Idėja Lietuvai: MES. Žydai yra lietuviai

#uzpilietinevalstybe

#asesulietuveasesuzyde

#beveikknygosrecenzija

Reakcija į Rūtos Vanagaitės nekorektišką savireklamą parodė, kaip serga visuomenė, ir kokie save įsimylėję, egoistiški ir neatsakingi yra jos lyderiai. Tarp jų ir pati Rūta.

Vakar dienos naujiena – Andriaus Tapino reikalavimui paklususi leidykla ,,Alma littera“ ne tik nutraukė sutartį su Rūta, bet ir nusprendė sunaikinti jos knygas. Tarp jų ir knygą ,,Mūsiškiai”. Šioje knygoje, gausiai cituojant tik akademinei sferai žinomus istorinius holokausto tyrinėjimus, plačiąjai visuomenei buvo pateikti istoriniai faktai, kurie gerokai sušvelninami Lietuvos istorijos vadovėliuose. Kiek teko bendrauti su istorikais, vienintelis priekaištas Rūtos knygai buvo tik toks: ,,Mes jau seniai apie tai parašėme…”. Tačiau profesionalių istorikų straipsniai ir monografijos kaip dulkėjo, tai ir tebedulka akademinių knygų bibliotekose ir sandėliuose.

Kas nutiko žmonių sąmonėje, leidyklai išėmus prasikaltusiosios Rūtos knygas? Jos nebeteko savo kaip tiesios liudytojos galios. Kartu su Rūta, nebeteko galios ir knygoje ,,Mūsiškiai” cituojami istorikai. Tai didelis praradimas ir žingsnis atgal plačiosios visuomenės informavimo apie holokaustą sferoje. O jau buvome taip arti sutarimo, dar šią vasarą, kartu su M.Ivaškevičiaus suorganizuotu maršu Molėtuose.

Kaip tai paveikė visuomenę?

Tie, kuriuos slėgė kaltės jausmas, atsipūtė ir pakėlė nulenktas galvas. MES nesame žydšaudžiai! JIE patys kalti, JIE meluoja, JIE siekia naudos. Nacionalistinės nuotaikos žaibiškai suskaldė visuomenę.

Kodėl lietuviai esame MES, o žydai yra JIE?

JIE yra priešai?

Būtent ši priešprieša yra neteisinga. Visi lietuvos piliečiai turėtų būti identifikuojami kaip lietuviai, nepriklausomai nuo jų etninių šaknų. LIetuvos žydai yra ir buvo lietuviai – Lietuvos piliečiai. Visuomenės skaldymas į MES ir JIE yra blogis per se. Ant šios destruktyvios priešpriešos ašies suverti istoriniai faktai ir ,,Mūsiškiuose”. Ypatingai viena žmonių grupė priešpastatoma kitai ir autorės pokalbiuose su ,,priešu” – E. Zuroffu, kuris dažnai skamba tiesiog kaip religinis fanatikas.

O visai nedaug trūko, ,,Mūsiškiai” galėjo tapti visuomenę gydančia knyga.

MES žudėme JUOS. Ką jaučiate? Taip, pikta. Norisi gintis.

Garsus amerikiečių psichologas A. Bandura rašė apie tai, kaip žmonių grupę suskaldžius į savus ir svetimus, kitos grupės asmenims dingsta empatija. Naciai turėjo savo metodus, kaip vienus žmones paversti kitokiais, juos ,,nužmoginti”, kad kiti neatpažintų kaip savų, neįsijungtų empatija. Kaip iš filmo per Animal Planet, kai paukščiai užkapoja iš lizdo iškritusį, purve išsivoliojusį ir kitaip kvepiantį savo lizdo brolį.

Vieni tos pačios šalies piliečiai žudė kitus. Tai tragedija.

Tik lietui nuplovus purvą, tik atpažinus savą, prasideda paukščių gedėjimo ritualas.

Tik tuomet, kai nelieka JIE, kai esame vieni dideli MES, galime parklupti ir išsiverkti.

***

Visas tas perdėtas tautinių vertybių garbinimas skaldo visuomenę ir mūsų valstybė darosi tik silpnesnė. Rodos, jau seniai nebuvome tokie silpni ir susiskaldę, kaip šiandien.

Kaip tai nutiko?

Romantizuotas požiūris į tautiškumą buvo naudingas ,,Dainuojančios revoliucijos” ir Sąjūdžio metu. Mums pavyko, ištrūkome iš Sovietų režimo. Nuo to laiko bet kokias problemas bandome spręsti stengdamiesi būti kuo labiau lietuviai.

Lietuvių kalbos komisijos siautėjimai, baudos, draudimas rašyti ,,W” ir etc. dokumentuose, nežmoniškai sunkus gimtosios kalbos egzaminas, tautinio kostiumo garbinimo ritualai. Skatinama kultūra – tautinė,  proteguojamos meno imitacijos aprengtos tautiniu kostiumu. Net krepšinio rinktinės fanai vertina tik tas pergales, su kuriomis  gali tapatintis tautiniu, o ne pilietiniu pagrindu.

Ir staiga nustembame išgirdę frazę ,,Lietuva lietuviams”, ar pamatę, kad madinga Vyčio tatuiruotė, šalia kurios puikiai dera saulės simbolis – svastika?

Sekdami romantizuota, dvidešimto amžiaus pradžios mentaliteto tautinės valstybės idėja statome vis tvirtesnes sienas ne tarp savęs ir Kremliaus, o tarp savęs ir vakarų pasaulio.

Turime atsisakyti minties, kad lietuviai esame genetiškai ir perkainoti vertybes, išmokti demokratiškai priimti kitokias nuomones ir kitokias kultūras, visus valstybės piliečius, nepriklausomai nuo jų rasės, lyties, orientacijos ar politinių pažiūrų, ir pagaliau pripažinti mokslą bei  istorinius faktus. Tik tuomet pradėsime kurti šiuolaikinė pilietinę valstybę. Nes šiandien skriejame kosminiu greičiu į rytus kaip kometa,  vakarų pasauliui tampame vis tolimesni, nebe MES, o JIE. Nejaugi dar reikia aiškinti, kodėl tai Lietuvai nenaudinga?

PLYTUsienamaza
Agnės Gintalaitės nuotrauka ,,Blured identities“, 2017

Kaip P A D A R Y T I nacionalistą?

 

tapetasmoterims

Labai svarbu tinkama terpė nacionalistų auginimui – uždara ir pagiežinga bendruomenė. Būsimas nacionalistas vaikystėje turi patirti patyčias, geriausia, ir šeimoje, ir mokykloje. Kaip rodo ilgametė patirtis, labai gerai tinka tvirkinimas, griežtas auklėjimas ir fizinis smurtas. Skamba neįprastai, tačiau ypatinga meilė savo tautai ir neapykanta kitoms natūraliai nekyla, todėl reikia sunkiai dirbti ir, “lenkti medį kol jaunas“, o šiuo atveju ir paspardyti.

Laiminga vaikystė, laisva, pagarbi atmosfera ir psichologinis komfortas užaugina liberalias asmenybes, nusiteikusias altruistiškai ir pozityviai mažumų atžvilgiu. Nacionalistų augintojui tai būtų didelė nesekmė. Todėl svarbu skatinti patyčias viešojoje erdvėje. Būsimasis nacionalistas turi augti nuolat žeminamas, jis turi manyti, kad nieko nesugeba. Geriausia, kad jis dar būtų ir labai negražus, tai nėra lengva kontroliuoti, tačiau įmanoma: blogas maistas su daug gyvūninės kilmės riebalų, alkoholis ir rūkymas yra puikūs augintojo pagalbininkai.

Taip pat svarbu, kad jis gautų kuo prastesnį išsilavinimą, nes besimokydamas  gali perskaityti B. Andersono “Įsivaizduojamas bendruomenes“ ir suprasti, kad tautiškumui nėra jokio realaus genetinio pagrindo. Be to, mokslas gali paskatinti siekti asmenybės pokyčių ir psichoterapijos, o nacionalistas su sveika psichika tėra anekdotas.

Jei jau taip atsitinka, kad būsimas nacionalistas ima ragauti mokslų, jam skubiai reikia įbrukti tikėjimą Dievu. Kadangi tikėjimas ir mokslas yra sunkiai suderinami dalykai, augintinis išgyvena kančias, kognityvinį disonansą kuris priverčia nesustojamai rašyti pagiežingus ir kvailus nacionalistinio pobūdžio straipsnius.

Svarbiausia, būsimas nacionalistas turi neleisti sau daryti nieko, ko iš tiesų nori, tada tikrai jis jausis menkas, o žema augintinio savivertė yra pagrindinis augintojo tikslas. To pasiekti nesunku kuriant aplinką kurioje psichologinė pagalba būtų neprieinama, o psichologijos žinios apsiribotų tuo, ką transliuoja televizija, ypač tinka laida “Srovės“ . Filmus ir knygas vaikams būtina cenzūruoti, gerus psichologinius filmus žymėti N-14, o knygas versti skaityti tik labai nykias, kad skaitymo įgūdžiai neįsitvirtintų.

Jei viskas seksis gerai, 16-20 metų žmogysta jau bus paruošta paskutiniam žingsniui – nacionalizmo įskiepiui. Dažniausiai tai padaryti labai paprasta, nes nacionalistinės idėjos tokioje terpėje plinta lengvai, kaip virusas troleibuse.  Užtenka  keleto straipsnių internete apie svetimšalių invaziją ir būsimasis nacionalistas patiria siaubą ir laimę tuo pat metu. Siaubas, nes kažkas gali imti pretenduoti į jo mėgstamas pašalpas. O laimė  – iš staiga ištikusio pranašumo pojūčio. Nelaimingas, tamsus, manantis, kad yra bevertis žmogus lengvai perima mintį, kad gali būti  geresnis už kitus ne tuo, ką nuveikė (nes nenuveikė, kaip žinia, nieko ir netiki, kad galėtų), o tuo, ką gavo gimdamas – nors ir neapčiuopiamą, tačiau konkretų daiktą, tautybę.

Geresnis už kitus jis ima jaustis darydamas keistus ritualus, pavyzdžiui rydamas cepelinus, ar besikratydamas girtas ir prisimyžęs per krepšinio varžybas.

Taip. Nacionalistas jau sukurtas, bet kol kas jis labai silpnas. Tam, kad priversti veikti (aktyviai kovoti su kultūra)  jį reikia sustiprinti. Kadangi nacionalistai labai bailūs ir silpnos dvasios žmonės, jiems būtini ginklai ir kariuomenė. Jei norite pradžiuginti nacionalistą, patarkite jam fotografuotis su ginklais ir kelti savo nuotraukas į facebooką. Tegu gąsdina žmones ir kuria  šlykščią aplinką, tinkamą kitiems nacionalistams veistis.

Tik va, veisti sunku. Naudos jokios. Bet kam gi juos vis veisia ir veisia? Tradicija tokia?

Daugiavaikės mamos ir tėčiai dievina gėjus

Mano draugė Daiva (vardas pakeistas) su vyru augina keturis vaikus, du berniukus, ir dvi mergaites.  Ji psichologė, vyras — žymus medikas, konservatorių partijos narys. Vaikai gražučiai kaip angelėliai.  Užsuku pas ją puodeliui kavos.

Stalas užverstas vaivorykštės spalvų juostelėmis, kurias Daiva siuva mažiesiems prie marškinėlių, ant žemės vyksta plakatų gamyba. Visur išmėtyti dažai, spalvoto audinio skiautės, balionai. Šeimyna lyg kokioms Velykoms ruošiasi šeštadienio paradui.

 

Aš truputį nustembu. Galvoju, kaip čia atsargiai pasiteirauti, kodėl homoseksualumas tapo šeimos aktualija. Gal Matukas? Gal jis gėjus? Gal šeima jį tokiu būdu palaiko? Žiūriu į dvylikametį berniuką, kuris uoliai piešia juodas barzdas už rankų susikibusiems siluetams plakate ir mėginu atrasti kažkokius skiriamuosius bruožus.

 

Daiva atspėja kas darosi mano galvoja ir ima kikenti:

 

— Ne, pas mus šeimoj dar nėra nei gėjų, nes lesbiečių, tačiau tam, kad juos palaikytum, nereikia būti homoseksualiam. Net atvirkščiai, heteroseksualūs žmonės, jei tik mąsto racionaliai, yra jiems dėkingi.

 

Racionaliai?

 

Daiva nekalba apie toleranciją, empatiją, priėmimą.

 

Jokių skambių žodžių, jaustukų ir jokių emocijų. Man patinka, kad ji niekada nekraupsta ir nesipiktina tuo, ką sako, rašo arba daro debilai.  Ji jų tarsi nepastebi ir todėl neišvaisto energijos.

 

— Ar žinai kiek pasaulyje žmonių? Septyni milijardai, ir jų vis daugėja ir daugėja…, — Daiva sekundei nutyla ir  pažvelgia į aplink triūsiančius savo vaikus. — Kasdien išnyksta net kelios augalų ar gyvūnų rūšys. Bet ar gali būti didesnė prasmė ir malonumas, nei vaikai? Taip šaukia kiekviena mūsų ląstelė. Ir dauginamės, nes esame palikuonys tų, kuriems patiko daugintis, nors šiandien tai visai nebenaudinga žmonių rūšiai ir planetai. Mes bandome uždirbti kuo daugiau, sukaupti kuo daugiau, kad paliktume savo vaikams. Tada, kai mes realizuojame save vaikuose ir siurbiame viską iš aplinkos, homoseksualai dirba, kuria, gyvena tai aplinkai, praplečia ir praturtina ją. Paprasčiau tariant, jei jie gyvena šalia, atsiranda daugiau vietos ant žemės mūsų vaikams. Todėl esame dėkingi jiems. Ir mūsų pareiga, kad jie gyventų ir kurtų laimingi kartu su mumis. Jiems nereikia visos energijos ir meilės atiduoti vaikams, jie gali ja dalintis. Bet tam jie turi jaustis saugūs, argi tai neakivaizdu?

 

— Bet kartais ir homoseksualūs žmonės turi vaikų…

Daiva linkteli.

— Žinoma. Juk beveik 80 procentų iš mūsų gali pamilti ir savo, ir priešingos lyties žmogų. Ir apskritai, pasaulyje yra visko tiek daug. Todėl jis ir įdomus, stebinantis ir užknisantis. Bet tai nekeičia fakto, kad labiausiai palaikyti LGBT turime mes, tie, kas pasauliui skolingi, laimingos save realizavusios daugiavaikės šeimynos!

 

Kaip tik tuo metu grįžo tėtis.  Įžengė pro duris temdamas pilnus maišus maisto, kažką niūniuodamas po nosimi,  ir mosuodamas vaivorykštės spalvų vėliava.

 

Kodėl graikai nesutinka išgyventi už grašius, o mes tuo didžiuojamės arba lietuvių veislė

Pilną šaldiklį prikimšau braškių, nors nenuėjau į sportą, nebaigiau skaityti knygos ir numigau tik keturias valandas, jaučiausi be galo išdidi. Štai, kokia aš darbšti, kiek sutaupysiu!
Per tas braškes vos nepavėlavau į pokalbį dėl darbo. Po gana daug dėmesio susilaukusio mano blogo įrašo “Dirbtinai apvaisintinų moterų sąrašas“ man parašė kažkoks Nikolajus Ž. iš VŠĮ “Spiečius“ ir pakvietė aptarti laisvai samdomo darbuotojo kontrakto PR srityje. Pasiūlymas skambėjo įtartinai, tačiau į pokalbį nusprendžiau nueiti.
Susitikome prabangiame restorane. Nikolajus vilkėjo brangų kostiumą, o švarko atlape žėrėjo ženkliukas su Gedimino stulpais.
Toliau tiesiog šifruoju pokalbį, kurį slapta įrašiau į diktofoną:
NIKOLAJUS: Jei norite, miela Bloga Vegane, viską galite aprašyti savo bloge. Jumis visvien nepatikės, tiesiog daug žmonių pasijus įžeisti. Juk kalbėsite tai, ko jie nenori išgirsti, kritikuosite tai, ką jie įčiulpė kaip tiesą su motinos pienu. O jei darysite taip, kaip aš sakau, patiksite žmonėms, tapsite populiari.

Viskas prasidėjo dar cariniais laikais, nors kai kas teigia, kad metodiką sukūrė Pavlovas, pirmiausia eksperimentavęs su šunimis, o vėliau ir su žmonėmis…Negaištant daug laiko istorinių faktų analizei, paaiškinsiu paprastai.  Metodika buvo keičiama, tobulinama, tačiau vieta ir žmonės su kuriais buvo eksperimentuojama ir tikslas nepasikeitė. Buvo padaryta nemažai klaidų, pavyzdžiui, perlenkta pratinant žmones prie alkoholio. Anksčiau naudojome daug smurto. Subjektai, kurių elgesys neatitiko norimų standartų buvo tremiami, baudžiami, kariami, sukilimai  malšinami išliejant galybę kraujo. Šiandien budelių reikia mažiau, dirbame demokratiškai, mėginame tiesiog pasikalbėti apie vertybes ir sumokėti už paramą joms, tokiu būdu nevisai tinkamo elgesio  kalbančius subjektus stengiamės draugiškai perkalbėti ir patraukti į savo pusę.
AŠ: Apie kokį eksperimentą jūs kalbate?
NIKOLAJUS: Kaip išvedėm tobulus baudžiauninkus.
Na, vergus.
Jus.
(Jis šypsosi)

Nikolajus: Teorija paprasta, bet geniali: vienas dalykas yra auklėjimas. Palaužti žmogų lengva. Tėvai su išmoktu bejėgiškumu to paties moko ir vaiką. Vergų vaikai visada būna gerais vergais, jei tik nepamato kito pasaulio, nesužino, kad gali būti kitaip, tuomet jie ima maištauti. Šiandien uždaryti sienas, uždrausti raštą ar vežti į Sibirą nebeįmanoma, todėl tenka suvaldyti informacinį lauką. Štai čia mums ir reikia darbuotojų.
Visada mums padėjo Bažnyčia. Ji  dirbo tam, kad vergas klausytų šeimininko, kad tikėtų, jog geresnis gyvenimas bus po mirties. Tradicijos, prisirišimas prie vietos, visą tai turėjo būti perduodama iš kartos į kartą. Tradicinė šeima — štai perdavimo linija. Tačiau to dar negana. Pažiūrėkit. Jūsų vienas  šuo — Džeko Raselo terjeras, ar ne?
AŠ: Na, taip.
NIKOLAJUS: O kuo jo elgesys skiriasi nuo to kito, kuris beveislis, be dokumentų, iš prieglaudos?
AŠ: Na, džekas elgiasi taip, kaip priklauso džekams, kaip aprašyta…Jis prognozuojamas, klusnus, aktyvus, turi smarkiai išreikštą sekimo instinktą, žmogui niekada nerodys agresijos, nors konkurencingas ir agresyvus su kitais šunų patinais, o mišrūnas daug sunkiau prognozuojamas…

NIKOLAJUS: Va! Šito ir norėjau, mišrūnas daug sunkiau prognozuojamas. Todėl ir siekiame, kad veislė nebūtų sugadinta, ar ne? Džeko Raselo terjeras niekada netaps vilku, o lietuvis — graiku.
Pažiūrėkit, išmeta jūsų kolegą iš darbo, ką darote? Ogi tylite ir džiaugiatės, kad jūs dar gaunate savo davinį. Jokių profsajungų, jokio palaikymo. Priimtas įstatymas — lietuvis jo nekvestionuos, nes įstatymus priima ponas, o ne vergas. Paklusti. Štai didžiausia jūsų dorybė!

Klusnus, darbštus, be galo kantrus ir ištvermingas lietuvis toks, koks išvestas, toks ir PRIVALO likti.

Rodos, man jau gana. Antrą kartą šią savaitę privalau atsisakyti darbo. Pirmą kartą todėl, kad užsakovai norėjo, jog fotografuočiau kailį, o dabar reikalauja išduoti valstybę. Čia tik man taip sekasi?

Aš atsistojau, Nikolajus tik šyptelėjo, mostelėjo ranka ir pripildė  taures šampano.

NIKOLAJUS: Palaukite, tiesiog leiskite man pabaigti. Tiesiog mane išklausykite.
Nesupraskite manęs neteisingai! Tik negalvokite, kad dirbdama projekte “Spiečius“ turėsite elgtis prieš LR įstatymus. Mes veikiame tėvynės labui! — kalbėjo jis baksnodamas pirštu  auksinius Gedimino stulpus švarko atlape.

Tai mūsų pavykusio daugybę metų trukusio eksperimento vykęs vaisius — lietuviai, tobulų baudžiauninkų veislė, kuri, deja, per klaidą pasimetė nuo savo tikrojo šeimininko. Projekto “Spiečius“ tikslas išlaikyti lietuvius tokius, kokie jie yra — darbščius, klusnius, nelinkusius priešintis valdantiesiems, negalvojančius, kad gali ką nors pakeisti, susiskaldžiusius,  mėgstančius rietis tarpusavyje, sugebančius išgyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.

Mes tikime, kad jei lietuviai savo mentalitetu liks Rusijos provincija, tai šis juokingas buvimas  Europos Sąjungoje bus tiesiog laikinas spiečiaus nuklydimas.

Kaip jau minėjau, veikiame tik pagal LR įstatymus. Nieko nelegalaus. Tereikia stiprinti ir palaikyti tai, kas  jums genetiškai brangu, ką jūs išmokyti perduoti savo vaikams ir silpninti svetimą elgesį bei idėjas.
(Jis pritariamai linkteli) Ne išminties, ne kūrybiškumo savo vaikus mokote, o paklusti, daryti tai, kas nuobodu, nemalonu…Juk nesitikėsite, kad toks paklusnus vaikas užaugęs sukels perversmą ar taps išradėju, net nuostabu stebėti, kaip patys tėvai, nieko neverčiami, vergais auklėja savo vaikus…

Taigi, mes siūlome atlygį už palaikymą vertybių, kurias turite savo kraujyje,  jūs rašykite, taip kaip norite, tačiau gerbkite tas vertybes, tikrąsias, kurios mums, MUMS VISIEMS priimtinos.
Nekritikuokit, o skatinkit gerbti lietuviškas tradicijas, mylėt tėvynę ir veržtis diržus.
Mes už tradicinę šeimą  — nenorime, kad Lietuvių genofondą praskiestų netikęs kraujas.
Šiandien mums visiems nuoširdžiai nepatinka graikai! Labai gerai. Nepriimtinas jų tingumas, reikalavimas kažin kokio tariamo komforto.
Didžiuojamės savo sugebėjimu išgyventi už skatikus (Jis nejučia perbraukia pirštu šampano butelio etiketę, jis kainuoja daugiau nei  per mėnesį gauna pensininkas)
Nenorime santuokų su užsieniečiais, ypač su graikais arba ispanais, jie tingūs, maištingi, nori visur kištis, kuria profsajungas…netikę ūkio subjektai. Blogi vergai.
Skatinkime neemigruoti, imti paskolas, gyventi skolon, tuomet nebus laiko mintims apie savirealizaciją ir prasmę. Didžiausia prasmė — pasiimti skolon naują šaldiklį, kuriame prisišaldysit vasaros gėrybių žiemai.
Aklas religingumas, agresyvus nacionalinės kalbos ir simbolių garbinimas — puoselėkim romantišką manymą, kad esate geresni už kitus, taip lengviau liksite svetimi naujam šeimininkui, nesusimaišę, nesugadintos veislės. Pasisakykite prieš dvigubą pilietybę — mišraus kraujo, maištingų minčių, laisvų žmonių mums čia nereikia.
Skatinkite vaikus auklėti taip, kaip ir prieš šimtą metų. Tradiciškai užvažiuojant per kuprą, mokant paklusnumo, darbštumo ir negalvoti, kam viso to reikia. Tegu trokšta ne laimės ir savirealizacijos, o milijono ir Ferrari — dar juodžiau dirbs.
Mes pasižymim tuo, kad nelabai mėgstam homoseksualų, neapykanta jiems tesujungia mūsų tautas, jei mąstysime vienodai, kartu ir būsime, juk ne sienos skiria tautas, o mentalitetas, todėl būtų tinkama, jei  savo bloge suabejotumėt vienos lyties santuokos reikalingumu.
Jokiu būdu nereikia plėsti žmogaus teisių sampratos, apskritai geriau toks dalykas kaip kaip žmogaus teisės tradiciniam lietuviui asocijuojasi su kažkokiu nesuprantamu iškrypimu sklindančiu iš Europos sąjungos. Jei tai tamstai labai nepriimtina, tiesiog ignoruokite šią temą, ir dėl Dievo meilės, tiesiog nusiimkite tą idiotišką gėjų vėliavą nuo savo profilio nuotraukos facebooke
Būtų puiku, jei parodytumėt kaip gerbiate savo istoriją ir romantizuojate kančią, lietuvio sugebėjimą tyliai kentėti. Gal net kokį veganišką pilną kančios eilėraštį sumestumėte, kančia — gerai.
Manome, kad veganizmas nėra taip jau blogai, bet tik per sveikatos prizmę. Daugiau receptų — gerai. Veganai energingesni, ilgiau gyvena. Mes nerimaujame, kad dėl besaikio nesveiko maisto vartojimo lietuviai pasiligojo ir ištuko, ypač neramu stebint vaikus, jie privalo turėti sveikatos taip pat sunkiai dirbti ir stengtis, kaip jų tėvai. Alkoholis — gerai, bet ne per daug.
Tik gyvūnų teisių ir etinio veganizmo problematika netinkama, nes ji primena žmogaus teises, o nuo žmogaus teisių tuoj prieisime ir prie noro didinti pensijas, ilgiau atostogauti, kurti profesines sąjungas, viso to negalime leisti.
Pykčiu, apmaudu ir baime pritvinkusios patyčios — už tai mes sumokėsime premiją, tai gera vergų pramoga, besiriedami tarpusavyje jūs niekada nebūsite vieningi.

Dabar nieko nesakykite, tiesiog pagalvokite, kiek mažai aš prašau ir kaip nesunku būtų tai įgyvendinti.
Aš dar su jumis susisieksiu.
Jis atsistojo, vikriai kažką įspraudė man į delną, apsisuko ir skubiai išėjo pro duris.

Mano ranka vėl pradviso vyrišku odekolonu, o ją degino auksiniai Gedimino stulpai. Vienoje pusėje inkrustuoti deimantai, kitoje išgraviruota:

“Spiečiaus laukia tėtukas“

VK8Z1217

Iš Jėzaus liko tik iškamša

Šėtonas, ne kas kitas paskatino mane atsiversti tą pasenusį žurnalo numerį dantisto laukiamajame.

Randu reportažą apie verslininko ir medžiotojo gamtos muziejaus papildymą ir ta proga surengtą šventę. Šalies elitas fotografuojasi stirnų, dramblių ir tigrų iškamšų fone. O čia, už raudonų suknių ir besišypsančių dirbtinių dantų, naujieji eksponatai. Baltas raganosis ir …

Žiūriu į negyvą, vaškinį kūną ir atpažįstu jį, nors žvilgsnis nebe tas. Gal akys įstatytos stiklinės? Gal tai kas nors kitas? Ne, apsigauti neįmanoma.

Jėzau…vis tik bijojau, jaučiau, kad galėjo  nutikti kažkas panašaus.

Žurnale rašoma, kad jei ne naujasis įstatymas, kuris įteisino naktinių optinių taikiklių naudojimą, šis išskirtinis eksponatas galėjo kolekcijos ir nepapildyti:

“Užklupau dar visai tamsoje, nieko neįtariantį. Jis klūpojo tarp alyvų krūmų ir marmaliavo kažką po nosimi“ — pasakoja medžiotojas verslininkas, — pasijutau nepaprastai, tarsi būčiau liudininkas ypatingo ritualo ir tuomet nuspaudžiau gaiduką“.

Padedu žurnalą į vietą ir išeinu iš dantisto kabineto. Pliaupia lietus.

Vėliau žmonės kalbės, kad jis į Vilnių atvažiavo prabangiu BMW, tačiau tai tebuvo senas dviratis. Pirmiausia su juo susidraugavo jaunimas, studentai, gal keli menininkai ir VU filosofijos ar politikos instituto dėstytojai. Jie klausė, ką jis kalba, kvietėsi į namus, diskutavo, ginčijosi.

“Tai, ką jūs laikote vertybėmis, galbūt tėra įpročiai, — mokė jis, — žodžiu “tradicija“ dažnai pridengiamas tingėjimas mąstyti, ieškoti tiesos ir keistis“.

Nors paskui jį trainiojosi dvylika vadinamųjų mokinių, tik vienas, keistokas tipas užrašinėjo ką jis kalba. O kalbėjo apie meilę, empatiją, pagarbą kiekvienam gyvam sutvėrimui. Tuo metu jis dar nebuvo žinomas.

Jėzus išgarsėjo tuomet, kai Vilnelės vandenį pavertė vynu, o medžius ant Gedimino kalno kanapėmis. Tuomet juo susidomėjo alkoholio monopolininkai ir valdžia. Vilnelės vandenį išpilstė į butelius, medžius nukirto ir padegė.

Dėl to, kaip suprasti jo kalbas apie meilę, empatiją ir pagarbą kiekvienam gyvam sutvėrimui susikūrė dvi skirtingos stovyklos. Vieni sakė, kad tai putinistinė propaganda, kiti manė, kad Europos sąjungos ištvirkėliškumo skleidimas ir tradicinių šeimos vertybių griovimas.

Tuomet buvo išsiaiškinta, kad jis neturi LT pilietybės.

Ir neturi sąskaitos banke.

Vaikšto keistai apsirengęs.

Nemoka būsto paskolos.

Tik  kalba apie meilę ir daro neįprastus dalykus, verčia vandenį vynu ir vienu kepalu duonos pamaitina minią. Koks smūgis šalies ūkininkams! Bankrotas!

Akivaizdu, kad jis buvo nenormalus. O žmogaus teises šioje šalyje turi tik NORMALŪS. Taip jau tradiciškai susiklostė.  Visi bandymai susitarti, kad žmogaus teisės priklauso visiems žmonėms buvo išjuokiami paprastai: “Dėl pripažintų žmogaus teisių tartis nereikia.“

Neturi žmogaus teisių, vadinasi esi gyvūnas, kurį galima sumedžioti. Ypač, jei gyvūnas nežinomas ir dar klaidžioja mieste, tikriausiai pavojingas.

Čia tradiciškai buvo pasitelkiami medžiotojai selekcininkai. Jais tapdavo patys normaliausi visuomenės atstovai, su pasais, sąskaitomis ir kitomis pripažintomis tradicinėmis vertybėmis.

Buvo manoma, kad jei nesi normalus, tai tapti iškamša, kuria tiek žmonių bent jau grožisi, ne pati blogiausia pabaiga.

Pavyzdžiui Facebooke, po Jėzaus iškamšos nuotrauka, puikavosi stilingų damų ir trumpulių komentarai:

“Koks dailutis“

“Ir aš norėčiau tokį pasikabinti“

“Fainulka“

Visi džiaugėsi Jėzaus iškamša. Verkė tik nenormalūs, taip juos atpažindavo, atimdavo žmogaus teises ir nušaudavo.

2015-07-12-2877did
foto #blogavegane

Privalomai apvaisintinų moterų sąrašas

Aš matau tribūną, ąžuolinę, papuoštą Vyčiu. Ir pusamžį vyrą, kostiumuotą, tvarkingą, malonaus veido sakantį: — Gerbiami seimo nariai, įstatymas priimtas! Ačiū už jūsų balsus! Neabejotinai Lietuvos piliečių gerokai padaugės! Kaip gerai, džiaugiuosi. Įdomu, koks įstatymas, gaila nenugirdau… Gal pagaliau apsispręsta dėl dvigubos pilietybės suteikimo? Gal įvestos mokesčių lengvatos smulkiam šeimyniniam verslui? O gal geros naujienos sprendžiant darželių problemas? Finansinės paramos ar socialinės privilegijos auginantiems vaikus? Smalsu, todėl skaitau internete: 18 – 30 metų moterys ir merginos kviečiamos prisistatyti sveikatos patikrai. Iš sveikų ir tinkamų valstybės tarnystei loterijos keliu, kad nebūtų jokios korupcijos ir įstatymo apėjimų, bus išrinktos 3000 merginų, kurios bus apvaisintos, po 9 mėnesių pagimdys naujus Lietuvos piliečius. Per tarnystės laiką jos bus maitinamos ir gyvens specialiuose bendrabučiuose, kuriuose darys mankšteles, maitinsis, mokysis gimdymo vandenyje ir sausumoje. Kyla masinis sujudimas, naujasis įstatymas supriešina žmones. Pirmosios, žinoma, ima reikštis merginos, kurios jau pašauktos į sveikatos patikrą. Prasideda protestai. Kodėl moterys šaukiamos atlikti pareigą tėvynei turi aukotis ir leisti naudoti savo kūną? Taip, suprantama, kad Lietuvai reikia naujų piliečių, tačiau nejaugi susidūrę su bet kokia grėsme imsime elgtis kaip h o m o s o v i e t i k u s, imsime prievartauti savo piliečius vardan tėvynės? Ar tai nėra manipuliacija tėvynės meilės sąvoka? “Nenori – priversim“ metodas netinkamas demokratinei šaliai, tai diktatoriškas būdas. Įsivaizduokite, jei kiltų karo grėsme, nejaugi imtume į kariuomenę šauktinius prievarta? Į gerbiamo kultūros veikėjo pasisakymą atsako žinoma dainininkė: Ar negalime skirti 9 mėnesių meilei su tėvyne? Juk gimdyti moteriai taip natūralu, aš, jei dar galėčiau ir nebūčiau pragėrusi savo kiaušidžių, gimdyčiau dėl tėvynės su malonumu. O palyginimas su vyrais šauktiniais tikrai netinkamas. Juk karo metu šauktiniai gali žūti! Kaip galima imti ir prievarta versti jauną žmogų aukoti gyvybę, aukoti savo kūną, mūsų sveiko proto valstybė niekada nesugalvotų šauktinių kariuomenės, ypač loterijos principu, juk tai akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas! Kitas reikalas, jei visi eitų į kariuomenę, ir vyrai, ir moterys, nesvarbu kokio amžiaus žmonės turėtų išmokti gintis, bet jei jau visi, tai visi. Tačiau nelyginkite! Objektyvus apvaisinimas ir 9 mėnesių kūno auka tėvynei tai tik juokas, tą padaryti visos galime! Na, visos tos, kurios bus pašauktos, ne aš, žinoma. Jaunų menininkų pora sukuria meninį projektą — fotografuoja merginas, kurios pašauktos dirbtiniam apvaisinimui. Merginos fotografuojamos aprengtos naujutėlėmis uniformomis — rausvais naktiniais marškiniais su išsiuvinėtu raiteliu, vietoj kalavijo iškėlusiu milžinišką pipetę, jos verkia ir pasakoja, kad jaučiasi, švelniai tariant, kiek sutrikusios dėl savo  laimėjimo loterijoje. 18 metų, Rasa, vienuolė. “Įstojau į vienuolyną nes norėjau išsaugoti nekaltybę. Nesu turėjau seksualinių santykių ir neplanavau jų turėti. Dar nespėjau pasitarti su motinėle ir nežinau, ar tas dirbtinis apvaisinimas skaitosi kaip seksas, ar ne? “ Interneto komentatoriai vienuolės norų nepraleidžia pro akis:  Tai kalė, dar ji čia vienuole nori būti! Visas vienuoles reikia tikromis bobomis paversti ir prievartauti! Apvaisinimas turėtų būti ne dirbtinis, o tikrinis, tikro lietuvio darbas! Vienuoles apvaisinusiems nemokamai alaus! Jūrate, 25 metų savanorė karė: “Savo gyvenimą skyriau Lietuvos kariuomenei, daug treniravausi, studijavau karo akademijoje, esu karininkė. Dabar būsiu apvaisinta ir turėsiu nutraukti treniruotes. Suprantu, kad Lietuvai labai reikia naujų piliečių, tačiau manau, kad galėdama tęsti savo darbą kariuomenėje, būčiau vertingesnė.“ Interneto komentatoriai šėlsta: Ar jai spręsti, kaip būti naudingai? Kaip negėda manyti! Galvojimas yra didžiausia moterų ir net vyrų, visokių silpnavalių problema. Tratinkint kariūnę! Valstybinė televizija pasikviečia jaunuosius menininkus aptarti projektą, kur vieningai nutariama, kad toks projektas lygus tėvynės išdavystei. Menininkai išvedami. O apvaisinimo ministerijos pareigūnas kompetetingai paaiškina, kodėl masinė loterija apvaisinimo tikslais visai nepažeidžia žmogaus teisių: — Gerbiamieji! Juk nesvarbu ką iš tiesų galvojame, svarbu, ką sakome. Svarbu, kad būtų teisėta, o ne teisinga. Juk įstatymuose nėra parašyta, kad negalima prievarta apvaisinti moterų, jei valstybei to reikia. O juk reikia! Kad būtų linksmiau, surengiama  vieša šventė. Ar moteriai nėra normalu pagimdyti kūdikį? Ar tai nėra laimė ir pareiga? Tuo labiau, kad auginti nereikės, pagimdai ir atiduodi valstybei, — pasisako  patriotė žvaigždė ir užtraukia dainą: — Kas šiąnakt miegos su gražiausia mergina? Dirbtinis apvaisintojas, nana na nana!pau0078

KAIP aš Lietuvos nemyliu

Vis dažniau parašau, o po to ištrinu savo pačios komentarus Facebooke.
Oi, gal kas nors, ką nors pagalvos…Ui, ui.
Dar visai neseniai taip drąsu ir paprasta atrodė reikšti savo nuomonę. Juk KGB pokalbių nebeįrašinėja, gyvename laisvoje šalyje.
Ar tikrai mes tokie laisvi? Ar tikrai galime mąstyti laisvai ir kalbėti tai, apie ką mąstome?
Ne, aš neadvokatauju patyčioms, smurtui, diskriminacijai, atvirkščiai, man nepatinka madingi besikeikiantys chamai merkantilizmo guru.  Norėčiau galvoti ir kurti laisvai, matyti aplink žmones, kurie nebijotų pasakyti ką galvoja viešai. Net nesuprantu ko, bet tik jaučiu, kad ir aš imu bijoti, imu laikytis kažkokių mūsų visuomenėje atsiradusių TABU. Nes, vaje vaje, po to neužsakinės fotosesijų.
Pirmiausia ir svarbiausia tema, dėl kurios jau kaista ausys, kaip baisu,  yra patriotizmas ir tėvynės meilė. Būti Lietuvos patriotu dabar yra privaloma. Lietuvą mylėti ir jai “aukotis“. Žinoma, tai tik tušti žodžiai, poza, kuri tapo nerašyta gero tono taisykle. Šūkauja tie, kuriems nepatikėčiau net savo šuns pasaugoti. Net neabejoju, kad patys pirmieji piltų laižyti Putino subinę arba spruktų į vakarus, jei prasidėtų karas su Rusija.
Gimiau dar Sovietinėje Lietuvos TSR ir mano šeimoje nei vieną akimirką nebuvo taikomasi su režimu. Tėvai priklausė menininkų bendruomenei, prisimenu kažkokį vietinį vakarėlį ir savo mamą drąsiai rėžiančią tiesą apie Staliną, Leniną, apie tai, kokiu absurdu, melu ir žudynėmis grįstas komunizmas. Kažkoks vyras ją bandė raminti, tildyti, sakydamas, kad pavojinga, kad vaikai girdi. O mama atsakė, kad jos vaikai nuo gimimo žino, kad Leninas buvo tik kvailys. Siekį gyventi laisvoje šalyje gavau su mamos pienu.
Man buvo trylika, budėjau prie Parlamento, saugojau televizijos bokštą, pirmoji klasėje nusirišau pionierės kaklaraištį!  Sausio 12 visą naktį praleidau prie Parlamento, todėl 13 mama liepė likti namuose ir išsimiegoti, rodos trūko tiek nedaug, kad būčiau pati griuvusi po tankais. O šiandien, kai skaitau, jog Vilniaus meras už kurį balsavau ir net švietimo ministras Žaliojo tilto skulptūras vadina “balvonais“  ir tariasi, kaip jas sunaikinti, tyliu, nors širdis plyšta. Man šios skulptūros visų pirma dailės istorijos dalis, dalis mano vaikystės, mano gimtojo Vilniaus, kažkas, ką prisimenu visą savo gyvenimą. Man jos labai gražios ir sakau tai kompetetingai — esu diplomuota menotyrininkė.  tačiau, Kudirkos paminklas tikras balvonas, Mindaugas – klišė, kičas.  Ar galiu tai garsiai sakyti ir nebūti apšaukta  išdavike?
Šiandien džiaugiuosi, kad tą sausio 13-ąją mama neišleido iš namų. Gerai, kad nežuvau už tokią Lietuvą, kuri nori griauti mano vaikystės gražiausias skulptūras. Už tokia Lietuvą kuri nusprendė turėti šauktinių kariuomenę, o šaukia tik jaunus vyrus, o moterų – ne.
Negaliu atsidžiaugti, kad nežuvau už siauraprotišką biurokratinį aparatą, kuris neleidžia nusivesti vaiko į filmą, kuris jam įdomus. Už visuomenę, kur pasivadinus konservatoriumi gali keiktis rusiškais triaukščiais ir kažkam tai atrodo…intelektualu. Už Lietuvą, kurioje gudrūs psichopatai verslininkai, lobstantys iš žmonių išnaudojimo sumoka valstybei mokesčių tiek, kiek aš, menininkė, dirbanti pagal autorines sutartis. Už prezidentę, kuri bijo ištarti žodį nepasitarus su savo svita ir dar vilki natūralius kailinius.

Tačiau visai nenoriu, kad Lietuva taptų panaši į Ameriką. Norėčiau – išvažiuočiau. Bet dar esu čia, elgiuosi taip, kaip sako mano sąžinė. Ir būsiu, dirbsiu, veiksiu, kol korektiškieji funkcionieriai dar man neperkando gerklės.
Valstybė turėtų  funkcionuoti tarsi FIRMA, įmonė, kurios tikslas padėti žmonėms gyventi civilizuotai, praktiškai paskirstyti išteklius, sukurti terpę, kurioje galėtume vystytis, skleistis ir augti.
Taip, aš sutinku turėti pareigas. Bet tik ne tokias, kaip sultono hareme šešta žmona. Atleisk, Lietuva, darbinius santykius su tavimi turėti sutinku, kartais net savaitgaliais galiu padirbėti, tačiau intymaus nesiūlyti!

nuotrauka - blogos veganės
 

Visų nuotraukų autorė – Bloga Veganė (jei nenurodyta kitaip)