KAIP aš Lietuvos nemyliu

Vis dažniau parašau, o po to ištrinu savo pačios komentarus Facebooke.
Oi, gal kas nors, ką nors pagalvos…Ui, ui.
Dar visai neseniai taip drąsu ir paprasta atrodė reikšti savo nuomonę. Juk KGB pokalbių nebeįrašinėja, gyvename laisvoje šalyje.
Ar tikrai mes tokie laisvi? Ar tikrai galime mąstyti laisvai ir kalbėti tai, apie ką mąstome?
Ne, aš neadvokatauju patyčioms, smurtui, diskriminacijai, atvirkščiai, man nepatinka madingi besikeikiantys chamai merkantilizmo guru.  Norėčiau galvoti ir kurti laisvai, matyti aplink žmones, kurie nebijotų pasakyti ką galvoja viešai. Net nesuprantu ko, bet tik jaučiu, kad ir aš imu bijoti, imu laikytis kažkokių mūsų visuomenėje atsiradusių TABU. Nes, vaje vaje, po to neužsakinės fotosesijų.
Pirmiausia ir svarbiausia tema, dėl kurios jau kaista ausys, kaip baisu,  yra patriotizmas ir tėvynės meilė. Būti Lietuvos patriotu dabar yra privaloma. Lietuvą mylėti ir jai “aukotis“. Žinoma, tai tik tušti žodžiai, poza, kuri tapo nerašyta gero tono taisykle. Šūkauja tie, kuriems nepatikėčiau net savo šuns pasaugoti. Net neabejoju, kad patys pirmieji piltų laižyti Putino subinę arba spruktų į vakarus, jei prasidėtų karas su Rusija.
Gimiau dar Sovietinėje Lietuvos TSR ir mano šeimoje nei vieną akimirką nebuvo taikomasi su režimu. Tėvai priklausė menininkų bendruomenei, prisimenu kažkokį vietinį vakarėlį ir savo mamą drąsiai rėžiančią tiesą apie Staliną, Leniną, apie tai, kokiu absurdu, melu ir žudynėmis grįstas komunizmas. Kažkoks vyras ją bandė raminti, tildyti, sakydamas, kad pavojinga, kad vaikai girdi. O mama atsakė, kad jos vaikai nuo gimimo žino, kad Leninas buvo tik kvailys. Siekį gyventi laisvoje šalyje gavau su mamos pienu.
Man buvo trylika, budėjau prie Parlamento, saugojau televizijos bokštą, pirmoji klasėje nusirišau pionierės kaklaraištį!  Sausio 12 visą naktį praleidau prie Parlamento, todėl 13 mama liepė likti namuose ir išsimiegoti, rodos trūko tiek nedaug, kad būčiau pati griuvusi po tankais. O šiandien, kai skaitau, jog Vilniaus meras už kurį balsavau ir net švietimo ministras Žaliojo tilto skulptūras vadina “balvonais“  ir tariasi, kaip jas sunaikinti, tyliu, nors širdis plyšta. Man šios skulptūros visų pirma dailės istorijos dalis, dalis mano vaikystės, mano gimtojo Vilniaus, kažkas, ką prisimenu visą savo gyvenimą. Man jos labai gražios ir sakau tai kompetetingai — esu diplomuota menotyrininkė.  tačiau, Kudirkos paminklas tikras balvonas, Mindaugas – klišė, kičas.  Ar galiu tai garsiai sakyti ir nebūti apšaukta  išdavike?
Šiandien džiaugiuosi, kad tą sausio 13-ąją mama neišleido iš namų. Gerai, kad nežuvau už tokią Lietuvą, kuri nori griauti mano vaikystės gražiausias skulptūras. Už tokia Lietuvą kuri nusprendė turėti šauktinių kariuomenę, o šaukia tik jaunus vyrus, o moterų – ne.
Negaliu atsidžiaugti, kad nežuvau už siauraprotišką biurokratinį aparatą, kuris neleidžia nusivesti vaiko į filmą, kuris jam įdomus. Už visuomenę, kur pasivadinus konservatoriumi gali keiktis rusiškais triaukščiais ir kažkam tai atrodo…intelektualu. Už Lietuvą, kurioje gudrūs psichopatai verslininkai, lobstantys iš žmonių išnaudojimo sumoka valstybei mokesčių tiek, kiek aš, menininkė, dirbanti pagal autorines sutartis. Už prezidentę, kuri bijo ištarti žodį nepasitarus su savo svita ir dar vilki natūralius kailinius.

Tačiau visai nenoriu, kad Lietuva taptų panaši į Ameriką. Norėčiau – išvažiuočiau. Bet dar esu čia, elgiuosi taip, kaip sako mano sąžinė. Ir būsiu, dirbsiu, veiksiu, kol korektiškieji funkcionieriai dar man neperkando gerklės.
Valstybė turėtų  funkcionuoti tarsi FIRMA, įmonė, kurios tikslas padėti žmonėms gyventi civilizuotai, praktiškai paskirstyti išteklius, sukurti terpę, kurioje galėtume vystytis, skleistis ir augti.
Taip, aš sutinku turėti pareigas. Bet tik ne tokias, kaip sultono hareme šešta žmona. Atleisk, Lietuva, darbinius santykius su tavimi turėti sutinku, kartais net savaitgaliais galiu padirbėti, tačiau intymaus nesiūlyti!

nuotrauka - blogos veganės
 

Visų nuotraukų autorė – Bloga Veganė (jei nenurodyta kitaip)