Privalomai apvaisintinų moterų sąrašas

Aš matau tribūną, ąžuolinę, papuoštą Vyčiu. Ir pusamžį vyrą, kostiumuotą, tvarkingą, malonaus veido sakantį: — Gerbiami seimo nariai, įstatymas priimtas! Ačiū už jūsų balsus! Neabejotinai Lietuvos piliečių gerokai padaugės! Kaip gerai, džiaugiuosi. Įdomu, koks įstatymas, gaila nenugirdau… Gal pagaliau apsispręsta dėl dvigubos pilietybės suteikimo? Gal įvestos mokesčių lengvatos smulkiam šeimyniniam verslui? O gal geros naujienos sprendžiant darželių problemas? Finansinės paramos ar socialinės privilegijos auginantiems vaikus? Smalsu, todėl skaitau internete: 18 – 30 metų moterys ir merginos kviečiamos prisistatyti sveikatos patikrai. Iš sveikų ir tinkamų valstybės tarnystei loterijos keliu, kad nebūtų jokios korupcijos ir įstatymo apėjimų, bus išrinktos 3000 merginų, kurios bus apvaisintos, po 9 mėnesių pagimdys naujus Lietuvos piliečius. Per tarnystės laiką jos bus maitinamos ir gyvens specialiuose bendrabučiuose, kuriuose darys mankšteles, maitinsis, mokysis gimdymo vandenyje ir sausumoje. Kyla masinis sujudimas, naujasis įstatymas supriešina žmones. Pirmosios, žinoma, ima reikštis merginos, kurios jau pašauktos į sveikatos patikrą. Prasideda protestai. Kodėl moterys šaukiamos atlikti pareigą tėvynei turi aukotis ir leisti naudoti savo kūną? Taip, suprantama, kad Lietuvai reikia naujų piliečių, tačiau nejaugi susidūrę su bet kokia grėsme imsime elgtis kaip h o m o s o v i e t i k u s, imsime prievartauti savo piliečius vardan tėvynės? Ar tai nėra manipuliacija tėvynės meilės sąvoka? “Nenori – priversim“ metodas netinkamas demokratinei šaliai, tai diktatoriškas būdas. Įsivaizduokite, jei kiltų karo grėsme, nejaugi imtume į kariuomenę šauktinius prievarta? Į gerbiamo kultūros veikėjo pasisakymą atsako žinoma dainininkė: Ar negalime skirti 9 mėnesių meilei su tėvyne? Juk gimdyti moteriai taip natūralu, aš, jei dar galėčiau ir nebūčiau pragėrusi savo kiaušidžių, gimdyčiau dėl tėvynės su malonumu. O palyginimas su vyrais šauktiniais tikrai netinkamas. Juk karo metu šauktiniai gali žūti! Kaip galima imti ir prievarta versti jauną žmogų aukoti gyvybę, aukoti savo kūną, mūsų sveiko proto valstybė niekada nesugalvotų šauktinių kariuomenės, ypač loterijos principu, juk tai akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas! Kitas reikalas, jei visi eitų į kariuomenę, ir vyrai, ir moterys, nesvarbu kokio amžiaus žmonės turėtų išmokti gintis, bet jei jau visi, tai visi. Tačiau nelyginkite! Objektyvus apvaisinimas ir 9 mėnesių kūno auka tėvynei tai tik juokas, tą padaryti visos galime! Na, visos tos, kurios bus pašauktos, ne aš, žinoma. Jaunų menininkų pora sukuria meninį projektą — fotografuoja merginas, kurios pašauktos dirbtiniam apvaisinimui. Merginos fotografuojamos aprengtos naujutėlėmis uniformomis — rausvais naktiniais marškiniais su išsiuvinėtu raiteliu, vietoj kalavijo iškėlusiu milžinišką pipetę, jos verkia ir pasakoja, kad jaučiasi, švelniai tariant, kiek sutrikusios dėl savo  laimėjimo loterijoje. 18 metų, Rasa, vienuolė. “Įstojau į vienuolyną nes norėjau išsaugoti nekaltybę. Nesu turėjau seksualinių santykių ir neplanavau jų turėti. Dar nespėjau pasitarti su motinėle ir nežinau, ar tas dirbtinis apvaisinimas skaitosi kaip seksas, ar ne? “ Interneto komentatoriai vienuolės norų nepraleidžia pro akis:  Tai kalė, dar ji čia vienuole nori būti! Visas vienuoles reikia tikromis bobomis paversti ir prievartauti! Apvaisinimas turėtų būti ne dirbtinis, o tikrinis, tikro lietuvio darbas! Vienuoles apvaisinusiems nemokamai alaus! Jūrate, 25 metų savanorė karė: “Savo gyvenimą skyriau Lietuvos kariuomenei, daug treniravausi, studijavau karo akademijoje, esu karininkė. Dabar būsiu apvaisinta ir turėsiu nutraukti treniruotes. Suprantu, kad Lietuvai labai reikia naujų piliečių, tačiau manau, kad galėdama tęsti savo darbą kariuomenėje, būčiau vertingesnė.“ Interneto komentatoriai šėlsta: Ar jai spręsti, kaip būti naudingai? Kaip negėda manyti! Galvojimas yra didžiausia moterų ir net vyrų, visokių silpnavalių problema. Tratinkint kariūnę! Valstybinė televizija pasikviečia jaunuosius menininkus aptarti projektą, kur vieningai nutariama, kad toks projektas lygus tėvynės išdavystei. Menininkai išvedami. O apvaisinimo ministerijos pareigūnas kompetetingai paaiškina, kodėl masinė loterija apvaisinimo tikslais visai nepažeidžia žmogaus teisių: — Gerbiamieji! Juk nesvarbu ką iš tiesų galvojame, svarbu, ką sakome. Svarbu, kad būtų teisėta, o ne teisinga. Juk įstatymuose nėra parašyta, kad negalima prievarta apvaisinti moterų, jei valstybei to reikia. O juk reikia! Kad būtų linksmiau, surengiama  vieša šventė. Ar moteriai nėra normalu pagimdyti kūdikį? Ar tai nėra laimė ir pareiga? Tuo labiau, kad auginti nereikės, pagimdai ir atiduodi valstybei, — pasisako  patriotė žvaigždė ir užtraukia dainą: — Kas šiąnakt miegos su gražiausia mergina? Dirbtinis apvaisintojas, nana na nana!pau0078

KAIP aš Lietuvos nemyliu

Vis dažniau parašau, o po to ištrinu savo pačios komentarus Facebooke.
Oi, gal kas nors, ką nors pagalvos…Ui, ui.
Dar visai neseniai taip drąsu ir paprasta atrodė reikšti savo nuomonę. Juk KGB pokalbių nebeįrašinėja, gyvename laisvoje šalyje.
Ar tikrai mes tokie laisvi? Ar tikrai galime mąstyti laisvai ir kalbėti tai, apie ką mąstome?
Ne, aš neadvokatauju patyčioms, smurtui, diskriminacijai, atvirkščiai, man nepatinka madingi besikeikiantys chamai merkantilizmo guru.  Norėčiau galvoti ir kurti laisvai, matyti aplink žmones, kurie nebijotų pasakyti ką galvoja viešai. Net nesuprantu ko, bet tik jaučiu, kad ir aš imu bijoti, imu laikytis kažkokių mūsų visuomenėje atsiradusių TABU. Nes, vaje vaje, po to neužsakinės fotosesijų.
Pirmiausia ir svarbiausia tema, dėl kurios jau kaista ausys, kaip baisu,  yra patriotizmas ir tėvynės meilė. Būti Lietuvos patriotu dabar yra privaloma. Lietuvą mylėti ir jai “aukotis“. Žinoma, tai tik tušti žodžiai, poza, kuri tapo nerašyta gero tono taisykle. Šūkauja tie, kuriems nepatikėčiau net savo šuns pasaugoti. Net neabejoju, kad patys pirmieji piltų laižyti Putino subinę arba spruktų į vakarus, jei prasidėtų karas su Rusija.
Gimiau dar Sovietinėje Lietuvos TSR ir mano šeimoje nei vieną akimirką nebuvo taikomasi su režimu. Tėvai priklausė menininkų bendruomenei, prisimenu kažkokį vietinį vakarėlį ir savo mamą drąsiai rėžiančią tiesą apie Staliną, Leniną, apie tai, kokiu absurdu, melu ir žudynėmis grįstas komunizmas. Kažkoks vyras ją bandė raminti, tildyti, sakydamas, kad pavojinga, kad vaikai girdi. O mama atsakė, kad jos vaikai nuo gimimo žino, kad Leninas buvo tik kvailys. Siekį gyventi laisvoje šalyje gavau su mamos pienu.
Man buvo trylika, budėjau prie Parlamento, saugojau televizijos bokštą, pirmoji klasėje nusirišau pionierės kaklaraištį!  Sausio 12 visą naktį praleidau prie Parlamento, todėl 13 mama liepė likti namuose ir išsimiegoti, rodos trūko tiek nedaug, kad būčiau pati griuvusi po tankais. O šiandien, kai skaitau, jog Vilniaus meras už kurį balsavau ir net švietimo ministras Žaliojo tilto skulptūras vadina “balvonais“  ir tariasi, kaip jas sunaikinti, tyliu, nors širdis plyšta. Man šios skulptūros visų pirma dailės istorijos dalis, dalis mano vaikystės, mano gimtojo Vilniaus, kažkas, ką prisimenu visą savo gyvenimą. Man jos labai gražios ir sakau tai kompetetingai — esu diplomuota menotyrininkė.  tačiau, Kudirkos paminklas tikras balvonas, Mindaugas – klišė, kičas.  Ar galiu tai garsiai sakyti ir nebūti apšaukta  išdavike?
Šiandien džiaugiuosi, kad tą sausio 13-ąją mama neišleido iš namų. Gerai, kad nežuvau už tokią Lietuvą, kuri nori griauti mano vaikystės gražiausias skulptūras. Už tokia Lietuvą kuri nusprendė turėti šauktinių kariuomenę, o šaukia tik jaunus vyrus, o moterų – ne.
Negaliu atsidžiaugti, kad nežuvau už siauraprotišką biurokratinį aparatą, kuris neleidžia nusivesti vaiko į filmą, kuris jam įdomus. Už visuomenę, kur pasivadinus konservatoriumi gali keiktis rusiškais triaukščiais ir kažkam tai atrodo…intelektualu. Už Lietuvą, kurioje gudrūs psichopatai verslininkai, lobstantys iš žmonių išnaudojimo sumoka valstybei mokesčių tiek, kiek aš, menininkė, dirbanti pagal autorines sutartis. Už prezidentę, kuri bijo ištarti žodį nepasitarus su savo svita ir dar vilki natūralius kailinius.

Tačiau visai nenoriu, kad Lietuva taptų panaši į Ameriką. Norėčiau – išvažiuočiau. Bet dar esu čia, elgiuosi taip, kaip sako mano sąžinė. Ir būsiu, dirbsiu, veiksiu, kol korektiškieji funkcionieriai dar man neperkando gerklės.
Valstybė turėtų  funkcionuoti tarsi FIRMA, įmonė, kurios tikslas padėti žmonėms gyventi civilizuotai, praktiškai paskirstyti išteklius, sukurti terpę, kurioje galėtume vystytis, skleistis ir augti.
Taip, aš sutinku turėti pareigas. Bet tik ne tokias, kaip sultono hareme šešta žmona. Atleisk, Lietuva, darbinius santykius su tavimi turėti sutinku, kartais net savaitgaliais galiu padirbėti, tačiau intymaus nesiūlyti!

nuotrauka - blogos veganės
 

Visų nuotraukų autorė – Bloga Veganė (jei nenurodyta kitaip)