Šimašius nužudė Moterį Voverę, man taip liūdna ir baisu.

Gražiausias pasaulio miestas. Gaila, ne kiekvienam atvykėliui tą suprasti
Gražiausias pasaulio miestas. Gaila, ne kiekvienam atvykėliui tą suprasti.  Do Da nuotrauka

Prisimenu save dar visai mažą einančią tiltu. Niekada negalvojau, kokiu tikslu ir kas ten pavaizduota, nes skulptūros atrodė tiesiog gražios ir didingos. Dailės istorija man visada buvo pirmiausia apie estetiką, o ne apie etiką. Dar visai neseniai klaidžiodama po Londoną ar Paryžių ir apžiūrinėdama ten stovinčias ir istoriją menančias skulptūras mąsčiau, kad į Vilnių atklydusiam europiečiui girčiausi tik Žaliojo tilto skulptūromis. Jos vienintelės savo menine kokybe gali stoti greta kultūrinių sostinių skulptūrų. Tobuli Sovietinio meno pavyzdžiai pačiame Vilniaus centre! Įsivaizduokite, sakyčiau svečiui, mes buvome okupuoti, o dabar — laisvi.

Daugiau gerų skulptūrų tiesiog neturime. Klaikūs išdidintus prizus geriausiam kolūkio traktoristui ar pilies gatvėje pardavinėjamus suvenyrus primenantys paminklai visai nesvarbu ką šlovina formaliai, nes savo nevykusia estetika jie pasakoja istoriją apie korumpuotą meno tarybą ir gudrius pseudo menininkus tadus gutauskus, sugebančius pasipelnyti darkant Lietuvą kiču.

Daugybė Sovietinio laiko reliktų pasikeitus kontekstui prisitaikė ir įgijo naujas prasmes. Kodėl gražiausioms Vilniaus skulptūroms taip nepasisekė?

Pamenų mūsų mokyklos pionierių vadovę. Komunistė, nuoširdžiai kalbanti apie meilę Leninui per vieną dieną tapo skautų vadove,  garbinančia Smetoną.

Brazauskas, komunistas, veikėjas, medžiotojas, tapo laisvos Lietuvos prezidentu, turtuoliu ir gerbiamu žmogumi. Kodėl jo išverstaskūrė istorija nieko nepiktina? Kodėl tremtinė  Rasa Juknevičienė nemėgina nugriauti jo antkapio, o palaikų sušerti šunims? Kodėl jai nekyla “visokių minčių“?
Kodėl Šimašius neagituoja ardyti geležinkelio bėgių? Juk jais vežė žmones į Sibirą.
Nes bėgiai naudingi, o skulptūros — ne?
Ekonomistui kultūros naudą paaiškinti sunku, ypač kai jis nesiklauso.
Kultūra jam tėra zuikis puikis.
Jis nesupranta, kad Grūto parkas ar koks muziejus yra užverstos knygos, o skulptūros pačiame Vilniaus centre yra ne formalios, o vidinės laisvės įrodymas. Jų didingumas ir grožis primena, kad visa tai buvo rimta ir apėmė visas gyvenimo sritis. Tai mūsų istorija. Kas istoriją siekia užmiršti, bus priversti ją pakartoti. Siekiantys užmaršties save pasmerkia ir tampa  latentiniais tėvynės išdavikais.
Ekonomistas nesupranta estetikos prasmės. Grožio, prieš kurį gali sustoti ir imti svajoti. Abejoti. Klausti. Praturtėti naujais jausmais, kitokiu požiūriu, mintimis.

Kai ėmiau suprasti angliškų dainų žodžius, nustebau, kad dauguma jų tokie banalūs. Bet melodijos tebeskambėjo taip pat gražiai. Skulptūros yra vertingos, nes jos yra tokios dainos,  kurių melodija graži,  o žodžiai pamokomi.
Neteisinga vertinti dainą, jei girdi tik žodžius, o muzikos — ne.

Vaikai, jei neužteršti suaugusiųjų lūkesčiais, pasaulį mato adekvačiai. Jie girdi skulptūrų melodiją.

“Mama, ką jiems padarė moteris voverė?“ — paklausė mano sūnus. Jis jau paauglys ir puikiausiai žino skulptūrų istorinį prieskonį, tačiau darbininkė su javų pėdu jam visuomet liks moterimi su voverės uodega, Jo Vilniaus pasakų būtybe, tokia, kokia ji pasirodė kažkada penkiamečiui.

Tiek daug prisiminimų.

Mama man mažai pasakoja apie skulptūrų proporcijas, kaip geros skulptūros siluetas keičiasi, bet neišbyra žiūrint iš skirtingų pusių. Prisimenu pasakas, kuriamas kartu su dar mažu sūnumi apie Moters Voverės nuotykius.
Visa tai man brangu. Visa tai mano Vilnius.

2015-07-02-2859

Prastas kinietiškas granitas Gedimino prospekte, kertami medžiai, šlykštūs daugiabučiai Užupyje ir dabar, galiausiai, Moters Voverės egzekucija. Kiekvienas iš narcizo į sociopatą virstantis Vilniaus meras sunaikina dalelę mano Vilniaus ir mano istorijos.
Svarstau, ką daryti, kad nebūtų taip liūdna ir taip asmeniška.
Kur gauti tų užmaršties ir abejingumo piliulių, kurias dalino “Matricoje“?

Vis dar tebejaučiu, kaip nuo žodžio “balvonai“ ima spausti skrandį. Lyg vaikystėje gavus ledine gniūžte į veidą. Fiziškai jaučiu pasibjaurėjimą, bejėgiškumą ir neviltį.
Vadinantys save liberalais laužo svarbiausias liberalumo nuostatas ir elgiasi kaip banda su akmenimis pasiruošusi linčiuoti. Rėkia, keikia ir griauna.

Kas išvaro protą ir civilizaciją iš žmonių?  Rusijos grėsmė? O gal mažos algos ir pastangos bet kokia kaina siekti pranašumo, o ne laimės? Sekinantis “keep up with Jones“ gyvenimo būdas? Aklas pranašumas netenkant žmogiškumo yra nacionalizmas, jis visais laikais patiko linčiuoti ištroškusiai miniai.

Prie patyčių ir pasyvios agresijos žodžiais prisidėjo realūs veiksmai. Jau ir mes žalojam savo valstybę prisidengdami aukštais idealais. Kaip Talibai,  somaliečiai, musulmonų teroristai ar naciai.
Šiandien diena, kai konkrečiai TAI vyksta. Vilnius persipjovė venas ir plūsta krauju.


AGRESYVIŲ, NEAPYKANTOS, SU ŽODŽIU “BALVONAI“  IR NE Į TEMĄ KOMENTARŲ NEPATVIRTINU.