Š. Bartas blogai išmaišė tešlą. Filmo ,,Šerkšnas“ mini recenzija.

2017-08-16 13.45.24Šarūno Barto ,,Šerkšnas’’ kaip prabangus pyragas iš ekologiškų ingredientų, tik blogai išmaišytos tešlos. Kai tik filmas įsivažiuoja ir imi jausti skonį, būtinai tau pakišamas kąsnis su sausų miltų burbulu, kuris arba suvimdo, arba ima dusinti.

Ukrainiečių karių edukaciniai monologai apie meilę tėvynei su ginklu rankoje bei keistai informatyvūs žurnalistų pokalbiai viešbučio vakarėlyje iš pasąmonės išmetė kadaise rodytą laidą ,,Baltojo katino svetainė, kurioje įvairiausių produktų reklamos būdavo įtrauktos į pseudo meninį siužetą. Ir nesvarbu, koks gėris reklamuojamas, bet būdas toks, kad miltai veliasi burnoje ir skonis nepatinka.

Dialogai ir vaidyba  netolygi – tikros emocijos atsiranda nebent  aktoriui pasimetus prieš kamerą stambiu planu, natūralūs pokalbiai nedera  su dirbtiniais pretenzingais monologais.

Kita miltų bomba, gal ne miltų, o razinų, yra Vanessos Paradis vaidinamas personažas. O taip, ji nuostabi, su savo milijono vertės tarpdančiu, kurį net keletą kartų teikiasi pademonstruoti. Žvaigždės veidas toks įdomus, gebantis mikro išraiškomis ištransliuoti skirtingas emocijas tik negailestingai parodo, kaip labai stambūs planai netinka pagrindiniam šio filmo aktoriui Mantui Jančiauskui. Viena patogi scena viešbutyje, ir jokio kailinio kapišono, su kuriuo ji pavaizduota plakate. Vienintelė visame filme su glamūriniu makiažu,  pasimaivo, pasako lėkštoką monologą apie meilę ir išvažiuoja namo į Paris. Iš esmės, jos filmui visai nereikėjo. Ką? Deja, būtent taip. Stengiasi, nuoga rodosi, verkia, miega negražioje lovelėje ne Vanessa, o lietuvė mergina.

Būtent ta lietuvė, Lyja Maknavičiūtė, vienintelė verta pavaizduoti ant plakatų kaip svarbiausia filmo herojė. Būtų buvusi bent šiokia tokia kompensacija už nykų, nors puikiai sukurtą vaidmenį.

Ji vaidino gerai, nuoširdžiai buvo ta mergina Inga, pasyviai sekančia paskui vyrą ir atgyjančia iš letarginės lervos būsenos tik prisigėrusi, ir tik  tuomet, kai šalia pasirodo kitas vyras. Nes herojumi, protagonistu, asmenybe, kuris mąsto ir ieško gali būti tik vyras? Lytis svarbiausia, vyras, kad ir toks nelabai įdomus ir nelabai gerai vaidinantis jaunuolis. Lyg režisierius keršytų žiūrovams paprastą veidą vis rodydamas ir rodydamas stambiu planu, kol galų gale vis vien imi iš užuojautos su juo tapatintis.

Net vizualiai Inga atrodo pranašesnė, fiziškai stipresnė už Roką. Eliminavus fizinę plotmę ir biologinę realybę, seksizmas tampa sofistikuotas, todėl liūdina labiau, nei Holivudiniuose trileriuoste. Mergina pasyvi, ji amžinai miega, nekelia jokių klausimų, o veikia, mąsto, ieško tik vyras. Praktiškai be jokios scenarijaus korekcijos Ingos personažą puikiai galėjo pakeisti koks nors gyvūnas, pavyzdžiui mieguistas šuo. Juk ir jos atsakymas į Roko klausimą ,,Ar tau nesinori meilės kai nesisavini kito ir nepavydi?” galėjo būti perteiktas uodegos vizginimu. Teisybė, tuomet nebūtų scenos su gražiomis nuogomis krūtimis, kuri, reikia pripažinti, praturtino filmą.

 

Neskaitant visų šių erzinančių smulkenų, filmas man patiko.

Nes iš esmės, atmetus ,,Baltojo katino svetainės” triukus, jis visai vykusiai kalba apie svarbius dalykus. Apie karą.

Bartas sako, kad karas, kurį matome per žinias ar YouTube kanalus yra tikras. Tai ne kompiuterinis žaidimas. Sunku pajusti tą tikrumą, net kai jis vyksta visai čia pat.

Mes gyvename taip, tarsi mygtukas ,,reload” egzistuotų ne tik kompiuteriniame pasaulyje, o būtų čia, kažkur užkastas po sniegu.

Formaliai naivūs Roko klausimai Ukrainos kareiviui yra išmintingiausi žodžiai ištarti šiame filme. Nes mes iš tiesų nežinome, ką darytume, jei kiltų karas. Pagal jungistinę psichologiją, karas yra vienas svarbiausių archetipų, todėl jam abejingų nėra. Rokas važiuoja vis gilyn į Ukrainą, jis vis artėja prie fronto. Ir tas siekis ,,pakvėpuoti Arėjui tiesiai į pakaušį” įtikina. Ir sužavi, kaip paprastai ir realistiškai tai filmuojama. Plevėsuojantys snargliai, rankos ir kojos, lyg jis bėgtų pirmą kartą gyvenime. Ir pagaliau akims nuo varginančių stambių planų leidžiantis pailsėti kadras iš paukščio skrydžio.

 

Gal per karą pyragas negali būti skanus?

Koks lavono kvapas?

To niekada nepamirši, sako Ukrainiečių kareivis. Jis mistifikuoja savo patirtis ir lavono kvapo potyrį paverčia iniciacijos ritualu. Jis nebeužduoda klausimų, tik beria atsakymus, jo gyvenimas jau tapo tikru, jam nebereikia susikurti prasmės. Jis laimingas įkalintas archaiškame archetipe.

O gal kada nors, kai karas jau bus pasibaigęs, jis pamirš vištienos sriubą ant stalo ir išvažiuos atostogauti. Tuomet grįžęs užuos tą patį kvapą pas save virtuvėje ir supras, kad klydo. Tas pats lavono kvapas gali būti visur. Karas gali atsitikti visur, ir žudyti nėra vienintelis galimas atsakymas ir būtina pareiga.

Filmas leidžia pasijusti laimingais, nes mes vis dar galime ieškoti prasmės kitur, ne tik greta fronto linijos. Nors suprantame, su baime jaučiame, taip, bent jau ten prasmė tikrai egzistuoja.

Filmo finalas nuostabus. Vizualiai ir semantiškai. Tik ten dar tyko miltų pūslė, egzaltuotas monologas, todėl rekomenduoju pabaigą žiūrėti užsikimšus ausis.

Iki nuogumo išrengtos klišės ir iki klišių išrengti personažai: Neoninis demonas

Neoninis demonas (“The Neon Demon“). Filmo recenzija.

 

Alyvuogės ir triufelių aromatas patinka ne visiems. Ypač nepatinka pripratusiems prie greito maisto arba vaikams. Nežinomo patiekalo ragavimas yra nuotykis, į kurį leidžiamės su malonumu tuomet, kai pasitikime juo sukūrusiu šefu. Keistas skonis? Nepažįstamas kvapas? Jei patiekalas pakištas plastikinėje lėkštėje įtartino švarumo kioskininkės prie stoties, tikriausiai versim jį į šiukšliadėžę, tačiau jei jį pristato baltų staltiesių restorane, bandysim ragauti.   Ir gal vieną dieną tas patiekalas taps mėgstamiausiu. 

Menui galioja tos pačios taisyklės — gurmanu netapsi, jei nepasitikėsi kūrėju.

Nicolas Winding Refn savo filmais “Drive“ , “Bronson“ nusipelnė šefo vardą kino virtuvėje, tačiau naujausias patiekalas “The Neon Demon“  turi tiek cukraus ir pipirų, kad vienas kitas žiūrovas gali ir užsikosėti. Tačiau pasistengus geriau sukramtyti, puikus patiekalo skonis  gali būti atrakintas.

Filmo istorija yra stereotipinė pelenės pasaka, kuri pasakojama išgryninta ir išvalyta, jokio realizmo,  nei buitinio, nei psichologinio. Mes esame karta išaugusi su Tarantino filmais, todėl pastebėję klišinę situaciją filme, tikimės, kad ji bus kažkaip linksmai ir  netikėtai sulaužyta.

Žaidimas klišėmis, stereotipų griovimas tapo tokia įprasta maniera, MAIN STREAM’iniu kūrybos principu, ir būtent todėl tai jau tapo dar viena kliše.

N.Winding Refn režisūra daugybę kartų atveda mus iki to taško, kada atpažįstame stereotipą ir pradedame laukti, kada jis bus sulaužytas. O jo niekas nesulaužo, laiko, tęsia, kol iš nejaukumo norisi muistytis kėdėje. Tačiau kodėl tai nėra tiesiog klišinis filmas? Nes su klišėms vis tik yra žaidžiama, tačiau kitaip. Jos pateikiamos grynos,  išvalytos nuo priemaišų, kurios galėtų padaryti jį “valgomą“ pavyzdžiui, psichologizmo. Tokia sterili,  išpreparuota klišė plūduriuoja grynos estetikos formaline. Ką tokioje situacijoje gauna žiūrovas? Ogi visas ydas tiesiai į veidą.

Filmo personažai ir yra tos ydos, grynos ir išrengtos iš jas pateisinančių aplinkybių, ir žmogiškumo drabužių. Net pagrindinė herojė Džesė tampa nebe charakteriu, o tik  beasmene vaizduojamo pasaulio valiuta  – grožiu (aktorė Elle Fanning).  Be žmogiškumo apvalkalo kiekviena sėkmės istorija, mados, verslo, mokslo, sporto ar kitos industrijos pasaulio pelenė, nuotaka ar Kungfu Panda tėra tuščias ir žiaurus pranašumo siekimas. Ši mintis verčia “kapstyti giliau“, tai   nėra itin malonu, ypač, kai  kontempliuoti priverčia ne tavo psichoterapeutas, o filmas, iš kurio tikėjaisi tiesiog pramogos.

 

Kiek egzistuoja skirtingų būdų pamatyti ir suvokti vieną ir tą patį objektą? Pasaulis yra matomas, kuriamas  ir suprantamas skirtingais būdais, tačiau mes patirti ir suprasti tegalime ribotą jų kiekį. Turėdami smalsumo ir empatiją, galime įsijausti praktiškai į bet kokį charakterį, jei jis yra psichologiškai įtikinamas. Reflektuodami išmaniai pateikiamas vaikystės traumas galime patikėti žudiko maniako motyvais, galime priimti schizofreniko košmarus ir paranojiko istorijas, net zombių ir į krevetes panašių ateivių pasauliai gali būti įtikinami, jeigu jie sukonstruoti pagal esminius psichologinius žmogiško elgesio principus. Sunku suprasti, kaip pasaulį regi, pavyzdžiui, šunys. Žinome, kad jie kitaip mato  spalvas, turi jautrią uoslę ir daug kartų geresnę už žmonių reakciją. Bet koks tai jausmas?

Juk būtų įdomu užsidėti šuns patiriamo pasaulio suvokimą imituojančius akinius!  Šuniško pasaulio nepažinumą suvokti lengviau, nei įsivaizduoti, kad ir žmogiškosios percepcijos ribose egzistuoja kitoks nei daugumai mūsų suprantamas pasaulis.

Jį, kaip ir šunų, galime suvokti tik logika ir estetiniais pojūčiais.  Arba patirdami  “The Neon Demon“, kuris lyg simuliaciniai akiniai atidaro durys į autistinio pasaulio be empatijos fenomenologinį lauką. 

O mados čia tik tarp kitko.

Filmo treileris