Politkorektiškumas rožinio plastiko maišelyje

Netikėtai, einant pro šiukšlių konteinerį, nutiko stebuklas. Ant šaligatvio gulėjo numestas politinis korektiškumas plastikiniame maišelyje, du metrai iki šiukšlių konteinerio.

Pamačiau ir akimirksniu viskas tapo aišku.

Jau kurį laiką slampinėjau po apylinkę svarstydama, kaip aiškiai ir paprastai parašyti tekstą apie politinį korektiškumą. Praktika, atsiradusi dėl siekio užtikrinti visuomenės narių laisves, orumą  ir lygias galimybes, ėmė varžyti, kontroliuoti ir trukdyti žmonėms sutarti. Kodėl? Niekaip negalėjau suprasti.

 Ėjau ne viena, su savo šunim Pita.

Man bekontempliuojant gilioje susikaupimo būsenoje Pita pritūpė. Ir prišiko tiesiai ant tako. Kadangi paprastai ji savo reikalus atlieka miško tankmėje, maišelių nesinešioju. Situaciją išsprendžiau kūrybiškai, nors gal ir ne itin estetiškai – guminio boto šonu rudis buvo pasiųstas tolyn ir išsitaškė dilgėlyne. Paprastai vaikščiodama savo kaimo apylinkėse nieko nesutinku ištisas dienas, tačiau šiandien viskas buvo kitaip. Mane stebėjo net 3 poros akių. Pagyvenusi dama su šiaurinio vaikščiojimo lazdomis žiūrėjo net prisimerkusi iš pasipiktinimo, šalia stovėjo mergaitė, tikriausiai anūkė, kokių trylikos metų paauglė vedina bigliu, rankoje ji laikė rožinį maišelį su turiniu, kai kuo, kas nors ir rudas, bet tikrai ne šokoladas,  o prie šuns pavadėlio tabalavo maišelių dėklas.

Moteris buvo labai įsižeidusi ir netruko man to pasakyti. Ji visada, visada surenka savo šuns šūdukus (mergaitė žengia žingsnį į priekį ir rodo man maišelį). Be maišelių nė žingsnio. Nė žingsnio!  O čia, staiga, toks siaubas. Suaugusi moteris, kaip šitaip galima? Be to, kad spardyti negražu, dar ir teršiu gamtą. Gal tas dilgėles sumanys skintis veganai žaliesiems kokteiliams?

                             Norėjau pasakyti, kad pati esu veganė, o dilgėlės kokteiliams tinka tik jaunos, o ne tokios beveik dviejų metrų, tačiau mandagiai atsiprašiau. Prisiverčiau maloniai nusišypsoti. Ir net pasakiau, kad daugiau šitaip nedarysiu, net iškenčiau neleptelėjusi, kad plastikas kenkia gamtai labiau nei šuns šūdai ir maloniai palinkėjau gero vakaro.

                             Ne, klysti negalėjau. Tai buvo tas pats rožinis maišelis dekoruotas rožinėmis širdelėmis ir kauliukais, kurį mergaitė prieš valandėlę kišo man po nosim.

                             Kaip ir savo šuns šūdukų susirinkimas, taip ir politinis korektiškumas yra grįstas gerais norais. Nesvarbu, kas pirmas sugalvojo maišelius, kaip kad nesvarbu ar pirmas politinį korektiškumą ėmė vartoti Karlas Marksas ar Mao Zedongas. Dabartinės elgesio taisyklės bei politkorektiškumas atsirado tam, kad visiems žmonėms  gyventi būtų gera ir saugu, kad nei viena visuomenės grupė nebūtų išskirta ir įžeidinėjama. Tačiau besalygiška tolerancija ir priėmimas virsta tironija tuomet, kai taisyklių laikymasis tampa svarbiau už sveiką protą. Politinis korektiškumas yra aklas sekimas taisyklėmis  nemąstant  arba dar blogiau – siekiant pranašumo. Mano sutikta moteris su anūke laikėsi visuomenei priimtinų taisyklių, kurios buvo sukurtos tam, kad niekas nepasijustų blogai įsilipęs į šuns šūdą. Tačiau geras, teisingas ir pozityvus elgesys virto politini korektiškumo analogija tą akimirką, kai maišelis su šūdu buvo numestas ant šaligatvio, o ne į šiukšlių konteinerį.

                             Taisyklių buvo laikomasi formaliai,  maišelis su šūdu demonstruojamas pranašumui prieš kitą parodyti, o vėliau, niekam nematant, taisyklės buvo grubiai pažeistos numetant ne šiaip sau organinę atlieką, bet dar ir užterštą plastiką. Sveikas protas sako, kad ir gamtai, ir žmonėms, padaryta žala didesnė, nei toji, kurią padariau aš. Tiesą sakant, dėl kūrybiško, tačiau nekorektiško sprendimo mano šuns šūdo skrydis į dilgėlyną apskritai niekam nepadarė jokios žalos. Tačiau pasisusti nejaukiai ir atsiprašyti teko man. Būtent taip žmonės jaučiasi susidūrę su politiniu korektiškumu.

                             Politinis korektiškumas įsivešėjo dėl idėjos, kad kalba ir mąstymas yra susiję. Viena teorija teigia, kad  jei kalba bus pakeista taip, kad joje nebeliks kitokius žmones išskiriančių ir pažeminančių žodžių,  visuomenėje nebeliks išskiriančių ir žeminančių veiksmų. Deja, gyvenime viskas vyksta kur kas sudėtingiau. Šiandienos politikai labai greit perpranta politkorektišką žodyną, kuriuo bendrauja viešai, tuo tarpu uždaruose vakarėliuose  reikalus sprendžia ,,tikrų vyrų” kalba, kur žodžiai toli gražu nėra vyniojami į vatą. Labai panašiai vyksta ir gyvenime — vieną žodyną naudojame viešai, o visai kitą — kalbėdamiesi su artimais draugais. Toks dviejų kalbų egzistavimas vargiai ar padeda ginti skriaudžiamas visuomenės grupes, tačiau neabejotinai nuskurdina viešajį diskursą. Televizijoje ir spaudoje kalbame vis skurdžiau, naudojame begalę klišių, eufemizmų, o tai skurdina ir  mūsų mąstymą. Nenuostabu, kad vis daugiau žmonių ieško alternatyvių informacijos šaltinių. Gerai, kad politinis korektiškumas dar iki galo neiškraipo knygų turinio, kad privatūs tinklaraščiai ir tinklalaidės išlaiko gyvą, tikrą kalbą, tačiau išsukus iš oficialiosios politkorektiškos zonos patenkame į informacijos džiungles, kuriose kiekvieną faktą ir idėją tenka kruopščiai apmąstyti, patikrinti, įvertinti.

Kad ir kaip man nepatiktų politinis korektiškumas, dažniausiai esu linkusi nusileisti jo taisyklėms. Paprastai nesunku kalbėti taip, kad neįžeistum kito. Kartais esu pasiryžusi aukoti savo kūrybiškumą, nes nenoriu atsidurti vienoje gretoje su tais, kurie nori šunų šūdais apdergti visus šaligatvius. Nesmagu, bet šiandien politinio korektiškumo kritika, lygiai taip pat kaip ir pats politinis korektiškumas, yra naudojama manipuliaciniais socialinės inžinerijos tikslais. Jau prieš 17 metų Leonidas Donskis, liberalios minties atstovas, kritikavo politinį korektiškumą dar prieš jam ateinant į Lietuvą, o jo straipsnių šia tema galime susirasti internete. Tačiau šiandien, jei L.Donskis būtų gyvas, bijau, jis tokio straipsnio neberašytų. Ir visai ne dėl to, kad jo nuomonė apie politkorektiškumą būtų pasikeitusi, o todėl, kad šio fenomeno kritiką uzurpavo ir naudoja savo politiniams tiklams siekti kraštutiniai dešinieji nacionalistai, rasistai ir homofobai. Siekį gerbti ir palaikytį kitą, jie interpretuoja kaip pritarimą vandalizmui, o neapykantą ,,gesina” dar didesne neapykanta, ksenofobiją pateikia kaip dorybę ir visa tai dar apraizgo supainiotais faktais ir sąmokslo teorijomis. Nesmagu matyti tokius tekstus pagrindinių portalų pirmuose puslapiuose, ir liūdna, kai entuziastingai jais dalinasi Facebooko draugai.

Tai paradoksali situacija. Kaip pasisakyti prieš politinį korektiškumą, tačiau nebūti tapatinamas su kraštutiniais konservatoriais, neonaciais ar Rusijos troliais, siekiančiais susilpninti pasitikėjimą Europos Sąjunga? Ir ar tikrai reikia pasisakyti būtent dabar? Manau, kad taip.

                             Dėl politinio korektiškumo atsirado pozityvi diskriminacija – dirbtinai išskiriamos ir remiamos visuomenės grupės, o bet koks grupių išskyrimas veikia žmoniu tarpusavio santykius negatyviai ir  nepasitenkinimas bei agresija tarp skirtingu grupių niekur nedingsta. Politinis korektiškumas žmones išmokė manipuliuoti ir siekti sau naudos įsižeidžiant. Ir nesvarbu, net jei tam įsižeidimui yra realus pagrindas, tai itin egoistiška praktika, kuri gal laikinai ir padeda vienai ar kitai socialinei grupei, tačiau visuomenė ir toliau serga. Rodos, niekada nebuvo taip manipuliuojama ir siekiama sau naudos įsižeidžiant. Pavyzdžiui, kilus skandalui, kai aplinkos ministras patvirtino didelei daliai visuomenės nepriimtinas medžioklės įstatymo pataisas, kuriomis buvo mėginama įteisinti žiaurius pramoginės medžioklės būdus, medžiotojai tučtuojau pasitelkė į pagalbą viešųjų ryšių specialistus, kurie sukūrė naują bendravimo su visuomene strategiją. Per vieną dieną medžiotojai virto silpnąja visuomenės grupe, skriaudžiama (vandalai siaubia jų turtą — bokštelius), ir labai įsižeidusia, kad jie, jautrūs gamtos mylėtojai, vadinami žudikais.

Dešinieji kritikuoja politinį korektiškumą, tačiau nevengia juo pasinaudoti. Buvusi seimo narė kritikuoja politinį korektiškumą, nors ką tik naudojo būtent PK leksiką besipiktindama, kad vyresnio amžiaus žmonių teisės yra pažeistos rekomenduojant nesilankyti viešose vietose.

Konservatyviai minčiai nepatinka nauja segregacija, kurią kuria neoliberalistinis politinis korektiškumas, tačiau jie meluoja, kad kovoja dėl žodžio laisvės, iš tiesų dešiniesiems naudinga tradiciškai susiskaldžiusi visuomenė. Juk visai nesvarbu kaip supjaustysi pyragą — kubeliais, juostelėmis, ar trikampėliais, jis vis vien byrės. Laiminga visuomenė yra vieninga — kaip nepjaustytas pyragas.

Prieš 17 metų Leonidas Donskis parašė instrukciją, ką daryti, ir šiandien, kai visuomenė vis labiau skaldosi ir ima ieškoti atpirkimo ožių, pats metas ją prisiminti ir pradėti taikyti praktiškai: ,,Alternatyva politiniam korektiškumui yra gan paprasta – pakanka nustoti vertinti žmones pagal jų lytį, rasę ir klasę. Lygiai kaip pakanka liautis dirbtinai segmentuoti visuomenę skaldant ją į gabalus ir formuojant tarpusavy nesusiliečiančias ir it monados izoliuotas ideologines grupes. Kodėl? Todėl, kad šie dalykai yra tiesiog nesutaikomi su pačiais moderniosios visuomenės pagrindais – laisve, lygybe, bendra politine ir viešąja erdve, taip pat ir pilietiniu solidarumu.” *

Kaip politkorektiškumas bei manipuliavimas politkorektiškumo kritika veikia mūsų kasdienybę ir trukdo laisvai mąstyti

Pavyzdys

Facebooke mano draugė Vaida pasidalino postu, kuriose gimdo translytis vyras. Barzdotas, gauruotas, pašalintomis krūtimis, iš pažiūros itin vyriškas, tačiau tebeturintis moteriškus dauginimosi organus ir gimdantis savo trečią kūdikį. Vaida parašė taip: ,, Įdomu, kad žmoguje dera du troškimai — bet kokiomis priemonėmis tapti vyru, tačiau būti ir motina. Idėja, kad šie du troškimai suderinami, man nauja, o jums? Ar tai nėra egoistiška vaiko atžvilgiu? Ar jis galės žindyti kūdikį? Ir kaip į jį kreipsis vaikas – mama ar tėti? O gal užtenka, kad tave mylėtų, o barzda – nesvarbu? Padiskutuokime.”

Vaida savo poste kvietė mąstyti. Pažinodama ją esu tikra, kad diskusiją inicijavo vedina naivaus smalsumo, noro suprasti, o ne pažeminti ar diskriminuoti. Juk gimdantis transvyras nėra labai įprasta, kodėl apie tai nepasikalbėjus?

Tačiau būtent dėl politinio korektiškumo nei mąstymas, nei  diskusija neįvyko. Komentarai buvo tik dviejų rūšių, vieni politiškai korektiški tiek, kad draudė mąstyti (Gražiausia matyta šeima; ar būtina žindyti!; svarbu, kad mylėtų, ne tavo reikalas, motina su barzda ar be; nori ir gimdo; kaip tu gali būti tokia netolerantiška). Kiti komentarai naudojosi politinio korektiškumo kritika, kad pagrįstų savo alternatyvias politines pažiūras  (pagaliau paaiškėjo, kaip pabėgėliai veisiasi; tokius normalioj šaly uždarytų iki gyvos galvos; Europos sąjungoj tik iškrypėliai; štai jums lytinio švietimo mokyklose pasekmė; tuoj valdžia lieps visiems vyrams gimdyt dėl lygių teisių).

  • 2013 metų L. Donskio straipsnį galite rasti čia

Kam reikalingas ,,jausmomatis” už pusę milijono?

Pagrindinis ir labai rimtas šios istorijos veikėjas yra pusė milijono valstybinės įstaigos administruojamų eurų. Kitas veikėjas – iš fantastikos srities. Tai ,,jausmomatis”, interneto komentatorių perkrikštytas į ,,melafoną”. Oficialiame dokumente rašoma, kad šitas daikčiukas padės Lietuvai kovoje su savižudybėmis, depresija, migracija ir COVID-19 pasekmėmis, be to sumažins smurtą šeimose ir netrukdys ūkio darbams. Tai prietaisas padarys matuodamas žmonių biolauką ir rodydamas emocijas.

Ne, čia ne humoristinio filmo scenarijus. Tai mūsų gyvenimas.

Trakų savivaldybės Psichologinė pedagoginė tarnyba (PPT) ir valstybinė organizacija Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) paskelbė ikiprekybinį pirkimą – konkursą, kuris savo užmojais primena istoriją apie naujuosius Vasiukus, nelogiškumais ir keistenybėmis – 90-ųjų pseudo mokslo įtaisus ekstrasensų kabinetuose, o tikslais – XX a. pradžios psichologinius eksperimentus, kurių neribojo nei etikos kodeksai, nei moralinės normos. Taip, pradedu nuo išvadų, kurios rėksmingos ir drastiškos, lyg nurašytos nuo geltonosios spaudos puslapių. Atsisakau vynioti žodžius į vatą. Verčiau po truputį, žingsnis po žingsnio pabandysiu parodyti, kokiu būdu šios išvados atsirado. Skambūs žodžiai ,,depresijos prevencija”, ,,savižudybių prevencija”, “kūrybiškumo skatinimas”, ,,migracijos mažinimas” it kvapnūs rožių žiedai maskuoja nelabai maloniai korupcija ir demagogija atsiduodantį rankraštį. Tačiau, kadangi projektas išoriškai atitinka reikalavimus ir riba, skirianti šarlataniškumą nuo mokslo inovacijų, užmaskuota skambiais pažadais, ir teisingais raktiniais žodžiais, sunku suprasti, kas iš tiesų čia vyksta. Ir klausimas, ar tikrai įmanoma tai paaiškinti ir įrodyti.

Su manimi susisiekė anonimas, kuris paliudijo, kad turi ryšių Trakų miesto savivaldybėje, ir kad ten apie šį projektą kalbama jau seniai. Anonimas pasakojo, kad kalbama, jog šis projektas ,,nuleistas” iš ministerijos, kad ,,jausmomačio” gamyboje dalyvaus ,,draugai iš vienos išsivysčiusios šalies artimuosiuose rytuose”. Taip pat buvo paminėtos kelios pavardės, kurias dėl etinių priežasčių nutariau nutylėti. Kodėl tai pasakoju? Nors dabar šios informacijos patikrinti nėra galimybių, tačiau kai paaiškės projekto dalyviai, galbūt šias žinias vertės prisiminti.

Ką apie ,,jausmomačio” projektą galima išgirsti viešojoje skaitmeninėje erdvėje? Portalai, tokie kaip Delfi ir kiti, pasidalino reklaminiu, šlovinančiu ,,melafoną” pranešimu spaudai be jokio analitinio, kritinio požiūrio. Apie mokslą ir technologijas rašantys žurnalistai padarė copy paste ir panašu, net nepabandė atsidaryti ir perskaityti pačio dokumento arba, apakinti solidaus valstybinio herbo, kuris puošia MITA internetinį puslapį, paprasčiausiai atsisakė patikėti savo akimis. Nes keistenybė iš fantastikos srities, aiškiai, juodu ant balto parašyta, kad prietaisas be fiziologinių duomenų matuos ,,asmens skleidžiamas biolauko bangas” turėjo sudominti sensacijų mėgėjus.

Biolaukas arba žmogaus aura yra žinomas kaip ne mokslinis, o ezoterinis parametras, kurį matuoja vadinamieji ekstrasensai ir oficialus mokslas, kuriam atstovauja MITA, tokio parametro nepripažįsta.

Kokiu būdu tokio, mokslo požiūriu neegzistuojančio parametro matavimas galėjo atsirasti norimo sukurti prietaiso specifikacijų sąraše ir kaip tai galėjo praleisti ekspertai, vertinę projektą?

Gal čia įsivėlė kažkokia klaida, ir biolauku vadinami kokie nors kitokie parametrai, egzistuojantys mokslo atžvilgiu, tarkim prakaito kvapas? Bet ar prakaito kvapą pavadinti bangomis yra moksliška? Kadangi aš nesu mokslininkė, šiuo klausimu pasikonsultavau su akademikais. Išvada: mokslo bazėse galima atrasti akademinių tekstų, kuriuose terminas “biolaukas”panaudotas, tiesa tiriant ne žmones, o kalbant apie augalų spinduliuojamas elektromagnetines bangas. Dėl menko citatų skaičiaus ir konteksto su žmonėmis trūkumo, šio parametro egzistavimas nėra moksliškai pagrįstas.

Kodėl šis projektas sulaukė tik emocingos, bet mažai konstruktyvios ir situaciją paaiškinančios kritikos? Socialiniuose tinkluose buvo atkreiptas dėmesys į biolauko matavimo parametrą, tačiau įsiskaičius į dokumentą, atrodo, kad šį reikalavimą galima išbraukti. Ar tuomet projektas jau bus tinkamas? Kadangi ,,melafono” gamyba susieja skirtingas mokslo sritis, konstruktyvią kritiką iš pašnekovų išgauti yra sudėtinga, nes vienos srities specialistai sutinka komentuoti tik tą mažą dalį, kurią išmano, o apie bendrą projektą nors nuomonę ir turi, tačiau vengia padaryti klaidą ir komentuoti ne savo mokslo sritį. Taigi, psichologai mato problemas iš psichologijos srities, o technologai, AI specialistai – iš kitos, nei vieni, nei kiti nedrįsta detaliai analizuoti srities, kurios iki galo neišmano, todėl pateikia aptakias ir nekonkrečias išvadas arba tiesiog emocingai piktinasi. Po keleto pokalbių su relevantiškų sričių mokslininkais specialistais įsitikinau, kad: 1. Neformaliame pokalbyje projektas sukelia juoką, pasipiktinimą, nuostabą, žaibišką išvadą, kad tai pinigų įsisavinimas. 2. Paprašius citatos su pavarde straipsniui, paaiškėja, kad nieko konkretaus pasakyti nelabai norima, kad tam reikia atskirai gilintis, ir žinoma, gilinimuisi laiko trūksta. Dėl šių priežasčių nusprendžiau, kad man svarbiau apčiuopti ir konkretizuoti problemą ir suprasti, kokius konkrečiai klausimus reikia užduoti ekspertams, o ne pateikti dailias citatas, todėl nutariau neviešinti specialistų, su kuriais problemą aiškinomės, pavardžių.

Taigi, kol jūs zoome su giminaičiais ridenot kiaušinius, pasikalbėjome su žmonėmis ir štai turime nepriklausomų ekspertų suformuluotas problemų grupes. Jos suformuluotos jau atmetus nemokslinio parametro – biolauko – matavimo reikalavimą.

1. Techninių problemų grupė.

Komentavo matematikas iš JK universiteto, inžinierė, dirbtinio intelekto projektuotojas ir aukšto lygio informacinių sistemų specialistas. Matematikas šį projektą pavadino ,,Kosmodromo statymu Vasiukuose”. Pasak jo, užsibrėžti tikslai neatitinka realaus projekto mąsto bei finansų. Technologiškai tai projektas reikalaujantis ne pusės milijono, o milijardinio biudžeto, ilgalaikės perspektyvos. Pasak AI specialistų, dirbančių privačiame sektoriuje, sudėtingos problemos slypi visuose projekto vystymo etapuose, nuo biosensorių sukūrimo iki gaunamos informacijos apdorojimo. Išreikšta nuomonė, kad tokio masto projekto iniciatorius galėtų būti nebent nacionalinė tyrimų programa, bet ne savivaldybė. Kokios tos technologinės problemos konkrečiai? Pavyzdys: Sukurti kompaktišką, bet tikslų ir realiu laiku veikiantį biosensorių, matuojantį tik vieną ir tokį itin paprastą rodmenį kaip širdies ritmas, jau yra labai sudėtinga. Prietaisai esantys rinkoje veikia apytiksliai, spėjimo principu, ir iki šiol tebevyksta sudėtingi, brangiai kainuojantys, ir ne visada sėkmingi tyrimai, kaip gauti tikslesnius duomenis realiu laiku. Ir tai tik vienas rodmuo! O Trakų savivaldybės PPT projekte planuojama matuoti ne vieną, o grupę rodmenų, tarp jų ir tokius, kurie yra itin sudėtingi, pvz. smegenų bangos. Kokia iš to seka išvada? Sukurti prietaisą tiksliai matuojantį realiu laiku net keletą fiziologinių parametrų šiai dienai su numatomu finansavimu nėra galimybės, todėl, tikėtina, bus sukurtas prietaisas kuris matuos parametrus su didele paklaida, spėjimo principu.

2. Techninių – metodologinių problemų grupė.

Tarkim, biosensorių techninės problemos kažkokiu būdu bus išspręstos ir pavyks sukurti prietaisą pakenčiamai tiksliai matuojantį keletą fiziologinių parametrų. Tačiau reikalingas aparatas, kuris pateikia ne fiziologinius parametrus, o emocijas. Čia iškyla pirmas metodologinis klausimas, apie kurį kalbėjomės su psichologais susipažinusiais su panašia technologija – terapine biologinio grįžtamojo ryšio (biofeedback) technika. Biofeedback prietaisai yra aparatai, matuojantys vieną ar kitą organizmo fiziologinį parametrą, o rezultatas aiškiai ir suprantamai pacientui vizualizuojamas ekrane. Tarkim, pacientas kenčia dėl pagreitėjusio širdies ritmo. Jis prijungiamas prie matuoklio ir mato savo širdies ritmo vizualizaciją, tuo tarpu terapeutas jį moko relaksacijos ar kvėpavimo technikos, pacientas mato, kaip atliekant pratimus retėja širdies ritmas, jis įsimena pojūčius, tokiu būdu išmoksta nuraminti savo širdies ritmą pats. Širdies ritmo padidėjimas, manoma, susijęs ir su emocine žmogaus būsena, kaip ir kiti rodikliai, tačiau širdies ritmas gali padidėti ir dėl neigiamos, ir dėl teigiamos emocijos, be to jis gali padidėti sportuojant, išgėrus kavos, ar tiesiog išgirdus stiprų garsą. Kiek žinoma, kol kas nėra atrasto mokslinio pagrindimo, pagal kurį fiziologiniai rodmenys galėtų būti diferencijuojami į skirtingas emocijas. Tiesa, egzistuoja veido mikroišraiškų teorija, pagal kurią iš veido išraiškų galima nustatyti emociją, ir tokių programėlių, kurios veikia, nors ir labai netiksliai, galime atsisiųsti tiesiog į savo telefoną. Sunku pasakyti, kokiu keliu galėtų eiti šio prietaiso kūrėjai, kokiu moksliniu pagrindu būtų remiamasi kuriant programinę įrangą, kuri fiziologinius duomenis parodytų kaip emociją, tačiau fiziologinius rodmenis gretinant su veido išraiškas analizuojančia programa, tikriausiai būtų galima gauti kažkokią koreliaciją, o vėliau iš jos sukonstruoti algoritmą, kuris prognozuotų emocijas. Tačiau toks ar panašus metodas iš esmės nebūtų pagrįstas mokslo, bent jau psichologinės emocijų teorijos. Išvada: net jei pavyktų ganėtinai tiksliai gauti fiziologinius duomenis, vis vien lieka neaišku, kokiu būdu juos iškoduoti ir parodyti kaip emocijas, nesant teorinio pagrindo, tai būtų tik vienokia ar kitokia spekuliacija. Tačiau dėl didelio kiekio rinkoje esančių biofeedback aparatų, įrangos, naudojamos sporte, bei emocijas nustatančių programėlių atrodo akivaizdu, kad sukurti ,,jausmomatį” veikiantį labai netiksliai, spėjimo principu nėra nei sudėtinga, nei brangu, tačiau sukurti ,,jausmomatį”, kuris veiktų tiksliai gali būti neįmanoma ne dėl technologinių problemų, o dėl žmogaus emocijų raiškos specifikos – skirtingos emocijos kūne reiškiasi tais pačiais fiziologiniais pokyčiais.

3. Pritaikomumo ir etinių problemų grupė.

Paprašiau keleto pažįstamų psichologų sumodeliuoti situacijas, kuriose jie savo darbe panaudotų ,,jausmomatį”, jei toks būtų sukurtas. Ir nors keletą situacijų sumodeliuoti pavyko, tačiau prietaiso vaidmuo, net darant prielaidą, kad jis veiks ir emociją parodys tiksliai, nebuvo situacijose nei esminis, nei labai teigiamas. Tarkim, vienas psichologas papasakojo, kad galbūt ,,jausmomatis” padėtų potencialiems savižudžiams pranešdamas apie būseną, kuomet žmogus pradeda veikti tarsi autopilotu, kol susižaloja. Tačiau kita psichologė, kuriai papasakojau šį modelį atkreipė dėmesį, kad yra ir kitokio tipo savižudžiai, kurie nusprendę ir suplanavę savižudybę būna labai ramūs, ir tuomet ,,jausmomatis” vargiai ką nors parodytų.

Dar viena galimybė, kada ,,jausmomatis” galėtų ne padėti, o pakenkti, buvo sumodeliuota remiantis minėta biologinio grįžtamojo ryšio teorija. Pats paprasčiausias biologinio grįžtamojo ryšio pratimas yra atsistoti prie veidrodžio ir šypsotis. Manoma, kad dirbtinė grimasa ir vizualinė informacija apie emociją sukelia tam tikrus neurologinius pokyčius ir tą emociją imame jausti iš tiesų. Psichologijos studentai vieni kitiems pasakoja legendą, kai visi, susitarę vienam kursiokui sakė, kad jis atrodo sergantis tol, kol jis susirgo. Tai kaip mums galėtų padėti aparatas, kuris tarkim diena iš dienos rodys, kad jums liūdna?

Taip, nieko konkretaus, tai tik pasvarstymai. Bet net tokių pasvarstymų be galo trūksta šio projekto aprašyme, kuriame tik teigiama, kad šis prietaisas padės žmogui pažinti emocijas, netrukdys dirbti ūkio darbų (?) ir padės nuo depresijos. Tačiau kaip? Nejaugi kažkas pakeitė žinojimą, kad pažinti emocijas žmogus turi išmokti pats, ir tam gali padėti tik kitas žmogus, specialistas, tam reikalingas pokalbis, santykis, o ne aparatas?

Tiesa, kalbant apie sunkesnėmis autizmo formomis sergančius vaikus, yra teorija, kad jiems padėtų stiprų emocinį stresą parodantis kompaktiškas aparatas apyrankė. Na, yra teorija, yra ir aparatas. Jei Trakų PPT tokių aparatų reikia, galima labai nebrangiai užsisakyti.

Įsiskaitykime į Jurgio Razmos komentaro ištrauką, kuris atsirado Facebooke, po psichologo dr. A.Kairio postu, besipiktinančiu ,,jausmomačio” projektu. Komentare pažymima, kad tai atsakymas į Jurgio Razmos laišką ministerijai, prašantį atlikti projektui auditą. Sunku patikėti, bet pasirašo Žygimantas Vaičiūnas, energetikos ministras: ,,(…) Projekto esmė: įvykdžius Trakų rajono savivaldybės Pedagoginės psichologinės tarnybos iki prekybinį pirkimą bus sukurtas prietaisas, kuris nuotoliniu neintervenciniu būdu leis stebėti 6 žmogaus emocijas ir pateiks rekomendacijas tiek gydytojams, tiek mokyklų socialiniams pedagogams dėl stebimo asmens, atitinkamai – paciento, moksleivio – emocinės būsenos. Tai taip pat gali būti naudojama ir COVID-19 sukeltų neigiamų pasekmių mažinimui. Turėdami informaciją gydytojai ir socialiniai pedagogai galės laiku reaguoti ir užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms (pvz. savižudybėms, depresijai, alkoholizmo vystymuisi ir kt.). Šiuo metu mokyklų socialiniai pedagogai neturi jokių priemonių savo darbo funkcijų atlikimui ir mokinių gerovės bei apsaugos nuo grėsmių aplinkoje, kurioje jie yra izoliuoti užtikrinimui (pvz., smurto artimojoje aplinkoje). Projektu sukurtas rezultatas bus naudojamas kitų savivaldybių pedagoginėse psichologinėse tarnybose(…).” Toliau rašoma, koks projektus bus saugus ir kaip kruopščiai jį stebės ekspertai, tačiau tai jau darosi nebesvarbu. Šiame laiške pateikiama papildoma informacija, kurios nėra projekto aprašyme. Nepradėsiu sąmokslo teorijų, kodėl energetikos ministras žino daugiau ir kitaip apie projektą, nei parašyta pačiame projekte. Nekritikuosiu teiginio absurdiškumo apie prietaiso naudojimą COVID -19 pasekmių mažinimui, tačiau naujas aspektas priverčia dar aukščiau kilstelti ir taip pakeltą antakį: matome patikslinimą, kad prietaisas iš esmės bus naudojamas sekimui ir duomenų rinkimui apie asmenis. Kas duos sutikimą tokį sekimo prietaisą naudoti? Ar jūs įsivaizduojate paauglį, sutinkantį, kad jo duomenys būtų stebimi nuotoliniu būdu? Ar tokio prietaiso koncepcija dera su ES duomenų apsaugos įstatymu? Kas kompetentingas atsakyti į šiuos klausimus?

Vietoj išvados

Įsivaizduokite, kad jūsų dešimtmetis pareiškia, kad kieme su draugais statys kosminį laivą. “Šaunuolis” – sakote ir linksmai plekšnojate per petį. Tačiau kitą rytą paaiškėja, kad statiniui išleistos jūsų santaupos, už kurias planavote pirkti naują automobilį. ,,Bet va, pastačiau” – rodo vaikas pro langą. Ir iš tiesų. Stovi kosminis laivas. Žvilga plienas, primena NASA, apvalūs langai ir net yra kažkas panašaus į motorą. Ir kaip prisikabinti? Pyktis kyla, bet ką daryti – nežinia. Pinigai išleisti, o aišku, kad tas erdvėlaivis neskris.

Ir neskrenda.

Padėka

Už diskusijas, įkvėpimą ir konsultacijas rengiant straipsnį dėkoju: sociologei dr. E. Rindzevičiūtei, psichologei Miglei Motiejūnei, Ugnei Mata, matematikui Dr. Vidui Regelskiui, psichologui dr. Pauliui Skruibiui, inžinerijos, AI ir informacinių sistemų specialistams kurie norėjo likti anonimiški, architektei Sigitai Norviliūtei, dr. Skaidrai Trilupaitytei ir asmeniui, kuris pažįsta Trakų raj. savivaldybės darbuotoją, panorusį pasidalinti informacija.

Šių asmenų nuomonė nebūtinai sutampa su nuomone, išdėstyta straipsnyje.

*Melafonas – prietaisas iš populiaraus sovietinio serialo vaikams ,,Viešnia iš ateities’’, tai mintis skaitantis prietaisas, kurį norėjo pavogti kosminiai piratai.

Straipsnyje aptariamas kvietimas yra čia

Dokumentas aprašantis ,,jausmomatį“ yra čia