Kodėl neįteisiname kunigų verslo? 7 milijonai eurų neapmokestinamų pajamų už religines paslaugas nėra aukos

2017-04-10 14.11.06
Blogos veganės pieš.

Kodėl bažnyčios tarnų pašaukimas laikomas išskirtiniu, lyg jų laikomos mišios garsintų Lietuvą pasaulyje? Juk ir Maironį žinome dėl jo eilėraščių, o ne dėl to, kad buvo kunigas. Taigi, jei jau politikai nutarė, kad kūrėjai nesiskiria nuo kepėjų, tai iš bendro mokesčių mokėtojų būrio neturėtume išskirti ir kunigų.

Darbas pagal pašaukimą turi būti apmokamas, kaip ir bet koks kitas darbas. O  pajamos turi būti apmokestinamos. Interneto forumuose žmonės tariasi kiek reikėtų mokėti kunigui už paslaugas, dalinasi žiniomis apie tarifus, skundžiasi, kad kai kurie kunigai prašo pernelyg daug, kiti džiaugiasi gavę paslaugas nemokamai ir tuojau pat yra gėdinami, kad negražu nesusimokėti už darbą.

Atrodo, visiems būtų patogiau šioje srityje įvedus kainas, mokesčius ir aiškumą.

Tą pačią 2017 metų sausio 1 dieną, kai autorinės sutartys tapo nebenaudojamos dėl milžiniškų mokesčių,  tą dieną, kai Lietuvos kūrėjai ėmė abejoti galimybe dirbti pagal savo profesiją, įsigaliojo dar vienas įstatymas.  Kai Lietuvos atstovai seime išreiškė valią, kad autoriai šioje šalyje nebepageidaujami, kunigams jie atriekė dar vieną papildomą gabalą Sodros pyrago.  Be sveikatos draudimo, kurį dvasininkams dengia valstybė, Lietuva įsipareigojo padengti įmokas pilnai pensijos daliai gauti (anksčiau dengė tik pusę). Kalbant žmonių kalba tai reiškia, kad visiems pripažintų religijų atstovams buvo padvigubintos pensijos.

Nuo tos dienos autorių nebeliko, jie dingo, nusižudė, emigravo, arba prievarta tapo verslininkais, verslo liudijimų turėtojais ir individualios veiklos vykdytojais. Tai reiškia, kad privilegijomis, kurią suteikė meno kūrėjo statusas, nebeliko galimybės pasinaudoti, nes vykdant bet kokias išvardintas veiklas privaloma mokėti PSD, net jei praktiškai nieko neuždirbi. Beje, kunigams sveikatos draudimą dengia valstybė, ir nesvarbu, kiek jie uždirba, nes kunigų pajamos nėra nei skaičiuojamos, nei vedama kokia nors VMI matoma buhalteriją, jie nemoka net minimalaus pajamų mokesčio.

O gal galėčiau ir aš pasakyti, kad savo kūrinius atiduodu už auką, tarifus surašyčiau ant lapelio ir pasikabinčiau ant durų, kaip, kad kabo dažnam kaimo bažnyčios šventoriuj? Jei jau valstybė leido menininkams rinkti po 2 proc., tai gal ir už auką dirbti būtų galima?

Arba, jei jau siekiam teisybės ir lygybės, gal vis tik kunigai galėtų susimokėti mokesčius už savo teikiamas paslaugas? Kokia kunigų uždirbama suma per metus lieka neapmokestinama?

Kadangi tokių duomenų nėra, pamėginau bent apytiksliai apskaičiuoti.

Lietuvoje 77,3 proc. žmonių yra katalikai, todėl nusprendžiau pasidomėti būtent šios žinybos veikla ir neapmokestinamomis pajamomis.

Bažnyčiai suteikta teisė nemokėti mokesčių už pajamas iš komercinės ūkinės veiklos, kuri neviršija 6 000  per metus, ji atleista nuo žemės mokesčio, o ir visos pajamas už paslaugas, eufemistiškai pavadintos aukomis, yra neapmokestinamos. Aukos yra ne tik tie pinigai, kurie įmetami į aukų dėžutę per mišias, ir turėtų būti skiriami bendroms bažnyčios išlaidoms, bet ir tam tikri mokesčiai už suteikiamas paslaugas, mokami kunigui ,,į rankas”. Populiariausios paslaugos yra tokios: krikštynos, vestuvės ir laidotuvės. Mišių užpirkimas, ruošimas pirmai komunijai, vaikščiojimas po namus per bažnytines šventes, namų šventinimas bei egzorcizmo seansai irgi yra mokami, tačiau nesugalvojau kokiu būdu išsiaiškinti šių paslaugų kiekį ir tarifus.

Tyrimą pradėjau skambučiu į Vilniaus Katedrą. Ragelį pakėlė moteris, kurios tiesiog paklausiau:

— Laba diena. Sakykit, kiek pas jus kainuoja krikštynos?

— Čia aš nepasakysiu. Paskambinkit pusę keturių ir kunigas viską paaiškins. Susitarsite.

— Bet maždaug…gal mums bus per brangu. Ar tikrai mokėti reikia? — nepasidaviau.

Moteris nusijuokė:

— Kad reikia, tai faktas! Bet kiek tiksliai aš nepasakysiu. Skambinkit kunigui.

Vilniaus Katedros kunigas taip ragelio ir nepakėlė, tačiau pasikalbėjau su jo kolega iš Vytauto bažnyčios Kaune. Sumos jis taip pat neįvardino, tačiau išsiaiškinau, kad reikia mokėti grynais ir čekio, tinkamo išlaidoms VMI  deklaruoti jie negali pateikti. Norint, mokėti pavedimu galima, tačiau jie sąskaitos faktūros išrašyti negali.

Facebooke uždaviau klausimą ,,Kiek reikia kunigui duoti už krikštynas?”, atsakymus paprašiau siųsti  privačia žinute, tačiau įsiplieskė vieša, aistringa ir nelabai maloni diskusija.

Nedidelė dalis žmonių pareiškė nuomonę, kad kunigų paslaugos turėtų būti suteikiamos nemokamai, tačiau tikras diskusijoje dalyvavęs kunigas pasipiktino tokiais pareiškimais ne mažiau, nei mano draugas dailininkas, paprašytas nupiešti ne už pinigus, o iš pašaukimo. Pagal daugumos nuomonę, kunigų atliekamos apeigos yra darbas, paslauga, kuri privalo būti apmokama. Auka taip pat gali egzistuoti, kodėl ne, tačiau už paslaugas yra mokama, o ne aukojama, ir tą mokestį vadinti auka yra neteisinga.

Po ilgo naršymo internete, pokalbių facebooke, bei asmeninių žinučių, išsiaiškinau apytiksles kainas. Krikštynos nuo 50-100 eur., vestuvės 100-500 eur, laidotuvės 70-100 eur.

Skaičiavimo schema taip pat apytikslė, nes prielaida, kad iš 30 000 kūdikių, per metus gimstančių Lietuvoje, katalikiškai bus krikštijami 77 proc. (suapvalintas skaičius, katalikų procentas Lietuvoje), gali būti gana netiksli. Pagal deklaruojamas pažiūras tikėtina, kad katalikiškose šeimose gimsta daugiau vaikų, tačiau neradau duomenų tikslesniam skaičiui nustatyti. Taigi, jei 77 proc. per metus gimstančių vaikų yra krikštijami ir moka vidutiniškai  75 eur. mokestį, kunigai gauna 1 milijoną 739 250 eurų per metus.

Su vedybomis paprasčiau, radau duomenis, kad per metus tuokiasi maždaug 10 000 porų, vidutinis užmokestis 300 eurų, vadinasi 3 milijonai eurų.

Per metus miršta apie 40 000 žmonių, darome prielaidą, kad apie 77 proc. bus laidojami dalyvaujant kunigui, skaičiuojame 80 eurų vidutinį mokestį už laidotuves, gaunam dar 2 milijonus 464 000 eurų.

Skaičiuojant tik mokesčius už paslaugas gavome, kad Romos katalikų bažnyčios kunigai kiekvienais metais sau į kišenę įsideda apie 7 milijonus 203 250 eurų neapmokestinamų pajamų grynaisiais pinigais. Net jei skaičiavimo paklaida didelė, tačiau bet kokiu atveju tai tokia suma pinigų, į kurią nekreipti dėmesio yra absurdiškas aplaidumas iš valstybės pusės. Gyvename XXI amžiuje, ir bažnyčia turi prisitaikyti ne tik tai, kas jai naudinga, bet ir kas būtų teisinga šalies piliečių atžvilgiu. Jei kunigai nebevažinėja arkliais traukiamais vežimais, tai gal jau laikas ne tik išmokti vairuoti prabangius automobilius, bet ir naudotis kasos aparatu, vesti apskaitas, mokėti mokesčius ne tik už turto nuomą, bet ir už paslaugas. Tikiuosi, kad netrukus VMI individualių veiklų bei verslo liudijimų aprašuose, šalia plytų klojėjo, meno kūrėjo ir visų kitų profesijų atsiras ir  kunigo veikla.

Aš už egzorcizmo seansus pageidausiu atsiskaityti kortele, gauti čekį ir neabejoju, kad VMI pripažins, kad meno kūrėjo darbe šios išlaidos yra būtinos.

Bedarbė prisipažino: Lietuvos vėliavą išmečiau į šiukšlių konteinerį

 

— Vaikščiojau palei vandenyną. Smėlis po basomis pėdomis, drėgmė ir šniokščianti bangų mūša nukėlė  mane į vaikystę. Prisiminiau, kaip Juodkrantės paplūdimy rinkdavom į krantą išmestus daiktus.  Tai buvo ne šiaip šiukšlės, ne šiaip sau daiktai. Tai buvo TO, kito, laisvo pasaulio egzistavimo liudininkai. Buteliai. Rusvo arba melsvo stiklo su keramikiniu kamščiu prilaikomu tokio…na, kaip ten…. vielinio mechanizmo…

Tyrėja  nutraukė monologą:

— Prašom neišsiplėskit, pasakokite konkrečiai ir tik faktus. Aš nespėju konspektuot.
— Gal jūs norėtumėte pokalbį įrašyti?, — paklausė įtariamoji, — galiu paskolinti savo telefoną, ten yra geras diktofono appsas, brangus, mokamas, be reklamų.
— Negalima — atsakė tyrėja. — Draudžiama skolintis įrangą iš įtariamųjų. Aš pasistengsiu rašyti greičiau. Tęskite.

— Dabar panašiuose buteliuose pardavinėjamas pusiau naminis alus. Bet tuomet, tarybiniais laikas, mes nieko panašaus nebuvome matę. Kartą radau skardinę kavos dėžutę išpieštą egzotiškomis damomis su vaisių padėklais ant galvų. Mes daugybę metų joje laikėme kavą. Per blokadą, kai kavos nebebuvo galima nusipirkti, ten laikydavom gilių kavą, arba kavos gėrimą pagamintą, žinot, jį gamindavo skrudinant, iš kviečių ir miežių…

Tyrėja sudejavo, tačiau įtariamoji nepastebėjo, kalbėjo toliau. Jos akys buvo užmerktos, o pirštai judėjo, tarsi čiuopdami prisiminimus. Ji viską prisiminė labai aiškiai:

— Akmenys, jūros ir smėlio nugludinti spalvoto stiklo ir plastiko gabaliukai būdavo mano lobis. Tyrinėdama juos svajodavau. Troškau, kad pasaulis pasikeistų, sienos atsidarytų, ir kad galėčiau pati pamatyti visus tuos daiktus pilnus, o ne tik jų dalelytes, ir tuos tolimus uždraustus kraštus, kur tas pats daiktas gali turėti daugybę formų ir skirtingų pavidalų. Mama mums, vaikams, kartu su pasakom vakarais šnibždėdavo, kad Leninas joks ne didvyris, kad Lietuva vieną dieną atgaus nepriklausomybę, ir kad tada mes galėsim sakyti ką galvojam, kurti, ką jaučiam, nebevers  prievarta  tapti kareiviais arba darbininkais.

Tyrėja pabeldė rašikliu į stalą.

— Pasakokite kas nutiko prieš savaitę. Jums pateikti rimti kaltinimai. Ne memuarų čia susitikom užrašinėt.

Įtariamoji linktelėjo, susijuokė, atsiprašė ir kalbėjo toliau:

— Kai spoksojau į visas šiukšles išmestas Atlanto vandenyno tolimoje saloje, prisiminiau, tiesiog pajutau, tą vaikystės begalinį laisvės troškimą ir iš plastiko gabalėlių sudėliojau Lietuvos vėliavą.

Tyrėja džiugiai pasimuistė kėdėje.

— Iš šiukšlių sudėliojote Lietuvos vėliavą? Ar teisingai supratau? Ar galiu taip ir užrašyti?

Įtariamoji linktelėjo. Pagalvojo. Krūptelėjo ir sumosavo ranka:

— Ne, nevisai taip…Rašykite: ,,iš plastiko gabalėlių, kuriuos Atlanto vandenynas išmetė į krantą”.

— Parašyta. Taigi, ką darėte toliau?

— Sudėliojusi nufotografavau. Suprantate, aš esu fotografė, menininkė. Galvojau ką reiškia šis kūrinys, ką jis pasakoja apie laisvę, apie mane. Laisvė yra ne tik nepriklausomybė, bet ir atsakomybė…taip užsirašiau. Tada pamaniau, kad negerai palikti šiukšles. Žinot, paukščius vilioja spalvos. Juos traukia geltona, žalia ir raudona. Prisilesa ir miršta. Ir banginiai. Juos vis dažniau randa ant kranto pilnais skrandžiais, išsipūtusius nuo persirijimo visokiu šlamštu.  Surinkau visus tuos gabalėlius, sudėliojau trispalvę, bet jos palikti likimo valiai negalėjau. Todėl ir išmečiau į šiukšlių konteinerį. Tai simbolizuoja atsakomybę, ar suprantate? Atsakomybę už savo laisvę.

— Gal galite patikslinti?

— Ką patikslinti?

— Ką išmetėte.

— Išmečiau plastiką!

— Kokį plastiką, patikslinkite.

— Tą, kurį surinkau paplūdimy, išmestą iš Atlanto.

— Ir…?

— Ir sudėliojau vėliavą.

— Patikslinkite, kokią vėliavą.

— Jėzaumarija….duokite man vandens.

— Neturime. Leiskite dirbti.  Pakartokite paskutinę mintį, ką išmetėte?

— Išmečiau Lietuvos vėliavą.

— Išmetėte Lietuvos vėliavą į šiukšlių konteinerį. Taip galiu rašyti?

— Taip, taip. Ne, ne, ne! Aš išmečiau ne vėliavą, o tas šiukšles, iš kurių buvo padaryta vėliava.

— Aha. Taigi vėliava buvo padaryta iš šiukšlių. Jūs ją padarėte iš šiukšlių. Ir nufotografavote. Ar taip?

— Turbūt.

— Kur jūs dirbate?

— Aš freelancer’ė.

— Kas? Kalbėkite lietuviškai

— Laisvai samdoma.

— Vadinasi, rašau, bedarbė.

— Ne! Aš dirbu! Fotografuoju.

— Kur dirbate?

— Spaudoje. Kartais parodose dalyvauju. Fotografuoju žmones. Žurnalams, reklamoms.

— Tai jūs turite darbovietę?

— Nežinau…ne.

Dabar jau įtariamoji susiėmė rankomis veidą ir sudejavo.

Tyrėja jau pyko. ,,Nenormali” — pagalvojo, —,, per ją pavėluosiu į Selo koncertą”.

Dirbti teko dar keletą valandų, kol įtariamoji pagaliau pasisakė aiškiai, kaip ir dera:

— Tebūnie. Rašykit bedarbė. Bedarbė, kuri išmetė Lietuvos vėliavą į šiukšlių konteinerį.

2017-02-16 13.12.09

Stebuklingas kalnas

Vakar kopiau į kalną.
Kai baigėsi žvyrkelis, jau visai netoli keteros, sustojau.

Vienoje kalno pusėje mačiau  mūsų miestelį, kitoje, žemai, tvyrojo tamsiai mėlyna Atlanto vandenyno gelmė.

Per keterą vingiavo takelis. 

Kartais jis dingdavo po akmenimis, ištirpdavo dulkėtam žvyre, po to vėl atsirasdavo, arba aš tik manydavau, kad jis atsiranda. 

Truputį paslydau ir akmenukai nusirito šlaitu barškėdami lyg kokio neapdairaus kalnų keliautojo kaulai, įspėdami, kas bus, jei suklysiu. 

Supykino.

Turėjau stabčioti dažniau, galva sukosi, o statėjantys kalno šlaitai spaudėsi vis arčiau beveik nematomo tako. 

Pažvelgiau į žemėlapį telefone. GPS veikė, mėlynas taškas parodė, kad iki mano kelionės tikslo, miestelio kitoje kalno pusėje, esu pasistūmėjusi tik per trečdalį atstumo. Bet toks vienišas man pasirodė tas mėlynas taškas! Jokio kelio ar takelio toli toli aplink. 

Aš visvien ėjau. 

Kartais beveik ropojau, o tais momentais, kai susivaldydavau nepakėlusi akių ir žiūrėdavau tik sau po kojomis, pykinimas ir galvos svaigimas beveik dingdavo. Dairytis aplink galėjau tik per telefono kamerą. 

Dar truputį. Dar keletą žingsnių.

Kai ėmė trūkti oro, apsisukau grįžti, kol proto dar užteko suprasti, kad tai tik panikos priepuolis, o ne kokia nors itin pavojinga aukštikalnių liga.

Kai prišliaužiau žvirkelį, užplūdo palengvėjimas ir  pasididžiavimas. Jaučiausi priartėjusi prie žmogaus galimybių ribos, labai patobulėjusi, asketė, feministė.
Deja, taip jaučiausi neilgai.  

Sutikau savo draugę Jurgą su dukryte. 

Klausydama pasakojimo apie bedugnes ir skardžius ji neslėpė nuostabos ir niekaip nenorėjo suprasti, kur, po velniais, tie skardžiai. 

— Mes daugybę kartų ėjom, per kalną, — gūžčiojo pečiais ji.

Šešiametė mergaitė pritariamai linksėjo.

— Bet ten nėra tako! Ten statūs šlaitai! 

Dar vis mėginau jas ir save įtikinti, kad kalbame apie skirtingas vietas ir parodžiau nuotraukas telefone.

— Gal čia labiau plokščias žvyro laukas nei status šlaitas?, — pasakė mano draugė, — ten galima nusileisti į slaptą paplūdimį ir maudytis nuogai. Pamėgink. Aišku, ropoti vemiant irgi galima…

Kalnas tapo kitoks. 

Kaip tas piešinys iš knygos apie mažajį princą. Aš maniau, kad tai dramblį prarijęs smauglys, o pasirodo, kad tai tik skrybėlė.

Žiūrėjau į nuotraukas ir  nebegalėjau suprasti, kartais ten mačiau nuobodų žvyro lauką, o kartais — aštrią  kalno keterą su bedugnėmis abipus. 
Klausiausi žmonių istorijų apie kalną.

Algis kalną bėgte perbėga, net sutemus. 

Simo pusseserė iš Geteburgo sėkmingai įveikė kalną su kuprine, pilna vandens ir vyno. 
Kiekvienam kalnas kitoks. 
 Man labai smagu. Nes nenuobodu. Įdomu, koks šiandien kalnas bus man.

P.S.

Po dviejų dienų perlipau kalną. Tiksliau – kalnų virtinę. Kelionė truko 2 su puse valandas, beveik 8 km. ropojimo siaučiant vėtrai nuo Gran Tarajal iki Las Playitos miestelio. 

Mes visos esame berniukai arba ką pasakoja spenelių kolekcija

j
Aš, močiutė ir senelis sėdime, stovi tėtis ir dėdė

Prisimenu gerai, lyg tai būtų buvę vakar. Senelis mane nuvedė į kirpyklą ir vėl nukirpo plaukus trumpai.

Ir taip būdavo kiekvieną kartą, iškart, kai tik išvažiuodavo mama. O kadangi būdavau pas senelius palangoje paliekama dažnai, tai trumpais plaukais pravaikščiojau visą vaikystę.

Seneliai buvo užauginę tris sūnus, visi kiti anūkai buvo berniukai. Tik aš mergaitė.

Jie manė, kad nežino, kaip reikia auginti mergaites. Močiutė nemokėjo pinti kasų. Mados jai kėlė nuobodulį. Megzti ji nemokėjo, ir siūti nemėgo. Žaislų man nepirkdavo, gailėjo pinigų,  o gal nemanė, kad tokie dalykai reikalingi.  Paimdavo nosinę, surišdavo ant jos mazgelį, va, lėlė.

− Mes nemokam auklėti mergelių ir esam jau per seni mokytis, — pasakė man kartą močiutė.

Tarmiškai, žemaitiškai nutęstas “mergėėėėlių” dar dabar skamba ausyse. Tfu, aš tikrai nenorėjau būti auklėjama mergėėėėliškai.

 

Mane auklėjo kaip žmogų.

Kas rytą mes su seneliu klausydavom radijo ir darydavom mankštą. Po to skusdavomės barzdas. Senelis su elektrine mašinėle, o aš su jos dangteliu.

Su seneliu eidavome tvarkyti reikalų, o močiutė gamindavo valgyti, arba kuisdavosi savo rožyne. Rudenį, kai rožės nuvysdavo, ji skaitydavo knygas. Kartais  garsiai man.

Žaisdavau su senovinėmis monetomis. Senelis mokė, kad sidabrą galima nušveisti dantų milteliais. Sekmadieniais eidavome į kolekcininkų ir numizmatų susirinkimus, mainydavome visokius sendaikčius, menus ir kitus daiktus. Senelis visada paisydavo mano nuomonės. Prisimenu, ten kartą pamačiau automobilio modelį su durelėmis, taip jo norėjau, net sapnavau.

Vietoj jo senelis man pasiūlė pasidaryti gulbių lizdą. Gulbiukus išdrožė iš bulvės. Kitą dieną bulvės pajuodavo ir aš įsivaizdavau, kad jie numirė.

Mėgau žaisti kortomis iš pinigų ir mėtyti peilį.

Laipioti medžiais.

Šaudyti oriniu šautuvu.

Dažyti suoliukus ir baltinti obelis.

Berniukiški reikalai man atrodė įdomesni, stebėdama aplinką nusprendžiau, kad būsiu KAIP berniukas.

Tai nereiškia, kad galvojau, jog ESU berniukas. Aiškiai suvokiau, kad biologiškai esu moteris, bet lytinių organų specifika   niekada neįtakojo žaidimų pasirinkimo.

Vieną dieną  būdavau ragana, kitą — indėnų vadas, ant laukinio mustango nugaros lėkdavau per prerijas.

Paauglystėje besikeičiantis kūnas kiek trikdė, tačiau nuomonės nepakeičiau. Lankiau ir šokius, ir muštynes.

Norėjau ilgos kasos, bet tik todėl, kad žaidžiant indėnus trumpuose plaukuose nesilaikė plunksnos.

Esu labai blogai išauklėta, ir nors senelis mėgdavo pasigirti esąs bajoras, manęs nemokė manierų.

Tiesa, kartą mokė, kad gyvenime būtų lengviau, jei turėčiau šiek tiek diplomatijos ir nedrąskyčiau visiems akių kaip motina.

Bet aš, žinoma, nekreipiau dėmesio, maniau, kad tos šnekos tik senatvinis marazmas.

 

Niekada nėjau į darželį, pradinėse klasėse į mokyklą  eidavau retai. Mama parašydavo raštelį, kad sergu.

Augau tarp suaugusiųjų ir elgiausi taip, kaip pati norėdavau.

 

Ir šiandien netikiu moterų silpnumu ar gudrumu, nemanau, kad esu geresnė ar blogesnė už kitokius žmones, neabejoju, kad lytis niekaip neįtakoja svajonių, tikslų ir galimybių.

Susidūrusi su diskriminacija dėl lyties iki šiol inertiškai pamanau, kad tiesiog susiduriu  su kvailiais.

Aktyvizmas ir lyčių studijos atrodė dirbtinai išpūstas dalykas. Moterų istorija, moterų menas… Kam skirstyti žmones pagal organus?

Ilgą laiką seksizmo nepastebėjau, man tai atrodė neįdomu ir neaktualu. Jo tarsi nebuvo, kaip vaikystėje.

Bet kartą pamačius nebepastebėti sunku. Supratau, kad tie žmonės ne kvailiai, o aukos. Inertiško (pasi)tikėjimo “tikrosiomis vertibemis” aukos.

Ar visada tai vyrų diktatūra? Kartais atrodo, kad seksizmas reikalingas moterims kaip vergiško mentaliteto liekana, kaip medinė koja ubagui, be kurios jis nemokėtų gyventi savo apgailėtino gyvenimo.  Jos ir savo dukroms patrumpina kojas mokydamos manipuliuoti silpnosios lyties privilegijomis, tokiomis  moteriškumo pamokomis dusindamos savo dukrų kūrybiškumą.

Tai nepasikeis, kol netaps norma kvestionuoti  tradicijas, nuomones ir įpročius, tai, kas yra normalu, o kas − ne.

Kaip nervina, kad nebegaliu svajoti sau, kaip anksčiau.

Rodos viskas aplink persisunkia stereotipais apie lytiškumą, vyrų ir moterų skirtumus.

Kad būtų aiškiau pabrėžiu, kad kalbu ne apie biologiją, o apie skirtingą lyčių padėtį visuomenėje, skirtingus vaidmenis, kurie yra nepasirenkami, o stereotipiškai primetami.

Iš tiesų moterys yra truputį fiziškai silpnesnės (tik truputį, sportiška, treniruota moteris  gali įveikti netreniruotą vyrą), mums paprastai geriau sekasi spręsti kalbines , o vyrams  erdvines užduotis. Visi kiti skirtumai atsiranda dėl kultūrinių dalykų, auklėjimo,  įpročio ir įsikalbėjimo.

Kai kurios moterų kūno dalys tradiciškai yra slepiamos, todėl tampa  deficitu, preke.

Pavyzdžiui, vyro krūtinę rodyti normalu, o moters − nepadoru.

Bet tik tada, kai matosi spenelis, nes plotą apie spenelį demonstruoti normos leidžia.

Tačiau jei spenelį atskirtume nuo kūno, ar galėtume atpažinti, kur vyro, o kur − moters?

Apie tai galvodama pradėjau rinkti spenelių kolekciją.

Taigi, kai objektą atskiriame nuo konteksto, į jį galime pažvelgti visai kitaip .

Pamatyti jo esmę.

Arba suprasti, kad jis apskritai neturi jokios paslėptos esmės, nes viskas tėra kontekstas, kurį galime ir privalome pakeisti.

blogavegane21a

 

 

 

 

 

Iki nuogumo išrengtos klišės ir iki klišių išrengti personažai: Neoninis demonas

Neoninis demonas (“The Neon Demon”). Filmo recenzija.

 

Alyvuogės ir triufelių aromatas patinka ne visiems. Ypač nepatinka pripratusiems prie greito maisto arba vaikams. Nežinomo patiekalo ragavimas yra nuotykis, į kurį leidžiamės su malonumu tuomet, kai pasitikime juo sukūrusiu šefu. Keistas skonis? Nepažįstamas kvapas? Jei patiekalas pakištas plastikinėje lėkštėje įtartino švarumo kioskininkės prie stoties, tikriausiai versim jį į šiukšliadėžę, tačiau jei jį pristato baltų staltiesių restorane, bandysim ragauti.   Ir gal vieną dieną tas patiekalas taps mėgstamiausiu. 

Menui galioja tos pačios taisyklės — gurmanu netapsi, jei nepasitikėsi kūrėju.

Nicolas Winding Refn savo filmais “Drive” , “Bronson” nusipelnė šefo vardą kino virtuvėje, tačiau naujausias patiekalas “The Neon Demon”  turi tiek cukraus ir pipirų, kad vienas kitas žiūrovas gali ir užsikosėti. Tačiau pasistengus geriau sukramtyti, puikus patiekalo skonis  gali būti atrakintas.

Filmo istorija yra stereotipinė pelenės pasaka, kuri pasakojama išgryninta ir išvalyta, jokio realizmo,  nei buitinio, nei psichologinio. Mes esame karta išaugusi su Tarantino filmais, todėl pastebėję klišinę situaciją filme, tikimės, kad ji bus kažkaip linksmai ir  netikėtai sulaužyta.

Žaidimas klišėmis, stereotipų griovimas tapo tokia įprasta maniera, MAIN STREAM’iniu kūrybos principu, ir būtent todėl tai jau tapo dar viena kliše.

N.Winding Refn režisūra daugybę kartų atveda mus iki to taško, kada atpažįstame stereotipą ir pradedame laukti, kada jis bus sulaužytas. O jo niekas nesulaužo, laiko, tęsia, kol iš nejaukumo norisi muistytis kėdėje. Tačiau kodėl tai nėra tiesiog klišinis filmas? Nes su klišėms vis tik yra žaidžiama, tačiau kitaip. Jos pateikiamos grynos,  išvalytos nuo priemaišų, kurios galėtų padaryti jį “valgomą” pavyzdžiui, psichologizmo. Tokia sterili,  išpreparuota klišė plūduriuoja grynos estetikos formaline. Ką tokioje situacijoje gauna žiūrovas? Ogi visas ydas tiesiai į veidą.

Filmo personažai ir yra tos ydos, grynos ir išrengtos iš jas pateisinančių aplinkybių, ir žmogiškumo drabužių. Net pagrindinė herojė Džesė tampa nebe charakteriu, o tik  beasmene vaizduojamo pasaulio valiuta  – grožiu (aktorė Elle Fanning).  Be žmogiškumo apvalkalo kiekviena sėkmės istorija, mados, verslo, mokslo, sporto ar kitos industrijos pasaulio pelenė, nuotaka ar Kungfu Panda tėra tuščias ir žiaurus pranašumo siekimas. Ši mintis verčia “kapstyti giliau”, tai   nėra itin malonu, ypač, kai  kontempliuoti priverčia ne tavo psichoterapeutas, o filmas, iš kurio tikėjaisi tiesiog pramogos.

 

Kiek egzistuoja skirtingų būdų pamatyti ir suvokti vieną ir tą patį objektą? Pasaulis yra matomas, kuriamas  ir suprantamas skirtingais būdais, tačiau mes patirti ir suprasti tegalime ribotą jų kiekį. Turėdami smalsumo ir empatiją, galime įsijausti praktiškai į bet kokį charakterį, jei jis yra psichologiškai įtikinamas. Reflektuodami išmaniai pateikiamas vaikystės traumas galime patikėti žudiko maniako motyvais, galime priimti schizofreniko košmarus ir paranojiko istorijas, net zombių ir į krevetes panašių ateivių pasauliai gali būti įtikinami, jeigu jie sukonstruoti pagal esminius psichologinius žmogiško elgesio principus. Sunku suprasti, kaip pasaulį regi, pavyzdžiui, šunys. Žinome, kad jie kitaip mato  spalvas, turi jautrią uoslę ir daug kartų geresnę už žmonių reakciją. Bet koks tai jausmas?

Juk būtų įdomu užsidėti šuns patiriamo pasaulio suvokimą imituojančius akinius!  Šuniško pasaulio nepažinumą suvokti lengviau, nei įsivaizduoti, kad ir žmogiškosios percepcijos ribose egzistuoja kitoks nei daugumai mūsų suprantamas pasaulis.

Jį, kaip ir šunų, galime suvokti tik logika ir estetiniais pojūčiais.  Arba patirdami  “The Neon Demon”, kuris lyg simuliaciniai akiniai atidaro durys į autistinio pasaulio be empatijos fenomenologinį lauką. 

O mados čia tik tarp kitko.

Filmo treileris

 

 

Būrėjas Aleksėjus apie Vilnių: “Po keleto metų visi laipiosime balkonais”.

 

Apsilankiau pas būrėją tik kartą, iš smalsumo. Informacija pasirodė kvestionuotina, net nerealistiška. Bet gal aš pernelyg skeptiškai nusiteikusi? Šio būrėjo pasaugomis naudojasi seimo nariai, o jie gi neklausytų kokio diletanto arba pamišėlio…

Pusamžis vyras su juodu Hugo Boss kostiumu buvo įsikūręs indėniškoje palapinėje stovinčioje miškelyje netoli vieno prabangaus SPA  centro.

Senas lempinis televizorius būrėjui atstojo jam krištolo rutulį.

“Geresnė vaizdo kokybė”, — lakoniškai paaiškino jis ir suplojo rankomis.

Televizorius įsijungė, sutraškėjo ir pamažu ėmė ryškėti nespalvotas vaizdas. Atrodo, kad filmuota dronu, bet nesu naivi, suprantu, kad tai magija.

Vilnius. Mano gimtasis miestas atrodo gerokai pasikeitęs.

Kairysis Neries krantas pristatytas dangoraižių, ant stogų įrengtos patogios malūnsparnių nusileidimo aikštelės su grėsmingais ženklais “privati valda”. Žmonių nedaug, kamščių beveik nėra, nes pelno miestui neduodantys tiltai privatizuoti, todėl dabar kiekvienam norinčiam pateikti į kitą krantą tenka susimokėti, užtat tiltai gražūs, prižiūrėti, kai kurie net iškloti kilimais ar padengti auksu. Ant kai kurių tiltų auga medžiai, tai pritraukia daugiau keleivių, nes medžių mieste daugiau ir nebelikę.  Tiesa po tiltų privatizacijos, apsukrūs startuperiai už eurą ėmėsi perkėlinėti žmones valtimis, tačiau tiltų savininkai greit susigriebė ir supirko Neries pakrantes, jas aptvėrė ir pristatė patogių daugiabučių.

Senamiestis beveik tuščias. Ant šaligatvių, pažymėtų ženklais “pėstiesiems negalima” stovi prabangūs automobiliai. Žmonės vaikšto siaurais takeliais, kurie visi veda iš vieno prekybos centro į kitą. Nes daugiau nėra kur eiti. O namo kartais tenka grįžti tiesiog tvoromis arba lipant balkonais.

Vilniaus universitetas iškeltas į priemiestį, o jo buvusiuose pastatuose įsikūręs prekybos centras “Rimi”. Pastato atpažinti beveik neįmanoma, jis gerokai patobulintas, žinoma, praplėstas, iškirstos didesnės vitrinos, pakelti stogai. Norint privažiuoti prie “Universitetinio RIMI” reikia važiuoti nauju tuneliu, tuo pačiu, kuris veda ir į buvusiose prezidentūros patalpose įrengtą prekybos centrą “Senukai”. Mažvydo bibliotetekoje įrengti prabangūs apartamentai, Rotušėje restoranas ir masažo salonai, Šiuolaikinio meno centre ir buvusios Dailės Akademijos patalpose – prestižinis privatus karalienės Morkos vaikų darželis.

Tik archikatedra bazilika kaip ir priklausė, taip ir tebepriklauso bažnyčiai.

Čia mėgsta rinktis ir rodyti stebuklus miesto valdžia. Popupiariausias – vyskupo ir mero malda, po kurios priešais Katedrą stovinti beveik 4 metrų skulptūra “Zuikis Puikis” ima verkti tikromis “chardonay” ašaromis, kurias  sąmoningi miestiečiai laižo arba renka į buteliukus pardavimui.

 

Magija ima sklaidytis kartu su smilkalų dūmais, o senas televizorius transliuoja tik teleloto.

Jei noriu žiūrėti toliau, turiu sumokėti dar 20 eurų. Atsisakau. Ir taip jaučiuosi apgauta. Įtikina viskas, bet tik ne  keturių metrų”Zuikis Puikis”. Jis bus daug didesnis.

agnesnamas72
Namas su skyle 1976. A. Gintalaitės autorinis kūrinys.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Apie gerų darbų darytojus

Po Indiją keliavo studentų porelė. Pinigai ėjo į pabaigą, viešbutyje juos apvogė, turguje ne kartą apgavo. Gatvėje jie pamatė elgetaujantį berniuką, kuris merginai pasirodė panašus į Budą. Į galvą jai toptelėjo mintis, o gal tai elgeta persirengęs princas? Gal, jei duos jam išmaldos, princas juos nusives į savo rūmus ir atlygins šimteriopai už gerą širdį? Tuo tarpu jos draugas, žiūrėdamas į valkatą galvojo visai kitokias mintis: “štai dar vienas valkata, kuris pasipainiojo mano kelyje. Šūdas. Kaip nenoriu, bet teks jam atiduoti pusę pietų.”
Jaunuoliai susižvalgė ir atidavė valkatai pusę savo pietų. Valkata berniūkštis iššiepė burną, net nepadėkojo, tik griebė maistą rodydamas savo sugedusius dantis, jis nebeatrodė panašus į princą.
Po šio įvykio mergina pasijuto pikta ir nusivylusi, o vaikinas, nors ir alkanas, linksmai sau švilpavo. Jis jautėsi laimingas.
Dao mokytojas paaiškino istorijos moralą: darydamas gerą žmogus tikisi atlygio ar bent jau dėkingumo, jis tai daro iš arogancijos ir noro būti geresniu už kitus. Todėl gyvenimo realybė tokį išpuikėlišką ego sutrypia kaip kvailį su batonu elgetų minia. Tikroji išmintis ir dorybė –  būti paprastu žmogumi, kuris nenori nieko išgelbėti, o tik ramiai gyventi savo gyvenimą. Deja, kartais visi galime patekti į tokią situaciją, kad teks pasiaukoti ir pasidalinti paskutiniais pietumis. Ne dėl to, kad nori būti geras, o dėl to, kad kitaip tiesiog nebebūtum žmogus, o tik šlamštas.

geradarė ranka
geradarė ranka

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

šis pasakojimas atsirado perskaičius Vegetaru pasivadinusio žmogaus komentarą prie teksto apie pabėgėlius. Ačiū jam už įkvėpimą.