Sąmokslo teorijos. Ką turėtum žinoti apie savo proto galias ir silpnybes

Šis tekstas buvo sukurtas specialiai žurnalui HAPPY365. Čia pateikiamas neredaguotas variantas.

Iš garinančios actą bobulytės pasijuokti visi mes gudrūs, tačiau sąmokslo teorijos plinta ne dėl žmonių kvailumo, o dėl universalių smegenų veikimo principų. Susiklosčius palankioms aplinkybėms tikėjimas neegzistuojančiais, blogį nešančiais reiškiniais gali sujaukti beveik kiekvieno iš mūsų protą.
Kaip sužinoti, ar tai dar nenutiko? Kokios prevencijos priemonės?

TESTAS
Pirmiausią pasidaryk šį trumpą testą, kuris parodys tavo asmeninį santykį su sąmokslo teorijomis.
Ar esi smart ass, kuris laiko pirštą ant pasaulio pulso ir tikrai žino, kas yra kas? O gal balansuoji ant pavojaus zonos ribos ir tuojau pat gali būti užverbuotas? Kaip žinoti, kad tavimi nemanipuliuoti ekstremistai ir populistiniai politikai dar nesinaudoja tavo balsu savo galiai išpūsti ir kišenėms prisikimšti?

Pernelyg nesvarstydamas prie kiekvieno teiginio pasirink labiausiai sau tinkamą atsakymą ir suskaičiuok taškus. Variantai: A. Taip (2 tšk.)B. Nesu apsisprendęs/usi (1 tšk.)C. Nesutinku (0 tšk.)

  1. Senų žmonių pasakojimuose visada slypi išmintis.
  2. Nenorėčiau, kad mano kaimynystėje apsigyventų svetimšaliai.
  3. Egzistuoja galinga nežemiška jėga, galbūt galima ją pavadinti dievu.
  4. Kai reikia bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, išgyvenu stresą.
  5. Egzistuoja slaptos pasaulio galingųjų organizacijos.
  6. Su čigonais geriau nesikalbėti.
  7. Aš nesu visiškai saugus.
  8. Religingi žmonės padaro mažiau nusikaltimų, išskyrus musulmonus.
  9. Per metus perskaitau ne daugiau nei 1 knygą.
  10. Televizorių žiūriu beveik kiekvieną dieną.
  11. Visiškai nepasitikiu farmacijos kompanijomis.
  12. Dažnai nerimauju dėl ateities.
  13. Vyriausybė nuo žmonių slepia informaciją.
  14. Neturiu artimų žmonių, kuriais galėčiau visiškai pasitikėti.
  15. Visose tradicijose slypi išmintis.
  16. Mane džiugina mintis, kad suaugusiems nebereikia daugiau mokytis.
  17. Nenorėčiau, kad mano telefono numerį būtų galima rasti internete.
  18. Žmonės turėtų likti savo šalyse ir ten spręsti savo problemas, o ne bėgti kur geriau.
  19. Kitiems pasisekė labiau negu man.
  20. Įmanoma susisiekti su mirusiųjų pasauliu.
  21. Oficialus “grantais” finansuojamas mokslas universitetuose neturi nieko bendro su tikrosiomis žiniomis.
  22. Išorinės aplinkybės nulėmė, kad mano gyvenimas tapo blogesniu, nei galėjo būti.
  23. Dirbtinis intelektas gali užvaldyti pasaulį.
  24. Manau, kad visi vaikai turėtų augti tradicinėse šeimose.
  25. Mes visi turime priešų.

0-6 taškai. Manai, kad esi labai gudrus bet taip nėra. Problema tai, kad mėginai kažką apgauti – šį testą, ar patį save. Todėl nepastebėjai kontrolinių klausimų, kuriuose išreikšti šiokią tokią abejonę mąstančiam ir pasauliu besidominčiam žmogui – būtina.

7-25 taškai. Esi mąstantis ir žinių ištroškęs žmogus, domiesi tuo, kas vyksta pasaulyje, net ir susidomėjęs viena ar kita sąmokslo teorija neleisi, kad ji tau sugadintų gyvenimą ir laikui bėgant atskirsi pelus nuo grūdų. Dar kartą pažvelk į savo atsakymus – jei daugumą tavo atsakymų sudaro B – tavo protas lankstus ir laisvas nuo stereotipų. Jei daugiau atsakymų žymėjai A, tikriausiai turi keletą stiprių klišių galvoje, su kuriomis teks kiek padirbėti, kad jos neįsivešėtų ir neužnuodytų tavo nuostabaus ir lankstaus proto.

26-35 taškai.
Balansuoji ant rizikos zonos ribos, bet galbūt tiesiog prisirinkai truputį per daug klaidingos informacijos, kurios niekaip neprisiruošei patikrinti ir leidai jai užkariauti tavo galvą. Jei daugumą taškų surinkai pasirinkdamas B, situacija dar nėra labai bloga. Gal esi išsiblaškęs, labai jaunas arba truputį nusivylęs gyvenimu? Jei daugiausia atsakymų yra A, verta rimtai susirūpinti ir imtis prevencijos priemonių. Yra tikimybė, kad pasitiki netinkamais žmonėmis, kurie plauna tau smegenis, o gal net išnaudoja materialiai. Įstok į universitetą ar bent jau perskaityk patikimą mokslo populiarinimo knygą, pavyzdžiui Hanso Roslingo “Faktų galia”.

35-50 taškų. Greičiausiai jau tiki ne viena sąmokslo teorija ir kaip tik dabar tau kyla įtarimas, kad šį straipsnį rašo driežažmogis ar bent jau gėjų mafijos atstovas. Jei dar nesi taip rimtai įklimpęs ir skaitai toliau – puiku, tačiau neramu, kad pasaulį matai per juodus blogų emocijų debesis, o tavo galva prikimšta stereotipų. Svarbiausia žinok, kad nesi kažkoks išskirtinis ar kvailas, jokiu būdu ne, daugybė žmonių šiandien išgyvena stresą ir jiems sunku susiorientuoti informacijos gausoje. Skaityk toliau ir suprasi, kaip veikia mūsų galvos ir kodėl patikime dalykais, kurie tik panašūs į tiesą..

Kodėl sąmokslo teorijos egzistuoja?
4 pagrindiniai dėsniai

  1. Priežastingumas. Klausimas “kodėl?” yra žmogiškojo proto esmė. Tą puikiai žino kiekvienas, turintis vaikų ar mažesnių brolių bei sesių. O sąmokslo teorijos ir atsako į klausimą “kodėl?”, jos mėgina paaiškinti tai, kas žmonėms rūpi. Sąmokslo teorijomis įtikima tuomet, kai žmonės tikrųjų priežasčių nesupranta, nes jos pernelyg komplikuotos, atsitiktinės, arba apskritai neegzistuoja, o pasekmės baugina ir neleidžia nustoti ieškoti. Tam, kad žmonės pasijustų geriau, surandama priežastis, nebūtinai tikroji, svarbu, kad būtų galima ant kažko suversti kaltę, kažkas panašaus į atpirkimo ožį. Tuomet užplūsta palengvėjimas, pojūtis, kad tiesa atrasta. Kaip visa tai vyksta mūsų galvose? Kodėl apsigauname? Dažniausiai sąmokslo teorijos kyla iš to paties mąstymo ypatumo, iš kurio atsirado ir pirmosios religijos pirmykštėse bendruomenėse. Situacijoje, kai neaišku kas kaltas dėl vienos ar kitos nelaimės, atsitiktinė koreliacija imama laikyti priežastingumu. Koreliacija vadinamas toks reiškinys, kai susiejami tuo pačiu metu, arba vienas po kito nutikę keli dėmesį atkreipiantys dirgikliai. Pavyzdžiui, kai lyja, gatvėje stovi mėlynas autobusas. Nuolat priežastingumo besidairančios smegenys susieja šiuos du reiškinius ir padaro klaidingą išvadą: lyja todėl, kad gatvėje stovi mėlynas autobusas. Tačiau prieš patvirtinant išvadą, smegenys ima analizuoti ir vertinti duomenis. Šiuo atveju praktiškai kiekvienam mąstytojui užtenka turimos informacijos apie abudu stimulus (lietų bei autobusą), kad priežastingumas būtų atmestas. Tačiau egzistuoja dar viena žmogaus proto veikimo savybė, fenomenas, kuris sumažina galimybę mąstyti analitiškai.
  2. Emocionalumas.
    Kaip jau išsiaiškinome, žmogaus smegenys automatiškai ieško priežastingumą įrodančio paterno tarp dviejų stimulų. Antras proto judesys – gautos išvados tikrinimas analizuojant turimą informaciją. Visą šį procesą savotiškai reguliuoja emocijos. Paprastai tariant, kuo daugiau jaučiame neigiamų emocijų: streso, nerimo, troškimų, tuo trumpesnis ir paviršutiniškesnis analizavimo procesas. Tai reiškia, kad kuo stipresnės emocijos, tuo lengviau žmogus patikės, kad lietaus priežastis yra mėlynas autobusas.
    Dabar stop! Dar per anksti seksistams pakelti galvas ir triumfuojančiai sušukti, kad moterys emocingesnės, todėl labiau patiki sąmokslo teorijomis, ir aišku, kad viskas aišku, bobos yra durnos! Tiesa yra tokia, kad emocijos vienodai trukdo mąstyti analitiškai ir vyrams, ir moterims. Dėl auklėjimo ypatumų, moterys labiau linkusios emocijas rodyti, o vyrai slėpti, tačiau sprendimo priėmimui poveikį daro emocijos, kurios “spaudžia” smegenis iš vidaus, o ten jos tikrai šėlsta pas visus mus labai panašiai. Dar giliau skaidant ir analizuojant procesą, dar įdomesnių dalykų galime išsiaiškinti. Kaip jau žinome, neigiamos emocijos apsunkina analitinį protavimą, tačiau kaip tai nutinka konkrečiai? Visas žmogaus mąstymas yra paremtas schemomis, automatinėmis reakcijomis, kurias sukaupiame gyvenimo bėgyje įgydami žinių ir patirties. Jei jų visai neturėtume, kiekvieną kartą prieš darydami bet kokį judesį turėtume jį apmąstyti, išskaidyti ir išanalizuoti taip, kad judėtume lėčiau už sraiges, arba mūsų smegenys turėtų užaugtų didelės lyg kelių aukštų namas. Įsivaizduokit, kaip būtų sunku susišukuoti. Bet grįžkime prie proto. Automatinės reakcijos arba intuityvus mąstymas mums padeda žaibiškai priimti sprendimus paprastuose dalykuose, tačiau ši proto savybė gali apgauti sudėtingose situacijose. Pavyzdžiui, įgydami patirties išsiugdome tokią schemą: “mokslo įrodymais galima pasitikėti”. Tuomet, labai susinerviname, nes labai nenorime lietaus, o jis kaip tik jau lyja, ir kaip tik gatvėje vėl pamatome mėlyną autobusą. O dar tuo metu ateina kaimynas, profesorius, kuris parodo skaičiavimų brėžinius, kuriuose aiškiai parašyta, kad mėlynas autobusas sukelia lietų. Neigiamos emocijos “išjungia” analitinį mąstymą ir kritiškumą, protas pasinaudoja schema “mokslo įrodymais galima pasitikėti”, ir intuicija sako, kad kaimyno teiginiai patikimi. Ir štai – patikime, kad mėlynas autobusas sukelia lietų. Oi, kaip dabar nenorėčiau būti tame mėlyname autobuse!
    Šiuo pavyzdžiu jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad mokslu negalima pasitikėti, juo tik noriu parodyti, kokiu būdu veikia schemos. Dėl labai panašios mąstymo schemos paplito ir tikėjimas, kad vakcinos sukelia autizmą. Pirmą kartą ši teorija buvo aprašyta mokslininko, deja, jis buvo korumpuotas ir melavo farmacijų kompanijų naudai. Žurnalas straipsnį atšaukė, mokslininkas prarado savo titulus, o tikėjimas liko. Veikiant emocijoms žmonės, neturėdami specialių įgūdžių, nebeatskiria loginių argumentų nuo argumentavimo klaidų. Kuo daugiau nerimo, jausmo, kad prarandame situacijos kontrolę, tuo labiau kyla neigiamos emocijos, o kuo daugiau neigiamų emocijų, tuo mąstymas tampa mažiau kritiškas, argumentavimo klaidas pastebėti darosi sunku ir žmogus įtiki sąmokslo teorija.
    Tačiau visgi kodėl vieni žmonės labiau linkę tikėti sąmokslo teorijomis už kitus? Rizikos zonoje yra tie, kurie labiau linkę “išjungti” kritinį protą ir dažniau vadovaujasi išmoktomis schemomis. Tyrimai išskiria keletą žmonių grupių, kurių emocijomis sąmokslo teorijų kūrėjai gali pasinaudoti: tai tie, kurie dirba fizinį, o ne protinį darbą, turi žemesnį išsilavinimą, yra konservatyvaus auklėjimo, todėl linkę pasitikėti autoritetais ir tradicijomis, yra religingi (tikint vienu stebuklu lengviau patikėti ir kitu.) Dar viena rizikos grupė – žmonės, kuriems labai svarbu priklausyti bendruomenei.
  3. Universalumas.
    Sąmokslo teorijos egzistavo visais laikais, visose žmonių bendruomenėse, visose kultūrose. Viduramžiais dėl sąmokslo teorijų nužudyta daugybė nekaltų žmonių. Pavyzdžiui, dėl užkrečiamų ligų epidemijų, kurių sklidimo priežastis buvo tuomet nesuprantama, pradėti persekioti žydai, nes tikėta, kad jie nuodija vandenį šuliniuose, arba deginamos įtartinos moterys, nes manyta, kad jos sudarė sandėrį su velniu ir “užleido” ligas.
    Šalia absurdiškų sąmokslo teorijų apie tarp žmonių gyvenančius driežažmogius, plokščią žemę, egzistuoja ir tokios, kurios staiga ima ir pasirodo esančios…tiesa.Tai dažniausiai su vyriausybinių institucijų ir korporacijų veikla susijusios teorijos. Buvusių Sovietų sąjungos šalių gyventojai, patyrę, ką reiškia gyventi valstybėje, kada piliečiams nuolat meluojama, išgyvenę atominę katastrofą, kai nuo žmonių buvo slepiama tikroji padėtis, labiau linkę tikėti sąmokslo teorijomis, dėl visų blogybių ir nelaimių kaltinančiomis valdžią bei valdininkus.
    Prieš keletą dešimtmečių tikėjimas sąmokslo teorijomis dar buvo vertinamas kaip psichikos sutrikimas, tačiau šiandien manoma, kad tai normalus visuomenės reiškinys, kurį neišvengiamai išprovokuoja realios visuomenės problemos. Visgi, tikintieji sąmokslo teorijomis tebeturi žemą prestižą visuomenės akyse, todėl nuomonės formuotojai ir lobistai tuo naudojasi. Nenaudingai ar kompromituojančiai informacijai lobistai mėgina užkabinti sąmokslo teorijos etiketę ir tokiu būdu ją nuvertinti visuomenės akyse. Pavyzdžiui, dar visai neseniai apie klimato kaitą prabilę mokslininkai, pramonės, teršiančios orą CO2, lobistų buvo kaltinami sąmokslo teorijos skleidimu. Įdomu tai, kad šiandien klimato kaitos vertinimas apsivertė 360 laipsnių kampu – dabar netikėjimas, kad klimato kaita egzistuoja priskiriamas prie sąmokslo teorijų.
    Sąmokslo teorijų daugėja, jomis tikinčių žmonių skaičius auga, todėl populistiniai politikai siekdami valdžios pareiškia tikintys jomis ar net dalyvauja jų kūrime ir taip užsitikrina sau rinkėjų balsus. Donaldas Trumpas savo rinkimų kompanijoje pasinaudojo net trimis sąmokslo teorijomis: gandus apie klimato kaitą skleidžia kinai, siekdami pakenkti JAV ekonomikai, vakcinos sukelia autizmą, o Barakas Obama negimė JAV.
    Žmonėmis, tikinčiais sąmokslo teorijomis taip pat naudojasi ekstremistinės grupuotės. Jos sąmokslo teorijas kuria ir palaiko siekdamos galios sau.

4.Socialumas
Sąmokslo teorijos ypatingai suveši ten, kur klesti ksenofobija, tarpgrupiniai konfliktai. Ideali vieta sąmokslo teorijai įsiplieksti – uždara, stigmatizuota grupė, kuriai priklausantys individai patiria itin daug neigiamų emocijų ir streso.
Kuo stipresnis kiekvienos atskiros grupės identitetas, kuo grupė uždaresnė, tuo daugiau šansų, kad bus sukurta sąmokslo teorija, kuri kaltins blogio skleidimu kitą grupę, o žmogus, turintis stiprų pirmosios grupės identitetą, neišvengiamai ja patikės.
Pavyzdžiui, tarp arfroamerikiečių populiari sąmokslo teorija, kad kontraceptikai yra juodosios rasės genocidas, kurį skleidžia baltoji rasė. Afrikoje, kur AIDS yra rimta visuomenės problema, sklando ne viena su šia problema susijusi sąmokslo teorija. Pavyzdžiui, manoma, kad AIDS iš tiesų yra visai nekenksminga ir naudoti brangius vaistus verčia farmacijos kompanijos dėl finansinės naudos, o žmonės miršta …nuo prezervatyvų.
Didelėse socialinėse grupėse sąmokslo teorijos aiškina makro reiškinius: apsprendžia tautų ir visos žemės planetos likimą, o mažose – įmonėse, biuruose, mokyklose, sporto sirgalių klubuose – jos kursto vietinės reikšmės dramas.

Ar įmanoma išsiugdyti imunitetą sąmokslo teorijoms?
Ką daryti?

  • Mokytis. Tyrimai rodo, kad aukštasis išsilavinimas ir analitinio mąstymo ugdymas yra visai nebloga sąmokslo teorijų prevencija. Tačiau prieš keletą dešimtmečių įgytas ir ant lentynos dulkantis diplomas vargiai ar padeda. Mokymasis ir domėjimasis tuo, kas vyksta aplink, knygų skaitymas turi tapti kasdienybe.
    Atsakingai vertinti informacijos šaltinius. Visuomet verta pasigilinti į reiškinį, kuris domina, perskaityti kuo daugiau skirtingų nuomonių. Vengti nepatikimų, keistų tinklalapių. Nepasitikėti tais, kurie išreiškia kategorišką nuomonę, kurie manipuliuoja informacija, stengiasi sukelti neigiamas emocijas. Svarbu atkreipti dėmesį į ekspertus, kurie kalba šia tema, kas tai per žmonės, svarbu aklai nepasitikėti, o išsiaiškinti jų kompetencijų ribas. Buvęs statybininkas, mokantis apie sveiką gyvenimo būdą turėtų sukelti nepasitikėjimą. Nepamiršk, kad kai naršai Internete, tave seka algoritmai, siekiantys kuo ilgiau išlaikyti dėmesį prie kompiuterio ir parodyti kuo daugiau reklamų. Užtenka per youtube pažiūrėti vieną ar du filmukus apie kokią nors sąmokslo teoriją, ir rytoj jau bus siūloma šimtai panašių filmukų. Klaidinga manyti, kad spausdamas “next” pasieksi objektyvią informaciją.
  • Medituoti. Tyrimai rodo, kad protą treniruojančios meditacijos technikos (mindfulness, vipassana) ne tik mažina bendrą nerimo ir streso lygį, tačiau padeda pastebėti ir įvertinti savo automatines reakcijas, paprastai tariant, galva ima dirbti geriau.
  • Perkainoti vertybes. Labai didžiuojiesi, kad esi lietuvis? Žydas? Heteroseksualas? O gal gėjus? Iš pirmo žvilgsnio didžiuotis ne yda, tačiau reiškinys, kai užplūsta pasididžiavimo jausmai ne savo pasiekimais, o grupės identitetu, vadinamas socialiniu narcisizmu. Tai vienas iš rizikos faktorių, signalizuojantis, kad gali lengvai įklimpti į sąmokslo teorijos spąstus.

Daugiau apie sąmokslo teorijas

Agnė Gintalaitė, MANDALA

Kam reikalingas ,,jausmomatis” už pusę milijono?

Pagrindinis ir labai rimtas šios istorijos veikėjas yra pusė milijono valstybinės įstaigos administruojamų eurų. Kitas veikėjas – iš fantastikos srities. Tai ,,jausmomatis”, interneto komentatorių perkrikštytas į ,,melafoną”. Oficialiame dokumente rašoma, kad šitas daikčiukas padės Lietuvai kovoje su savižudybėmis, depresija, migracija ir COVID-19 pasekmėmis, be to sumažins smurtą šeimose ir netrukdys ūkio darbams. Tai prietaisas padarys matuodamas žmonių biolauką ir rodydamas emocijas.

Ne, čia ne humoristinio filmo scenarijus. Tai mūsų gyvenimas.

Trakų savivaldybės Psichologinė pedagoginė tarnyba (PPT) ir valstybinė organizacija Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) paskelbė ikiprekybinį pirkimą – konkursą, kuris savo užmojais primena istoriją apie naujuosius Vasiukus, nelogiškumais ir keistenybėmis – 90-ųjų pseudo mokslo įtaisus ekstrasensų kabinetuose, o tikslais – XX a. pradžios psichologinius eksperimentus, kurių neribojo nei etikos kodeksai, nei moralinės normos. Taip, pradedu nuo išvadų, kurios rėksmingos ir drastiškos, lyg nurašytos nuo geltonosios spaudos puslapių. Atsisakau vynioti žodžius į vatą. Verčiau po truputį, žingsnis po žingsnio pabandysiu parodyti, kokiu būdu šios išvados atsirado. Skambūs žodžiai ,,depresijos prevencija”, ,,savižudybių prevencija”, “kūrybiškumo skatinimas”, ,,migracijos mažinimas” it kvapnūs rožių žiedai maskuoja nelabai maloniai korupcija ir demagogija atsiduodantį rankraštį. Tačiau, kadangi projektas išoriškai atitinka reikalavimus ir riba, skirianti šarlataniškumą nuo mokslo inovacijų, užmaskuota skambiais pažadais, ir teisingais raktiniais žodžiais, sunku suprasti, kas iš tiesų čia vyksta. Ir klausimas, ar tikrai įmanoma tai paaiškinti ir įrodyti.

Su manimi susisiekė anonimas, kuris paliudijo, kad turi ryšių Trakų miesto savivaldybėje, ir kad ten apie šį projektą kalbama jau seniai. Anonimas pasakojo, kad kalbama, jog šis projektas ,,nuleistas” iš ministerijos, kad ,,jausmomačio” gamyboje dalyvaus ,,draugai iš vienos išsivysčiusios šalies artimuosiuose rytuose”. Taip pat buvo paminėtos kelios pavardės, kurias dėl etinių priežasčių nutariau nutylėti. Kodėl tai pasakoju? Nors dabar šios informacijos patikrinti nėra galimybių, tačiau kai paaiškės projekto dalyviai, galbūt šias žinias vertės prisiminti.

Ką apie ,,jausmomačio” projektą galima išgirsti viešojoje skaitmeninėje erdvėje? Portalai, tokie kaip Delfi ir kiti, pasidalino reklaminiu, šlovinančiu ,,melafoną” pranešimu spaudai be jokio analitinio, kritinio požiūrio. Apie mokslą ir technologijas rašantys žurnalistai padarė copy paste ir panašu, net nepabandė atsidaryti ir perskaityti pačio dokumento arba, apakinti solidaus valstybinio herbo, kuris puošia MITA internetinį puslapį, paprasčiausiai atsisakė patikėti savo akimis. Nes keistenybė iš fantastikos srities, aiškiai, juodu ant balto parašyta, kad prietaisas be fiziologinių duomenų matuos ,,asmens skleidžiamas biolauko bangas” turėjo sudominti sensacijų mėgėjus.

Biolaukas arba žmogaus aura yra žinomas kaip ne mokslinis, o ezoterinis parametras, kurį matuoja vadinamieji ekstrasensai ir oficialus mokslas, kuriam atstovauja MITA, tokio parametro nepripažįsta.

Kokiu būdu tokio, mokslo požiūriu neegzistuojančio parametro matavimas galėjo atsirasti norimo sukurti prietaiso specifikacijų sąraše ir kaip tai galėjo praleisti ekspertai, vertinę projektą?

Gal čia įsivėlė kažkokia klaida, ir biolauku vadinami kokie nors kitokie parametrai, egzistuojantys mokslo atžvilgiu, tarkim prakaito kvapas? Bet ar prakaito kvapą pavadinti bangomis yra moksliška? Kadangi aš nesu mokslininkė, šiuo klausimu pasikonsultavau su akademikais. Išvada: mokslo bazėse galima atrasti akademinių tekstų, kuriuose terminas “biolaukas”panaudotas, tiesa tiriant ne žmones, o kalbant apie augalų spinduliuojamas elektromagnetines bangas. Dėl menko citatų skaičiaus ir konteksto su žmonėmis trūkumo, šio parametro egzistavimas nėra moksliškai pagrįstas.

Kodėl šis projektas sulaukė tik emocingos, bet mažai konstruktyvios ir situaciją paaiškinančios kritikos? Socialiniuose tinkluose buvo atkreiptas dėmesys į biolauko matavimo parametrą, tačiau įsiskaičius į dokumentą, atrodo, kad šį reikalavimą galima išbraukti. Ar tuomet projektas jau bus tinkamas? Kadangi ,,melafono” gamyba susieja skirtingas mokslo sritis, konstruktyvią kritiką iš pašnekovų išgauti yra sudėtinga, nes vienos srities specialistai sutinka komentuoti tik tą mažą dalį, kurią išmano, o apie bendrą projektą nors nuomonę ir turi, tačiau vengia padaryti klaidą ir komentuoti ne savo mokslo sritį. Taigi, psichologai mato problemas iš psichologijos srities, o technologai, AI specialistai – iš kitos, nei vieni, nei kiti nedrįsta detaliai analizuoti srities, kurios iki galo neišmano, todėl pateikia aptakias ir nekonkrečias išvadas arba tiesiog emocingai piktinasi. Po keleto pokalbių su relevantiškų sričių mokslininkais specialistais įsitikinau, kad: 1. Neformaliame pokalbyje projektas sukelia juoką, pasipiktinimą, nuostabą, žaibišką išvadą, kad tai pinigų įsisavinimas. 2. Paprašius citatos su pavarde straipsniui, paaiškėja, kad nieko konkretaus pasakyti nelabai norima, kad tam reikia atskirai gilintis, ir žinoma, gilinimuisi laiko trūksta. Dėl šių priežasčių nusprendžiau, kad man svarbiau apčiuopti ir konkretizuoti problemą ir suprasti, kokius konkrečiai klausimus reikia užduoti ekspertams, o ne pateikti dailias citatas, todėl nutariau neviešinti specialistų, su kuriais problemą aiškinomės, pavardžių.

Taigi, kol jūs zoome su giminaičiais ridenot kiaušinius, pasikalbėjome su žmonėmis ir štai turime nepriklausomų ekspertų suformuluotas problemų grupes. Jos suformuluotos jau atmetus nemokslinio parametro – biolauko – matavimo reikalavimą.

1. Techninių problemų grupė.

Komentavo matematikas iš JK universiteto, inžinierė, dirbtinio intelekto projektuotojas ir aukšto lygio informacinių sistemų specialistas. Matematikas šį projektą pavadino ,,Kosmodromo statymu Vasiukuose”. Pasak jo, užsibrėžti tikslai neatitinka realaus projekto mąsto bei finansų. Technologiškai tai projektas reikalaujantis ne pusės milijono, o milijardinio biudžeto, ilgalaikės perspektyvos. Pasak AI specialistų, dirbančių privačiame sektoriuje, sudėtingos problemos slypi visuose projekto vystymo etapuose, nuo biosensorių sukūrimo iki gaunamos informacijos apdorojimo. Išreikšta nuomonė, kad tokio masto projekto iniciatorius galėtų būti nebent nacionalinė tyrimų programa, bet ne savivaldybė. Kokios tos technologinės problemos konkrečiai? Pavyzdys: Sukurti kompaktišką, bet tikslų ir realiu laiku veikiantį biosensorių, matuojantį tik vieną ir tokį itin paprastą rodmenį kaip širdies ritmas, jau yra labai sudėtinga. Prietaisai esantys rinkoje veikia apytiksliai, spėjimo principu, ir iki šiol tebevyksta sudėtingi, brangiai kainuojantys, ir ne visada sėkmingi tyrimai, kaip gauti tikslesnius duomenis realiu laiku. Ir tai tik vienas rodmuo! O Trakų savivaldybės PPT projekte planuojama matuoti ne vieną, o grupę rodmenų, tarp jų ir tokius, kurie yra itin sudėtingi, pvz. smegenų bangos. Kokia iš to seka išvada? Sukurti prietaisą tiksliai matuojantį realiu laiku net keletą fiziologinių parametrų šiai dienai su numatomu finansavimu nėra galimybės, todėl, tikėtina, bus sukurtas prietaisas kuris matuos parametrus su didele paklaida, spėjimo principu.

2. Techninių – metodologinių problemų grupė.

Tarkim, biosensorių techninės problemos kažkokiu būdu bus išspręstos ir pavyks sukurti prietaisą pakenčiamai tiksliai matuojantį keletą fiziologinių parametrų. Tačiau reikalingas aparatas, kuris pateikia ne fiziologinius parametrus, o emocijas. Čia iškyla pirmas metodologinis klausimas, apie kurį kalbėjomės su psichologais susipažinusiais su panašia technologija – terapine biologinio grįžtamojo ryšio (biofeedback) technika. Biofeedback prietaisai yra aparatai, matuojantys vieną ar kitą organizmo fiziologinį parametrą, o rezultatas aiškiai ir suprantamai pacientui vizualizuojamas ekrane. Tarkim, pacientas kenčia dėl pagreitėjusio širdies ritmo. Jis prijungiamas prie matuoklio ir mato savo širdies ritmo vizualizaciją, tuo tarpu terapeutas jį moko relaksacijos ar kvėpavimo technikos, pacientas mato, kaip atliekant pratimus retėja širdies ritmas, jis įsimena pojūčius, tokiu būdu išmoksta nuraminti savo širdies ritmą pats. Širdies ritmo padidėjimas, manoma, susijęs ir su emocine žmogaus būsena, kaip ir kiti rodikliai, tačiau širdies ritmas gali padidėti ir dėl neigiamos, ir dėl teigiamos emocijos, be to jis gali padidėti sportuojant, išgėrus kavos, ar tiesiog išgirdus stiprų garsą. Kiek žinoma, kol kas nėra atrasto mokslinio pagrindimo, pagal kurį fiziologiniai rodmenys galėtų būti diferencijuojami į skirtingas emocijas. Tiesa, egzistuoja veido mikroišraiškų teorija, pagal kurią iš veido išraiškų galima nustatyti emociją, ir tokių programėlių, kurios veikia, nors ir labai netiksliai, galime atsisiųsti tiesiog į savo telefoną. Sunku pasakyti, kokiu keliu galėtų eiti šio prietaiso kūrėjai, kokiu moksliniu pagrindu būtų remiamasi kuriant programinę įrangą, kuri fiziologinius duomenis parodytų kaip emociją, tačiau fiziologinius rodmenis gretinant su veido išraiškas analizuojančia programa, tikriausiai būtų galima gauti kažkokią koreliaciją, o vėliau iš jos sukonstruoti algoritmą, kuris prognozuotų emocijas. Tačiau toks ar panašus metodas iš esmės nebūtų pagrįstas mokslo, bent jau psichologinės emocijų teorijos. Išvada: net jei pavyktų ganėtinai tiksliai gauti fiziologinius duomenis, vis vien lieka neaišku, kokiu būdu juos iškoduoti ir parodyti kaip emocijas, nesant teorinio pagrindo, tai būtų tik vienokia ar kitokia spekuliacija. Tačiau dėl didelio kiekio rinkoje esančių biofeedback aparatų, įrangos, naudojamos sporte, bei emocijas nustatančių programėlių atrodo akivaizdu, kad sukurti ,,jausmomatį” veikiantį labai netiksliai, spėjimo principu nėra nei sudėtinga, nei brangu, tačiau sukurti ,,jausmomatį”, kuris veiktų tiksliai gali būti neįmanoma ne dėl technologinių problemų, o dėl žmogaus emocijų raiškos specifikos – skirtingos emocijos kūne reiškiasi tais pačiais fiziologiniais pokyčiais.

3. Pritaikomumo ir etinių problemų grupė.

Paprašiau keleto pažįstamų psichologų sumodeliuoti situacijas, kuriose jie savo darbe panaudotų ,,jausmomatį”, jei toks būtų sukurtas. Ir nors keletą situacijų sumodeliuoti pavyko, tačiau prietaiso vaidmuo, net darant prielaidą, kad jis veiks ir emociją parodys tiksliai, nebuvo situacijose nei esminis, nei labai teigiamas. Tarkim, vienas psichologas papasakojo, kad galbūt ,,jausmomatis” padėtų potencialiems savižudžiams pranešdamas apie būseną, kuomet žmogus pradeda veikti tarsi autopilotu, kol susižaloja. Tačiau kita psichologė, kuriai papasakojau šį modelį atkreipė dėmesį, kad yra ir kitokio tipo savižudžiai, kurie nusprendę ir suplanavę savižudybę būna labai ramūs, ir tuomet ,,jausmomatis” vargiai ką nors parodytų.

Dar viena galimybė, kada ,,jausmomatis” galėtų ne padėti, o pakenkti, buvo sumodeliuota remiantis minėta biologinio grįžtamojo ryšio teorija. Pats paprasčiausias biologinio grįžtamojo ryšio pratimas yra atsistoti prie veidrodžio ir šypsotis. Manoma, kad dirbtinė grimasa ir vizualinė informacija apie emociją sukelia tam tikrus neurologinius pokyčius ir tą emociją imame jausti iš tiesų. Psichologijos studentai vieni kitiems pasakoja legendą, kai visi, susitarę vienam kursiokui sakė, kad jis atrodo sergantis tol, kol jis susirgo. Tai kaip mums galėtų padėti aparatas, kuris tarkim diena iš dienos rodys, kad jums liūdna?

Taip, nieko konkretaus, tai tik pasvarstymai. Bet net tokių pasvarstymų be galo trūksta šio projekto aprašyme, kuriame tik teigiama, kad šis prietaisas padės žmogui pažinti emocijas, netrukdys dirbti ūkio darbų (?) ir padės nuo depresijos. Tačiau kaip? Nejaugi kažkas pakeitė žinojimą, kad pažinti emocijas žmogus turi išmokti pats, ir tam gali padėti tik kitas žmogus, specialistas, tam reikalingas pokalbis, santykis, o ne aparatas?

Tiesa, kalbant apie sunkesnėmis autizmo formomis sergančius vaikus, yra teorija, kad jiems padėtų stiprų emocinį stresą parodantis kompaktiškas aparatas apyrankė. Na, yra teorija, yra ir aparatas. Jei Trakų PPT tokių aparatų reikia, galima labai nebrangiai užsisakyti.

Įsiskaitykime į Jurgio Razmos komentaro ištrauką, kuris atsirado Facebooke, po psichologo dr. A.Kairio postu, besipiktinančiu ,,jausmomačio” projektu. Komentare pažymima, kad tai atsakymas į Jurgio Razmos laišką ministerijai, prašantį atlikti projektui auditą. Sunku patikėti, bet pasirašo Žygimantas Vaičiūnas, energetikos ministras: ,,(…) Projekto esmė: įvykdžius Trakų rajono savivaldybės Pedagoginės psichologinės tarnybos iki prekybinį pirkimą bus sukurtas prietaisas, kuris nuotoliniu neintervenciniu būdu leis stebėti 6 žmogaus emocijas ir pateiks rekomendacijas tiek gydytojams, tiek mokyklų socialiniams pedagogams dėl stebimo asmens, atitinkamai – paciento, moksleivio – emocinės būsenos. Tai taip pat gali būti naudojama ir COVID-19 sukeltų neigiamų pasekmių mažinimui. Turėdami informaciją gydytojai ir socialiniai pedagogai galės laiku reaguoti ir užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms (pvz. savižudybėms, depresijai, alkoholizmo vystymuisi ir kt.). Šiuo metu mokyklų socialiniai pedagogai neturi jokių priemonių savo darbo funkcijų atlikimui ir mokinių gerovės bei apsaugos nuo grėsmių aplinkoje, kurioje jie yra izoliuoti užtikrinimui (pvz., smurto artimojoje aplinkoje). Projektu sukurtas rezultatas bus naudojamas kitų savivaldybių pedagoginėse psichologinėse tarnybose(…).” Toliau rašoma, koks projektus bus saugus ir kaip kruopščiai jį stebės ekspertai, tačiau tai jau darosi nebesvarbu. Šiame laiške pateikiama papildoma informacija, kurios nėra projekto aprašyme. Nepradėsiu sąmokslo teorijų, kodėl energetikos ministras žino daugiau ir kitaip apie projektą, nei parašyta pačiame projekte. Nekritikuosiu teiginio absurdiškumo apie prietaiso naudojimą COVID -19 pasekmių mažinimui, tačiau naujas aspektas priverčia dar aukščiau kilstelti ir taip pakeltą antakį: matome patikslinimą, kad prietaisas iš esmės bus naudojamas sekimui ir duomenų rinkimui apie asmenis. Kas duos sutikimą tokį sekimo prietaisą naudoti? Ar jūs įsivaizduojate paauglį, sutinkantį, kad jo duomenys būtų stebimi nuotoliniu būdu? Ar tokio prietaiso koncepcija dera su ES duomenų apsaugos įstatymu? Kas kompetentingas atsakyti į šiuos klausimus?

Vietoj išvados

Įsivaizduokite, kad jūsų dešimtmetis pareiškia, kad kieme su draugais statys kosminį laivą. “Šaunuolis” – sakote ir linksmai plekšnojate per petį. Tačiau kitą rytą paaiškėja, kad statiniui išleistos jūsų santaupos, už kurias planavote pirkti naują automobilį. ,,Bet va, pastačiau” – rodo vaikas pro langą. Ir iš tiesų. Stovi kosminis laivas. Žvilga plienas, primena NASA, apvalūs langai ir net yra kažkas panašaus į motorą. Ir kaip prisikabinti? Pyktis kyla, bet ką daryti – nežinia. Pinigai išleisti, o aišku, kad tas erdvėlaivis neskris.

Ir neskrenda.

Padėka

Už diskusijas, įkvėpimą ir konsultacijas rengiant straipsnį dėkoju: sociologei dr. E. Rindzevičiūtei, psichologei Miglei Motiejūnei, Ugnei Mata, matematikui Dr. Vidui Regelskiui, psichologui dr. Pauliui Skruibiui, inžinerijos, AI ir informacinių sistemų specialistams kurie norėjo likti anonimiški, architektei Sigitai Norviliūtei, dr. Skaidrai Trilupaitytei ir asmeniui, kuris pažįsta Trakų raj. savivaldybės darbuotoją, panorusį pasidalinti informacija.

Šių asmenų nuomonė nebūtinai sutampa su nuomone, išdėstyta straipsnyje.

*Melafonas – prietaisas iš populiaraus sovietinio serialo vaikams ,,Viešnia iš ateities’’, tai mintis skaitantis prietaisas, kurį norėjo pavogti kosminiai piratai.

Straipsnyje aptariamas kvietimas yra čia

Dokumentas aprašantis ,,jausmomatį“ yra čia