai nesvarbu, kad ji nepriklauso ES.

Kai Islandijos vyriausybė pareiškė, kad gali priimti ne daugiau nei 50 pabėgėlių, paprasti žmonės pasipiktino ir Facebooke pasirodė daugiau nei 10 000 įrašų, kad paprasti islandai į savo šeimas sutinka priimti pabėgėlius. Tiesiog dabar. Ateikit.

“Skrolinu“ facebooką ir matau, kad ir mano aplinkoje žmonėms gaila berniuko.

Žmonės sujudo, sukruto, pasirodė vienas po kito postai apie tai, kaip IŠSPRĘSTI problemą.

“Tokios baisios nuotraukos neturėtų būti rodomos viešai — pasipiktinusi rašo Aušrelė, — šiandien mano dukters gimtadienis, kepu tortą, o tas berniuko lavonas visai dienai nuotaiką sugadino“.

“Nereikia man čia negatyvo — pritaria Aušrelei jos draugė Laurutė , — mielieji, nesidalinkite tais baisiais vaizdais. Arba išmesiu iš draugų.“

Lygiai taip jos piktinosi  ir nuotraukomis iš kailinių gyvūnėlių fermų.

Jos nenori matyti iš kur atsiranda dešra.

Aušrelės ir Laurutės galvose tuščia, bet kvepia šokoladu ir cinamonu. Šššš….Jų galvose pučia vėjas ir neša laivą, kuris vadinasi Lietuva, vis toliau nuo Europos.

Šiandien Europos sąjunga su savo idėjomis labiausiai yra Vokietija. Angela Merkel pasakė, kad kiekvienas pabėgėlis, kuris pereis Vokietijos sieną, gaus prieglobstį.

Vengrija yra Europos gėda.

Kur esame mes? Kokioje vertybinio žemėlapio pusėje?

Klausiu savęs, ar priimčiau pabėgėlį į  namus.

Nepakenčiu religingų fanatikų ir kvailių, o tarp jų būtų ir tokių. Aš nežinau, ką daryti. Kaip pasielgti. Žinau tik tiek, kad į nuotrauką su berniuko lavonu žiūrėti reikia. Tik nemeluojant sau ateis teisingas atsakymas.

Kiekvienam iš mūsų ją reikia pasikabinti ant šaldytuvo.

Ne, neturiu sąlygų priimti pabėgėlio. Seniai remontas nedarytas, neturiu atskiro kambario. Mano pajamos nepastovios. Noriu atostogų.

O  mažą berniuką? TĄ berniuką. Taip, po velnių, kaip galėčiau nepriimti.

Bet jis jau miręs.

Ir žydai jau mirę, kuriuos, galvodama apie holokaustą įsivaizduoju, kad būčiau gelbėjusi.

Lengva įsivaizduoti, kaip būtų, jei būtų. Lengva gailėtis mirusių, nes nieko daryti nebereikia.

Pagalbos reikia gyviesiems.

Reikia priimti sprendimus kaip valstybei, bendruomenei, nes tuomet kam ji mums reikalinga, jei turime veikti po vieną?

Bet kaip tai gali būti įmanoma,  jei prezidentė neturi jokių minčių. Lyg virusas būtų įsimetęs į jos kietąjį diską.

Prieš rugsėjo pirmąją prezidentė  per TV3 žinias tarė: “Mokykliniai autobusai mokiniams ir moksleiviams suteiks daug teigiamų prisiminimų ir atsiminimų“.

Ką???

Vėliau, kalbėdama  pabėgėlių klausimu ji pasakė, kad visus veiksmus derins su visomis Europos šalimis. Lietuva Europos politikos kontekste traukiasi į užribį,  nereiškia nuomonės ir nebeturi jokios  pozicijos. 30 ar 300, prezidentė nežino. Kokie mes atrodome vakarams šioje situacijoje, tokie ir esame. Ksenofobiški, rasistai, nacionalistai ir  bailiai su putiniškomis, tikrai ne europietiškomis vertybėmis.  Ar tokią šalį vakarams norėsis ginti nuo rusų? O gal šiandien kaip tik tas metas, kada mums kaip šaliai būtų net naudinga tapti Europiečiais? Kiek galėtume priglausti pabėgėlių, jei Maximos turčiai susimokėtų mokesčius?

Bjauru, kai vadiname save žydšaudžių tauta. Juk nesam blogi, tik menkystos.

Deja. Baisiausi dalykai pasaulyje atsitinka ne dėl blogiukų. Tų, kuriems smagu žiūrėti į vaiko lavoną, labai nedaug. Ir tų, kurie vedė žydus ir juos šaudė buvo tik keletas. Dauguma tiesiog užsimerkė, kad nematytų.

katedra

P.S. Kai rašiau šį tekstą, tikroji berniuko istorija dar nebuvo žinoma.

Jo vardas Aylan, jis turėjo brolį ir mamą, kurie taip pat nuskendo. Tėvas neliko Sirijoje, jis buvo valtyje. Pripučiamoje valtyje, nors kontrabandininkai, paėmę 4 000 eu už “kelionę“, pardavinėjo vietas į jachtą. Pasak berniuko tėvo, vandenyje jie išbuvo apie 3 valandas.

Mėgindami pasiekti Europą jau nuskendo  apie 2600 žmonių.

Informacija pagal 15min.

Šimašius nužudė Moterį Voverę, man taip liūdna ir baisu.

Gražiausias pasaulio miestas. Gaila, ne kiekvienam atvykėliui tą suprasti
Gražiausias pasaulio miestas. Gaila, ne kiekvienam atvykėliui tą suprasti.  Do Da nuotrauka

Prisimenu save dar visai mažą einančią tiltu. Niekada negalvojau, kokiu tikslu ir kas ten pavaizduota, nes skulptūros atrodė tiesiog gražios ir didingos. Dailės istorija man visada buvo pirmiausia apie estetiką, o ne apie etiką. Dar visai neseniai klaidžiodama po Londoną ar Paryžių ir apžiūrinėdama ten stovinčias ir istoriją menančias skulptūras mąsčiau, kad į Vilnių atklydusiam europiečiui girčiausi tik Žaliojo tilto skulptūromis. Jos vienintelės savo menine kokybe gali stoti greta kultūrinių sostinių skulptūrų. Tobuli Sovietinio meno pavyzdžiai pačiame Vilniaus centre! Įsivaizduokite, sakyčiau svečiui, mes buvome okupuoti, o dabar — laisvi.

Daugiau gerų skulptūrų tiesiog neturime. Klaikūs išdidintus prizus geriausiam kolūkio traktoristui ar pilies gatvėje pardavinėjamus suvenyrus primenantys paminklai visai nesvarbu ką šlovina formaliai, nes savo nevykusia estetika jie pasakoja istoriją apie korumpuotą meno tarybą ir gudrius pseudo menininkus tadus gutauskus, sugebančius pasipelnyti darkant Lietuvą kiču.

Daugybė Sovietinio laiko reliktų pasikeitus kontekstui prisitaikė ir įgijo naujas prasmes. Kodėl gražiausioms Vilniaus skulptūroms taip nepasisekė?

Pamenų mūsų mokyklos pionierių vadovę. Komunistė, nuoširdžiai kalbanti apie meilę Leninui per vieną dieną tapo skautų vadove,  garbinančia Smetoną.

Brazauskas, komunistas, veikėjas, medžiotojas, tapo laisvos Lietuvos prezidentu, turtuoliu ir gerbiamu žmogumi. Kodėl jo išverstaskūrė istorija nieko nepiktina? Kodėl tremtinė  Rasa Juknevičienė nemėgina nugriauti jo antkapio, o palaikų sušerti šunims? Kodėl jai nekyla “visokių minčių“?
Kodėl Šimašius neagituoja ardyti geležinkelio bėgių? Juk jais vežė žmones į Sibirą.
Nes bėgiai naudingi, o skulptūros — ne?
Ekonomistui kultūros naudą paaiškinti sunku, ypač kai jis nesiklauso.
Kultūra jam tėra zuikis puikis.
Jis nesupranta, kad Grūto parkas ar koks muziejus yra užverstos knygos, o skulptūros pačiame Vilniaus centre yra ne formalios, o vidinės laisvės įrodymas. Jų didingumas ir grožis primena, kad visa tai buvo rimta ir apėmė visas gyvenimo sritis. Tai mūsų istorija. Kas istoriją siekia užmiršti, bus priversti ją pakartoti. Siekiantys užmaršties save pasmerkia ir tampa  latentiniais tėvynės išdavikais.
Ekonomistas nesupranta estetikos prasmės. Grožio, prieš kurį gali sustoti ir imti svajoti. Abejoti. Klausti. Praturtėti naujais jausmais, kitokiu požiūriu, mintimis.

Kai ėmiau suprasti angliškų dainų žodžius, nustebau, kad dauguma jų tokie banalūs. Bet melodijos tebeskambėjo taip pat gražiai. Skulptūros yra vertingos, nes jos yra tokios dainos,  kurių melodija graži,  o žodžiai pamokomi.
Neteisinga vertinti dainą, jei girdi tik žodžius, o muzikos — ne.

Vaikai, jei neužteršti suaugusiųjų lūkesčiais, pasaulį mato adekvačiai. Jie girdi skulptūrų melodiją.

“Mama, ką jiems padarė moteris voverė?“ — paklausė mano sūnus. Jis jau paauglys ir puikiausiai žino skulptūrų istorinį prieskonį, tačiau darbininkė su javų pėdu jam visuomet liks moterimi su voverės uodega, Jo Vilniaus pasakų būtybe, tokia, kokia ji pasirodė kažkada penkiamečiui.

Tiek daug prisiminimų.

Mama man mažai pasakoja apie skulptūrų proporcijas, kaip geros skulptūros siluetas keičiasi, bet neišbyra žiūrint iš skirtingų pusių. Prisimenu pasakas, kuriamas kartu su dar mažu sūnumi apie Moters Voverės nuotykius.
Visa tai man brangu. Visa tai mano Vilnius.

2015-07-02-2859

Prastas kinietiškas granitas Gedimino prospekte, kertami medžiai, šlykštūs daugiabučiai Užupyje ir dabar, galiausiai, Moters Voverės egzekucija. Kiekvienas iš narcizo į sociopatą virstantis Vilniaus meras sunaikina dalelę mano Vilniaus ir mano istorijos.
Svarstau, ką daryti, kad nebūtų taip liūdna ir taip asmeniška.
Kur gauti tų užmaršties ir abejingumo piliulių, kurias dalino “Matricoje“?

Vis dar tebejaučiu, kaip nuo žodžio “balvonai“ ima spausti skrandį. Lyg vaikystėje gavus ledine gniūžte į veidą. Fiziškai jaučiu pasibjaurėjimą, bejėgiškumą ir neviltį.
Vadinantys save liberalais laužo svarbiausias liberalumo nuostatas ir elgiasi kaip banda su akmenimis pasiruošusi linčiuoti. Rėkia, keikia ir griauna.

Kas išvaro protą ir civilizaciją iš žmonių?  Rusijos grėsmė? O gal mažos algos ir pastangos bet kokia kaina siekti pranašumo, o ne laimės? Sekinantis “keep up with Jones“ gyvenimo būdas? Aklas pranašumas netenkant žmogiškumo yra nacionalizmas, jis visais laikais patiko linčiuoti ištroškusiai miniai.

Prie patyčių ir pasyvios agresijos žodžiais prisidėjo realūs veiksmai. Jau ir mes žalojam savo valstybę prisidengdami aukštais idealais. Kaip Talibai,  somaliečiai, musulmonų teroristai ar naciai.
Šiandien diena, kai konkrečiai TAI vyksta. Vilnius persipjovė venas ir plūsta krauju.


AGRESYVIŲ, NEAPYKANTOS, SU ŽODŽIU “BALVONAI“  IR NE Į TEMĄ KOMENTARŲ NEPATVIRTINU. 

Iš Jėzaus liko tik iškamša

Šėtonas, ne kas kitas paskatino mane atsiversti tą pasenusį žurnalo numerį dantisto laukiamajame.

Randu reportažą apie verslininko ir medžiotojo gamtos muziejaus papildymą ir ta proga surengtą šventę. Šalies elitas fotografuojasi stirnų, dramblių ir tigrų iškamšų fone. O čia, už raudonų suknių ir besišypsančių dirbtinių dantų, naujieji eksponatai. Baltas raganosis ir …

Žiūriu į negyvą, vaškinį kūną ir atpažįstu jį, nors žvilgsnis nebe tas. Gal akys įstatytos stiklinės? Gal tai kas nors kitas? Ne, apsigauti neįmanoma.

Jėzau…vis tik bijojau, jaučiau, kad galėjo  nutikti kažkas panašaus.

Žurnale rašoma, kad jei ne naujasis įstatymas, kuris įteisino naktinių optinių taikiklių naudojimą, šis išskirtinis eksponatas galėjo kolekcijos ir nepapildyti:

“Užklupau dar visai tamsoje, nieko neįtariantį. Jis klūpojo tarp alyvų krūmų ir marmaliavo kažką po nosimi“ — pasakoja medžiotojas verslininkas, — pasijutau nepaprastai, tarsi būčiau liudininkas ypatingo ritualo ir tuomet nuspaudžiau gaiduką“.

Padedu žurnalą į vietą ir išeinu iš dantisto kabineto. Pliaupia lietus.

Vėliau žmonės kalbės, kad jis į Vilnių atvažiavo prabangiu BMW, tačiau tai tebuvo senas dviratis. Pirmiausia su juo susidraugavo jaunimas, studentai, gal keli menininkai ir VU filosofijos ar politikos instituto dėstytojai. Jie klausė, ką jis kalba, kvietėsi į namus, diskutavo, ginčijosi.

“Tai, ką jūs laikote vertybėmis, galbūt tėra įpročiai, — mokė jis, — žodžiu “tradicija“ dažnai pridengiamas tingėjimas mąstyti, ieškoti tiesos ir keistis“.

Nors paskui jį trainiojosi dvylika vadinamųjų mokinių, tik vienas, keistokas tipas užrašinėjo ką jis kalba. O kalbėjo apie meilę, empatiją, pagarbą kiekvienam gyvam sutvėrimui. Tuo metu jis dar nebuvo žinomas.

Jėzus išgarsėjo tuomet, kai Vilnelės vandenį pavertė vynu, o medžius ant Gedimino kalno kanapėmis. Tuomet juo susidomėjo alkoholio monopolininkai ir valdžia. Vilnelės vandenį išpilstė į butelius, medžius nukirto ir padegė.

Dėl to, kaip suprasti jo kalbas apie meilę, empatiją ir pagarbą kiekvienam gyvam sutvėrimui susikūrė dvi skirtingos stovyklos. Vieni sakė, kad tai putinistinė propaganda, kiti manė, kad Europos sąjungos ištvirkėliškumo skleidimas ir tradicinių šeimos vertybių griovimas.

Tuomet buvo išsiaiškinta, kad jis neturi LT pilietybės.

Ir neturi sąskaitos banke.

Vaikšto keistai apsirengęs.

Nemoka būsto paskolos.

Tik  kalba apie meilę ir daro neįprastus dalykus, verčia vandenį vynu ir vienu kepalu duonos pamaitina minią. Koks smūgis šalies ūkininkams! Bankrotas!

Akivaizdu, kad jis buvo nenormalus. O žmogaus teises šioje šalyje turi tik NORMALŪS. Taip jau tradiciškai susiklostė.  Visi bandymai susitarti, kad žmogaus teisės priklauso visiems žmonėms buvo išjuokiami paprastai: “Dėl pripažintų žmogaus teisių tartis nereikia.“

Neturi žmogaus teisių, vadinasi esi gyvūnas, kurį galima sumedžioti. Ypač, jei gyvūnas nežinomas ir dar klaidžioja mieste, tikriausiai pavojingas.

Čia tradiciškai buvo pasitelkiami medžiotojai selekcininkai. Jais tapdavo patys normaliausi visuomenės atstovai, su pasais, sąskaitomis ir kitomis pripažintomis tradicinėmis vertybėmis.

Buvo manoma, kad jei nesi normalus, tai tapti iškamša, kuria tiek žmonių bent jau grožisi, ne pati blogiausia pabaiga.

Pavyzdžiui Facebooke, po Jėzaus iškamšos nuotrauka, puikavosi stilingų damų ir trumpulių komentarai:

“Koks dailutis“

“Ir aš norėčiau tokį pasikabinti“

“Fainulka“

Visi džiaugėsi Jėzaus iškamša. Verkė tik nenormalūs, taip juos atpažindavo, atimdavo žmogaus teises ir nušaudavo.

2015-07-12-2877did
foto #blogavegane

Trumpuliai. Tikrai žinote, juk jie dabar šūkauja po visą internetą…

RŪŠISIZMAI*

* Pseudo charakterių tipologijos forma parašyti straipsniai yra socialinė kritika.  Žanras tarp populiariosios psichologijos, astrologijos, nuomonių žurnalistikos ir karikatūros. Aišku, kad aš esu prieš žmonių skirstymą ir etikečių kabinimą, bet kartais tiesiog neįmanoma neaprašyti kokios nors rūšies. Jei Darvinas neatsilaikė tokiam norui, tai ir man galima.

Kiekvienas pažįsta trumpulį. Bent jau yra matęs — dažnai trumpuliai atsiduria viešumoje, tampa žurnalistais, rašytojais arba šiaip trinasi šalia garsenybių. Tiesa, pirmo lygio žvaigždėmis jiems tapti sunku, nes trumpuliai kaip taisyklė nedailūs, jiems, kaip mažiems vaikams, trūksta valios, todėl jie nesportiški, minkšti ir silpni. Nors kalbu apie suaugusiųjų rūšį, tačiau  trumpuliais tampama jau  paauglystėje. Fiziškai menkiau išsivystęs individas, su besiformuojančiu narcizistiniu charakteriu mėgina dominuoti paauglių visuomenėje naudodamas  žodžiavimosi ir juokavimo strategiją. Gabesniems trumpuliams pavyksta pasiekti tam tikro žinomumo, kartais dėl ištobulinto žodžiavimosi, kartais  prisitrynus prie žvaigždžių kompanijos, kurioje jie atlieka juokautojo ar/ir  protinguolio vaidmenį.

Trumpulių rūšiai pavadinimą pasiskolinau iš knygelės vaikams apie Nežiniuką ir jo draugus. Ir knygelės, ir mūsų pasaulio trumpuliai elgiasi kaip vaikai — juokingai pyksta trypdami kojelėmis, giriasi, mano, kad yra patys svarbiausi ir reikalauja, kad kiti tai pripažintų. Kadangi jie gyvena ne vaikų darželyje, o normaliame pasaulyje, kur nėra auklėtojos, jiems tenka turėti darbus ir pareigas. Infantilus elgesys turi pasekmes – trumpuliai įsivelia į konfliktus, bėdas su teisėsauga, provokuoja, elgiasi destruktyviai, nors kaip taisyklė save laiko konservatoriais. Ir knygelėje, ir gyvenime juos stebėti juokinga, kartais miela,  dažnai pikta. Pikta todėl, kad turėdami sugebėjimą kalbėti ir būti išgirsti jie veikia kaip savo ir kitų bundančios sąžinės tildytojai. Jei tik kyla kokia nors pilietinė iniciatyva, tuoj atsiras koks nors trumpulis, kuris ją išjuoks, suniekins, prilygins kokiam akivaizdžiam idiotizmui. Norite žinoti, kodėl Lietuva nesikiša į savo piliečių problemas Norvegijoje? Esate debilas acto garintojas. Norite žinoti ką valgote? Esate debilas acto garintojas. Norite aiškumo teisinėje sistemoje? Esate debilas acto garintojas. Turite nuomonę, kuri skiriasi nuo “mainstream’inės“? Esate debilas acto garintojas. Deja, kaip visada atsiranda masė, kuri su malonumu pritars, kad tik nereikėtų naudotis savo galva ir — svarbiausia — prisiimti nors mažiausios atsakomybės už tai, kas vyksta aplink.

Trumpulių tikslas aplinkiniams įrodyti, kad jie yra protingesni už kitus. Protas, intelektas trumpulių silpnoji vieta, jei pamėginsite juo abejoti ar, dar blogiau, sukompromituoti, trumpulis įsius. O įsiutęs jis gali tapti itin bjaurus. Taip yra todėl, kad stresas pasirodyti nekompetetingu (neprotingu) sukelia pasichologinį regresą, trumpulis grįžta į tą sunkų momentą paauglystėje, kuomet reikėjo kautis dėl išgyvenimo tarp žiaurių paauglių, todėl dar neseniai intelektualiai ir sofistikuotai žongliravęs žodžiais,  trumpulis gali imti mėtytis fekalijų sinonimais.

Įdomu tai, kad trumpulis dažniausiai ir nėra aukšto intelekto, tačiau siekdamas pranašumo jį imituoja iki tobulybės ištreniruodamas atmintį ir kalbėjimo įgūdžius.

Trumpulis tikrai moka prajuokinti ir kartais net pakankamai originaliai pasakoja apie konkrečias, buitines situacijas, tačiau globalesni pastebėjimai, apibendrinimai yra jo silpnoji vieta. Čia ir galima pastebėti, kad jam trūksta intelekto ir psichologinio subrendimo suvokti, apibendrinti, o labiausiai įvertinti tai, kas vyksta pasaulyje. Trumpulių moralė yra visiškai nebrandi, kaip vaikų. Gera ir teisinga, pasak trumpulių, yra tai kas patinka jiems. Dažniausiai tai yra paprasti, dirginantys ir malonius pojūčius sukeliantys dalykai. Trumpuliams gėris yra skaniai ir daug pavalgyti, kūniški malonumai, atminties žaidimai kažkodėl vadinami “proto mūšiais“, kai kurie kultūriniai renginiai, tarkim koncertai ar filmai,  bet tik tokie, kurie neturi savyje moralinės dilemos, neverčia mąstyti, neišstumia iš komforto zonos. Savo komforto zoną trumpulis gina visu pajėgumu, pasitelkia visą savo gebėjimą manipuliuoti žodžiais, kad įrodytų, jog yra teisus. Literatūros kūrinys ar filmas, kuriame nagrinėjamos moralinės dilemos, kuriame herojus aukojasi ar bent jau šiaip stengiasi, trumpuliui nepatiks. Nebent jis koks superherojus turintis galių (trumpuliai tokie vaikiški:)).

Svarbu žinoti, kad trumpulis tiki, jog nuomonės sritis yra ne tik filmai ar meno kūriniai, bet ir realūs faktai. Jis nesugeba atskirti, kas yra tikra, o kas išgalvota, todėl bet kokį pasaulio reiškinį supranta kaip lingvistinį konstruktą, kurį panaikinti ar priversti gyvuoti gali kitu lingvistiniu konstruktu. Todėl trumpulis, kaip ikimokyklinukas maišo savo fantazijas su realybe. Pavyzdžiui, trumpulis gali supykti ant mokslininkų, kad jie įrodinėja, jog klimato atšilimas yra tikras realus dalykas. Logika, argumentais, faktais trumpuliui nieko neįrodysi, jis girdi tik tai, ką nori. Bet kokį faktą, kuris jam nepatinka, trumpulis išradingai apžais žodžiais, suniekins, išjuoks. Viena iš pamėgtų faktų ignoravimo strategijų — tikro fakto nuvertinimas pastatant jį šalia kažko, kas akivaizdžiai idiotiška. Klimato atšilimą jis gali pavadinti miesto legenda, sąmokslo teorija ir prilyginti tokiam absurdui, kaip acto garinimas. Kartais, tam kad išvengtų diskomforto, faktą jam užtenka pavadinti šūdu. Tuomet trumpulis džiaugsis ir tikės, kad tikrai klimato atšilimas neegzistuoja!

Trumpuliai, kaip jau sakiau, neturi valios, todėl bet koks fizinis diskomfortas jiems tiesiog nepakeliamas. Chuliganai jie tik netikroje, dažniausiai internetinėje erdvėje, realybėje jie malonūs žmonės, kurie su respektabilia draugija patys pirmieji kibtų į pienės kotą, jei tik tas būtų gražiai patiektas kur nors Burbulio vyninėje.

WISHTinter
Rimo Valeikio piešinys

Rašymo iššūkiai ar kas nors kita?

Šį tekstą parašiau prieš du metus, kai redaktorė beviltiškai sudarkė vieną man labai svarbų tekstą, kurį ghostwrite’inau. 

Mes mąstome vaizdiniais, schemomis, spalvomis, nuotaikomis. Smegenys veikia sinergetiškai – skonis, kvapas, spalva, emocija pinasi darniomis asociacijų grandinėmis.

Savokos ir kalba – tik viena nedidelė viso mąstymo proceso dalis. Verbalizuodami tai, kągalvojame, prarandame dalį minčių.

Kuo kalba laisvesnė ir turtingesnė, tuo kokybiškiau galime išsakyti savo mintis. Todėl kalba turi būti lanksti, laisva, besikeičianti kartu su žmonėmis, nauji žodžiai turi atsirasti su naujomis mintimis. Jei kalba nelanksti, ji veikia kaip mąstymą skurdinantis mechanizmas.

Skaityti toliau