Apie gerų darbų darytojus

Po Indiją keliavo studentų porelė. Pinigai ėjo į pabaigą, viešbutyje juos apvogė, turguje ne kartą apgavo. Gatvėje jie pamatė elgetaujantį berniuką, kuris merginai pasirodė panašus į Budą. Į galvą jai toptelėjo mintis, o gal tai elgeta persirengęs princas? Gal, jei duos jam išmaldos, princas juos nusives į savo rūmus ir atlygins šimteriopai už gerą širdį? Tuo tarpu jos draugas, žiūrėdamas į valkatą galvojo visai kitokias mintis: “štai dar vienas valkata, kuris pasipainiojo mano kelyje. Šūdas. Kaip nenoriu, bet teks jam atiduoti pusę pietų.“
Jaunuoliai susižvalgė ir atidavė valkatai pusę savo pietų. Valkata berniūkštis iššiepė burną, net nepadėkojo, tik griebė maistą rodydamas savo sugedusius dantis, jis nebeatrodė panašus į princą.
Po šio įvykio mergina pasijuto pikta ir nusivylusi, o vaikinas, nors ir alkanas, linksmai sau švilpavo. Jis jautėsi laimingas.
Dao mokytojas paaiškino istorijos moralą: darydamas gerą žmogus tikisi atlygio ar bent jau dėkingumo, jis tai daro iš arogancijos ir noro būti geresniu už kitus. Todėl gyvenimo realybė tokį išpuikėlišką ego sutrypia kaip kvailį su batonu elgetų minia. Tikroji išmintis ir dorybė –  būti paprastu žmogumi, kuris nenori nieko išgelbėti, o tik ramiai gyventi savo gyvenimą. Deja, kartais visi galime patekti į tokią situaciją, kad teks pasiaukoti ir pasidalinti paskutiniais pietumis. Ne dėl to, kad nori būti geras, o dėl to, kad kitaip tiesiog nebebūtum žmogus, o tik šlamštas.

geradarė ranka
geradarė ranka

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

šis pasakojimas atsirado perskaičius Vegetaru pasivadinusio žmogaus komentarą prie teksto apie pabėgėlius. Ačiū jam už įkvėpimą.

Šimašius nužudė Moterį Voverę, man taip liūdna ir baisu.

Gražiausias pasaulio miestas. Gaila, ne kiekvienam atvykėliui tą suprasti
Gražiausias pasaulio miestas. Gaila, ne kiekvienam atvykėliui tą suprasti.  Do Da nuotrauka

Prisimenu save dar visai mažą einančią tiltu. Niekada negalvojau, kokiu tikslu ir kas ten pavaizduota, nes skulptūros atrodė tiesiog gražios ir didingos. Dailės istorija man visada buvo pirmiausia apie estetiką, o ne apie etiką. Dar visai neseniai klaidžiodama po Londoną ar Paryžių ir apžiūrinėdama ten stovinčias ir istoriją menančias skulptūras mąsčiau, kad į Vilnių atklydusiam europiečiui girčiausi tik Žaliojo tilto skulptūromis. Jos vienintelės savo menine kokybe gali stoti greta kultūrinių sostinių skulptūrų. Tobuli Sovietinio meno pavyzdžiai pačiame Vilniaus centre! Įsivaizduokite, sakyčiau svečiui, mes buvome okupuoti, o dabar — laisvi.

Daugiau gerų skulptūrų tiesiog neturime. Klaikūs išdidintus prizus geriausiam kolūkio traktoristui ar pilies gatvėje pardavinėjamus suvenyrus primenantys paminklai visai nesvarbu ką šlovina formaliai, nes savo nevykusia estetika jie pasakoja istoriją apie korumpuotą meno tarybą ir gudrius pseudo menininkus tadus gutauskus, sugebančius pasipelnyti darkant Lietuvą kiču.

Daugybė Sovietinio laiko reliktų pasikeitus kontekstui prisitaikė ir įgijo naujas prasmes. Kodėl gražiausioms Vilniaus skulptūroms taip nepasisekė?

Pamenų mūsų mokyklos pionierių vadovę. Komunistė, nuoširdžiai kalbanti apie meilę Leninui per vieną dieną tapo skautų vadove,  garbinančia Smetoną.

Brazauskas, komunistas, veikėjas, medžiotojas, tapo laisvos Lietuvos prezidentu, turtuoliu ir gerbiamu žmogumi. Kodėl jo išverstaskūrė istorija nieko nepiktina? Kodėl tremtinė  Rasa Juknevičienė nemėgina nugriauti jo antkapio, o palaikų sušerti šunims? Kodėl jai nekyla “visokių minčių“?
Kodėl Šimašius neagituoja ardyti geležinkelio bėgių? Juk jais vežė žmones į Sibirą.
Nes bėgiai naudingi, o skulptūros — ne?
Ekonomistui kultūros naudą paaiškinti sunku, ypač kai jis nesiklauso.
Kultūra jam tėra zuikis puikis.
Jis nesupranta, kad Grūto parkas ar koks muziejus yra užverstos knygos, o skulptūros pačiame Vilniaus centre yra ne formalios, o vidinės laisvės įrodymas. Jų didingumas ir grožis primena, kad visa tai buvo rimta ir apėmė visas gyvenimo sritis. Tai mūsų istorija. Kas istoriją siekia užmiršti, bus priversti ją pakartoti. Siekiantys užmaršties save pasmerkia ir tampa  latentiniais tėvynės išdavikais.
Ekonomistas nesupranta estetikos prasmės. Grožio, prieš kurį gali sustoti ir imti svajoti. Abejoti. Klausti. Praturtėti naujais jausmais, kitokiu požiūriu, mintimis.

Kai ėmiau suprasti angliškų dainų žodžius, nustebau, kad dauguma jų tokie banalūs. Bet melodijos tebeskambėjo taip pat gražiai. Skulptūros yra vertingos, nes jos yra tokios dainos,  kurių melodija graži,  o žodžiai pamokomi.
Neteisinga vertinti dainą, jei girdi tik žodžius, o muzikos — ne.

Vaikai, jei neužteršti suaugusiųjų lūkesčiais, pasaulį mato adekvačiai. Jie girdi skulptūrų melodiją.

“Mama, ką jiems padarė moteris voverė?“ — paklausė mano sūnus. Jis jau paauglys ir puikiausiai žino skulptūrų istorinį prieskonį, tačiau darbininkė su javų pėdu jam visuomet liks moterimi su voverės uodega, Jo Vilniaus pasakų būtybe, tokia, kokia ji pasirodė kažkada penkiamečiui.

Tiek daug prisiminimų.

Mama man mažai pasakoja apie skulptūrų proporcijas, kaip geros skulptūros siluetas keičiasi, bet neišbyra žiūrint iš skirtingų pusių. Prisimenu pasakas, kuriamas kartu su dar mažu sūnumi apie Moters Voverės nuotykius.
Visa tai man brangu. Visa tai mano Vilnius.

2015-07-02-2859

Prastas kinietiškas granitas Gedimino prospekte, kertami medžiai, šlykštūs daugiabučiai Užupyje ir dabar, galiausiai, Moters Voverės egzekucija. Kiekvienas iš narcizo į sociopatą virstantis Vilniaus meras sunaikina dalelę mano Vilniaus ir mano istorijos.
Svarstau, ką daryti, kad nebūtų taip liūdna ir taip asmeniška.
Kur gauti tų užmaršties ir abejingumo piliulių, kurias dalino “Matricoje“?

Vis dar tebejaučiu, kaip nuo žodžio “balvonai“ ima spausti skrandį. Lyg vaikystėje gavus ledine gniūžte į veidą. Fiziškai jaučiu pasibjaurėjimą, bejėgiškumą ir neviltį.
Vadinantys save liberalais laužo svarbiausias liberalumo nuostatas ir elgiasi kaip banda su akmenimis pasiruošusi linčiuoti. Rėkia, keikia ir griauna.

Kas išvaro protą ir civilizaciją iš žmonių?  Rusijos grėsmė? O gal mažos algos ir pastangos bet kokia kaina siekti pranašumo, o ne laimės? Sekinantis “keep up with Jones“ gyvenimo būdas? Aklas pranašumas netenkant žmogiškumo yra nacionalizmas, jis visais laikais patiko linčiuoti ištroškusiai miniai.

Prie patyčių ir pasyvios agresijos žodžiais prisidėjo realūs veiksmai. Jau ir mes žalojam savo valstybę prisidengdami aukštais idealais. Kaip Talibai,  somaliečiai, musulmonų teroristai ar naciai.
Šiandien diena, kai konkrečiai TAI vyksta. Vilnius persipjovė venas ir plūsta krauju.


AGRESYVIŲ, NEAPYKANTOS, SU ŽODŽIU “BALVONAI“  IR NE Į TEMĄ KOMENTARŲ NEPATVIRTINU. 

Privalomai apvaisintinų moterų sąrašas

Aš matau tribūną, ąžuolinę, papuoštą Vyčiu. Ir pusamžį vyrą, kostiumuotą, tvarkingą, malonaus veido sakantį: — Gerbiami seimo nariai, įstatymas priimtas! Ačiū už jūsų balsus! Neabejotinai Lietuvos piliečių gerokai padaugės! Kaip gerai, džiaugiuosi. Įdomu, koks įstatymas, gaila nenugirdau… Gal pagaliau apsispręsta dėl dvigubos pilietybės suteikimo? Gal įvestos mokesčių lengvatos smulkiam šeimyniniam verslui? O gal geros naujienos sprendžiant darželių problemas? Finansinės paramos ar socialinės privilegijos auginantiems vaikus? Smalsu, todėl skaitau internete: 18 – 30 metų moterys ir merginos kviečiamos prisistatyti sveikatos patikrai. Iš sveikų ir tinkamų valstybės tarnystei loterijos keliu, kad nebūtų jokios korupcijos ir įstatymo apėjimų, bus išrinktos 3000 merginų, kurios bus apvaisintos, po 9 mėnesių pagimdys naujus Lietuvos piliečius. Per tarnystės laiką jos bus maitinamos ir gyvens specialiuose bendrabučiuose, kuriuose darys mankšteles, maitinsis, mokysis gimdymo vandenyje ir sausumoje. Kyla masinis sujudimas, naujasis įstatymas supriešina žmones. Pirmosios, žinoma, ima reikštis merginos, kurios jau pašauktos į sveikatos patikrą. Prasideda protestai. Kodėl moterys šaukiamos atlikti pareigą tėvynei turi aukotis ir leisti naudoti savo kūną? Taip, suprantama, kad Lietuvai reikia naujų piliečių, tačiau nejaugi susidūrę su bet kokia grėsme imsime elgtis kaip h o m o s o v i e t i k u s, imsime prievartauti savo piliečius vardan tėvynės? Ar tai nėra manipuliacija tėvynės meilės sąvoka? “Nenori – priversim“ metodas netinkamas demokratinei šaliai, tai diktatoriškas būdas. Įsivaizduokite, jei kiltų karo grėsme, nejaugi imtume į kariuomenę šauktinius prievarta? Į gerbiamo kultūros veikėjo pasisakymą atsako žinoma dainininkė: Ar negalime skirti 9 mėnesių meilei su tėvyne? Juk gimdyti moteriai taip natūralu, aš, jei dar galėčiau ir nebūčiau pragėrusi savo kiaušidžių, gimdyčiau dėl tėvynės su malonumu. O palyginimas su vyrais šauktiniais tikrai netinkamas. Juk karo metu šauktiniai gali žūti! Kaip galima imti ir prievarta versti jauną žmogų aukoti gyvybę, aukoti savo kūną, mūsų sveiko proto valstybė niekada nesugalvotų šauktinių kariuomenės, ypač loterijos principu, juk tai akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas! Kitas reikalas, jei visi eitų į kariuomenę, ir vyrai, ir moterys, nesvarbu kokio amžiaus žmonės turėtų išmokti gintis, bet jei jau visi, tai visi. Tačiau nelyginkite! Objektyvus apvaisinimas ir 9 mėnesių kūno auka tėvynei tai tik juokas, tą padaryti visos galime! Na, visos tos, kurios bus pašauktos, ne aš, žinoma. Jaunų menininkų pora sukuria meninį projektą — fotografuoja merginas, kurios pašauktos dirbtiniam apvaisinimui. Merginos fotografuojamos aprengtos naujutėlėmis uniformomis — rausvais naktiniais marškiniais su išsiuvinėtu raiteliu, vietoj kalavijo iškėlusiu milžinišką pipetę, jos verkia ir pasakoja, kad jaučiasi, švelniai tariant, kiek sutrikusios dėl savo  laimėjimo loterijoje. 18 metų, Rasa, vienuolė. “Įstojau į vienuolyną nes norėjau išsaugoti nekaltybę. Nesu turėjau seksualinių santykių ir neplanavau jų turėti. Dar nespėjau pasitarti su motinėle ir nežinau, ar tas dirbtinis apvaisinimas skaitosi kaip seksas, ar ne? “ Interneto komentatoriai vienuolės norų nepraleidžia pro akis:  Tai kalė, dar ji čia vienuole nori būti! Visas vienuoles reikia tikromis bobomis paversti ir prievartauti! Apvaisinimas turėtų būti ne dirbtinis, o tikrinis, tikro lietuvio darbas! Vienuoles apvaisinusiems nemokamai alaus! Jūrate, 25 metų savanorė karė: “Savo gyvenimą skyriau Lietuvos kariuomenei, daug treniravausi, studijavau karo akademijoje, esu karininkė. Dabar būsiu apvaisinta ir turėsiu nutraukti treniruotes. Suprantu, kad Lietuvai labai reikia naujų piliečių, tačiau manau, kad galėdama tęsti savo darbą kariuomenėje, būčiau vertingesnė.“ Interneto komentatoriai šėlsta: Ar jai spręsti, kaip būti naudingai? Kaip negėda manyti! Galvojimas yra didžiausia moterų ir net vyrų, visokių silpnavalių problema. Tratinkint kariūnę! Valstybinė televizija pasikviečia jaunuosius menininkus aptarti projektą, kur vieningai nutariama, kad toks projektas lygus tėvynės išdavystei. Menininkai išvedami. O apvaisinimo ministerijos pareigūnas kompetetingai paaiškina, kodėl masinė loterija apvaisinimo tikslais visai nepažeidžia žmogaus teisių: — Gerbiamieji! Juk nesvarbu ką iš tiesų galvojame, svarbu, ką sakome. Svarbu, kad būtų teisėta, o ne teisinga. Juk įstatymuose nėra parašyta, kad negalima prievarta apvaisinti moterų, jei valstybei to reikia. O juk reikia! Kad būtų linksmiau, surengiama  vieša šventė. Ar moteriai nėra normalu pagimdyti kūdikį? Ar tai nėra laimė ir pareiga? Tuo labiau, kad auginti nereikės, pagimdai ir atiduodi valstybei, — pasisako  patriotė žvaigždė ir užtraukia dainą: — Kas šiąnakt miegos su gražiausia mergina? Dirbtinis apvaisintojas, nana na nana!pau0078

KAIP aš Lietuvos nemyliu

Vis dažniau parašau, o po to ištrinu savo pačios komentarus Facebooke.
Oi, gal kas nors, ką nors pagalvos…Ui, ui.
Dar visai neseniai taip drąsu ir paprasta atrodė reikšti savo nuomonę. Juk KGB pokalbių nebeįrašinėja, gyvename laisvoje šalyje.
Ar tikrai mes tokie laisvi? Ar tikrai galime mąstyti laisvai ir kalbėti tai, apie ką mąstome?
Ne, aš neadvokatauju patyčioms, smurtui, diskriminacijai, atvirkščiai, man nepatinka madingi besikeikiantys chamai merkantilizmo guru.  Norėčiau galvoti ir kurti laisvai, matyti aplink žmones, kurie nebijotų pasakyti ką galvoja viešai. Net nesuprantu ko, bet tik jaučiu, kad ir aš imu bijoti, imu laikytis kažkokių mūsų visuomenėje atsiradusių TABU. Nes, vaje vaje, po to neužsakinės fotosesijų.
Pirmiausia ir svarbiausia tema, dėl kurios jau kaista ausys, kaip baisu,  yra patriotizmas ir tėvynės meilė. Būti Lietuvos patriotu dabar yra privaloma. Lietuvą mylėti ir jai “aukotis“. Žinoma, tai tik tušti žodžiai, poza, kuri tapo nerašyta gero tono taisykle. Šūkauja tie, kuriems nepatikėčiau net savo šuns pasaugoti. Net neabejoju, kad patys pirmieji piltų laižyti Putino subinę arba spruktų į vakarus, jei prasidėtų karas su Rusija.
Gimiau dar Sovietinėje Lietuvos TSR ir mano šeimoje nei vieną akimirką nebuvo taikomasi su režimu. Tėvai priklausė menininkų bendruomenei, prisimenu kažkokį vietinį vakarėlį ir savo mamą drąsiai rėžiančią tiesą apie Staliną, Leniną, apie tai, kokiu absurdu, melu ir žudynėmis grįstas komunizmas. Kažkoks vyras ją bandė raminti, tildyti, sakydamas, kad pavojinga, kad vaikai girdi. O mama atsakė, kad jos vaikai nuo gimimo žino, kad Leninas buvo tik kvailys. Siekį gyventi laisvoje šalyje gavau su mamos pienu.
Man buvo trylika, budėjau prie Parlamento, saugojau televizijos bokštą, pirmoji klasėje nusirišau pionierės kaklaraištį!  Sausio 12 visą naktį praleidau prie Parlamento, todėl 13 mama liepė likti namuose ir išsimiegoti, rodos trūko tiek nedaug, kad būčiau pati griuvusi po tankais. O šiandien, kai skaitau, jog Vilniaus meras už kurį balsavau ir net švietimo ministras Žaliojo tilto skulptūras vadina “balvonais“  ir tariasi, kaip jas sunaikinti, tyliu, nors širdis plyšta. Man šios skulptūros visų pirma dailės istorijos dalis, dalis mano vaikystės, mano gimtojo Vilniaus, kažkas, ką prisimenu visą savo gyvenimą. Man jos labai gražios ir sakau tai kompetetingai — esu diplomuota menotyrininkė.  tačiau, Kudirkos paminklas tikras balvonas, Mindaugas – klišė, kičas.  Ar galiu tai garsiai sakyti ir nebūti apšaukta  išdavike?
Šiandien džiaugiuosi, kad tą sausio 13-ąją mama neišleido iš namų. Gerai, kad nežuvau už tokią Lietuvą, kuri nori griauti mano vaikystės gražiausias skulptūras. Už tokia Lietuvą kuri nusprendė turėti šauktinių kariuomenę, o šaukia tik jaunus vyrus, o moterų – ne.
Negaliu atsidžiaugti, kad nežuvau už siauraprotišką biurokratinį aparatą, kuris neleidžia nusivesti vaiko į filmą, kuris jam įdomus. Už visuomenę, kur pasivadinus konservatoriumi gali keiktis rusiškais triaukščiais ir kažkam tai atrodo…intelektualu. Už Lietuvą, kurioje gudrūs psichopatai verslininkai, lobstantys iš žmonių išnaudojimo sumoka valstybei mokesčių tiek, kiek aš, menininkė, dirbanti pagal autorines sutartis. Už prezidentę, kuri bijo ištarti žodį nepasitarus su savo svita ir dar vilki natūralius kailinius.

Tačiau visai nenoriu, kad Lietuva taptų panaši į Ameriką. Norėčiau – išvažiuočiau. Bet dar esu čia, elgiuosi taip, kaip sako mano sąžinė. Ir būsiu, dirbsiu, veiksiu, kol korektiškieji funkcionieriai dar man neperkando gerklės.
Valstybė turėtų  funkcionuoti tarsi FIRMA, įmonė, kurios tikslas padėti žmonėms gyventi civilizuotai, praktiškai paskirstyti išteklius, sukurti terpę, kurioje galėtume vystytis, skleistis ir augti.
Taip, aš sutinku turėti pareigas. Bet tik ne tokias, kaip sultono hareme šešta žmona. Atleisk, Lietuva, darbinius santykius su tavimi turėti sutinku, kartais net savaitgaliais galiu padirbėti, tačiau intymaus nesiūlyti!

nuotrauka - blogos veganės
 

Visų nuotraukų autorė – Bloga Veganė (jei nenurodyta kitaip)

Vaikų reikalai

Meno mokykloje “Baltas lapas“  4 metus vedžiau dailės bei meno terapijos užsiėmimus vaikams. Dirbau su ikimokyklinukais ir pradinių klasių mokiniais. Vėliau vaikus palikau dėl didesnių vaikų, studentų –  net 3 metus dėsčiau mados fotografiją VDK.

Kai buvau 13, mano sesuo pagimdė dukrytę su kuria aš labai susidraugavau. Taip, gal ir keista, tačiau tarp mano draugų ir šiandien yra visai mažų vaikų. Mes su jais puikiai pasikalbame.

Toji mergaitė, mano sesės dukra, užaugo ir tapo dainininke, muzikos kūrėja Migloko. Jos naują albumą galite klausyti čia:

Smagu, kad savo žinias ir sugebėjimus sujungėme kartu kurdamos vaikams. Projektas turėtų būti didelis, jei pavyks jį padaryti taip, kaip suplanavome. O kol kas dovanojam tokią animuotą dainelę, dar iki galo neišbaigtą : Burundukai