Kaip P A D A R Y T I nacionalistą?

 

tapetasmoterims

Labai svarbu tinkama terpė nacionalistų auginimui – uždara ir pagiežinga bendruomenė. Būsimas nacionalistas vaikystėje turi patirti patyčias, geriausia, ir šeimoje, ir mokykloje. Kaip rodo ilgametė patirtis, labai gerai tinka tvirkinimas, griežtas auklėjimas ir fizinis smurtas. Skamba neįprastai, tačiau ypatinga meilė savo tautai ir neapykanta kitoms natūraliai nekyla, todėl reikia sunkiai dirbti ir, “lenkti medį kol jaunas“, o šiuo atveju ir paspardyti.

Laiminga vaikystė, laisva, pagarbi atmosfera ir psichologinis komfortas užaugina liberalias asmenybes, nusiteikusias altruistiškai ir pozityviai mažumų atžvilgiu. Nacionalistų augintojui tai būtų didelė nesekmė. Todėl svarbu skatinti patyčias viešojoje erdvėje. Būsimasis nacionalistas turi augti nuolat žeminamas, jis turi manyti, kad nieko nesugeba. Geriausia, kad jis dar būtų ir labai negražus, tai nėra lengva kontroliuoti, tačiau įmanoma: blogas maistas su daug gyvūninės kilmės riebalų, alkoholis ir rūkymas yra puikūs augintojo pagalbininkai.

Taip pat svarbu, kad jis gautų kuo prastesnį išsilavinimą, nes besimokydamas  gali perskaityti B. Andersono “Įsivaizduojamas bendruomenes“ ir suprasti, kad tautiškumui nėra jokio realaus genetinio pagrindo. Be to, mokslas gali paskatinti siekti asmenybės pokyčių ir psichoterapijos, o nacionalistas su sveika psichika tėra anekdotas.

Jei jau taip atsitinka, kad būsimas nacionalistas ima ragauti mokslų, jam skubiai reikia įbrukti tikėjimą Dievu. Kadangi tikėjimas ir mokslas yra sunkiai suderinami dalykai, augintinis išgyvena kančias, kognityvinį disonansą kuris priverčia nesustojamai rašyti pagiežingus ir kvailus nacionalistinio pobūdžio straipsnius.

Svarbiausia, būsimas nacionalistas turi neleisti sau daryti nieko, ko iš tiesų nori, tada tikrai jis jausis menkas, o žema augintinio savivertė yra pagrindinis augintojo tikslas. To pasiekti nesunku kuriant aplinką kurioje psichologinė pagalba būtų neprieinama, o psichologijos žinios apsiribotų tuo, ką transliuoja televizija, ypač tinka laida “Srovės“ . Filmus ir knygas vaikams būtina cenzūruoti, gerus psichologinius filmus žymėti N-14, o knygas versti skaityti tik labai nykias, kad skaitymo įgūdžiai neįsitvirtintų.

Jei viskas seksis gerai, 16-20 metų žmogysta jau bus paruošta paskutiniam žingsniui – nacionalizmo įskiepiui. Dažniausiai tai padaryti labai paprasta, nes nacionalistinės idėjos tokioje terpėje plinta lengvai, kaip virusas troleibuse.  Užtenka  keleto straipsnių internete apie svetimšalių invaziją ir būsimasis nacionalistas patiria siaubą ir laimę tuo pat metu. Siaubas, nes kažkas gali imti pretenduoti į jo mėgstamas pašalpas. O laimė  – iš staiga ištikusio pranašumo pojūčio. Nelaimingas, tamsus, manantis, kad yra bevertis žmogus lengvai perima mintį, kad gali būti  geresnis už kitus ne tuo, ką nuveikė (nes nenuveikė, kaip žinia, nieko ir netiki, kad galėtų), o tuo, ką gavo gimdamas – nors ir neapčiuopiamą, tačiau konkretų daiktą, tautybę.

Geresnis už kitus jis ima jaustis darydamas keistus ritualus, pavyzdžiui rydamas cepelinus, ar besikratydamas girtas ir prisimyžęs per krepšinio varžybas.

Taip. Nacionalistas jau sukurtas, bet kol kas jis labai silpnas. Tam, kad priversti veikti (aktyviai kovoti su kultūra)  jį reikia sustiprinti. Kadangi nacionalistai labai bailūs ir silpnos dvasios žmonės, jiems būtini ginklai ir kariuomenė. Jei norite pradžiuginti nacionalistą, patarkite jam fotografuotis su ginklais ir kelti savo nuotraukas į facebooką. Tegu gąsdina žmones ir kuria  šlykščią aplinką, tinkamą kitiems nacionalistams veistis.

Tik va, veisti sunku. Naudos jokios. Bet kam gi juos vis veisia ir veisia? Tradicija tokia?

Kodėl graikai nesutinka išgyventi už grašius, o mes tuo didžiuojamės arba lietuvių veislė

Pilną šaldiklį prikimšau braškių, nors nenuėjau į sportą, nebaigiau skaityti knygos ir numigau tik keturias valandas, jaučiausi be galo išdidi. Štai, kokia aš darbšti, kiek sutaupysiu!
Per tas braškes vos nepavėlavau į pokalbį dėl darbo. Po gana daug dėmesio susilaukusio mano blogo įrašo “Dirbtinai apvaisintinų moterų sąrašas“ man parašė kažkoks Nikolajus Ž. iš VŠĮ “Spiečius“ ir pakvietė aptarti laisvai samdomo darbuotojo kontrakto PR srityje. Pasiūlymas skambėjo įtartinai, tačiau į pokalbį nusprendžiau nueiti.
Susitikome prabangiame restorane. Nikolajus vilkėjo brangų kostiumą, o švarko atlape žėrėjo ženkliukas su Gedimino stulpais.
Toliau tiesiog šifruoju pokalbį, kurį slapta įrašiau į diktofoną:
NIKOLAJUS: Jei norite, miela Bloga Vegane, viską galite aprašyti savo bloge. Jumis visvien nepatikės, tiesiog daug žmonių pasijus įžeisti. Juk kalbėsite tai, ko jie nenori išgirsti, kritikuosite tai, ką jie įčiulpė kaip tiesą su motinos pienu. O jei darysite taip, kaip aš sakau, patiksite žmonėms, tapsite populiari.

Viskas prasidėjo dar cariniais laikais, nors kai kas teigia, kad metodiką sukūrė Pavlovas, pirmiausia eksperimentavęs su šunimis, o vėliau ir su žmonėmis…Negaištant daug laiko istorinių faktų analizei, paaiškinsiu paprastai.  Metodika buvo keičiama, tobulinama, tačiau vieta ir žmonės su kuriais buvo eksperimentuojama ir tikslas nepasikeitė. Buvo padaryta nemažai klaidų, pavyzdžiui, perlenkta pratinant žmones prie alkoholio. Anksčiau naudojome daug smurto. Subjektai, kurių elgesys neatitiko norimų standartų buvo tremiami, baudžiami, kariami, sukilimai  malšinami išliejant galybę kraujo. Šiandien budelių reikia mažiau, dirbame demokratiškai, mėginame tiesiog pasikalbėti apie vertybes ir sumokėti už paramą joms, tokiu būdu nevisai tinkamo elgesio  kalbančius subjektus stengiamės draugiškai perkalbėti ir patraukti į savo pusę.
AŠ: Apie kokį eksperimentą jūs kalbate?
NIKOLAJUS: Kaip išvedėm tobulus baudžiauninkus.
Na, vergus.
Jus.
(Jis šypsosi)

Nikolajus: Teorija paprasta, bet geniali: vienas dalykas yra auklėjimas. Palaužti žmogų lengva. Tėvai su išmoktu bejėgiškumu to paties moko ir vaiką. Vergų vaikai visada būna gerais vergais, jei tik nepamato kito pasaulio, nesužino, kad gali būti kitaip, tuomet jie ima maištauti. Šiandien uždaryti sienas, uždrausti raštą ar vežti į Sibirą nebeįmanoma, todėl tenka suvaldyti informacinį lauką. Štai čia mums ir reikia darbuotojų.
Visada mums padėjo Bažnyčia. Ji  dirbo tam, kad vergas klausytų šeimininko, kad tikėtų, jog geresnis gyvenimas bus po mirties. Tradicijos, prisirišimas prie vietos, visą tai turėjo būti perduodama iš kartos į kartą. Tradicinė šeima — štai perdavimo linija. Tačiau to dar negana. Pažiūrėkit. Jūsų vienas  šuo — Džeko Raselo terjeras, ar ne?
AŠ: Na, taip.
NIKOLAJUS: O kuo jo elgesys skiriasi nuo to kito, kuris beveislis, be dokumentų, iš prieglaudos?
AŠ: Na, džekas elgiasi taip, kaip priklauso džekams, kaip aprašyta…Jis prognozuojamas, klusnus, aktyvus, turi smarkiai išreikštą sekimo instinktą, žmogui niekada nerodys agresijos, nors konkurencingas ir agresyvus su kitais šunų patinais, o mišrūnas daug sunkiau prognozuojamas…

NIKOLAJUS: Va! Šito ir norėjau, mišrūnas daug sunkiau prognozuojamas. Todėl ir siekiame, kad veislė nebūtų sugadinta, ar ne? Džeko Raselo terjeras niekada netaps vilku, o lietuvis — graiku.
Pažiūrėkit, išmeta jūsų kolegą iš darbo, ką darote? Ogi tylite ir džiaugiatės, kad jūs dar gaunate savo davinį. Jokių profsajungų, jokio palaikymo. Priimtas įstatymas — lietuvis jo nekvestionuos, nes įstatymus priima ponas, o ne vergas. Paklusti. Štai didžiausia jūsų dorybė!

Klusnus, darbštus, be galo kantrus ir ištvermingas lietuvis toks, koks išvestas, toks ir PRIVALO likti.

Rodos, man jau gana. Antrą kartą šią savaitę privalau atsisakyti darbo. Pirmą kartą todėl, kad užsakovai norėjo, jog fotografuočiau kailį, o dabar reikalauja išduoti valstybę. Čia tik man taip sekasi?

Aš atsistojau, Nikolajus tik šyptelėjo, mostelėjo ranka ir pripildė  taures šampano.

NIKOLAJUS: Palaukite, tiesiog leiskite man pabaigti. Tiesiog mane išklausykite.
Nesupraskite manęs neteisingai! Tik negalvokite, kad dirbdama projekte “Spiečius“ turėsite elgtis prieš LR įstatymus. Mes veikiame tėvynės labui! — kalbėjo jis baksnodamas pirštu  auksinius Gedimino stulpus švarko atlape.

Tai mūsų pavykusio daugybę metų trukusio eksperimento vykęs vaisius — lietuviai, tobulų baudžiauninkų veislė, kuri, deja, per klaidą pasimetė nuo savo tikrojo šeimininko. Projekto “Spiečius“ tikslas išlaikyti lietuvius tokius, kokie jie yra — darbščius, klusnius, nelinkusius priešintis valdantiesiems, negalvojančius, kad gali ką nors pakeisti, susiskaldžiusius,  mėgstančius rietis tarpusavyje, sugebančius išgyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.

Mes tikime, kad jei lietuviai savo mentalitetu liks Rusijos provincija, tai šis juokingas buvimas  Europos Sąjungoje bus tiesiog laikinas spiečiaus nuklydimas.

Kaip jau minėjau, veikiame tik pagal LR įstatymus. Nieko nelegalaus. Tereikia stiprinti ir palaikyti tai, kas  jums genetiškai brangu, ką jūs išmokyti perduoti savo vaikams ir silpninti svetimą elgesį bei idėjas.
(Jis pritariamai linkteli) Ne išminties, ne kūrybiškumo savo vaikus mokote, o paklusti, daryti tai, kas nuobodu, nemalonu…Juk nesitikėsite, kad toks paklusnus vaikas užaugęs sukels perversmą ar taps išradėju, net nuostabu stebėti, kaip patys tėvai, nieko neverčiami, vergais auklėja savo vaikus…

Taigi, mes siūlome atlygį už palaikymą vertybių, kurias turite savo kraujyje,  jūs rašykite, taip kaip norite, tačiau gerbkite tas vertybes, tikrąsias, kurios mums, MUMS VISIEMS priimtinos.
Nekritikuokit, o skatinkit gerbti lietuviškas tradicijas, mylėt tėvynę ir veržtis diržus.
Mes už tradicinę šeimą  — nenorime, kad Lietuvių genofondą praskiestų netikęs kraujas.
Šiandien mums visiems nuoširdžiai nepatinka graikai! Labai gerai. Nepriimtinas jų tingumas, reikalavimas kažin kokio tariamo komforto.
Didžiuojamės savo sugebėjimu išgyventi už skatikus (Jis nejučia perbraukia pirštu šampano butelio etiketę, jis kainuoja daugiau nei  per mėnesį gauna pensininkas)
Nenorime santuokų su užsieniečiais, ypač su graikais arba ispanais, jie tingūs, maištingi, nori visur kištis, kuria profsajungas…netikę ūkio subjektai. Blogi vergai.
Skatinkime neemigruoti, imti paskolas, gyventi skolon, tuomet nebus laiko mintims apie savirealizaciją ir prasmę. Didžiausia prasmė — pasiimti skolon naują šaldiklį, kuriame prisišaldysit vasaros gėrybių žiemai.
Aklas religingumas, agresyvus nacionalinės kalbos ir simbolių garbinimas — puoselėkim romantišką manymą, kad esate geresni už kitus, taip lengviau liksite svetimi naujam šeimininkui, nesusimaišę, nesugadintos veislės. Pasisakykite prieš dvigubą pilietybę — mišraus kraujo, maištingų minčių, laisvų žmonių mums čia nereikia.
Skatinkite vaikus auklėti taip, kaip ir prieš šimtą metų. Tradiciškai užvažiuojant per kuprą, mokant paklusnumo, darbštumo ir negalvoti, kam viso to reikia. Tegu trokšta ne laimės ir savirealizacijos, o milijono ir Ferrari — dar juodžiau dirbs.
Mes pasižymim tuo, kad nelabai mėgstam homoseksualų, neapykanta jiems tesujungia mūsų tautas, jei mąstysime vienodai, kartu ir būsime, juk ne sienos skiria tautas, o mentalitetas, todėl būtų tinkama, jei  savo bloge suabejotumėt vienos lyties santuokos reikalingumu.
Jokiu būdu nereikia plėsti žmogaus teisių sampratos, apskritai geriau toks dalykas kaip kaip žmogaus teisės tradiciniam lietuviui asocijuojasi su kažkokiu nesuprantamu iškrypimu sklindančiu iš Europos sąjungos. Jei tai tamstai labai nepriimtina, tiesiog ignoruokite šią temą, ir dėl Dievo meilės, tiesiog nusiimkite tą idiotišką gėjų vėliavą nuo savo profilio nuotraukos facebooke
Būtų puiku, jei parodytumėt kaip gerbiate savo istoriją ir romantizuojate kančią, lietuvio sugebėjimą tyliai kentėti. Gal net kokį veganišką pilną kančios eilėraštį sumestumėte, kančia — gerai.
Manome, kad veganizmas nėra taip jau blogai, bet tik per sveikatos prizmę. Daugiau receptų — gerai. Veganai energingesni, ilgiau gyvena. Mes nerimaujame, kad dėl besaikio nesveiko maisto vartojimo lietuviai pasiligojo ir ištuko, ypač neramu stebint vaikus, jie privalo turėti sveikatos taip pat sunkiai dirbti ir stengtis, kaip jų tėvai. Alkoholis — gerai, bet ne per daug.
Tik gyvūnų teisių ir etinio veganizmo problematika netinkama, nes ji primena žmogaus teises, o nuo žmogaus teisių tuoj prieisime ir prie noro didinti pensijas, ilgiau atostogauti, kurti profesines sąjungas, viso to negalime leisti.
Pykčiu, apmaudu ir baime pritvinkusios patyčios — už tai mes sumokėsime premiją, tai gera vergų pramoga, besiriedami tarpusavyje jūs niekada nebūsite vieningi.

Dabar nieko nesakykite, tiesiog pagalvokite, kiek mažai aš prašau ir kaip nesunku būtų tai įgyvendinti.
Aš dar su jumis susisieksiu.
Jis atsistojo, vikriai kažką įspraudė man į delną, apsisuko ir skubiai išėjo pro duris.

Mano ranka vėl pradviso vyrišku odekolonu, o ją degino auksiniai Gedimino stulpai. Vienoje pusėje inkrustuoti deimantai, kitoje išgraviruota:

“Spiečiaus laukia tėtukas“

VK8Z1217

Iš Jėzaus liko tik iškamša

Šėtonas, ne kas kitas paskatino mane atsiversti tą pasenusį žurnalo numerį dantisto laukiamajame.

Randu reportažą apie verslininko ir medžiotojo gamtos muziejaus papildymą ir ta proga surengtą šventę. Šalies elitas fotografuojasi stirnų, dramblių ir tigrų iškamšų fone. O čia, už raudonų suknių ir besišypsančių dirbtinių dantų, naujieji eksponatai. Baltas raganosis ir …

Žiūriu į negyvą, vaškinį kūną ir atpažįstu jį, nors žvilgsnis nebe tas. Gal akys įstatytos stiklinės? Gal tai kas nors kitas? Ne, apsigauti neįmanoma.

Jėzau…vis tik bijojau, jaučiau, kad galėjo  nutikti kažkas panašaus.

Žurnale rašoma, kad jei ne naujasis įstatymas, kuris įteisino naktinių optinių taikiklių naudojimą, šis išskirtinis eksponatas galėjo kolekcijos ir nepapildyti:

“Užklupau dar visai tamsoje, nieko neįtariantį. Jis klūpojo tarp alyvų krūmų ir marmaliavo kažką po nosimi“ — pasakoja medžiotojas verslininkas, — pasijutau nepaprastai, tarsi būčiau liudininkas ypatingo ritualo ir tuomet nuspaudžiau gaiduką“.

Padedu žurnalą į vietą ir išeinu iš dantisto kabineto. Pliaupia lietus.

Vėliau žmonės kalbės, kad jis į Vilnių atvažiavo prabangiu BMW, tačiau tai tebuvo senas dviratis. Pirmiausia su juo susidraugavo jaunimas, studentai, gal keli menininkai ir VU filosofijos ar politikos instituto dėstytojai. Jie klausė, ką jis kalba, kvietėsi į namus, diskutavo, ginčijosi.

“Tai, ką jūs laikote vertybėmis, galbūt tėra įpročiai, — mokė jis, — žodžiu “tradicija“ dažnai pridengiamas tingėjimas mąstyti, ieškoti tiesos ir keistis“.

Nors paskui jį trainiojosi dvylika vadinamųjų mokinių, tik vienas, keistokas tipas užrašinėjo ką jis kalba. O kalbėjo apie meilę, empatiją, pagarbą kiekvienam gyvam sutvėrimui. Tuo metu jis dar nebuvo žinomas.

Jėzus išgarsėjo tuomet, kai Vilnelės vandenį pavertė vynu, o medžius ant Gedimino kalno kanapėmis. Tuomet juo susidomėjo alkoholio monopolininkai ir valdžia. Vilnelės vandenį išpilstė į butelius, medžius nukirto ir padegė.

Dėl to, kaip suprasti jo kalbas apie meilę, empatiją ir pagarbą kiekvienam gyvam sutvėrimui susikūrė dvi skirtingos stovyklos. Vieni sakė, kad tai putinistinė propaganda, kiti manė, kad Europos sąjungos ištvirkėliškumo skleidimas ir tradicinių šeimos vertybių griovimas.

Tuomet buvo išsiaiškinta, kad jis neturi LT pilietybės.

Ir neturi sąskaitos banke.

Vaikšto keistai apsirengęs.

Nemoka būsto paskolos.

Tik  kalba apie meilę ir daro neįprastus dalykus, verčia vandenį vynu ir vienu kepalu duonos pamaitina minią. Koks smūgis šalies ūkininkams! Bankrotas!

Akivaizdu, kad jis buvo nenormalus. O žmogaus teises šioje šalyje turi tik NORMALŪS. Taip jau tradiciškai susiklostė.  Visi bandymai susitarti, kad žmogaus teisės priklauso visiems žmonėms buvo išjuokiami paprastai: “Dėl pripažintų žmogaus teisių tartis nereikia.“

Neturi žmogaus teisių, vadinasi esi gyvūnas, kurį galima sumedžioti. Ypač, jei gyvūnas nežinomas ir dar klaidžioja mieste, tikriausiai pavojingas.

Čia tradiciškai buvo pasitelkiami medžiotojai selekcininkai. Jais tapdavo patys normaliausi visuomenės atstovai, su pasais, sąskaitomis ir kitomis pripažintomis tradicinėmis vertybėmis.

Buvo manoma, kad jei nesi normalus, tai tapti iškamša, kuria tiek žmonių bent jau grožisi, ne pati blogiausia pabaiga.

Pavyzdžiui Facebooke, po Jėzaus iškamšos nuotrauka, puikavosi stilingų damų ir trumpulių komentarai:

“Koks dailutis“

“Ir aš norėčiau tokį pasikabinti“

“Fainulka“

Visi džiaugėsi Jėzaus iškamša. Verkė tik nenormalūs, taip juos atpažindavo, atimdavo žmogaus teises ir nušaudavo.

2015-07-12-2877did
foto #blogavegane